Netektis sugrąžino į Lietuvą
– Gimėte ir augote Lvove. Papasakokite, kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Lietuvoje?
– Esu iš Vakarų Ukrainos, bet mano šaknys siekia Klaipėdą – mamos senelis gimė Mėmelyje, todėl ir mama kilusi iš Klaipėdos. Na, o tėtis – ukrainietis.
– Kaip susitiko jūsų tėvai?
– Jie susipažino Vokietijoje, kur mama tuo metu studijavo, o tėtis tarnavo. Jis buvo karo medikas. Galiausiai jį paskyrė tarnybai į Vakarų Ukrainą, į Lvovą, kur ir gimiau aš. Būdamas mažas netekau tėčio, tad mamos giminaičiai Lietuvoje paragino mus sugrįžti. Iš pradžių įsikūrėme Vilniuje, čia lankiau lietuvių išeivių ir tremtinių vaikams skirtą mokyklą – Lietuvių namus. Ten pasimokiau tik metus. Supratau, jeigu užsibūsiu, neišlaikysiu dvyliktos klasės egzaminų. Nuo mažens kalbėjau ukrainiečių, lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, o ten mokėsi vaikai iš Čilės, Sibiro, kurie temokėjo pasakyti "ačiū" ir "viso gero". Jiems reikėjo ypač daug dėmesio. Kai persikėlėme į Klaipėdą, pradėjau lankyti lietuvišką mokyklą. Nebuvo taip sunku, nes sulaukiau palaikymo, be to, Ukrainoje lankiau sekmadieninę lietuvių mokyklą, ir tie, kurie labai stengdavosi, kasmet laimėdavo kelialapius į pasaulio lietuvių stovyklas. Jos man paliko didelį įspūdį – vykdavo įvairios ekskursijos, žaidimai, naktiniai žygiai.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?
– Visai netikėtai, tiesiog nebuvo kam bažnyčios ansamblyje mušti būgnelio. Kartą paklausė manęs, gal truputį galėčiau? Taip pradėjau groti mušamaisiais ir tas "truputį" baigėsi rimtu užsiėmimu. Gimnazijoje su bendraklasiais sukūrėme grupę, o vėliau atsirado tokios grupės, kaip "Atika", "Flaer", muzikiniai projektai su Andriumi Rimiškiu, "Mango", "Arbata" ir kiti.
– Kurios religijos krypties šalininkas esate?
– Tai sudėtinga. Buvau pakrikštytas lenkų katalikų bažnyčioje Lvove, mat šis Ukrainos kraštas labiau katalikiškas. O čia, Klaipėdoje, įsitraukiau į protestantiškąją veiklą. Matyt, sužavėjo protestantų laisvumas. Nors pastebiu, kad dabar tos krikščionybės krypčių ribos nyksta. Gal tik stačiatikiai lieka konservatyvesni, tuo metu katalikai ir protestantai ima bendradarbiauti. Kaip muzikantas pastebiu gražią tendenciją, kad tikintieji gieda vieni kitų giesmes, ir jau nebėra aišku, kuri giesmė kieno kažkada buvo. O ir nesistengiama to suprasti. Susipykti juk taip paprasta. Man asmeniškai bažnyčia asocijuojasi su daug pirmų kartų. Čia susiradau pirmuosius draugus, pirmuosius pomėgius, ko gero, net ir pirmąją meilę. Parapijinis gyvenimas padėjo integruotis, nes vienam tai padaryti būtų buvę labai sunku, o gal ir neįmanoma. Ypač jei esi uždaresnio būdo.
"Karas paliečia visus"
– Akivaizdu, kad pats nesate uždaro būdo.
– Vadovaujuosi labai paprastu principu: su kitais elkis taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.
– Minėjote, kad esate daugiakalbis. Kaip jūsų gyvenime atsirado lenkų kalba?
– Lvove, kaip ir Vilniuje, gyvena nemažai lenkų. Todėl teko išmokti ir šią kalbą.
– Ar Lvove dar yra likę jūsų giminaičių? Dažnai ten apsilankote?
– Važiuoju ten kasmet, bet dažniau pas draugus ir bendraklasius. Net ir praėjus tiek daug metų mes palaikome artimus ryšius.
– Kokios nuotaikos ten tvyro dabar? Ar karo veiksmai palietė ir Vakarų Ukrainos žmones?
– Karas paliečia visus. Klausiate, kaip tai atrodo? Įsivaizduokite, važiuodamas pro bažnytkaimį matai stendą, kuriame nurodytas karo zonoje žuvusių gyventojų skaičius. Vienur penki žmonės, kitur dešimt. Atidžiai panagrinėjęs suvoki, kad tie skaičiai kinta. Nepaisant to, jog nuo karo zonos juos skiria daugiau kaip tūkstantis kilometrų, žmonės jaučia karą. Dėl tam tikrų istorinių aplinkybių Vakarų Ukrainos gyventojai turbūt aktyviausiai iškeliavo į karo zoną. Ten aktyvesnis buvo ir partizaninis judėjimas. O kalbant apie nuotaikas pastebėjau, kad, nepaisant ekonominių sunkumų (patikėkite, žmonės gyvena kur kas skurdžiau nei mes), jie labai vieningi. Net ir tie, kurie anksčiau buvo abejingi tautiškumo klausimu, dabar demonstruoja solidarumą savo šaliai. Ypač kardinaliai pasikeitė požiūris tų, kurie laikinai buvo atsidūrę separatistų nelaisvėje. Pamatę, kokia tai "chebra", žmonės kone per dieną tapo Ukrainos patriotais.
– Kaip manote, lietuviams trūksta tokio užsidegimo?
– Tiesiog vyksta natūralūs dalykai: kuo geriau gyveni, tuo mažiau patriotiškumo turi. Sakoma, kad apkasuose nelieka netikinčių žmonių. Kai mūsų šalyje prasidėjo ekonominė krizė, bažnyčios buvo pilnos. Dabar jos vėl aptuštėjo. Tuo metu Ukrainoje bažnyčios sausakimšos, tikėjimas juos pakylėjo. Atrodytų keista, nes pinigai žmogui labai svarbūs, tačiau kai kuriems materialūs dalykai po pastarųjų metų įvykių liko antroje vietoje.
Klaipėdoje – senjorų pavasaris
– Be muzikinės veiklos, ilgai sukotės Klaipėdos jaunimo reikaluose, o šiuo metu esate ekologų klubo "Žalioji žemė" vadovas. Koks vienas žodis geriausiai jus apibūdintų?
– Esu visuomenininkas, nes užsiimu veikla, už kurią negaunu atlygio. Ir gerai, nes priešingu atveju tai virstų darbu. Tada jau kentėtų kokybė. Kai susidomėjau ekologija, vienas bičiulis man pasiūlė nekurti Klaipėdoje naujos organizacijos, o perimti jau egzistuojančią. Sunykusią, bet be jokių bankrotų. Kur pinigai, ten ir pavojai. Kibome į darbus, subūrėme savanorių grupę ir dabar klubą vienija apie trisdešimt įvairaus amžiaus žmonių. Netrukus perleisiu vadovavimą kitiems. Negali visada būti "nuostabiausiu" ir nepakeičiamu. Galiausiai, laikas pagalvoti apie šeimos kūrimą.
– Jei negaunate materialaus atlygio, iš ko gyvenate?
– Tam ir dirbu, kad galėčiau užsiimti visuomenine veikla. Esu vienos įmonės vadybininkas.
– Galbūt jau turite naujos veiklos?
– Prieš porą metų pradėjome iniciatyvą "Dangės pakrantės jaunimas". Organizuojame kultūrinius renginius nepopuliariose vietose arba tokiu laiku, kai niekas nevyksta. Pavyzdžiui, pernai suorganizavome du renginius ant Žardės piliakalnio Klaipėdoje ir Kalniškės Gargžduose. Sukvietėme muzikantus, poetus ir labai smagiai praleidome laiką. Tai buvo visiškai ne komercinis dalykas, bet sulaukė didelio susidomėjimo. Ir nereikėjo jokių projektų rašyti, pakako savanorių geranoriškumo. Žmonių pagalba galima nuveikti daug daugiau nei paskendę popierizme. Maža to, koncertuodamas pastebiu, kad aktyviausia visuomenės dalis šiandien nebėra vien tik jaunimas, įsitraukia ir pensinio amžiaus žmonės. Gražu, nes senjorai kompensuoja tą dalį žmonių, kuri išvažiavo. Kitas Klaipėdos privalumas – čia visi turi vietos pasireikšti.
Nevaldoma migracija – pramanas?
– Savo kūrybą vadinate muzikine poezija, tai labiau – hobis?
– Šiuo metu groju ir organizuoju koncertus su Dariumi Žvirbliu, scenos draugai mes jau apie šešiolika metų. Tai geras hobis, iš kurio galima nusipirkti instrumentų. Užsidirbti nepavyksta, bet po truputį susitaupyti galima. Yra ir kita gera pusė – daug keliaujame, važinėjame ne tik po Lietuvos miestus ir miestelius, bet lankome ir lietuvių bendruomenes užsienyje. Tarkime, vasarį vyksime į Punską. Patys pasisiūlėme, prie vieno stalo išsikalbėjome ir nuo to laiko artimai bendraujame. Tiesa, ten gyvenantys lietuviai kitokie, tačiau jie džiaugiasi mūsų draugyste. Mat dauguma Lenkijos lietuvių vaikų išvyksta studijuoti į Lietuvą ir lieka. Jiems skaudu, nes vaikai nebegrįžta.
– Ši problema skaudi ir Lietuvoje.
– Tai tik sukurta viešoji nuomonė. Realybėje iš Lietuvos išvykstančiųjų mastas nėra toks didelis. Mano pažįstamų rate yra labai daug grįžusių draugų. Nekalbu apie nesėkmingus atvejus. Neretai žmonės atsisako išties geros darbo vietos užsienyje ir pradeda kurti savo verslą Lietuvoje. Arba dirba Anglijos įmonėje ir gyvena čia. Dabar internetas suteikia tokią galimybę. Jei nenorime, kad žmonės išvažiuotų, turime užmegzti stiprų visuomeninį ryšį. Įsitraukę į veiklas ir turintys daug draugų žmonės sugrįš į gimtinę vien dėl jų. Ne iš vieno išvykusiojo esu girdėjęs, kad užsienyje tu vis tiek liksi užsienietis. Kiekvienam teisė rinktis.
– Iš kur jumyse tiek patriotizmo?
– Tokiame krašte gimiau. Turi vertinti šalį, kurioje esi. Kartais pagalvoju, už ką turėčiau būti dėkingas? Ogi už viską – mokslus, draugus, galimybę save realizuoti. Lietuvoje viskas įmanoma, gal kiek sunkiau ir ilgiau užtrunka, tačiau nekeisčiau to į nieką.
Vizitinė kortelė
Gimė Vakarų Ukrainoje, Lvove.
Mokėsi Klaipėdos Gedminų progimnazijoje.
Baigė Klaipėdos "Vėtrungės" gimnaziją.
M.Romerio universitete įgijo viešojo administravimo bakalauro laipsnį.
Tame pačiame universitete įgijo viešosios teisės magistrantūros laipsnį.
Buvęs Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacijos "Apskritasis stalas" pirmininkas.
Nuo 2014 m. ekologų klubo "Žalioji žemė" vadovas.
Išleido penkis autorinius muzikinės poezijos albumus.
