Jai antrina kartu stažuotę atlikusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentė Julija Semenenko: „Jie [NASA mokslininkai] sugeba labai įdomiai ir paprastai išaiškinti sudėtingus principus. Supranti, kad žmogus tikrai žino, ką jis daro, ir be galo tai myli. Tie žmonės tikrai nuostabūs.“

Fotografuoti draudžiama net darbo vietą

Pirmas įspūdis, nuvykus į NASA, buvo stebinantis ir džiuginantis – ten žmonės labai draugiški, sako M. A. Mickonytė ir J. Semenenko. „NASA turi daug padalinių, atrodo, septynis skyrius. Mes dirbome mokslinių tyrimų centre „Ames“ Kalifornijoje. Vietovė, kur gyvenome ir dirbome, yra kaip didelis miestelis, tai – tarsi tyrimų parkas, į kurį gali pakliūti visi. O į tyrimų centrą gali patekti tik darbuotojai“, – pasakoja M. A. Mickonytė.

J. Semenenko didelį įspūdį paliko tai, kad ten nėra aukštų pastatų, išskyrus milžinišką vėjo tunelį, kuriame tikrinami erdvėlaivių ir lėktuvų modeliai: pavyzdžiui, pučiama labai stipri vėjo srovė ir stengiamasi atkartoti tikras oro sąlygas, o tada žiūrima, kas vyksta su sparnais ir pan.

Saugumas, pabrėžia M. A. Mickonytė, ten, be abejo, labai svarbus – negalima fotografuoti net darbo vietos, atliekamų tyrimų: „Fotografuoti gal ir galėtum (jei reikia medžiagos vidinėms prezentacijoms), bet viešinti griežtai draudžiama.“.

Šiukšlių kosmose gali daugėti savaime

M. A. Mickonytė sako dirbusi Gyvybės palaikymo skyriuje, o jos projektas buvo susijęs su maisto medžiagų gamyba kosmose. „Pagrindinis tikslas – sukurti technologiją, kuri leistų pasigaminti maisto kosmose, kad nereikėtų gabentis jau pagamintų produktų. Juk, kai produktai laikomi ilgai, mažėja jų maistinė vertė. Be to, kosmose kitokios sąlygos ir kitokios ligos“, – kalba mergina.

Anot jos, šiai technologijai buvo naudojami mikroorganizmai, o kaip terpė pasirinktas jogurtas. „Bet šio projekto planas sudarytas iki 2018 m., tad ten praleisti du mėnesiai tebuvo nedidelis žingsnelis. Bet savo užduotis aš įvykdžiau, man viskas gerai pavyko“, – džiaugiasi M. A. Mickonytė.

J. Semenenko tyrimų centre su komanda kūrė internetinę programą, kuri realiu laiku stebi apie Žemę skriejančius palydovus, kosmines šiukšles. Tačiau, kadangi ji nuvyko ten dviem mėnesiais vėliau, nei buvo planuota, komanda jau buvo atlikusi beveik visą darbą.

„Aš atvykau jau tada, kai reikėjo žiūrėti, kas veikia ne taip, kaip turėtų veikti, taisyti klaidas, tikrinti funkcionalumą“, – neslepia J. Semenenko.

Ji pasakoja, kad programa realiu laiku stebi 15,5 tūkst. objektų, skriejančių apie Žemę. Dalis tų objektų yra palydovai, bet apie 10 tūkst. šiukšlės – palydovų, raketų nuolaužos. „Kosminių šiukšlių jau tiek daug, kad jos susiduria vienos su kita ir šiukšlių atsiranda dar daugiau. Tai reiškia, kad, jei nieko nedarysime, šiukšlių daugės savaime. NASA jau svarsto, kaip būtų galima valyti orbitas“, – kalba J. Semenenko.

Žemė pro šiukšles dar matoma

Anot J. Semenenko, vienas iš būdų, kaip NASA siūlo išvalyti kosmosą nuo šiukšlių, – sulėtinti jų skriejimo greitį. Sulėtėjusios kosminės šiukšlės pradės kristi į Žemę ir sudegs atmosferoje. „Viskas labai paprasta – reikia sulėtinti šiukšlės greitį. Klausimas, kaip tai padaryti. Buvo mintis, kad galima šviesti lazeriu. Yra apskaičiuota, iš kur kyla, „pateka“ šiukšlė. Ją kylančią galima apšviesti. Dėl to šiukšlė imtų spinduliuoti daleles ir tai ją pristabdytų. Teoriškai ji turėtų nukristi ir sudegti atmosferoje“, – aiškina J. Semenenko.

Jos teigimu, tokį lazerį būtų galima paleisti iš Žemės, tačiau reikėtų labai galingo prietaiso. Pasak merginos, šiukšlių aplink Žemę gana daug, tačiau svarbu žinoti, kad jų nėra tiek, kad nebesimatytų Žemės. „Žemė vis dėlto didelė. Nėra taip, kad pro kosmines šiukšles jos nesimato. Ji vis dar graži ir mėlyna, tačiau objektų vis dėlto daug“, – sako J. Semenenko.

Ji atkreipia dėmesį, kad kosminė programa vykdoma gana trumpai, tad, atsižvelgiant į šį faktą, šiukšlių kosmose tikrai nemažai. „Užtat nuo palydovų susidaro labai gražūs žiedai, todėl Žemė atrodo kaip Saturnas su nuosavais žiedais“, – teigiamą pusę įžvelgia J. Semenenko.

Kaip visa tai atrodo, tvirtina ji, gali pasižiūrėti visi, apsilankę NASA puslapyje. Nors kol kas neįmanoma įžiūrėti, kokie daiktai skrieja, kiekvienas jų turi aprašą, kurį galima pasiskaityti.

NASA nenustebino pastatais ar įranga

Abi merginos sutartinai tikina – NASA nėra išskirtinė savo pastatais ar įranga, nes visa tai galima nusipirkti. Labiausiai NASA abi stažuotojas sužavėjo ten dirbantys žmonės. „Tai žmonės, kurie myli savo darbą, turi degančias akis, kurios tiki, kad mes tikrai gyvensime Marse, kad ten skrisime. Tai gali pamatyti tik NASA. To tikrai pasiilgstu. Man to trūksta“, – neslepia M. A. Mickonytė.

Jos pastebėjimu, Lietuvoje dirbantiems mokslininkams dažnai būdingas susireikšminimas. Be to, sako M. A. Mickonytė, jie dažnai ieško kitų pritarimo. „Aš ten nesutikau nė vieno susireikšminusio žmogaus. Ten mokslininkai tikrai daro kosminius projektus, kuria naujas technologijas, kurios gali pakeisti pasaulį. Ten visi paprasti ir labai nuoširdūs. Lietuvoje žmonės galbūt labiau bando kažką įrodyti kažkam kitam, ne sau, aplinkiniams. Jie reikalauja nuomonės – aš svarbus, aš reikšmingas. Tiesiog patyriau didžiulį kultūrinį šoką“, – tvirtina M. A. Mickonytė.

Jai antrina ir J. Semenenko, kuri taip pat sako, kad NASA labiausiai įsiminė žmonės. „Jie sugeba labai įdomiai ir paprastai išaiškinti sudėtingus principus. Supranti, kad žmogus tikrai žino, ką jis daro, ir be galo tai myli. Tie žmonės tikrai nuostabūs. Galbūt jie akumuliuojasi tokiose įmonėse, kaip NASA, ar kitose tyrimų laboratorijose“, – svarsto J. Semenenko.

Unikalią patirtį iš vieno didžiausių aeronautikos ir kosmoso tyrimų centrų pasaulyje sukaupusios merginos džiūgavo dėl savo sprendimo dalyvauti Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) organizuotame konkurse NASA stažuotėms. Pastangų rezultatas – ne tik įspūdį darantis įrašas gyvenimo aprašyme, bet ir 10 savaičių įkvepiančių žmonių bei projektų apsuptyje.

Kosminis jogurtas – kitoks 

„Dirbau skyriuje, kuris užsiima gyvybės palaikymo kosmose vystymu, o jeigu tiksliau – prie probiotikų ir maisto medžiagų gamybos kosmose projekto. Vienas iš maistingų produktų yra jogurtas, todėl būtent jis buvo pasirinktas gaminti kosmose. Kai gravitacija neegzistuoja, bet koks procesas tampa tikru iššūkiu, todėl į visą paruošimo technologiją reikia pažvelgti kitaip ir išspręsti kylančias problemas“, – pasakojo Kauno technologijos universitete (KTU) maisto mokslą ir technologijas studijuojanti Miglė Aurėja.

Ji atskleidė, kad NASA projekto tikslas – ne šiaip įprasto jogurto gamyba. Kadangi kosmonautai susiduria su įvairiais sveikatos sutrikimais dėl žmogui neįprastos aplinkos, vienas iš būdų užkirsti tam kelią – pasirūpinti, kad jų maistas būtų praturtintas reikalingomis papildomomis maistinėmis medžiagomis ir vitaminais. Tokio jogurto gamyba iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasčiau, nei yra iš tikrųjų: „Norint pakeisti mikroorganizmų, dalyvaujančių fermentuoto pieno produktų gamyboje išskiriamas medžiagas, pasitelkiama genų inžinerija. Pagrindinė mano užduotis buvo pasirinkto geno įterpimas į mikroorganizmą, ir tai tik nedidelė ilgalaikio projekto sudedamoji dalis.“

Miglė Aurėja turėjo laboratorijos mentorę, dirbo komandoje kartu su septyniais mokslininkais ir dar trimis praktikantais. Beje, ji buvo vienintelė užsienietė. Jai buvo patikėta dirbti su svarbia ir visiškai nauja komandos nariams sritimi.

Programėlė, stebinti palydovus ir...šiukšles

Kartu su Migle Aurėja į vasaros stažuotę NASA vykusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) inžinerinės informatikos studentė Julija kartu su komanda sukūrė satelitus stebinčią taikomąją mobiliąją programą: „Stebėjimo programėlė leidžia matyti visus aplink Žemę skriejančius satelitus realiu laiku: palydovus, raketas ir t.t.  Iš viso – 15616 objektus, kurių dauguma yra nuolaužos, tapusios šiukšlėmis. Tokie skaičiai verčia susirūpinti ir orbitų valymu“.

Julija dirbo vienuolikos žmonių komandoje, kurios pagrindą sudarė praktikantai iš JAV ir užsienio stažuotojai iš Brazilijos, Jordanijos, Meksikos. Lietuva turi gana išskirtines galimybes siųsti studentus į NASA vasaros ir rudens stažuočių programoms. Kai MITA 2014 m. pasirašė bendradarbiavimo sutartį su šia organizacija, Lietuva pateko tarp dešimties valstybių, kurios gali suteikti tokią galimybę savo piliečiams.

Darbo valandų neskaičiuoja

Abi merginos tvirtino, kad darbo atmosfera NASA „Ames“ mokslinių tyrimų centre yra puiki, o čia dirbantys žmonės priėmė jas labai šiltai ir draugiškai.

„Darbo atmosfera NASA yra ypatinga tuo, kad čia tu pats esi savo laiko šeimininkas. Niekas neverčia ateiti būtent aštuntą valandą ryte ir išbėgti penktą. Darbo grafiką pasirenki pats, bet privalai spėti viską padaryti laiku“, – apie lankstų požiūrį į darbo valandas kalbėjo Miglė Aurėja.

Jai antrino ir Julija: „Ames“ tyrimų centre oficialios darbo valandos – sąlyginės, kartais dirbama ir vakarais, ir per išeigines. Toli gražu ne tik programuotojai dirba kiaurą parą – dauguma mokslininkų būdavo darbe man ateinant ir vis dar dirbdavo išeinant. Būtent šiuos žmones pavadinčiau tikrąja NASA dvasia.“

Panašu, kad NASA darbuotojai pasižymi ypatingu atsidavimu ir meile darbui. Anot Miglės Aurėjos, net po kelių dešimčių darbo metų, jie myli savo darbą ir moka įdomiai, paprastais terminais paaiškinti sudėtingus mokslinius reiškinius.

Nepadarei klaidų – nevertas dirbti NASA

Nors net per pietus ar neoficialius susitikimus dažniausiai vistiek kalbama apie darbą, tačiau merginos užsiminė, kad ten dirbantys žmonės yra labai atviri, o vienas laukiamiausių renginių – čili sriubos virimo varžybos.

Miglė Aurėja pripažino, kad pirmosios savaitės buvo sunkesnės, reikėjo apsiprasti ne tik kitoje šalyje, bet kartais kuriozinių situacijų kelė ir lyg labai įprasti įrenginiai, tokie kaip kavos aparatas ar skalbimo mašina. Tačiau didžiausią padrąsinimą siekti savo tikslų ji gavo būtent iš vieno tyrimų centre sutikto darbuotojo, kuris pasakė: „Tu nesi vertas būti NASA, jeigu nesi padaręs klaidų ir nesi nieko sugadinęs.“

Norėtų dar ir ragina kitus

Bakalaurantė Julija prasitarė, kad „Ames“ tyrimų centre liko sužavėta žmonių ir kad jai labai norėtųsi bent dar vasarą su jais kartu padirbėti – ne tik dėl praktinių žinių, bet ir dėl gyvenimiškos išminties.

„Bijai, kad nesi pakankamai gabus dirbti su NASA mokslininkais, nes kažko nemoki? Žmonės daug ko nemoka. Bandyti dalyvauti stažuočių atrankoje verta, nes vien atrankoje gali sutikti įdomių žmonių. O stažuotė kaip ši – tai tikras perversmas galvoje“, – ragino Miglė Aurėja, kuri pabrėžė centre įgytų praktinių žinių naudą.

„Per dvejus metus į prestižines vasaros ir rudens stažuotes NASA esame išleidę jau penkis studentus. Bakalauro ar magistro studijų pakopos studentai, kurie mokosi pagal gamtos, technologijų, inžinerijos ir matematikos studijų programas turėtų aktyviai dalyvauti mūsų konkursuose. Atrinktiems kandidatams skiriama stipendija, už juos sumokamas programos mokestis, bet svarbiausia – jie turi galimybę patekti tarp vos 30 užsieniečių, kuriuos NASA įsileidžia stažuotėms“, – apie unikalią stažuočių programą pasakojo MITA direktorius Kęstutis Šetkus.

MITA konkursas dėl 2017 m. vasaros NASA stažuočių turėtų būti paskelbtas šių metų pabaigoje, o dėl rudens – kitų metų pradžioje.