Skaičiuojama, kad tris mėnesius gamtos ir etnografinių sodybų aplinkoje švytėjęs 2 kilometrų ilgio instaliacijų maršrutas pritraukė dešimtis tūkstančių lankytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių – Latvijos, Lenkijos ir kt.

Festivalio sumanytojų idėja – tamsiuoju metu laiku, žvarbiais žiemos vakarais suteikti galimybę paklaidžioti pasakiškai apšviestoje aplinkoje, su paslaptingais miško gyventojais, laumėmis, angelais, lietuvių kultūros ir istorijos įkvėptomis šviesos skulptūromis.

„Džiaugiamės, kad galėjome sukurti kokybišką pramogą visiems šeimoms nariams – nuo pačių mažiausių iki suaugusių. Stengiamės sukurti tokią kompoziciją, kuri leistų pakeliauti ir pajusti šventinę nuotaiką, apgaubtų šiluma ir sukurtų prasmingą laiką gryname ore“, – apie sėkmingai įgyvendintą sumanymą sakė festivalio organizatoriai.

Muziejaus specialistų pastebėjimais, šviesų festivalis Rumšiškėse pasiteisino.

„Džiugu, kad Lietuvos etnografijos muziejus, ieškodamas naujų bendradarbiavimo formų, nesustoja stebinti Lietuvos gyventojų bei svečių.

Džiaugiamės, kad galėjome sukurti kokybišką pramogą visiems šeimoms nariams – nuo pačių mažiausių iki suaugusių.

„Šiemet iš lankytojų sulaukėme itin daug gražių atsiliepimų, kurie po muziejaus ekspozicijos lankymo dienos metu, tuo pačiu nusprendė vakare užsukti į šviesos festivalį”, – apibendrino Lietuvos etnografijos muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė.

Muziejininkai atkreipė dėmesį, kad trečią kartą vykstantis šviesos ir žibintų festivalis „Mėnulio takais” nuspalvino muziejaus ekspoziciją tamsiausiu metų laiku ir leido į ją pažvelgti kitu kampu.

„Įspūdinga, kai tamsiais žiemos vakarais tarsi atgyja pasakiškomis spalvomis nušviestos aštuoniolikto ir devyniolikto amžiaus sodybos bei tarpukario miestelis ir lankytojai muziejų pamato visai kitokį, netikėtą, stebinantį. Kai kurie lankytojai sakė, kad festivalio metu muziejus net gal gražesnis nei dieną“, – pabrėžė muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkas Valentas Pilionis.