„Baltarusija, o taip pat ir Rusija, nuolat ieško naujų neteisėtos migracijos kelių į Europos Sąjungą, tuo tarpu ES teisės pokyčiai vėluoja. Sprendimų vilkinimas tampa ginklu priešiškų režimų rankose. Tik efektyvi išorės sienų apsauga, žinojimas, kas ir kokiu tikslu atvyksta į ES, išimtinis teisinis reguliavimas migracijos ir prieglobsčio politikoje įgalins mus atremti hibridines atakas“, – pirmadienį Vidaus reikalų ministerijos išplatintame pranešime teigia ministrė.

Neformaliame Europos Sąjungos (ES) vidaus reikalų ministrų susitikime Čekijoje vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė atkreipė ministrų dėmesį į būtinybę kuo skubiau pritaikyti ES teisę ir migracijos politiką dabarties ir ateities iššūkiams.

Ministrės teigimu, yra reali galimybė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka bandys panaudoti neteisėtus migrantus Europos destabilizavimui.

Ateinantį pusmetį ES Tarybai pirmininkausianti Čekija žada išskirtinį dėmesį ES migracijos politikos klausimams, teigiama pranešime. Ministrė išreiškė lūkestį, jog Čekija aktyviai imsis darbo su Komisijos pasiūlymu dėl Migracijos instrumentalizavimo reglamento. Pasak ministrės, tai ypatingai svarbus klausimas, kuris per paskutinius septynis mėnesius nesulaukė deramo dėmesio.

Neformaliame ES ministrų susitikime A. Bilotaitė pažymėjo, jog Lietuva ribojo daugumos neteisėtai atvykusių migrantų judėjimo laisvę siekdama užkirsti kelią antriniam judėjimui į ES.

Anot ministerijos, Lietuva jau baigia statyti fizinį barjerą – Lietuvos, o kartu ir ES išorės sieną jau saugo 350 km koncertinos barjero ir 450 km tvoros. Atlikta 90 proc. darbų, iki metų pabaigos bus baigtos įrenginėti ir modernios sienos stebėjimo sistemos.

Pasak ministrės, Lietuvos lėšomis statomas fizinis barjeras padėjo suvaldyti pirminius neteisėtų migrantų srautus ir tai yra labai svarus įnašas į solidarų ES migracijos valdymą.

Ministrė A. Bilotaitė pabrėžė, jog Rusijos karo Ukrainoje pasekmės sukėlė naujų grėsmių vidaus saugumui regione – daugėja prekybos žmonėmis, neteisėtos ginklų apyvartos, narkotikų kontrabandos atvejų, kyla hibridinės grėsmės.

Prahoje ministrė A. Bilotaitė pasirašė susitarimą su Slovakija dėl bendradarbiavimo pasienyje su Ukraina. Slovakams kovoti su neteisėtų ginklų kontrabanda padės Lietuvos policijos pareigūnai.

Proteste skambėjo būgnų ritmai, susirinkusieji skandavo įvairius šūkius.

Protestuotojai atsinešė ir įvairių plakatų: „Prieš neapykantą, už migrantus“, „Prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas“, „Visi žmonės legalūs“, „Statykit tiltus, ne sienas“, „Kad pasienis netaptų kapinynu“ ir t.t.

Prisistatyti nenorėjęs vidutinio amžiaus vyras į protestą atėjo su  ant koto užmautu folijos, skirtos apsikloti, gabalu ir teigė, kad nėra patenkintas tuo, kad migrantai yra apgręžiami bei priversti šalti miškuose.

Noriu priminti Agnei, kad dėl jos sprendimų dabar yra taip, ji galėtų ateiti – aš jai padovanočiau foliją.

„Atėjau priminti Vyriausybei, kad dėl jų sprendimų tikrai yra žmonių vat šituo oru kažkur miške, prie sienos, miegančių su tokiais ir panašiais apklotais. Noriu priminti Agnei, kad dėl jos sprendimų dabar yra taip, ji galėtų ateiti – aš jai padovanočiau foliją“, – BNS teigė protesto dalyvis.

„Apgręžimo politika netenkina, ji yra nelegali pagal tarptautinę teisę. Manau, kad neteisėta migracija turi būti sprendžiama geopolitiniame lygmenyje, o ne stumdant sušalusius žmones“, – pridūrė jis.

G. Skaraitienės / Fotobanko nuotr.

Jis taip pat rankose laikė plakatą su užrašu „Agne, o tu ar gerai miegi?“, taip norėdamas atkreipti vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės dėmesį.

„Norime parodyti solidarumą“

Kita protesto dalyvė, rankose laikiusi plakatą su užrašu „Prieglobsčio prašytojai nėra nusikaltėliai“, BNS teigė norinti parodyti solidarumą su migrantais.

Anot jaunos moters, jeigu jau vykdoma apgręžimo politika, tai turi būti daroma humaniškai.

„Jeigu jau priimtas sprendimas, kad mes tikrai jau nebegalime priimti visų prieglobsčio prašytojų ir apgręžimas yra privalomas, tai bent jau turėtų daroma humaniškai – neturėtų būti apgręžiami vaikai, moterys, taip pat vyrai, kiti geros sveikatos žmonės, jeigu yra apgręžiami, jiems turėtų būti duodami kažkokie paketai: maisto, šiltų drabužių“, – kalbėti prisistatyti nesutikusi protestuotoja.

50-ties metų mokytojas Algis Davidavičius į protestą atėjo su sūnumi, vilnietis sakė, kad Lietuva galėtų būti svetingesnė.

„Aš norėčiau tikėti, kaip mokytojas ir kaip pilietis, kad Lietuva gali būti svetingesnė žmonėms, kurie bėga karo, vargo. Aš atėjau paremti visų, kurie ieško prieglobsčio Lietuvoje, kad jie čia jaustųsi saugūs“, – BNS teigė protesto dalyvis.

Parengta peticija

Gegužės 1-osios profesinės sąjungos atstovė, viena protesto organizatorių Emilija Švobaitė BNS teigė, kad nevyriausybininkai jau anksčiau parengę peticiją su aštuoniais reikalavimais.

Tačiau į juos neatsižvelgiama, todėl buvo surengtas protestas.

„Šitas protestas yra tęstinis veiksmas. Prieš kurį laiką mes buvome parengę peticiją, kurioje išvardinti aštuoni reikalavimai keisti šiuo metu Lietuvos vykdomą migracijos politiką, peticiją pasirašė 27 nevyriausybinės organizacijos ir daugiau nei 1 tūkst. aktyvių piliečių“, – teigė ji.

„Tai kol kas, kadangi nebuvo atsižvelgta nė į vieną mūsų reikalavimą, mes nematome kitos išeities kaip tik atkreipti į juos dėmesį protestu“, – pridūrė viena protesto organizatorių.

Jos teigimu, reikalavimai susiję ir su apgręžimo politika, ir su teisine sistema.

G. Skaraitienės / Fotobanko nuotr.

„Mes skatiname Lietuvą tarptautinių teisės aktų, taip pat skatiname, kad prieglobsčio prašymai būtų nagrinėjami kompetentingai, nes šiandien jie yra mechaniškai kepami ir absoliuti dauguma jų yra neigiami. Sieksime, kad jie būtų nagrinėjami individualiai ir su didele kompetencija“, – sakė E. Švobaitė.

Anot protesto organizatorės, norima ir to, kad nevyriausybinės organizacijos galėtų laisvai veikti, kadangi ne visos šiuo metu įgalintos padėti migrantams.

„Demokratijos egzaminas“

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė teigė mananti, kad neteisėta migracija yra savotiškas demokratijos iššūkis.

„Manau, kad Lietuvos valstybė galbūt nevisiškai tinkamai elgiasi su migrantais, tai neatitinka nei tarptautinių žmogaus teisių normų, nei elementaraus žmogiškumo, todėl atėjau pasakyti, palaikyti, kad Lietuva neturėtų atstūminėti žmonių, ypač tų, kurie yra pažeidžiamose situacijose“, – BNS sakė žmogaus teisių aktyvistė.

Anot jos, Lietuva taip pat turėtų spręsti ir jau sulaikytų daugiau nei 4,2 tūkst. migrantų klausimą.

„Lietuva turėtų taip pat spręsti žmonių sulaikymo klausimą, nes šiuo metu yra sulaikyti žmonės de facto, tačiau jie nėra padarę kažkokių nusikaltimų. Čia patys minimaliausi dalykai, ką valstybė galėtų padaryti. Atėjau to pasakyti ir noriu pasakyti dar, kad valstybė nėra tik sienos, valstybė yra vertybės, vertybių sistema“, – sakė J. Juškaitė.

Taikydami vertybes vieniems, mes tas vertybes anksčiau ar vėliau integruosime ir į savo gyvenimą. Norisi, kad mes išlaikytume demokratijos egzaminą ir oriai elgtumėmės tiek su savais, tiek su kitais žmonėmis“, – pridūrė ji.

Tikisi, kad Vyriausybė išgirs

Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė BNS teigė besitikinti, kad Vyriausybė atsižvelgs į parengtoje peticijoje išdėstytus reikalavimus.

„Labai tikimės, kad ji tą darys, nes tą įpareigoja daryti ir tarptautiniai reikalavimai“, – sakė viena protesto organizatorių.

Jos teigimu, Lietuva nėra pasiruošusi suvaldyti išaugusios neteisėtos migracijos.

„Mūsų valstybė nėra pasiruošusi tinkamai suvaldyti esamos situacijos ir tai yra didelė yda (...) Kaip liudija vakarykštis įvykis, kai prie Baltarusijos sienos buvo atstumta šeima su mažais vaikais, įkalinta miške, manau, tai puikiai iliustruoja, kad apgręžimo politika neveikia efektyviai ir tokių atvejų gali būti daugiau“, – kalbėjo I. Budraitė.

Pasieniečiams nuo rugpjūčio pradžios leidžiama neįleisti į šalį draudžiamose vietose iš Baltarusijos einančių migrantų, nuo to laiko jų apgręžta per 5,8 tūkst.

Šiemet iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai pateko per 4,2 tūkst. migrantų.

Vilnius kaltina Minsko režimą migrantų srautų organizavimu ir vadina tai hibridine agresija. Dėl to Lietuvoje paskelbta ekstremali situacija.

Susitikime, kaip teigiama URM pranešime, buvo apsikeista nuomonėmis dėl situacijos Baltarusijoje, apie ES−Kinijos ir ES−Jungtinės Karalystės santykių ir tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo svarbą, COVID-19 pandemijos suvaldymo bei globalios saugumo grėsmės ir transatlantinės vienybės būtinybę.

„Esame dėkingi Airijai už solidarumą ir paramą sprendžiant nelegalių migrantų krizę. Džiaugiamės, kad Baltarusijos režimo įvykdyta hibridinė ataka, kurios metu migrantai buvo naudojami kaip ginklas siekiant daryti politinį spaudimą, sulaukė griežto ir vieningo ES atsako. Nepaisant to, turime pradėti rimtą diskusiją dėl ES migracijos politikos modifikavimo, atsižvelgiant į šiandienines naujas grėsmes. ES išorinių sienų stiprinimas turėtų būti vienas iš prioritetų“, − sakė viceministras A. Pranckevičius.

Susitikime aptarta bendros ES politikos Kinijos atžvilgiu svarba. Pasak viceministro, stipriausias ES atsakas į trečiųjų šalių spaudimą ir bandymus mus suskaldyti yra mūsų vienybė, o santykiuose su Kinija ES turėti kalbėti vienu balsu.

„Airija yra labai svarbi Lietuvos partnerė bei kertinė sąjungininkė ES ir kitose tarptautinėse organizacijose. Šiais metais minime diplomatinių santykių užmezgimo trisdešimtmetį. Šią gražią sukaktį turime išnaudoti tolesniam praktinio bendradarbiavimo tarp mūsų šalių stiprinimui bei konkrečių projektų įgyvendinimui“, − sakė A. Pranckevičius. Viceministras taip pat akcentavo lietuvių bendruomenės Airijoje vaidmenį stiprinant dvišalius santykius.

A. Pranckevičius kartu su T. Byrne‘u, kaip informuoja URM, taip pat lankėsi Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, Padvarionių užkardoje esančiame sienos stebėjimo centre, Medininkų pasieniečių mokykloje ir užsieniečių registracijos centre, susitiko su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovais.

Vizito metu vyko ministro T. Byrne‘o ir viceministro A. Pranckevičiaus diskusija su Lietuvos jaunimu tema „Ką Airija ir Lietuva gali pasiūlyti Europos ateičiai“, kurios metu buvo pristatytas abiejų valstybių požiūris į aktualius ES darbotvarkės klausimus. Diskusija vyko Konferencijos dėl Europos ateities kontekste.

Tuo metu vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius sako, kad net ir Europos Komisijos (EK) pirmininkei Ursulai von der Leyen (Urzulai von der Lajen) pareiškus, jog Briuselis neskirs lėšų migrantams sulaikyti skirtiems užtvarams prie bloko sienų, Lietuva nepraranda vilties pasiekti šio tikslo.

Deklaracija – svarbi, bet ne nauja

Kaip BNS sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Ramūnas Vilpišauskas, praėjusią savaitę Europos Vadovų Tarybos (EVT) priimtas išvadas dėl migracijos galima vertinti dvejopai.

Anot jo, gana reikšmingas yra Baltarusijos hibridinių atakų ir migrantų naudojimo politiniams tikslams pripažinimas ES mastu bei pažadas vertinti naujų sankcijų pareigūnams ir organizacijoms galimybę, siejant jas su nelegalios migracijos organizavimu.

„Kita vertus, dar rugsėjo viduryje Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen savo metiniame pranešime Europos Parlamente įvardino tai, ką daro Baltarusija, kaip hibridinę agresiją ir išreiškė solidarumą su Lietuva, Latvija ir Lenkija. Tad šis vertinimas nėra naujas, tik jis – nebe Europos Komisijos, o Europos Vadovų Tarybos išvadose matomas, bet apskritai čia – nieko naujo“, – pridūrė politologas.

Apie tvoros finansavimą – tyla

Reikia turėti realistinius lūkesčius, per kiek laiko ir ką Lietuva gali pasiekti.

Anot jo, Lietuvos pareigūnai pastaruoju metu nuolat akcentavo keliolikos valstybių pasirašytą laišką Europos Komisijai, kuriame, be kita ko, raginama keisti Šengeno kodeksą, jog europinėmis lėšomis būtų galima finansuoti fizinių barjerų ties išorės siena įrengimą, o Lietuva tai pristatė „kaip reikšmingą savo užsienio politikos pasiekimą“.

„Bet praėjusios savaitės EVT išvadose apie tai nieko nesakoma, ir galima suprasti, kad tokių planų Europos Komisija neturi. Manau, kad tai rodo konsensuso tarp valstybių narių trūkumą ir tebeegzistuojantį bendresnį nesutarimą tarp Europos Sąjungos valstybių, kaip reikėtų keisti galiojančias migracijos ir prieglobsčio suteikimo taisykles“, – tvirtino R. Vilpišauskas.

Jo teigimu, norimo sutarimo dėl migracijos valdymo jau kelerius metus nepavyko pasiekti ir Graikijai bei Italijai, nors šios šalys susiduria su gerokai didesniais migrantų skaičiais nei Lietuva. Tad praėjusios savaitės EVT sprendimų nereikėtų vertinti vien kaip diplomatinio Lietuvos pralaimėjimo.

„Konsensusas kol kas yra sunkiai pasiekiamas, šiuo požiūriu Lietuvos užsienio politikos formuotojų pasiekimai taip pat kol kas yra riboti. Ta sėkmė ribota, galbūt galima tikėtis pasiekti daugiau, jei būtų sklandus veikimas, koordinuojamas tarp Vyriausybės ir prezidento šiuo ir kitais klausimais, jei būtų nuolatinis Lietuvos ambasadorius Briuselyje. Bet, kaip sakiau, Italijai ir Graikijai taip pat jau keletą metų nepavyksta rasti tokio sprendimo, kuris palengvintų joms tenkančią imigrantų srautų sukeliamą spaudimą“, – kalbėjo politologas.

Lūkesčiai – per dideli

Vis dėlto, jo vertinimu, Lietuvos ir konkrečiai Prezidentūros lūkesčiai šiuo klausimu buvo per dideli.

„Reikia turėti realistinius lūkesčius, per kiek laiko ir ką Lietuva gali pasiekti. Turbūt pats prezidentas G. Nausėda savo pasisakymuose buvo sukėlęs tuos lūkesčius aukščiau, nei kad realiai buvo galima tikėtis pasiekti rezultatų“, – tvirtino ekspertas.

Su juo sutinka ir VU TSPMI dėstytoja Dovilė Jakniūnaitė, sakydama, kad svarbu objektyviai įvertinti Lietuvos diplomatines galimybes pasiekti didelių migracijos politikos permainų Europoje.

„Panašu, kad tai yra labai ilgas procesas, ir visą laiką svarbu sukelti adekvačius lūkesčius prieš Vadovų Tarybą, svarbus tas pojūtis, ką gali padaryti, ko ne. Atrodo, prezidento komandai reikėjo kažkuo pasigirti, tad šiek tiek galbūt ir perspaudė. Rezultatas, sakyčiau, normalus, bet fanfarų tikrai kol kas negalime paleisti“, – BNS teigė profesorė. 

Įžvelgia ir Lenkijos „kortą“

Ji pripažino, kad daug diplomatinių pastangų pareikalavusi Lietuvos suburta keliolikos ES valstybių koalicija, palaikanti migracijos bei prieglobsčio taisyklių ir Šengeno kodekso keitimą, „niekur nedingo“ ir ji yra svarbi.

„Bet šiuo atveju reikėtų vertinti tą Vadovų Tarybą, kuri yra čia ir dabar. Neturėtume galbūt užmiršti ir konteksto, pavyzdžiui, kad didysis migracijos judesys eina per Lenkiją, bet Lenkija yra problemiška ir kitu aspektu Europos Sąjungoje. Panašu, kad yra tas balansas, jog negali deklaruoti to absoliutaus palaikymo Lenkijai, nes deklaruojant paramą Lietuvai, tai daroma ir Lenkijai. Tas balansas, spėju, buvo svarstomas ir nenorėta perspausti“, – tvirtino D. Jakniūnaitė.

Atrodo, prezidento komandai reikėjo kažkuo pasigirti, tad šiek tiek galbūt ir perspaudė. Rezultatas, sakyčiau, normalus, bet fanfarų tikrai kol kas negalime paleisti.

Anot jos, rezoliucijos dalis apie migraciją yra labai aptaki, o konkrečius sprendimus priims Europos Komisija.

„Bendrai, yra papildomas elementas, kur sakoma, kad Vadovų Taryba įpareigoja Komisiją siūlyti sprendimus, ruošti atitinkamus pakeitimus, ir kol kas tai viskas, kokie tie pakeitimai – nėra aišku. Žiūrint į prezidento pranešimą spaudai, jis tai įvardijo kaip pergalę, bet pacitavo tą abstraktų sakinį apie migrantų instrumentalizaciją ir hibridinę ataką“, – kalbėjo politologė.

Viceministras: pergalė – nemaža

Viceministras A. Abramavičius sako, kad EVT deklaraciją vis dėlto reikėtų vertinti kaip nemažą Lietuvos pergalę.

„Nemažai yra pasiekta, aš vis dėlto labiau teigiamai vertinčiau, nes išvadose tikrai atsispindi keletas svarbių pozicijų. Pirmiausia, paminėčiau tą nuorodą į hibridinę ataką, hibridinį veiksmą – tai svarbu ir leidžia mums tęsti sienos uždarymo bei apgręžimo politiką. Antra labai svarbi nuoroda – pavedimas EK atlikti teisinės bazės pakeitimus. Savo laiškuose rašėme apie Šengeno kodeksą, bet turėta omenyje ne tik kodeksas, bet ir bendra europinio prieglobsčio sistema. Tai – pakankamai svarbios išvados“, – BNS kalbėjo jis.

Viceministras pripažino, kad EVT išvados ir netrukus pasirodęs U. von der Leyen pareiškimas „užbraukia tas viltis, kad fizinis barjeras būtų finansuojamas“, tačiau, anot jo, EK pirmininkė pabrėžė ir didėjantį finansavimą sienų valdymo sistemoms, o tai Lietuvai taip pat labai svarbu.

Žada nenuleisti rankų

Viceministro teigimu, nepaisant to, Lietuva nenuleis rankų ir sieks europinio finansavimo tvorai pasienyje.

„Galbūt tai pakomentuotų Prezidentūra, bet mes matome tai kaip proceso dalį, nekeičiame savo planų: bet kuriuo atveju, hibridinė ataka ir jos įvardijimas mums leidžia toliau vykdyti savo politiką. Valstybės priimti sprendimai dėl fizinio barjero bus toliau vykdomi, valstybės biudžete finansavimas yra numatytas. Iš ES tokiu atveju gautumėme finansavimą sienų stebėjimo sistemai“, – tvirtino A. Abramavičius.

Viceministras akcentavo, kad turėdama 12–14 valstybių palaikymą, Lietuva pasiryžusi toliau vykdyti derybas su EK tiek dėl prieglobsčio sistemos keitimo, tiek ir dėl tvoros finansavimo.

„Noriu pabrėžti, kad rankų neverta nuleisti, ir ta iniciatyva dėl fizinio barjero finansavimo – prie jos dar reikės grįžti. Manau, kad tai ne galutinis sprendimas“, – pridūrė jis. 

Valstybės priimti sprendimai dėl fizinio barjero bus toliau vykdomi, valstybės biudžete finansavimas yra numatytas.

ES lyderiai penktadienį pasmerkė Baltarusijos hibridines atakas išnaudojant migraciją politiniams tikslams bei pareiškė, jog į tai bus reaguojama imantis „tolesnių ribojimo priemonių“ prieš juridinius ir fizinius asmenis. Lyderiai taip pat pakvietė EK siūlyti reikiamus ES teisinės sistemos pakeitimus bei numatyti konkrečias finansines priemones, kurios leistų užtikrinti „skubią ir tinkamą reakciją“ į migracijos krizę.

Vis dėlto apie galimą ES finansavimą fiziniams barjerams Bendrijos pasienyje išvadose neužsimenama, o U. von der Leyen po susitikimo pareiškė, kad „finansavimo aštriai vielai ir sienoms nebus“.

Lietuva, Latvija, Lenkija be finansavimo tvorai taip pat siekia, jog hibridinės atakos atveju būtų įteisinti Lietuvos šiuo metu vykdomi migrantų apgręžimai.

Į Lietuvą šiemet per pasienį su Baltarusija pateko beveik 4,2 tūkst. neteisėtų migrantų, dauguma jų – irakiečiai. Lietuva bei ES kaltina Baltarusijos režimą migrantų srautų organizavimu ir vadina tai hibridine agresija keršijant už bloko sankcijas Minskui dėl represijų prieš opoziciją.

„Šią savaitę Briuselyje vyksiančiame EVT susitikime prezidentas Europos lyderiams pristatys Lietuvos pasiūlymus siekiant ES migracijos, prieglobsčio ir sienos apsaugos politiką reglamentuojančių teisės aktų pokyčių“, – nurodo Prezidentūra.

Lietuva siekia, kad Bendrijos migracijos politiką reglamentuojantys teisės aktai atlieptų pastarųjų mėnesių situaciją prie rytinės Europos Sąjungos sienos, sudarant galimybę taikyti daugiau atgrasymo priemonių.

Šiemet iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai pateko beveik 4,2 tūkst. migrantų. Tiek Briuselis, tiek Vilnius kaltina Minsko režimą migrantų srautų organizavimu ir vadina tai hibridine agresija.

Be kita ko, Lietuva siekia užsitikrinti Bendrijos finansavimą fizinio barjero statybai pasienyje.

Prezidentūros teigimu, Europos lyderiai kalbėsis ir apie kylančias energijos kainas, koronaviruso pandemiją, pasirengimą ES ir Rytų partnerystės šalių viršūnių vadovų susitikimui.

EVT taip pat planuojama skirti dėmesio artėjančiai Klimato kaitos konferencijai Glazge, pasirengimui Azijos ir Europos viršūnių susitikimui, teisės viršenybės klausimams.

ES lyderių susitikimo paraštėse ketvirtadienį vyks koordinacinis Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Airijos atstovų susitikimas.

„Bendravimas yra darbinis, prezidentas užduoda klausimus, kas daroma ir kaip daroma, kaip siekiama tų tikslų, kurie dar vasarą krizei prasidėjus buvo iškelti“, – LRT radijui ketvirtadienį sakė vyriausioji prezidento patarėja Asta Skaisgirytė.

Kartu patarėja pažymėjo, kad nereikėtų turėti vilčių, jog, kaip tikisi Lietuva, ES jau artimiausiu metu peržiūrėtų prieglobsčio prašymo procedūrą, kad fizinis barjeras būtų įteisintas kaip priemonė kovojant su neteisėta migracija ir, kad visa bendrija prisiimtų finansinę naštą dėl barjero statybos. A. Skaisgirytės teigimu, ES formate šiais klausimais tik prasidės intensyvios diskusijos.

„Šie punktai dar seniau buvo aptarti su prezidentu ir neformaliai pasiūlyti aptarti Europos Komisijos atstovams. Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad jau spalio mėnesio EVT įvyks tam tikri sprendimai šiais klausimais. Pradėsime nuoseklią diskusiją, kas turėtų būti pakeista, kaip pakeista, kaip tai atrodys laike. Žinoma, kad labai svarbu užsitikrinti kuo didesnės dalies šalių paramą. Taip pat ir EK paramą. Prezidentas šį klausimą kelia jau nuo krizės pradžios, kai liepos pradžioje Vilniuje viešėjo ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir EK pirmininkė. Per tą laiką įvyko ne vieno komisaro vizitas“, – pridūrė patarėja.

Lietuva nuo vasaros susiduria su išaugusiu nelegalios migracijos srautu iš Baltarusijos. Panašios tendencijos stebimos ir Latvijoje bei Lenkijoje. Į Lietuvą šiais metais atvyko daugiau nei 4100 neteisėtai Lietuvos ir Baltarusijos sieną kirtusių migrantų. Reaguodama į situaciją Lietuva nusprendė 502 km pasienio ruože su Baltarusija nutiesti pjaunančios vielos koncertinos užtvarą, o šalia įrengti vielinę tvorą.

Dalyvaudamas neformaliame EVT susitikime Slovėnijoje, Lietuvos vadovas pabrėžė, jog Baltijos šalys ir Lenkija yra „susirūpinę hibridine ataka, kuri toliau yra tęsiama“ bei teigė gavęs EVT prezidento Charleso Michelio (Šarlio Mišelio) pažadą skirti dėmesio šiai problemai EVT susitikime spalio pabaigoje.

„Nebijokime to žodžio – migracijos krizė niekur nesibaigė, tiesiog ieškoma kitų variantų, kitų formų, kaip ją gilinti. Kol kas Lietuva sėkmingai tvarkosi, tačiau mums reikalinga Europos Sąjungos pagalbą. Smagu, kad Europos Vadovų Tarybos prezidentas Charlesas Michelis išgirdo šį mano ir kolegų prašymą ir spalio 21-22 dienomis, kuomet jau susitiksime Briuselyje, migracijos klausimui skirsime tikrai, tikiuosi, nemažai dėmesio“, – sakė G. Nausėda.

Jis akcentavo, kad šalys jaučia solidarumą iš Europos Sąjungos bei NATO kalbant apie „gaisrų gesinimą“, bet žvelgiant į tolesnę ateitį, būtina keisti ES migracijos gaires, kurios „nebeatspindi sąmoningo kai kurių valstybių noro destabilizuoti padėtį naudojant žmones kaip įrankį“.

Vis dėlto G. Nausėda pripažino, jog greitų ES sprendimų tikėtis nereikėtų.

„Vien dėl to, kad neįvertinome šitų pokyčių, pralaimėsime hibridines atakas prieš šitokius diktatoriškus režimus. Dėl tos priežasties dar laukia nuoširdus ir pakankamai įdomus pokalbis spalio pabaigoje. Bet norėčiau pasakyti, kad greitų sprendimų šitoje srityje laukti mes negalime, nes tai trunka gerokai ilgiau, tai nėra vien tik EVT priedermė – turi dirbti visa hierarchija Europos Sąjungos institucijų, ministrų tarybos, kurie dar turi parengti dokumentus“, – tvirtino G. Nausėda. 

Lietuva, Latvija bei Lenkija nuo vasaros susiduria su drastiškai išaugusiu nelegalios migracijos srautu iš Baltarusijos. Į Lietuvą šiais metais atvyko daugiau nei 4100 neteisėtai Lietuvos ir Baltarusijos sieną kirtusių migrantų.

Vilnius kaltina Minsko režimą migrantų srautų organizavimu ir vadina tai hibridine agresija, dėl to šalyje paskelbta ekstremali situacija.

Apie tai, kad Lietuvai reikia legalių imigrantų, garsiai nesvarstoma, nors tai yra senokai žinomas faktas. Nebent apie aukštos kvalifikacijos darbuotojus, kurie čia atvykę sukurtų didelę pridėtinę vertę ir sumokėtų daug mokesčių. Bet ir apie tai daugiausia tik norų lygmenyje, nes bet kokių migracijos palengvinimų – tiek politinių sprendimų, tiek procedūrų prasme – įgyvendinimas vyksta lėtai.

Gali atrodyti, kad tai – specifinė tema, paliečianti tik tam tikras suinteresuotas grupes. Bet taip nėra – ji mus visus veikia labai tiesiogiai. Žinant, kad dirbančiųjų skaičius mūsų šalyje sparčiai mažėja, o santykinė įvairios infrastruktūros bei valstybės aparato našta auga, nesunku suprasti, kad menkas dėmesys imigracijai šiandien, reiškia skausmingas socialines ir ekonomines problemas rytoj. Dar daugiau – šiandieninė nelegalių migrantų krizė irgi nebūtų tokia kriziška, jei būtume prisijaukinę imigracijos reiškinį legaliu jo pavidalu.

Migracijos mastų perspektyvos

2000 m. Jungtinės Tautos (JT) išleido demografijos prognozes iki 2050 m., kuriose tarp kitų dalykų suskaičiavo, kiek reikės imigrantų, kad būtų išlaikyta Europos valstybių darbingo amžiaus populiacija bei visuomenės amžiaus struktūra. Dalis demografų nesutinka, kad per ateinantį trisdešimtmetį bus reikalingas toks didelis imigrantų kiekis, kokį prognozavo JT, bet sutaria, kad jų reikės daug. Skirtingoms šalims imigrantų reikės skirtingais etapais ir mastais: kad pakaktų tuo metu dirbančių, o ateičiai – kad atjaunėtų visuomenė ir padidėtų gimstamumas. Atjaunėjusios visuomenės priklausomybė nuo naujų imigrantų sumažėtų.

Mūsų šalyje apie tai net nediskutuojama, nors Lietuvos visuomenė yra viena greičiausiai senstančių ES. Mes pasidžiaugiame, kad vis didesnė dalis išvykusių iš Lietuvos grįžta, kad pastaraisiais metais fiksuotas įvažiavusių ir išvažiavusių santykis buvo teigiamas, ir nusiraminame. Bet kadangi natūralus gyventojų prieaugis yra neigiamas, o jaunų žmonių dalis mažėja, darbo jėgos apimtims išlaikyti vien tik teigiamo migracijos saldo nepakanka. Jis turi būti ženklus ir ilgalaikis.

Apie tai nekalbame, nes nemalonu. Nemalonu kalbėti apie negatyvias tendencijas, ypač kai jų negali pakeisti tiesiog ką nors pasubsidijavęs arba davęs nurodymą. Pažadas pakelti gimstamumą šeimoms už vaikus primokėjus yra populiarus, bet netikras koziris – jokiomis skatinimo priemonėmis užtikrinti tvarų gimstamumo rodiklių augimą nepavyksta niekam.

Pirma, dėl to, kad turėti mažiau vaikų (arba jų neturėti) yra bendra ir ryški gyvenimo būdo tendencija, o ne finansinio nepritekliaus ar rūpesčio dėl darbo vietos išlaikymo nulemtas sprendimas. Antra, dėl to, kad pinigų ar socialinių paslaugų trūkumas apskritai nėra žemo gimstamumo pagrindinė priežastis. Juolab Lietuvoje socialinės garantijos motinystei yra geresnės nei daugelyje Vakarų pasaulio šalių, o tam tikroms gyventojų grupėms vaikų pašalpos yra pagrindinis pajamų šaltinis.

Demografijos būklė ir tendencijos Lietuvoje

Apibendrinus Lietuvos demografų mintis, galima daryti išvadą: gimstamumo rodikliai yra labai prasti, prastės jie ir ateityje, ir nėra prielaidų, kad keistųsi į gerąją pusę. Nuo 2007 m. darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 15 proc. Vyresnio amžiaus žmonių skaičius auga, vaikai savo tėvų kartas keičia gerokai mažesniais skaičiais. Vidutinė ir ypač sveiko gyvenimo trukmė po truputį auga, tačiau nuo ES vis dar labai atsilieka. Tai itin aktualu tarp vyrų.

Taigi natūralus gyventojų prieaugis mažėja, o vyresnių žmonių nuolat daugėja, jie sudaro vis didesnę populiacijos dalį. „Eurostat“ prognozuoja, kad Lietuvos gyventojų amžiaus mediana 2050 m. bus antra didžiausia tarp ES šalių (po Italijos) ir sieks 51 metus. Tai reiškia, kad pusė populiacijos bus vyresni nei 51 metų amžiaus.

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,1 tūkst. nuolatinių gyventojų. Nuo 2009 m. jų skaičius sumažėjo 389,8 tūkst., arba 12,2 proc. 2019 m. duomenimis, tūkstančiui gyventojų Lietuvoje teko 9,9 naujagimių (ES vidurkis – 9,5) ir 13,7 mirčių (ES vidurkis 10,8). Tokie gimstamumo ir mirtingumo rodikliai laikosi pastaruosius dešimt metų.

Remiantis „Eurostat“ duomenimis, 2019 m. vienai lietuvei teko 1,61 gimusio kūdikio. Tai daugiau nei vidutiniškai ES (1,53), bet mažiau nei Prancūzijoje, Ispanijoje, Estijoje, Danijoje. Laikoma, kad šiam rodikliui esant apie 2,1, išsivysčiusių šalių populiacija atsistato be imigracijos. Jei jis mažesnis, populiacija mažėja. Dalis sociologų teigia, kad realus slenkstis yra dar žemesnis – gimstamumo rodikliui nukritus žemiau 1,5, prasideda negrįžtami demografiniai procesai, kai populiacijos nebeįmanoma atstatyti kitaip nei per imigraciją. Tai reiškia, kad Lietuva vis sparčiau žengia į situaciją, iš kurios kapanotis tik savo gyventojų pastangomis nepavyks.

Visuomenės struktūra pagal amžių yra esminis veiksnys, lemiantis ateities demografines ir darbo rinkos tendencijas. Tik tam tikro amžiaus žmonės yra darbingi ir tik tam tikro amžiaus moterys gali susilaukti vaikų – nors abi amžiaus ribos po truputį slenkasi į viršų, to nepakanka dirbančiųjų ir gimstančiųjų skaičiaus mažėjimui kompensuoti.

Supratimas, kad mažėja bendras gyventojų skaičius, mažėja gimstamumas, visuomenė sensta ir didėja vyresnių žmonių santykis su dirbančiaisiais, keičia mūsų visuomeninį ir ekonominį gyvenimą. Todėl politika turi į tai reaguoti.

Apie tai, kad Lietuvai reikia legalių imigrantų, garsiai nesvarstoma, nors tai yra senokai žinomas faktas.

Ką tai reiškia ekonomikai?

Ekonomikai – tai mums, kaip vartotojams ir kaip darbuotojams. Mažiau žmonių reiškia, kad bus mažiau vartotojų, mažiau darbingo amžiaus žmonių – mažiau darbuotojų. Kai ima mažėti vartotojų, vietinėje rinkoje nišinius produktus ir paslaugas išstumia tai, ko nori dauguma. Šiam aspektui skiriama mažai dėmesio, bet tai tiesiogiai susiję su mūsų visų gyvenimo kokybe.

Kai kurių prekių ar paslaugų jau dabar rasti sunku, nes jų teikti paprasčiausiai neapsimoka, kai kurios, ypač kokybiškesnės, nyksta arba pereina į brangių hobių sferą. Daiktai ir prietaisai netaisomi, tik siūloma įsigyti naujų, vietiniame kioskelyje nepardavinėjami obuoliai ir bulvės, tik mangai ir avokadai – nes pirmieji per pigūs sumokėti nuomą ir išlaikyti pardavėjo darbo vietą.

Bet visuomenė neatrodo nusiteikusi tokiai perspektyvai – nori rinktis kokybę, rinktis pagal save, tausoti ir vartoti atsakingai. O tam reikia kritinės masės vartotojų.

Su darbuotojų mažėjimo problema susiduria visas Vakarų pasaulis. Koronaviruso pandemija ją tik paaštrino. Žmonės kartais naiviai galvoja, kad sumažėjus darbuotojų, likusieji išloš – darbdaviai aršiau dėl jų konkuruos, greičiau didins atlyginimus. Taip kartais atsitiks, kartais ne.

Tiesa, jog atlyginimai priklauso nuo pasiūlos darbo rinkoje, bet jie priklauso ir nuo žmogaus sukuriamos vertės. Jei darbuotojas pakankamai didelės vertės (didesnės nei minimali mėnesinė alga) nesukurs, jo nesamdys. Ta darbo vieta gali būti panaikinta, automatizuota arba robotizuota, perkelta į kitą šalį – nebūtinai į tą, kurioje pigesnė darbo jėga, pasirinkta gali būti ir daugiau vartotojų turinti ar mokesnė rinka. Verslininkai šiuos pokyčius stebi ir kiek galėdami stengiasi sumažinti priklausomybę nuo darbuotojų ir kitų procesų, kurių valdyti negali. Kitaip tariant, automatizuoja esamas operacijas, ieško investavimo galimybių, kurios neimlios darbo jėgai, keičia vadybos modelius į besiremiančius nuolat kintančia ir laikina darbo pasiūla.

Jei nėra darbuotojų stabiliam kolektyvui, nebelieka ir tokio reiškinio, kaip stabilus kolektyvas, ilgalaikiai darbuotojai ir įmonės investicijos į juos. Toli gražu ne visi žmonės tam nusiteikę: dalis nori augimo galimybių toje pačioje darbovietėje, stabilumo ir įsitraukimo. Tačiau, jei rinką kamuoja chroniškas darbuotojų trūkumas, jokio stabilumo būti negali, tik varžybos dėl geriausių darbuotojų. Tai dar labiau blogina padėtį tų, kurie tų aukščiausiai kotiruojamų kvalifikacijų ir gebėjimų neturi, nes darbdaviai negali leisti sau investuoti į darbuotojų auginimą (paaugusius perperka konkurentai).

Taigi trūkstant darbuotojų, atskirtis tarp pajamų ir galimybių darbo rinkoje tik didės. Vartotojams tai reikš tą patį – mažesnį prekių ir ypač paslaugų pasirinkimą. Ne ką mažiau svarbu ir tai, kad mažėjant dirbančiųjų didėja santykinė valstybės aparato našta, kuri ir be to linkusi augti.

Kas mokės pensijas?

Viena labiausiai demografinių pokyčių veikiamų sričių yra viešieji finansai. Daugėjant pensinio amžiaus žmonių ir mažėjant dirbančiųjų, didėja vieno pensininko išlaikymo našta dirbančiajam: šiuo metu vienam pensinio amžiaus gyventojui tenka 3,5 dirbančiojo, o po trisdešimties metų teks 1,7.

Yra du teoriniai šios problemos sprendimo keliai: arba didinti mokesčius dirbantiesiems ir taip mažinti jiems paskatas dirbti, arba mažinti išmokas pensininkams. Abi alternatyvos nepriimtinos, nes vartotojams trūksta darbuotojų, o pensininkams lėšų. Praėjusios kadencijos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimais, pensijos pakeitimo norma (asmens gaunamos pensijos santykis su jo buvusiu atlyginimu) 2040 m. gali siekti tik 34 proc., kai dabar ji lygi apytiksliai 42 proc., o siekiama pakeitimo norma yra apie 70 proc.

Praktikoje naudojami įvairūs įmokų didinimo ir išmokų mažinimo maskavimo būdai: pavyzdžiui, pensinio amžiaus didinimas, didesnis perskirstymas „Sodros“ viduje, didesnės priemokos iš biudžeto. Bet nė vienas iš jų problemos iš esmės nesprendžia.

Kai kas naiviai tikisi, kad tas mažesnis skaičius dirbančiųjų dėl didžiai išaugusio darbo našumo uždirbs tiek, kad užteks visiems, tai yra ir pensijoms. Bet populiacijos nebūna sudarytos vien iš supermenų – ar ji būtų didesnė, ar mažesnė, joje bus panašus procentas veržlių ir sumanių, ir panašus procentas lėtų ir sunkiai prisitaikančių.

Žiūrint į sergamumo rodiklius ir psichinės sveikatos tendencijas Lietuvoje, super našios visuomenės perspektyvos neatrodo realistiškos. O alternatyvaus senatvės finansavimo – privataus taupymo – kelias Lietuvoje panašesnis į žvyrkeliuką: antros pakopos pensijų fondai, startavę su 5 proc. kaupiamąja įmokos dalimi per dvidešimt metų reformuoti daugelį kartų ir šiandien kaupimo dalis nė tų startinių 5 proc. nesiekia. Trečios pakopos kaupimo skatinimas apskritai išnyko iš politinių tikslų, jo grasinama atsisakyti. Tai reiškia ne ką kitą, o patvirtinimą, kad pensijos bus mokamos iš viešųjų finansų.

Tokia strategija brėžiama šalyje, kurioje bent dešimt metų mažėja darbingo amžiaus gyventojų, mirtingumas viršija gimstamumą, o populiacija 2050-aisiais bus viena vyriausių Europoje.

Regionų politika

Ne mažiau imigrantų reikia regionų gyvybingumui. Šiandien patys sunkiausi Lietuvos socialiniai ekonominiai klausimai yra susiję visų pirma su regionais ir didžiąja dalimi yra nulemti žemo gyventojų tankio – Lietuvoje 2011-aisiais jis sudarė 46,6 žmogaus kvadr. kilometre, 2020-aisiais – 42,8 (palyginimui – ES vidurkis 72,9, Vokietijoje – 223 žmonės kvadr. kilometre).

Investicijos į miestelių trinkeles ir kultūros namus bei paskirų keliukų asfaltavimas yra tapusios tipiniu neefektyvių investicijų pavyzdžiu. Bet ar tai reiškia, kad miesteliai turi gyventi su nugyventa infrastruktūra? Vertinant grynai ekonomiškai taip, nes ta infrastruktūra per mažai naudojama. Tačiau miesteliuose taip pat gyvena rinkėjai, todėl valstybė leidžia didžiules lėšas tam tikrų regionų infrastruktūrai statyti bei išlaikyti, tuo piktindama kitų regionų, kuriems pinigai neskiriami, gyventojus ir visus mokesčių mokėtojus, kurių sunkiai uždirbti pinigai panaudojami taip neefektyviai.

Dar geriau šis antklodės tampymas matyti sprendžiant apie švietimo ir sveikatos apsaugos infrastruktūrą – mažos viešosios gydymo ir švietimo įstaigos neretai negeba užtikrinti paslaugų kokybės, o mokinio išmokslinimas ar paciento išgydymas čia kainuoja žymiai brangiau, nes didelė dalis pinigų išleidžiama pastatams, o ne pačiai paslaugai.

Optimizacija šiuo atveju nereiškia nieko kito, kaip tų įstaigų skaičiaus mažinimą. Žinoma, būtų puiku, jei tai leistų išlikti geriausioms įstaigoms iš mažųjų, tačiau jokie formalūs kriterijai to garantuoti negali. Vis viena bus nukentėjusių: uždarytieji – jei uždarys, visi mokesčių mokėtojai – jei neuždarys nieko.

Su tomis pačiomis problemomis susiduriama teikiant visas tinklines paslaugas: kelių priežiūrą, viešąjį transportą, teismų, policijos ir pašto skyrių, bankomatų išlaikymą. Šiuo metu Lietuva nusitaikiusi į žaliąjį kursą ir planuoja stipriai apmokestinti taršius automobilius mainais už geresnį alternatyvų ir viešąjį susisiekimą. Miestų atveju tai yra sprendimas, bet kas galės būti pasiūlyta retai gyvenamų teritorijų gyventojams? Ne paspirtukai juk.

Turint omenyje, kad Lietuvoje fizinė ir socialinė infrastruktūra yra gana gerai išplėtota, vienintelis pozityvus ir tvarus sprendimas yra padidinti gyventojų koncentraciją. Kaip pinigais tiesiogiai negali sustabdyti viruso – gali naudoti juos vaistams, vakcinoms, medikams, kompensacijoms nedirbantiems – taip negali tiesiog nusipirkti žmonių. Gali tik vykdyti protingą politiką, kad žmonės – ir tie, kurie šiandien čia gyvena, ir, kurie ne – norėtų čia gyventi, kurti šeimas ir turėti tiek vaikų, kiek jie nuspręs.

Demokratijoje ir rinkos ekonomikoje protinga politika reiškia, kad ji remiasi laisvu pasirinkimu ir konkurencija, nes ilgainiui ribojančios ir draudžiančios priemonės nepadeda. Padeda tik tos, kurios atveria galimybes ir įgalina konkurenciją.

Jei Lietuva vykdytų aktyvią ir skaidrią imigracijos politiką, padidėtų bendras darbuotojų skaičius, palengvėtų verslo plėtra, pakiltų labiausiai trokštamų gyvenamųjų vietų kainos didžiuosiuose miestuose, daugiau žmonių (ir vietinių, ir imigrantų) išvyktų gyventi, dirbti ir steigti verslų į regionus. Tam, žinoma, reikia laiko. Bet jo trukmė nesumažės, jei vėliau pradėsim. Priešingai, kuo vėliau pradėsim, tuo mažiau turėsim pasirinkimo galimybių.

Apie pavogtas darbo vietas

Kaip rodo apklausos, ne tik „Brexito“ gerbėjai, bet ir Lietuvos gyventojai linkę manyti, kad imigrantai pavogs jų darbo vietas. Tokia žmonių nuomonė gali susiformuoti dėl įvairiausių asmeninių ir visuomeninių priežasčių, tačiau ekonomiškai ji nėra pagrįsta.

Visų pirma, darbo vietos yra tų žmonių, kurie jas sukuria. Niekas, nesukūręs darbo vietos, neturi rezervuotos jos nuosavybės vien dėl to, kad netoliese gimė. Savarankiškai dirbantis žmogus sukuria darbo vietą sau ir tai yra jo darbo vieta. Todėl labai svarbu, kad nebūtų bloginamos sąlygos žmonėms dirbti savarankiškai ir taip nepriklausyti nuo kitų darbdavių sukuriamų darbo vietų.

Antra, ES šalyse, taigi ir Lietuvoje, darbo užmokesčio ir darbo sąlygų prievolės yra vienodos: ar samdomas tos šalies pilietis, ar atvykėlis. Legalūs vietiniai verslai teikia prioritetą vietiniams darbuotojams, nes su atvykėliais visada yra papildomų išlaidų bei nesusipratimų: dėl kalbos, kultūrinių dalykų, integracijos. Svetimšaliai samdomi tada, kai reikiamos kvalifikacijos ir savybių darbuotojų neužtenka.

Šiuo metu Lietuvoje daug pramonės, paslaugų sferos įmonių, žemės ūkio sektorius susiduria su situacija, kai neįmanoma atsirinkti labiausiai tinkamų kandidatų, nes į darbo skelbimus tiesiog niekas neatsiliepia. Tad kalbos apie „vagiamas darbo vietas“ aktualijų neatspindi, jos atspindi baimes ir išankstines nuostatas.

Dabar jau nesame migrantais, esame ES piliečiais. Panašu, kad pamiršome laikus, kai mums tokia galimybė buvo gyvybiškai būtina.

Geriausia apsauga nuo išnaudojimo – galimybė judėti

Demokratinėje šalyje ir rinkos ekonomikoje žmonių santykiai paremti pasirinkimo laisve ir konkurencija. Problemos kyla ne tada, kai bet koks darbdavys samdo bet kokį užsienietį, o kai konkrečioje įmonėje yra nesąžiningi santykiai. Pavyzdžiui, darbuotojui neišmokamas pilnas darbo užmokestis arba sunkėja darbo sąlygos, didėja krūvis, už kurį papildomai nemokama. Tokių atvejų Lietuvoje mažėja, bet vis tiek pasitaiko, nepriklausomai nuo to, ar darbdavys privatus, ar valstybinis, ar darbuotojai vietiniai, ar imigrantai. Darbuotojų suvokimas, kad jie gali rinktis darbovietę, yra vienintelis būdas išgyvendinti apgaulingų santykių tradicijas iš tų sektorių, kuriuose jie dar gajūs.

Šiuo laikotarpiu konkurencija dėl darbuotojų, ypač tų, kurie gyvena miestuose, itin didelė. Pandemija parodė, kaip greitai žmonės gali pereiti į kitas veiklas, ypač mažą ir vidutinę pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose, ten, kur nereikalingos dešimties metų studijos (kaip medikams), ar specifiniai įgūdžiai (kaip IT specialistams).

Imigrantų judėjimą rinkoje tarp darbdavių apsunkina labai apribota migracijos politika. Ypač kai jų legalus buvimas šalyje yra tiesiogiai susietas su konkrečios darbo vietos turėjimu. Lietuvoje ji būtent tokia ir yra. Egzistuoja daug privalomų sąlygų, kaip antai, darbo stažas ir dokumentuota bei 100 proc. deklaruotą poreikį atitinkanti kvalifikacija. Įvestos kvotos, tačiau kai kuriuose sektoriuose jos išnaudojamos jau metų viduryje. Privaloma registruoti laisvas darbo vietas, o užsieniečio įdarbinimo dokumentus galima teikti tik po mėnesio nuo skelbimo pabaigos ir t.t.

Jei imigracijos procedūros būtų viešos, suprantamos ir įvykdomos pačiam žmogui (net jei jis atvažiuotų į konkrečią įmonę), reikalui atsiradus, jis lengviau galėtų judėti rinkoje tarp darbdavių ir erdvė išnaudojimui nebūtų sukuriama. Dabartinė sistema pati dirbtinai pririša darbuotoją prie darbdavio ir taip mažina jo galimybes ieškoti geresnių sąlygų. Kuo imigracijos procedūros sudėtingesnės, tuo daugiau įtakos daro tą procesą organizuojantys subjektai, nuo kurių įvažiavęs žmogus yra priklausomas. Kuo ilgiau trunka procedūros, tuo didesnis jaučiamas spaudimas ir ieškoma lengvesnių kelių, kurie visai nebūtinai yra dirbančiajam palankūs. Kuo didesnis deficitas yra galimybė legaliai imigruoti, tuo daugiau korupcijos aplink ją susikuria.

Politiniai ir žmogiškieji argumentai

Viena šalis gali padėti kitai šaliai, ją palaikydama ir gindama viešumoje ir įvairiose tarptautinėse institucijose. Lietuva turi tokios veiklos patirtį su Gruzija ir Ukraina; Rusijos ir Baltarusijos opozicija. Gyventojams taip pat teikiama parama, finansinė ir kitokia pagalba.

Tačiau visuomenei transformuotis iš priespaudos ir skurdo į demokratiją ir rinkos ekonomiką nėra didesnės pagalbos, kaip priimti į darbą ir studijas demokratinėje rinkos ekonomikos šalyje jos žmones. Čia jie uždirbs ne tik lėšų savo tolesniam gyvenimui, bet ir supras, kaip veikia tokios visuomenės, į kurių modelį orientuojasi jų šalis. Tai minkštasis know-how, be kurio jų augimas būtų gerokai lėtesnis.

Dalis jų gyventojų padirbs čia laikinai, dalis pasiliks. Tokia buvo mūsų – rytų europiečių – dalia nepriklausomybės aušroje ir vėliau, jungiantis prie ES šalių. Daugybė jaunų ir vyresnių lietuvių, lenkų, latvių ir estų vyko dirbti ir mokytis į Bendrijos šalis senbuves, ir iki šiol ten tebevažiuoja.

Pastaruoju metu srautai, tiesa, pasidarė abipusiai: vieni išvažiuoja, kiti grįžta, kiti gyvena dalį laiko čia, dalį kitose šalyse, ten, kur gyventi palankiau. Dabar jau nesame migrantais, esame ES piliečiais. Panašu, kad pamiršome laikus, kai mums tokia galimybė buvo gyvybiškai būtina. Prisiminkime, kaip palankiai tada vertinome Didžiąją Britaniją, kuri netaikė darbo jėgos judėjimo apribojimų rytų europiečiams. Tada mums tada neatrodė, kad vykstame jų darbų „pavogti“ ar gyvenimo jiems gadinti.

Anksčiau aptartas imigracijos temos jautrumas ir visuomenės nepalankus požiūris neatsiranda be pagrindo. Žmogui būdinga vengti naujo, svetimo, ypač svetimos kultūros žmogaus. Tačiau tai yra argumentas „už“ aktyvią imigracinę politiką, o ne „prieš“. Juk migraciniai procesai pasaulyje vyko ir vyks, nepriklausomai, ar norėsime to, ar ne. Vienintelis skirtumas – kas pas mus atvyks ir ar būsime tam pasiruošę. Pasiruošę, reiškia išmokę integruoti svetimus žmones, kad jie kuo greičiau taptų savais.

O lengviausia išmokti sugyventi su tais, su kuriais jau yra kažkokio bendrumo: kultūrinio, religinio, istorinio. Patriotai Lietuvoje mėgsta kalbėti apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir tuometinę šalies galybę. Bet kartais pamiršta, kad tada Lietuva buvo tokio tautinio margumo, kokį gautume šiandien sudėję Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą, na dar gabaliuką Rusijos. Tai prisiminus, norėti, kad būtent iš šių šalių pas mus atvyktų žmonės čia legaliai dirbti ir gyventi, galėtų būti visai nebaisu ir netgi nuoseklu. Jei jie atvažiuos dabar, po penkių ar dešimties metų jau bus pilnaverčiai šalies piliečiai.

Daug girdime dabar pastebėjimų, kad nelegalių migrantų krizė užklupo mus nepasiruošusius. O kaip galėjom būti jai pasiruošę, jei net legalios migracijos politikos neturėjome? Net kalbėti apie ją garsiai pradėję nebuvome. Metas būtų tai pripažinti, užuot it stručiui slėpus galvą smėlyje. Nes laikas – čia esminis veiksnys.

Jis drauge su vidaus reikalų ministre Agne Bilotaite antradienį susitiko su Austrijos kolegomis, kartu lankėsi Lietuvos pasienyje.

„Šios dienos klausimas aiškus – dabar svarbiausia yra aptarti ir sutarti, kaip mes drauge siūlome Europos Sąjungai ir kitoms valstybėms, su kuriomis esame kartu sąjungoje, žiūrėti į migraciją apskritai. Akivaizdu, kad instrumentai, kurie yra pasiūlomi, ne visada yra adekvatūs ir tinkami“, – Medininkuose antradienį žurnalistams sakė G. Landsbergis.

„Mes sutarėme, kad drauge sieksime kurti naują Europos migracijos politiką, kuri padėtų apsaugoti tiek Lietuvą, tiek ir kitas valstybes, kurios neabejotinai ateityje susidurs su panašiomis krizėmis“, – pridūrė jis.

Tai, kad Europos Sąjungos migracijos teisinėje sistemoje reikalingi pokyčiai, pabrėžė ir A. Bilotaitė.

Akivaizdu, kad instrumentai, kurie yra pasiūlomi, ne visada yra adekvatūs ir tinkami.

„Šalims turi būti sudaryta sąlyga reaguoti greitai ir ginti savo nacionalinį saugumą“, – teigė ji.

Vis dėlto vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė pabrėžė, kad ne ką mažiau svarbu yra finansinė Europos Sąjungos parama pasienyje su Baltarusija statomam barjerui.

„Šiuo atveju labai svarbu, kad mes galėtume tikėtis iš Europos Sąjungos finansinio palaikymo, statant šį fizinį barjerą“, – kalbėjo ministrą.

Austrija: neleisime Baltarusijai veikti ES politikos

Austrijos politikai Lietuvoje domisi neteisėta migracija per Baltarusiją. Austrija Lietuvai skyrė modulinių konteinerių, skirtų migrantams apgyvendinti.

„Šiandien mes galime džiaugtis tuo, kad turime Austrijos policininkų pagalbą, mes turime ir konteinerius, ir techninę pagalbą iš Austrijos ir iš tikrųjų tai buvo viena iš pirmųjų valstybių, kuri stipriausiai, ryškiausiai atsiliepė į Lietuvos pagalbos prašymą“, – sakė G. Landsbergis.

Austrijos užsienio reikalų ministras Alexanderis Schallenbergas (Aleksanderis Šalenbergas) teigė, jog Baltarusijos autoritarinis vadovas Aliaksandras Lukašenka elgiasi ciniškai pasinaudodamas žmonėmis, norinčiais atvykti į Europą.

„Mums šiandien reikia žiūrėti, kaip mes su tuo cinišku trečiųjų valstybių elgesiu visi kartu apsieisime ir elgsimės. Pasinaudoti migrantais ir paversti ginklu – yra tikrai ciniškas A. Lukašenkos elgesys. Visiems aišku, kad mes, kaip Europos Sąjungos valstybės, turime kalbėti vieningai. Mes turime apsaugoti ES išorines sienas ir turime visi kartu bendradarbiauti“, – kalbėjo Austrijos ministras.

Jis taip pat ragino kalbėtis su migrantų kilmės bei tranzito šalimis, nes atvejis, kai buvo deramasi su Iraku, parodė, kad tai sėkminga taktika.

Austrijos vidaus reikalų ministras Karlas Nehammeris (Karlas Nehameris) teigė, jog Europos Sąjunga nesileis šantažuojama trečiųjų valstybių nelegaliais migrantais.

Pasinaudoti migrantais ir paversti ginklu – yra tikrai ciniškas A. Lukašenkos elgesys.

„Neleisime tokiu būdu daryti įtakos Europos Sąjungos politikai. Baltarusija tokiu būdu, pasinaudodama žmonių kančia, bando veikti Europos Sąjungos politiką“, – teigė jis.

Austrijos ministras dėkojo Lietuvai už sienos apsaugą, pabrėždamas, jog Lietuvos sienos apsauga šiuo atveju reiškia ir Austrijos sienos apsaugą.

„Mes Europos Sąjungoje ieškosime strateginės partnerystės, kad galėtume Europos Komisijai aiškiai parodyti, kad stipri Europos Sąjungos išorinių sienų apsauga, greitas prieglobsčio prašytojų prašymų išnagrinėjimas, greitas grąžinimas yra geresni signalai išvengti nelegalios migracijos negu kalbėti apie skrydžių uždraudimą“, – teigė K. Nehammeris.

Delegacija lankosi Padvarionių užkardoje, pasienio ruože, Medininkų pasienio apsaugos mokyklos teritorijoje įrengiamoje migrantų stovyklavietėje.

Šiemet į Lietuvą per sieną su Baltarusija jau pateko per 4,1 tūkst. migrantų.

Lietuvos pareigūnai išaugusius migracijos srautus vadina Baltarusijos režimo hibridine agresija. Dėl to šalyje paskelbta ekstremali padėtis.

Taip pat priimtas sprendimas apgręžti neteisėtai sieną bandančius kirsti asmenis, tai gerokai sumažino plūstančiųjų srautus.

Pasak G. Landsbergio, Vyriausybės atstovu šalyse, kuriose pabėgėlių srautas yra didžiausias, paskirtas buvęs URM vadovas Linas Linkevičius.

„Žmonės, kurie patenka į Baltarusiją, kurie per Baltarusiją patenka į Lietuvą, jiems yra meluojama, duodami netikri, neteisingi pažadai. Jie yra priverčiami apgaulingais pažadais parduoti savo turtą, atsisakyti savo gyvenimo ten, kur jie gyvena, nebūtinai nesaugaus ar blogo gyvenimo, tiesiog įviliojami į pinkles, pažadant, kad čia bus galima lengvai ir greitai pakliūti į ES“, – trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje sakė G. Landsbergis.

Pasak ministro, siekiama pasitelkiant turimus resursus inicijuoti informacinę kampaniją, kuria būtų paskleista žinia apie Baltarusijos režimo vykdomą apgaulę.

„Mes turime imtis priemonių ir esame pradėję informacinę kampaniją tose valstybėse, kuriose srautai yra didžiausi, paskleisti tikrą žinią, kad čia nėra lengvo kelio atvykti. Tai yra daroma pasitelkiant mūsų turimus resursus“, – aiškino Lietuvos diplomatijos vadovas.

Taip pat jis informavo apie tai, kad siekiant šią žinią perduoti politiniu lygmeniu, Vyriausybei tose valstybėse atstovaus praėjusioje kadencijoje užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs L. Linkevičius.

„Viena iš priemonių – sutarėme, kad gerbiamas Linas Linkevičius taps Vyriausybės atstovu sprendžiant šią krizę tose valstybėse, iš kurių migracijos srautas į Baltarusiją ir Lietuvą yra didžiausias. Mes norime ten perduoti žinią tiek ir politiniu lygmeniu, tiek diplomatiniu lygmeniu, kad čia važiuoti tikrai neverta ir kad žmonės neklausytų Lukašenkos netikrų pažadų“, – kalbėjo G. Landsbergis.

Pastaruoju metu Lietuvos – Baltarusijos pasienį kerta Lietuvai dar nematyti nelegalių migrantų srautai. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) duomenimis, iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikyti daugiau nei 1300 neteisėtų migrantų.

Lietuva tvirtina, kad už migrantų krizę pasienyje yra atsakingas Aliaksandro Lukašenkos režimas. Tai, kad yra įtarimų, jog pastaruoju metu nelegali migracija į Lietuvą yra specialiai organizuojama Baltarusijos, teigė ir į Lietuvą atvykęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles'is Michelis.