Gausią lankytojų bei palaikytojų bendruomenę subūręs muziejus penktąjį gimtadienį pasitinka sulaukęs reikšmingų įvertinimų ir pasiruošęs penkias dienas truksiančiam gimtadienio MOratonui, kuriame – diskusijos aktualiais socialiniais klausimais, įspūdingas koncertas bei didžiosios parodos „Vilniaus pokeris“ atsinaujinimas.

Muziejus, pakeitęs visuomenės požiūrį

MO muziejaus vadovės Mildos Ivanauskienės teigimu, penkeri veiklos metai ne tik patvirtino meno muziejaus aktualumą visuomenei, bet ir pakeitė tai, kaip Lietuvoje suprantame tokios institucijos reikšmę.

„Po MO atidarymo sulaukėme komentarų, kad į Lietuvos kultūros pasaulį įsiveržėme kaip meteoritas, parodėme naują požiūrį į meno institucijos dialogą su auditorija. Per penkerius metus pavyko pasiekti, kad šis kitoniškumas taptų nuoseklia ir užtikrinta lyderyste. Išauginome muziejaus kuriamą vertę visuomenei: nuo keliamų aktualių klausimų parodų programoje iki santykio su švietimu bei kultūrinės edukacijos, apimančios visą Lietuvą.

MO muziejaus vadovė Milda Ivanauskienė. R. Šeškaičio nuotr.  

Svarbiausia, kad mums sekasi pildyti pažadą, jog menas gali būti suprantamas ir aktualus kiekvienam, pozityviai veikti įvairias gyvenimo sritis. MO veikla tapo įrodymu, kad visuomenėje, kupinoje prieštaravimų ir susiskaldymo, muziejus gali tapti jungiančia diskusijos erdve, kurioje galime gvildenti sudėtingus, ne visuomet patogius, tačiau gyvybiškai svarbius klausimus“, – sako MO muziejaus vadovė.

Per šį laiką MO muziejus sumušė parodų lankomumo rekordus, taip pat įsitvirtino kaip vienas atpažįstamiausių kultūrinių prekės ženklų ir didžiausią įsitraukimą socialiniuose tinkluose Baltijos šalyse turintis meno muziejus. Ryškų MO poveikį liudija dešimtys pelnytų apdovanojimų bei nominacijų Lietuvoje ir tarptautiniame lauke. Tarp jų – 2020 m. geriausio Europos muziejaus apdovanojimuose pelnytas draugiškiausio muziejaus apdovanojimas, o 2023 m. Europos muziejų akademijos apdovanojimuose MO įtrauktas tarp penkių geriausių meno muziejų.

G. Bartuškos nuotr. 

Kuriamos mecenatystės tradicijos

Reikšmingu MO veiklos aspektu tapo darbas su bendruomenėmis, įtraukiantis ne tik MOdernistus, savanorius, mokytojus ar moksleivius, bet ir mecenatus bei partnerius.

MO muziejaus vystymo vadovas Mindaugas Morkūnas teigia, kad iš privačios iniciatyvos prasidėjęs muziejus per penkerius metus išaugo į organizaciją, šiuo metu laikomą kultūros organizacijų verslumo pavyzdžiu.

Jo teigimu, per penkerius metus iš esmės pavyko įgyvendinti MO steigėjų lūkestį, kad jiems finansavus MO kolekcijos sukaupimą ir muziejus atvėrimą, prie MO veiklos išlaikymo prisidėtų privačių mecenatų bendruomenė bei valstybė.  

„MO yra mūsų visų, nes juo rūpinasi ne tik steigėjai, komanda, bet ir visa muziejaus veiklą išlaikanti mecenatų bendruomenė, valstybė, savivaldybė, lankytojai. MO subūrė mecenatų bendruomenę remdamasis geriausiais tarptautinių muziejų ir ne pelno organizacijų pavyzdžiais. Kaip ir daugelio tarptautinių muziejų, MO bilietų pajamos sudaro tik apie 20-30 proc. biudžeto, todėl parama ir mecenatystė liks visada svarbi. Toks palaikymas nėra tik MO muziejui reikšmingas rezultatas – įdirbis šioje srityje prisideda prie mecenatystės tradicijos auginimo visoje Lietuvoje“, – teigia M. Morkūnas.

Siekdamas stiprinti mecenatystės tradiciją Lietuvoje, 2022 m. MO muziejus raštu kreipėsi į atsakingas institucijas, siūlydamas Lietuvoje pradėti minėti tarptautinę mecenatystės dieną. Anot muziejaus atstovų, tokia tradicija ženkliai prisidėjo prie filantropijos augimo JAV ir Europoje, o mecenatystė aktuali ne tik turtingiausiam gyventojų sluoksniui – puoselėjama dalijimosi kultūra turi didžiulę naudą visos visuomenės gerovei.

MO muziejaus nuotr. 

Švietimo ir kultūros sintezė

MO kultūrinės edukacijos veiklos per muziejaus gyvavimo laikotarpį išsiplėtė ne tik per skirtingas bendruomenes, bet ir po visą Lietuvą. Nepaisant iki MO atidarymo švietimo bendruomenėje skambėjusių abejonių, ar meno muziejus gali būti aktualus ugdymo procese, tokius nuogąstavimus pakeitė pozityvūs ir apčiuopiami bendradarbiavimo rezultatai, o per penkerius metus edukacinėse veiklose apsilankė ir sąlytį su menu patyrė apie 70 tūkst. vaikų.

Kultūrinė edukacija MO muziejui tapo vienu svarbiausių variklių ženkliai plečiant prieinamumą ir veiklos geografines ribas. Keliaujančio muziejaus idėja MO muziejuje gyva nuo pat įkūrimo, o atvėrus muziejų ši veikla tęsiama dar plačiau ir sistemingiau.

Siekiant glaudesnio kultūros ir švietimo bendradarbiavimo MO muziejuje įsteigta MOkytojo paso programa, prie kurios prisijungę pedagogai kviečiami nemokamai lankytis muziejuje, naudotis virtualiomis edukacijomis, gauti aktualią informaciją bei dalyvauti kasmetinėje konferencijoje, dedikuotoje švietimo bei kultūros temoms. Sparčiai augančią MOkytojo paso bendruomenę šiuo metu sudaro daugiau kaip 4000 pedagogų visoje Lietuvoje.

Nuoseklus darbas su švietimo bendruomene šiais metais pasiekė naują lygmenį – MO muziejus tapo pirmuoju meno muziejumi Lietuvoje, kuriam Švietimo, mokslo ir sporto ministerija suteikė akreditaciją vykdyti mokytojų ir švietimo pagalbą teikiančių specialistų kvalifikacijos tobulinimą. Mokytojų kvalifikacijos tobulinimo kursai, parengti MO muziejaus edukatorių, taip pat bus vykdomi „Tūkstantmečio mokyklų“ projekto rėmuose.

R. Šeškaičio nuotr. 

Aktualios temos ir žymūs meno vardai

Nuo lankomiausios meno parodos Lietuvoje iki pirmą kartą šalyje eksponuotų garsiausių pasaulio menininkų kūrinių – per penkerius metus MO muziejus pristatė 9 didžiąsias ir 13 mažųjų parodų, greta kurių – ne tik parodų salėse, bet ir kitose muziejaus erdvėse įsikūrę projektai.

Kiekviena MO muziejaus paroda – būdas kurti dialogą apie aktualias temas: individualią ir nacionalinę tapatybę, istorinę ir kolektyvinę atmintį, santykį su kitoniškumu, saviraiška, globaliais kontekstais bei iššūkiais. Lankytojai kviečiami meną patirti iš asmeninės perspektyvos bei rasti savo unikalų santykį: jau pirmoji paroda „Visas menas apie mus“ (kuratorė – R. Jurėnaitė) 2018–aisiais metais pavadinimu ir koncepcija atspindėjo šį muziejaus pažadą.

Parodose vietą atranda ne tik meno kūriniai – įtraukios parodų patirtys per penkerius metus tapo savotiška MO muziejaus vizitine kortele.  Tarp ryškiausių pavyzdžių – lankomiausia Lietuvoje meno paroda „Rūšių atsiradimas. 90–ųjų DNR“ (2019 m., kuratoriai – V. Jauniškis, R. Kmita, M. Pelakauskas, M. Survilaitė, A. Švedas, T. Vaiseta, R. Valčik), kino režisieriaus Peter Greenaway ir menininkės Saskia Bodekke kuruota paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ (2020 m.) ir Vilniaus 700–ajam jubiliejui dedikuota paroda „Vilniaus pokeris“ (2023 m., kuratorės – D. Barcytė ir A. Gudaitytė, režisierius – O. Koršunovas, scenografas – G. Makarevičius), sujungusi meną, teatrą, muziką ir literatūrą.

Parodoje „Rūšių atsiradimas. 90–ųjų DNR“ kartu su meno kūriniais aktualias temas atskleidė popkultūros ženklai, kasdienio gyvenimo artefaktai bei asmeninės istorijos, pasidalintos pačių lankytojų; parodoje „Kodėl taip sunku mylėti?“ susijungė meno kūriniai, videoinstaliacijos, garso, šviesų ir netgi lietaus efektai, tuo tarpu „Vilniaus pokeris“ lankytojus kviečia tyrinėti atmosferišką, Ričardo Gavelio romaną primenantį labirintą, kuriame gvildenami individo ir visuomenės laisvės klausimai.

Bendradarbiaujant su užsienio muziejais sukurtos parodos leido atverti naujus kontekstus, reflektuoti sudėtingą istorinę praeitį ar net pamėginti plėsti dominuojantį Vakarų meno istorijos naratyvą. 2021 m. pristatyta paroda „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ įtraukė 25 tarptautinius muziejus ir galerijas, o ją kuruoti pakviesta legendinė lenkų menotyrininkė Anda Rottenberg.

2022 m. drauge su Van Abbės muziejumi Nyderlanduose surengta paroda „Susitikimas, kurio nebuvo“ (kuratoriai Ch. Esche, A. Kreuger, G. Radzevičiūtė) leido metaforiškai susitikti meno kūriniams iš abiejų Geležinės uždangos pusių: greta Lietuvos menininkų atsidūrė pasaulinės meno įžymybės Andy Warholas, Yves Kleinas, Marlene Dumas, Guerilla Girls ir kiti.

R. Šeškaičio nuotr.

Gimtadieniui paminėti – jubiliejinis MOratonas

Pirmąją apvalią sukaktį MO muziejus ketina švęsti visas penkias dienas – nuo spalio 18 d. iki spalio 22 d.

Spalio 18 d. lankytojų lauks tradicija tapusi diena „Kiek noriu, tiek moku“, spalio 19 ir 20 dienomis – išskirtinės ekskursijos po įprastai neprieinamas muziejaus erdves. Spalio 21 d. lankytojai kviečiami apsilankyti ekskursijose po parodą „Vilniaus pokeris“ su jos kuratorėmis, pasiklausyti diskusijų apie aktualius socialinius klausimus bei pirmieji patirti atsiveriantį naują didžiosios parodos „Vilniaus pokeris“ sluoksnį, kuriame – žymių vilniečių refleksijos apie parodą ir miestą. Šventinio šeštadienio vakarą vainikuos vieno kūrybingiausių šių dienų muzikinių vardų „Free Finga“ koncertas.

Tuo tarpu spalio 22 d. šeimų su atžalomis lauks jubiliejinis Šeimų sekmadienis bei kitos pramogos patiems jauniausiems MO lankytojams.

– Kaip vertinate šių metų – antrąjį – pandeminį pavasarį ir vasaros pradžią?

– Šį laikotarpį prilyginčiau emociniams amerikietiškiems kalneliams. Antrasis karantinas ir visuomenę, ir muziejaus komandą išsekino nepalyginamai stipriau. Manau, tai akivaizdžiai įrodė socialinio ir kultūrinio gyvenimo svarbą mūsų psichikai. Gerai tai, kad pagaliau pradėta kalbėti apie emocinę sveikatą. Ja rūpintis ir apie ją kalbėti turi būti lygiai taip pat natūralu kaip kad apie fizinę.

Mes viso antro karantino metu stengėmės dėl lankytojo – ir kviesdami į patirtis lauke, sukurdami MO tinklaraštį, ir siekdami kuo ankstesnio muziejų atvėrimo. Tiek žiemą, tiek dabar justi, kad emocinė žmonių sveikata sudėtingoje būklėje, o vien lankymasis kultūrinėje institucijoje prisideda prie emocinės sveikatos gerovės. Tai patvirtina daugybė mokslinių tyrimų bei pripažino Pasaulio sveikatos organizacija. Matome savo svarbią misiją apie tai kalbėti – kaip kažkada reikėjo aiškinti sportavimo naudą, dabar reikia didinti suvokimą, kad vien ėjimas į kultūrines įstaigas gali būti viena iš psichinės sveikatos palaikymo priemonių. Pandemija išryškino, kad šio žinojimo trūksta visais lygmenimis.

Džiugu, kad mūsų pastangos per karantiną buvo įvertintos – apdovanojimų sulaukė ir tinklaraščio projektas, ir muziejaus lyderystė atveriant muziejus. Bet išties išskirtiniu įvykiu tapo gegužės mėnesį gautas apdovanojimas Europos metų muziejaus rinkimuose – esame ne tik tarp šešių geriausių ir vienintelis meno muziejus, bet pelnėme mums reikšmingą Draugiškiausio Europos 2020 metų muziejaus titulą, skirtą už visapusišką atvirumą labai įvairioms žmonių grupėms, už šiuolaikinio meno ir šiuolaikinės gyvenimo kultūros jungtį.

Milda Ivanauskienė. / Muziejaus nuotr.

Tikrai didžiuojamės, kad nepaisant pandemijos ir „Brexit“ sukeltų sunkumų pavyko laiku atverti didžiulę tarptautinę parodą „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ bei „Sunkus amžius: Vilnius, 1939-1949” (kuratorės Anda Rottenberg ir Giedrė Jankevičiūtė). Visa komanda, ir ypač Gabrielė Radzevičiūtė, atidavė daug jėgų, kad galėtume pakviesti Lietuvos žmones į tokio mastelio ir kokybės parodas. Deja, muziejų lankomumas pavasarį buvo drastiškai kritęs ne tik Lietuvoje, bet ir visuose Europos muziejuose. Pavasarį situacija nuolat keitėsi ir vyko didelis informacinis triukšmas, ką ir kaip galima lankyti – nepaisant intensyvios komunikacijos, vis tiek sulaukėme daugybės klausimų, ar muziejuje būtina išankstinė registracija, ar reikia pirkti bilietą internetu, ar reikalingas galimybių pasas ir pan. Taigi aiškumas yra svarbu ir mums, ir lankytojams.

– Šiuo metu muziejuje veikia paroda vaikams „Ežeras pilnas žvaigždžių“. Kaip vaikai neria į meno pasaulį?

– Parodoje vaikus su menu supažindiname per žaidimą. Kviečiame juos drąsiai nerti į meno pažinimą: patiems kurti, išbandyti ir atrasti.

Raidos psichologai tvirtina, kad žaidimas yra parankus būdas vaikui ne tik suprasti aplinkinį, bet ir susigyventi su savo vidiniu pasauliu. Kuo platesnis žaidimų spektras vaikystėje, tuo didesnės vaiko galimybės spręsti įvairias problemas vėliau gyvenime. Meno muziejus šiame procese gali tapti „žaidimų aikštele“ besivystančiam protui ir padėti vaikams atrasti savo jusles, įkvėpti kūrybiškumui ir pažadinti vaizduotę – svarbiausią refleksijos įrankį. Kultūrinės erdvės yra tos, kuriose vaikai vieno apsilankymo metu patiria pažinimo įvairovę, išgyvena jutimines patirtis, dėmesingą stebėjimą, lavina kūrybiškumą, vaizduotę ir saugią emocijų raišką.

Parodoje vaikus su menu supažindiname per žaidimą. Kviečiame juos drąsiai nerti į meno pažinimą.

Man smagu stebėti parodą, pilną vaikų. Jie tiria, atranda, ieško ir svarbiausia – nėra abejingi, o įsitraukę, turtina vaizduotę ir kaupia patyrimus. Galvojame, kaip tai tęsti ateityje ir dar šiemet pristatysime naują knygą vaikams, kurioje jų lauks dar vienas būdas susipažinti su menu nauja forma.

Beje, šiemet vykdėme mokymus mokytojams apie tai, kaip ugdymo procese įtraukti meną ir taikyti vizualinio mąstymo strategiją. Šis inovatyvus mokymo metodas, skirtas ugdyti svarbiausias XXI amžiaus kompetencijas – bendradarbiavimą grupėje, komunikavimo įgūdžius, kūrybiškumą, emocinio intelekto lavinimą ir kritinį mąstymą. Tokias edukacijas siūlome tiek muziejuje, tiek virtualiai. Iš daugiau nei 300 anketų atrinkome 144 Lietuvos mokytojus iš įvairių Lietuvos mokyklų, taip pat ir profesinių, tautinių mažumų. Daugelis mokytojų dalinosi, kad klasėje pavyko prakalbinti net ir mažiau kalbančius mokinius.

– Kokiomis nuotaikomis laukiate rudens?

– Visiškas paradoksas dabartinėmis aplinkybėmis tai sakyti, bet rudens laukiame šventiškomis nuotaikomis. Rugsėjo 4 dieną kultūros festivaliu – MOratonu – atidarysime naują didžiąją fotografijos parodą „Permainų šventė“. Norime grąžinti parodos atidarymo šventę į muziejų – planuojame viso savaitgalio renginių programą. Parodoje ir festivalyje kalbėsime apie tai, kodėl mums švenčių reikia, kaip jos keičiasi, kokie ritualai lydi šventes bei kokias permainas išgyvename jų metu.

Muziejaus nuotr.

Vyks susitikimai su įvairių sričių profesionalais: apie tai, ką mums reiškia šventės, kalbėsime su psichologu Eugenijumi Laurinaičiu, su dizainere Sandra Straukaite aptarsime aprangą, kaip svarbų šventės elementą, švenčių tradicijas analizuosime drauge su ilgametę skirtingo pobūdžio švenčių organizavimo, galima sakyti ritualų taikymo, patirtį turinčiu Jogaila Morkūnu, o būdų, kaip rūpestingai ir tvariai švęsti, ieškosime su tvarumo eksperte Audrone Alijošiūte-Paulauskiene.

Lankytojams ruošiame ir staigmeną, kurią pristatysime drauge su grupe „The Roop“. Šeštadienį vakare lauks šokio performansas, o Manfredas Bajelis parodos festivaliui ruošia muzikinį grojaraštį. Sekmadienį vėl sugrįš užsiėmimai šeimoms, kviesime į pokalbius su parodos menininkais. Susitiksime su Romualdu Požerskiu ir Monika Požerskyte, Vilma Samulionyte bei Visvaldu Morkevičiumi.

Žinoma, šventines nuotaikas vis dar temdo pandeminė realybė. Bet aš manau, kad mes jau pramokome su ja gyventi, yra sukurta vakcina, o MO visa komanda pasiskiepijusi. Norisi tikėti, jog totaliniai uždarymai bei atidarymai nebus išeitis ar sprendimas. Jie kenksmingi visam sektoriui, jau nekalbant apie poveikį emocinei sveikatai. Pasiskiepijusiems asmenims kultūra neturėtų būti užverta. Taigi kviečiu visus ne tik rūpintis savimi, bet tuo pačiu ir būti socialiai bei visuomeniškai atsakingus ir saugiai pasitikti rudenį.

Klausimai valdžios institucijoms dėl meno ir muziejų svarbos visuomenės gerovei pandemijos metu vertė susimąstyti, kur yra MO veiklos ribos. Kada tai visuomeninis aktyvumas, o kada traktuojama kaip išsišokimas? Apie praėjusius metus ir ateities tendencijas – pokalbis su M.Ivanauskiene.

– Ką naujo pamatėte pervertusi metinę MO veiklos ataskaitą?

– Apžvelgdami praėjusius metus, matome, kad įvairiakryptė MO veikla sulaukia visuomenės grįžtamojo ryšio. Nors pernai neveikėme beveik pusmetį, sulaukėme virš 100 000 lankytojų muziejuje ir beveik 300 000 virtualiųjų lankytojų. Dar prieš atidarant MO muziejų, atsižvelgdami į tuometinę statistiką, kėlėme tuomet sau atrodantį ambicingą tikslą sulaukti apie 80 000–100 000 lankytojų per metus. Jeigu tada kas nors būtų pasakęs, kad 100 000 lankytojų sulauksime per pusmetį ir dar krizės metu, būčiau niekaip nepatikėjusi.

Muziejus neturėtų būti tik objektų saugykla. Kita vertus, kaip teigė vienas JAV parodų kuratorius, muziejus neturėtų būti ir tik gražus pastatas su kolekcija turistams vilioti.

Visuomenei viešai paskelbtoje metinėje ataskaitoje su visa komanda pamatėme, kad tai buvo ne tik krizės, bet ir kūrybiškumo kupini metai. Apribojimai pradžioje sukėlė šoką, o vėliau paskatino komandos susitelkimą prisitaikyti ir veikti. Dažnai buvo nedrąsu, nes viskas buvo nauja, neaišku, ar pavyks. Šiandien jau galime pasidžiaugti rezultatais, o su visa išsamia veiklos ataskaita ir biudžetu galima susipažinti mūsų svetainėje.

– Ką turite mintyje sakydama, kad formuluojamas naujas muziejų apibrėžimas, nes dabartinis paseno?

– Tai nėra mano sugalvotas pareiškimas. Šiuo metu tebesitęsia tarptautinė diskusija šiuo klausimu. Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM), atstovaujančios beveik 45 tūkst. muziejų profesionalų visame pasaulyje, 2019-aisiais vykusioje konferencijoje Japonijoje buvo iškelta mintis, kad dabartinis muziejaus institucijos supratimas paseno ir reikia patikslinti, kas yra muziejus šiandien.

50 metų senumo apibrėžimas, kad muziejus yra tik paveldą sauganti, tyrinėjanti ir eksponuojanti pelno nesiekianti institucija, nebeatitinka šiandienos realijų ir muziejų ateities vizijos. Pasiūlytas naujas apibrėžimas, teigiantis, kad šiuolaikinis muziejus yra demokratiją puoselėjanti, integruojanti daugiabalsė erdvė kritiniam dialogui apie praeitį ir ateitį megztis. Kilo didelių ginčų, ar tai nėra per daug politiška formuluotė ir ar ne per mažai tradicijų ji išsaugo.

2021-aisiais suplanuotos konsultacijos dėl naujojo muziejaus apibrėžimo, taigi diskusija tęsis. Tai tik patvirtina, kad muziejus neturėtų būti tik objektų saugykla. Kita vertus, kaip teigė vienas JAV parodų kuratorius, muziejus neturėtų būti ir tik gražus pastatas su kolekcija turistams vilioti.

– Tai koks ateities muziejaus vaidmuo?

– Ateities muziejus matomas kaip aktyvus kultūros veikėjas, siekiantis kurti ryšį su visuomene, atliepiantis jos poreikius. Institucija, nusiteikusi ne iš aukšto pamokslauti, o šiltai priimti ir pasiūlyti prasmingas, lankytojų gyvenimui reikšmingas patirtis.

Kalbant apie meną – tai yra vienas iš būdų mąstyti ir diskutuoti apie gyvenamą realybę. Muziejus, kurdamas parodas, tampa priemone apmąstymams, vieta kalbėtis ir susikalbėti. Būtent tokius tikslus naujam muziejui – būti atvira, demokratiška ir ryšį su visuomene kuriančia institucija – kėlė jo steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai nuo pat pradžių.

2018 m. MO muziejų atidarančią parodą pavadinę "Visas menas – apie mus" (kuratorė prof. Raminta Jurėnaitė), nusibrėžėme ilgalaikę programinę poziciją – siekti, kad mūsų kuriama programa padėtų žmonėms per meną pažinti save ir aplinkinį pasaulį.

Pernai su tarptautiniais kuratoriais, menininkais Saskia Boddeke ir Peteriu Greenaway, kėlėme daugiasluoksnį klausimą "Kodėl taip sunku mylėti?" Parodoje jį kelti buvo galima ir per asmeninę, ir per santykio su kitu, ir per mūsų visuomenės, ir per globalią prizmes. Vien per keturis mėnesius į parodą atėjo 54 000 lankytojų, kai penkis mėnesius veikiančiai parodai keliame lūkestį sulaukti apie 60 000 lankytojų.

O lapkritį, dalį parodos kūrinių perkėlus į lauką, viename Vilniaus miegamųjų rajonų buvo suniokotas parodos plakatas. Dar kartą įsitikinome, kaip mylėti sunku. Tai tik patvirtina, kaip svarbu išeiti už savo burbulo ir ieškoti dialogo, nebūtinai patogaus.

– Kokią vietą muziejaus veikloje užima švietimas ir edukacija?

– Didelę ir vis didėjančią. Būti įkvėpėju, kviečiančiu smalsauti ir mokytis visą gyvenimą, dar viena trajektorija veikti. Inovatyvi tarpdisciplininė kultūrinė edukacija, aprėpianti visas amžiaus grupes, yra vienas pagrindinių MO prioritetų.

Vaikams taip pat siekiame atskleisti meno galimybes kalbėti ir pasakoti apie pasaulį, išjudinti jiems svarbius vidinius klausimus ir paskatinti jų asmenišką santykį su menu. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vizualinė stimuliacija, patiriama žiūrint į meno kūrinius, yra labai svarbi kognityvinei vaikų raidai. Džiugu, kad edukacijose pernai dalyvavo per 4 000 vaikų.

Su Britų taryba Lietuvoje įgyvendinome projektą "Vizualinio mąstymo mainai mene", kurio metu keliavome pas regionų ir tautinių mažumų bendruomenes. Kai kurie dalykai gali nustebinti. Tarkime, net kai kuriuose Vilniaus rajonuose gyvenančiose bendruomenėse vis dar gausu barjerų, trukdančių apsilankyti sostinės senamiestyje, nekalbant apie muziejų. Šiose bendruomenėse gajos išankstinės nuostatos, kas yra "man arba ne man skirta". Turime nemažai burbulų ir turime ieškoti būdų, kaip juos atverti. Būtent muziejaus keliavimas padeda mažinti atskirtį ir puoselėti bendrumą.

Kasmet tęsiame "Keliaujančio muziejaus" edukacinę veiklą. Pernai su keliaujančiomis parodomis ir tarpdisciplininėmis edukacijomis pavyko aplankyti virš 20 įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Taip toliau gyvename savo muziejaus be sienų gyvenimą, kokį gyvenome, kai dar neturėjome MO pastato.

– Ko išmokė karantinas?

– Prisitaikyti ir nenustoti vykdyti savo misijos – išlaikyti ryšį su auditorija ir užtikrinti, kad menas išliktų prieinamas net ir muziejui esant uždarytam. Daug veiklų įgyvendinome skaitmeninėje virtualiojoje aplinkoje, kur sulaukėme net 300 000 lankytojų. MO kuriamo turinio reikia, ypač jaunajai 18–29 metų auditorijai. Stengsimės atliepti šį poreikį ir pateikti jį žmonėms patogiomis formomis. "Baltijos tyrimų" 2020 m. duomenimis, jaunimo susidomėjimas šiuolaikiniu menu padidėjo 36 proc. Tai gera žinia muziejų ateičiai.

Išmokome kurti novatoriškus formatus. Pavyzdžiui, pakvietėme į 33 minutes trunkantį pasakojimą, apimantį vieno meno kūrinio interpretaciją, vaizdo, garso ir netgi skonio patirtis; papasakojome dailės istoriją nuo XX a. antrosios pusės per 20 kūrėjų pristatančią filmukų seriją; sukūrėme kalėdinę instaliaciją lauke.

– Kaip reagavote į sprendimą rudenį kartu su pirmaisiais suvaržymais uždaryti ir muziejus?

– Su muziejų asociacija inicijavome kreipimąsi į prezidentūrą ir Vyriausybę dėl neproporcingai anksti uždarytų muziejų. Taip pat naująją Vyriausybę raginame kuo anksčiau įtraukti muziejus ir galerijas į karantino laisvinimo scenarijus. Pagal statistiką Lietuvos muziejuose per dieną apsilanko tik apie 0,56 proc. lankytojų, lyginant su prekybos centrų lankomumo skaičiais.

Galbūt gali kilti klausimų, ar neperžengiame savo veiklos ribų. Manau, organizacijos lyderystė yra ne tik lankytojų skaičiavimas ar veiklos sklaida, bet ir visuomeninis aktyvumas, solidarus atstovavimas visam savo veiklos sektoriui.

Paskelbtas ne vienas tyrimas, kad, neveikiant muziejams, galerijoms, bibliotekoms, stresą patiria tiek moksleiviai, tiek vyresnio amžiaus žmonės, – taigi muziejai galėtų tarnauti visuomenei.

Suprantame, kad Lietuvoje yra didelių muziejų struktūrų, kurių didžioji dalis darbuotojų priklauso rizikos grupėms ir reikia saugoti darbuotojus. Tačiau yra daugybė kitų muziejų ir galerijų, kurie turi galimybes saugiai atsiverti lankytojams ir taip prisidėti prie psichologinės žmonių sveikatos gerovės. Taigi svarbu suteikti teisę atsakingai dirbti.

– Ką turite mintyje, kai sakote, kad muziejai pasirengę tarnauti visuomenei pandemijos akivaizdoje?

– Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitos, taip pat jau ir įvairios apklausos Lietuvoje įrodo muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį žmogaus emocinei ir psichologinei sveikatai. Lankymasis muziejuose ir galerijose mažina stresą ir suteikia laimės.

Paradoksalu, bet pandemijos akivaizdoje kultūros įstaigos neišlaikė savo reikalingumo visuomenei testo ir daugelyje šalių šiuo atžvilgiu pralaimėjo prekybos centrams. Šie kurį laiką buvo vienintelė leidžiama laisvalaikio erdvė, o ne muziejai ar kitos kultūros įstaigos.

Kai karantino metu muziejus buvo uždarytas, garbingo amžiaus moteris paliko už durų užkištą ranka rašytą laiškelį: "Būkite tokie geri ir atsidarykite bent porai dienų per savaitę. TAI mūsų vienintelė rekreacinė zona." Tokie įvykiai geriau nei statistika iliustruoja aplinkybes.

Europos muziejų organizacijų tinklas (NEMO) taip pat pabrėžia teigiamą muziejų poveikį visuomenei ir mano, kad jų visiškas uždarymas yra netinkama COVID-19 sukeltos situacijos valdymo priemonė. NEMO rekomenduoja atidaryti muziejus ir išnaudoti jų potencialą. Muziejai gali tapti vietomis, kuriose auga gerovės jausmas ir stiprėja psichinė sveikata. Juose gali saugiai vykti socialinis gyvenimas ir įvairių formų mokymasis.

– Kas apmoka MO muziejaus nuostolius, kai durys uždarytos net pusę metų?

– Iki pandemijos mūsų stiprioji pusė buvo lankytojai. Pajamos už parduotus bilietus siekė 50 proc. mūsų biudžeto, o kartu su kita veikla – net iki 70 proc. Krizės metu pajamos už parduotus bilietus sumažėjo iki 28 proc. Mūsų vienintelėmis ir stabiliomis pajamomis tapo Lietuvos kultūros tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės strateginis finansavimas ir mecenatų parama. Tai kartu sudėjus sudarė 53 proc. perplanuoto metinio biudžeto.

– Kokie bus MO muziejuis 2021 m.?

– Nepaisant karantino, ruošiamės mūsų iki šiol didžiausiam ir ambicingiausiam projektui – parodai "Sunkus amžius. Szapocznikow–Wajda–Wróblewski" (kuratorė Anda Rottenberg). Tai bus iki šiol brangiausia MO muziejaus paroda, didelės apimties partnerystė su Lenkija, apimanti bendradarbiavimą su daugiau kaip 20 tarptautinių muziejų ir privačių kolekcijų.

Šioje parodoje kviesime apmąstyti visuomenei svarbius klausimus ir pristatysime aukščiausio lygio meno kūrinius. Taip pat bus galima išsamiau susipažinti su Vilniuje gimusio ir užaugusio tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) kūryba. O paroda "Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949" (kuratorė prof. Giedrė Jankevičiūtė) mažojoje salėje pristatys nutrauktus istorinius ryšius atkuriantį pasakojimą, pateiks vilnietišką laikmečio kontekstą.

Birželį pristatysime vaikams skirtą meno parodą "Ežeras pilnas žvaigždžių" (kuratorės – Iveta Jaugaitė ir Karen Vanhercke). O rudenį kviesime į didžiąją parodą "Šventė" (kuratoriai – Tomas Pabedinskas ir Ugnė Paberžytė). Joje nagrinėsime asmens ar visuomenės pokyčius, įvykstančius švenčių metu, besikeičiančius šventinius ritualus ir fotografijos vaidmenį šiuose procesuose. Manau, kad rudeninė paroda sociologinio-antropologinio tyrimo aspektu gali susilaukti panašaus rezonanso ir aktualumo kaip ir mūsų paroda "Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR".

Sustabdytų filmų kadruose – ne vienas žymus veikėjas

MO muziejaus parodoje – sustabdyti Jono Meko filmų kadrai, kuriuose užfiksuoti meno legendos ir ne vienas žymus veikėjas. Visgi J. Mekas į juos žvelgia ne kaip į kultinius asmenis, o kaip į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimuosius.

J. Meko kadruose matomi Yoko Ono, Johnas Lennonas, Andy Warholas, Nam June Paikas, Elvis Preslis ar Jurgis Mačiūnas nėra tikslingai fiksuojami, o tampa bendro Niujorko kultūrinio konteksto dalimi. Kaip teigė pats J. Mekas: „Visi šie žmonės vis ėjo ir ėjo mano kryptimi – Jurgis Mačiūnas, Salvadoras Dalí, Jackie Kennedy, Yoko Ono, Johnas Lennonas ir visi kiti – man jų nereikėjo, aš jų nepažinojau ir neieškojau”.

„Jono Meko atvirumas pasauliui ir kitam yra labai artimas MO muziejui. Ši mažoji paroda svarbiai papildo kitas MO muziejaus parodas. Su 90-ųjų laikotarpiu ją sieja laisvės tema. Meko autentiška laikysena, pripažinimo nesivaikymas ir tiesiog buvimas savimi atremia MO didžiojoje parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ fiksuojamą išorinio patvirtinimo ir pripažinimo poreikį. O pavasarį, kai atidarysime naują didžiąją parodą „Kodėl sunku mylėti?“ šias parodas sies atvirumo kitam tema”, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė.

Už ką Mekas mirksi geriau?

Parodos pavadinimas turi užkoduotą intrigą – už ką Mekas mirksi geriau? 1964 m. Mekas dalyvavo Dalí surengtuose hepeninguose. Filmuojant vieną jų, Dalí provokuojamai mirkteli Mekui, o šis nesutrikęs atsako tuo pačiu. Šį video galima pamatyti ir parodoje.

„Mekui mirksėjimas nėra nevalingas traukulys ar apsimestinis parodijavimas. Mirksėjimą jis mini kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą. Modernisto Dalí ir postmodernisto Meko susimirksėjimas atskleidžia pastarojo atvirumą kitoniškumui”, – apie parodos pavadinimą kalba Edmondas Kelmickas, parodos kuratorius.

Mirksėjimas savotiškai siejamas ir su kinu. Kaip pastebi kita parodos kuratorė Deima Žuklytė-Gasperaitienė: „Intensyvų Meko mirksėjimą hepeningo metu galima simboliškai sieti ir su kino montažu. Kadras po kadro montuodamas savo filmus Mekas sukuria seką, kurią mirksnis po mirksnio vėliau išvysta žiūrovai”, – pasakoja D. Žuklytė-Gasperaitienė. 

Fiksavo draugus ir bičiulius

Dažniausiai J. Meko kadruose išvysti galima jo sutiktus žmones: bičiulius režisierius, muzikantus, vizualiųjų menų kūrėjus, artimuosius. Mekas fiksuodavo visus – ir žvaigždes, ir draugus, ir pačius artimiausius savo šeimos narius.

Šalia žinomų veikėjų visoje ekspozicijoje tarpuose atsikartoja Meko vaikų Sebastiano ir Oonos, Meko žmonos Holly Melton atvaizdai. Tai dar kartą patvirtina, kad Mekas nesureikšmino herojų, kuriuos filmuoja. Kiekvienas žmogus jam buvo įdomus, unikalus ir vertas užfiksavimo.

„Meko kūryba labai asmeniška. Jis rašė ir filmavo apie savo kasdienybę, susitikimus, keliones. Ir visgi kalbėdamas apie save jis geba prabilti apie universalius dalykus, su kuriais kiekvienam lengva susitapatinti”, – teigia parodos kuratorė D. Žuklytė-Gasperaitienė.

Ji taip pat priduria, kad parodos tikslas yra parodyti, kaip gimsta žmonės – legendos, koks neabejotinai buvo pats Mekas. „Įdomu, kad legenda Mekas tapo sąmoningai to nesiekdamas – jis neieškojo žymių žmonių, nesistengė su jais susipažinti vien tam, kad galėtų įamžinti savo vaizdo kamera”, – priduria ji.

Kinematografiška architektūra

Pasirinkdamas kadrus Mekas nekurdavo naujų koliažų – palikdavo kadrų eigą tokią, kokia ji buvo sukurta filmo montavimo metu. Taigi MO muziejuje žiūrovas stebėdamas sustabdytus kadrus gali pasijusti lyg filme – šį jausmą sustiprina ir pačių kadrų eksponavimo būdas, ir parodos architektūra.

Mažosios salės siena sukonstruota kaip teatrinė užuolaida su klostėmis, o kadrai eksponuojami nenutrūkstamai, lyg kino juosta.

J. Mekas turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai netrukdavo virsti istorija. Panašiai pasijusti gali ir parodos lankytojai. Tarp parodoje eksponuojamų kadrų galima pamatyti veidrodžius, kuriuose žiūrovai gali išvysti save, įsiterpiančius į „mekišką” kasdienybę.

Visą vakarą – Niujorko ritmai

Taip, kaip Mekui buvo svarbus atsitiktinumas ir pagautos akimirkos žavesys, taip ir parodos atidarymo dalyviai galėjo mėgautis tą vakarą MO muziejuje tvyrojusia Niujorko 7-ojo dešimtmečio atmosfera. Šį jausmą sustiprino Dovydo Bluvšteino specialiai parodos atidarymui parinktas muzikinis grojaraštis.

Muziejaus lankytojai turėjo progą prisiminti ar vėl išgirsti Velvet Underground, Talking Heads, Yoko Ono, Leonard Cohen, Tom Waits ir kitus atlikėjus.

Paroda MO muziejuje veiks iki 2020 m. rugpjūčio 16 d. Parodos kuratoriai: Edmondas Kelmickas ir Deima Žuklytė-Gasperaitienė, ekspozicijos autorius – Gytis Skudžinskas, kadrus atspaudė – Arūnas Kulikauskas. Daugiau informacijos: Mekas mirksi geriau.