Ištiko infarktas
Liepos 3 d. atostogaujant kaimo turizmo sodyboje Zarasų rajone mano senelį ištiko ūminis transmuralinis priekinės miokardo sienelės infarktas.
Su infarktu susiduriame jau ne pirmą kartą, tačiau šis kartas – kitoks. Pastebėję staigiai pablogėjusią senelio būklę, suskubome skambinti skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu. Nors sodyboje mobilųjį ir interneto ryšį galėjome pasiekti tik tam tikrose vietose ir nežinojome tikslaus buvimo adreso, su greitosios medicinos pagalbos operatore pavyko sklandžiai susikalbėti ir po kurio laiko pagalba buvo čia pat. Seneliui buvo suteikta pirmoji pagalba ir jis išvežtas į Utenos ligoninės reanimacijos skyrių, kur jam atlikta trombolizė. Tuo metu mes susisiekėme su reanimacijos gydytoju, jis paaiškino, kad jau laukia reanimobilio ir senelis nedelsiant turi būti išgabentas į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas. Mes esame iš Kauno ir nuo 2008 m., kada pirmą kartą persirgo miokardo infarktu, ligonis buvo gydomas Kauno klinikose. Natūralu, kad labai išsigandome ir uždavėme klausimą: ar neįmanoma, kad vyras būtų vežamas į Kauno klinikas, kur dirba jį gydanti gydytoja? Sulaukę neigiamo atsakymo, perspėjome artimuosius ir šie iš Kauno pajudėjo Vilniaus link, sužinoti susidariusios situacijos. Santaros klinikose jie buvo apie antrą valandą nakties, tuo metu ligoninė atrodė kaip niekad tuščia.
Susisiekėme su reanimacijos gydytoju, kuris paaiškino, kad jau laukia reanimobilio ir senelis nedelsiant turi būti išgabentas į Santaros klinikas.
Ligoninės darbuotojai nuramino
„Aš pradėjau ieškoti priėmimo skyriaus ar tos vietos, kur greitoji atveža pacientus. Praėjus pro duris su užrašu „Skubi pagalba“ mane iš karto pasitiko budintis darbuotojas ir parodė, kur rasti mano ieškomą kardiologijos reanimacijos skyrių. Mane perspėjo, kad nakties metu lankytojai ten neįleidžiami, ir nuramino, kad mano vyru bus tinkamai pasirūpinta. Priėjusi prie Kardiologijos, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus paskambinau skambučiu į duris ir atėjusios darbuotojos papasakojo apie esamą situaciją, mano vyro būklę ir dar kartą nuramino, kad nėra ko jaudintis ir kad ligonis jau bendrauja su gydytoju kardiologu. Mane labai nustebino darbuotojų geranoriškumas ir noras padėti“, – su nuostaba pasakojo mano močiutė.
Ištiesė pagalbos ranką
Mes turime aplanką su surašyta visa senelio ligos istorija. Visada tokiomis akimirkomis stengiamės jį turėti su savimi, kad ligoninėje gydytojams būtų lengviau suprasti, kas mano seneliui galėjo atsitikti ir kokie gydymai jam būdavo taikomi. Šį kartą reanimacijos personalas paaiškino, kad prisijungę prie e. sistemos jie mato visą paciento ligos istoriją ir fizinių dokumentų su savimi turėti nereikia, bet vis tiek iš mūsų paėmė pilną informacijos segtuvą tik dėl to, kad artimiesiems būtų ramiau. Lankydami reanimacijos skyriuje gulintį tėvuką, negalėjome atsistebėti nuolatiniu gydytojų dėmesiu pacientams ir jų lankytojams. Skyriaus darbuotojai visada buvo pasiruošę atsakyti į visus kilusius klausimus, padėti rasti ieškomą skyrių ar paprasčiausiai pasiūlyti vandens tiek artimiesiems, tiek pacientams. Po poros dienų senelį perkėlė į II kardiologijos skyrių. Gydantis daktaras, budintys daktarai ir visas skyriaus personalas buvo ypač geranoriški ir tikri savo srities profesionalai. Visada ligonių teiraudavosi apie savijautą, miego kokybę ir nuotaiką. Ateidavo pabendrauti dienos metu ir prieš pat einant miegoti.
Norime nuoširdžiai padėkoti visam Santaros klinikų personalui, ypač Kardiologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vadovams ir personalui, už profesionalų darbą ir ištiestą pagalbos ranką.
