Pribloškiamą neįgalumo kainą atskleidė visą mėnesį vykęs socialinis eksperimentas „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“.

Vaikščioti galintis vilnietis Mindaugas Jodogalvis jau beveik mėnesį naudojasi neįgaliojo vežimėliu. Jaunas vyras dalyvauja Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija inicijuotame socialiniame eksperimente, kuris surengtas siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į sudėtingą negalią turinčių žmonių  padėtį šalyje.

Atsisėdęs į vežimėlį projekto savanoris ne tik lankėsi viešose vietose, vyko apsipirkti ir bandė įsidarbinti, bet ir pamėgino paskaičiuoti, kokių išlaidų patiria ligos ar nelaimės į vežimėlį pasodinti žmonės Lietuvoje, prireikus įsigyti būtinas judėjimo priemones, susikurti patogią buitį ar įsigyti sveikatai būtinus preparatus.

Daugeliui tai neįkandamos išlaidos

Nors statistika rodo, kad neįgalus yra kas dešimtas gyventojas Lietuvoje, viešose vietose negalią turinčių žmonių matome labai mažai. Kaip sako Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko, viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad dauguma neįgaliųjų paprasčiausiai negali išvažiuoti iš namų.

Jų buitis yra labai sudėtinga ir jie negali išeiti iš namų kada panorėję – žmonės yra įkaitai savo pačių namuose.

„Daugybė fizinę negalią turinčių žmonių skursta – neturi karšto ar apskritai jokio vandens, negali pasiruošti namuose maisto, išsiskalbti, gyvena jų poreikiams nepritaikytuose būstuose. Tai reiškia, kad jų buitis yra labai sudėtinga ir jie negali išeiti iš namų kada panorėję – žmonės yra įkaitai savo pačių namuose“, – liūdnai konstatuoja J. Ivančenko.

Socialinį eksperimentą inicijavusios Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas priduria, kad vienas projekto tikslų yra atkreipti dėmesį, kokių kasdienių sunkumų patiria neįgalūs žmonės Lietuvoje bei priminti, kad nuo nelaimės nė vienas nesame apsaugotas.

„Neįgalieji yra labai pažeidžiama ir sunkiai išgyvenanti visuomenės grupė – visai kaip Lietuvos senjorai, kuriems irgi yra be galo sunku sudurti galą su galu, – pabrėžia A. Bakšinskas. – Apie tai ir yra šis projektas: jis mums primena, kad turime keisti požiūrį į negalią ir kad nelaimė gali ištikti kiekvieną – pasirūpinti neįgaliu žmogumi nėra vien tik valstybės atsakomybė, apie tai turi galvoti ir tuo rūpintis ir pats žmogus.“

Socialinio eksperimento „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ dalyviu tapęs neabejingas vilnietis M. Jodogalvis griebėsi už galvos sužinojęs, kiek jam reikėtų investuoti, kad jo dviejų kambarių butas viename senos statybos daugiabučių būtų pritaikytas judėti vežimėliu.

„Butą reikėtų pertvarkyti iš esmės: koridoriaus sienas griauti ir praplatinti – čia dabar vežimėliu aš vos pravažiuoju. Taip pat išgriauti sieną tarp vonios kambario ir tualeto – juos reiktų sujungti, nes dabar nei į vieną, nei į kitą patalpą irgi negaliu patekti. Reikėtų ir naujos santechnikos: unitazo su specialiais laikikliais, plautuvės, dušo kabinos su kėdute“, – vardijo su keliomis statybų bendrovėmis konsultavęsis M. Jodogalvis.

Vaikinas išsiaiškino, kad  vidutinė jo būsto remonto kaina būtų maždaug 300 Eur už kvadratinį metrą, o visos  buto pritaikymo judėti vežimėliu išlaidos, įskaitant naujus baldus, santechniką bei laiptinės išbetonavimą, kad Mindaugas savarankiškai galėtų pakilti vežimėliu iš pirmo į antrą aukštą, galėtų siekti apie 23 tūkst. Eur.

„Prie įėjimo į daugiabutį yra pora betoninių laiptų. Kad užkopčiau iki buto antrame aukšte, reikia įveikti dar keliolika laiptelių, nes liftas sustoja tik nuo trečio aukšto. Pigiausias variantas, kurį man pasiūlė statybininkai, būtų iki lifto esančias laiptų pakopas išbetonuoti ir šiek tiek pakoreguoti turėklus. Tai atsieitų apie 500 Eur. Na, o norint laiptinėje įsirengti keltuvą, tektų investuoti kur kas daugiau – jų kainos prasideda nuo 6700 Eur“, – pasakojo eksperimento dalyvis, pabandęs sužinoti, kokių išlaidų jis patirtų, jei iš tikrųjų tektų atsidurti neįgaliojo vežimėlyje.

Jei dabar kreipčiausi paramos būsto pritaikymui, tektų laukti eilėje vidutiniškai 22 mėnesius.

Tai yra didžiulės išlaidos, kurios yra sunkiai įkandamos daugeliui negalią turinčių žmonių, tuo labiau kad dauguma jų nebegali dirbti ar tiesiog neberanda darbo. Mūsų valstybės galimybės mokėti orias išmokas neįgaliesiems taip pat nėra pakankamos: „Sodros“ mokama vidutinė netekto darbingumo pensija šalyje siekia vos 168 Eur.

Eksperimento dalyvis M. Jodogalvis pastebi, kad neįgalieji turi galimybę kreiptis valstybės bei savivaldybės paramos būstui pritaikyti ar net naujam socialiniam būstui įsigyti, tačiau valstybės galimybės padėti čia taip pat yra ribotos: kompensacijų visiems nepakanka, neįgaliesiems tenka laukti eilėse.

„Paaiškėjo, kad jei dabar kreipčiausi paramos būsto pritaikymui, tektų laukti eilėje vidutiniškai 22 mėnesius“, – priduria projekto savanoris. Vilniaus miesto socialinės paramos centro duomenimis, šiuo metu sostinėje būsto pritaikymo laukia 104 negalią turintys asmenys. 

Žmogus, pasiryžęs gauti valstybės paramą būsto pritaikymo darbams, ne tik turi apsišarvuoti kantrybe, bet ir  nusiteikti, kad bus dengiamos ne visos išlaidos, nes egzistuoja tam tikros lubos.

Vežimėlis gali atsieiti ir keliolika t ūkstančių

Būsto pritaikymas – toli gražu ne vienintelės išlaidos, kurių patiria negalią turintys žmonės. Reikia įsigyti ir vežimėlį, pritaikyti automobilį, nuolat tenka primokėti už vaistus, higienos priemones, reabilitaciją. Nors šioms priemonėms įsigyti taip pat gali būti skiriama valstybės parama, tačiau, kaip pastebi ne vienas į gyvenimą besikabinantis neįgalusis, tai vis tiek pareikalauja ir nemenkų asmeninių lėšų.

Pavyzdžiui, geresnis neįgaliojo vežimėlis, kuris įgyvendinant šį socialinį eksperimentą pasirinktas neįgalumo simboliu, specializuotose parduotuvėse gali kainuoti  nuo 1600 iki  keliolikos tūkstančių eurų. Kartą per penkerius metus neįgalieji gali įsigyti vežimėlį su valstybės kompensacija, kurios maksimali suma yra 1216 Eur. Kainos skirtumą turi padengti pats vežimėlį perkantis žmogus.

„Vežimėlis neįgaliajam yra kaip batai vaikščioti galinčiam žmogui. Jis turi būti patogus, niekur nespausti ir nebūti per laisvas“, – sako 29-erių vilnietė Ramunė Šidlauskaitė, kuri į vežimėlį atsisėdo po autoavarijos būdama šešiolikos metų.

Beje, R. Šidlauskaitė yra puikus pavyzdys, kad net ir sėdint vežimėlyje galima gyventi aktyvų ir visavertį gyvenimą: jauna moteris dirba, aktyviai dalyvauja neįgaliųjų bendruomenės veikloje, sportuoja – savaitgaliais lanko akmenslydžio treniruotes. Kad visur suspėtų, ji vairuoja specialiai pritaikytą automobilį su automatine pavarų dėže.

Lietuvoje yra tik dvi įmonės, kurios gali pritaikyti automobilį fizinę negalią turintiems vairuotojams. Mechaniškai ranka valdomo akseleratoriaus ir stabdžio įrengimas kainuoja apie 1200 Eur – tai yra pati populiariausia automobilių pritaikymo priemonė tarp fizinę negalią turinčių žmonių. Esant poreikiui, jei kurią nors kūno pusę žmogus sunkiai valdo, meistrai gali  perkelti ir posūkių svirtelę – tai kainuotų dar kelis šimtus eurų.

Didžiausia išmoka siekė 18 tūkst. eurų

Negalią turintiems žmonėms taip pat skiriami kompensuojamieji vaistai, higienos priemonės (sauskelnės, įklotai, kitos kasdien reikalingos priemonės), tačiau jų dažniausiai nepakanka – skaičiuojama, kad papildomos išlaidos sveikatos priežiūrai gali siekti apie 100 Eur per mėnesį ir daugiau, priklausomai nuo situacijos.

„Darau išvadą, kad būti neįgaliu yra labai brangu – nutikus nelaimei ar susirgus tavo įprastas gyvenimas ne tik visiškai susijaukia, bet ir tenka susidurti su didelėmis išlaidomis, kad sėdėdamas vežimėlyje apskritai galėtum jaustis žmogumi, – teigia socialinio eksperimento dalyvis M. Jodogalvis. –  Sakau atvirai: jei mane ištiktų toks likimas, aš nežinau, kaip tektų gyventi, nes neturiu santaupų ir jokio finansinio ramsčio, kuris padėtų ištikus nelaimei.“

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas A. Bakšinskas papildo, kad šiuo metu šalyje yra daugiau nei 165 tūkst. gyventojų, kurie yra apsidraudę neįgalumo ar darbingumo praradimo atveju – nelaimingo atsitikimo, nelaimės ar ligos atveju jie sulauktų nemenkos finansinės pagalbos.

Asociacijos duomenimis, didžiausia šiemet išmokėta draudimo dėl nelaimingo atsitikimo išmoka siekė 18 tūkst. Eur – ji buvo išmokėta žmogui nukritus nuo laiptų ir patyrus sunkius smegenų sužalojimus, galvos bei galūnių kaulų lūžius.

„Žinome ir kitą atvejį, kai dėl stuburo traumos žmogui buvo išmokėta 15 tūkst. Eur, kuriuos jis skyrė savo sveikatos būklei pagerinti. Būna ir taip, kad dėl nelaimės žmogui tapus neįgaliu padengiama jo turima paskola: šiemet kaip tik buvo toks nutikimas, kad žmogus nėrė į vandenį, atsitrenkęs į dugną susižalojo stuburą ir jam buvo padengtas visas jo turimas vartojimo kreditas – daugiau nei 2,5 tūkst. Eur“, – apžvelgė A. Bakšinskas ir pridūrė: „Už kiekvieno tokio atvejo slypi atskira istorija ir konkretūs žmonės, jų išgyvenimai. Išmokų sumos taip pat skirtingos, nes įmokos nėra vienodos ir ne visada jos yra pakankamos.“ 

Gauta draudimo išmoka paprastai skiriama  būsto pritaikymui, būtinos įrangos įsigijimui, papildomai reabilitacijai ir kitoms sveikatos reikmėms.

„Nesitikėjau, kad bus taip sunku. Kiekviename žingsnyje man tarsi tenka mokytis gyventi iš naujo”, – prisipažįsta 28 metų vilnietis Mindaugas Jodogalvis, socialinio eksperimento „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ savanoris.

Jau praėjo trys savaitės nuo to momento, kai sveikas ir vaikščioti galintis vaikinas, sutikęs dalyvauti Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija inicijuotame socialiniame eksperimente, atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį.

Šiuo projektu siekiama paskatinti reikšmingus pokyčius visuomenėje – atkreipti dėmesį į sudėtingą negaliųjų padėtį Lietuvoje ir priminti, kad tarp negalią turinčių žmonių, sudarančių 10 proc. visų šalies gyventojų, gali atsidurti kiekvienas iš mūsų – nuo nelaimės nė vienas nesame apsaugotas.

Gyvenimas vežimėlyje daug sudėtingesnis

Eksperimento dalyvis sako, kad judėti vežimėliu po namus vis dar neapsipranta.

„Koridorius toks siauras, kad vos galiu pravažiuoti. Į vonią ar tualetą apskritai netelpu. Negaliu net maisto ruošti, kaip esu įpratęs: viryklė sėdint vežimėlyje yra labai aukštai, iš spintelių nieko nepasiekiu. Tad pirmas dalykas, kurį yra būtina padaryti, kad žmonės rateliuose jaustųsi oriai, yra jų būsto pritaikymas. Tačiau tai reikalauja didelių išlaidų, o tapus neįgaliu pajamos stipriai sumažėja“, – pastebi M. Jodogalvis.

Kaip eksperimento dalyviui sekėsi šias tris savaites naudotis vežimėliu viešose vietose, galite pamatyti naujame siužete: 

Jei norime, kad dešimtadalį gyventojų sudarantys neįgalieji jaustųsi visaverčiais mūsų visuomenės nariais, ne mažiau svarbūs ir kiti dalykai: „Kiekvienas turi turėti galimybę įsigyti patogų neįgaliojo vežimėlį, įsirengti keltuvą ar pandusus, kad galėtų išeiti iš namų, patogiai nukakti į parduotuvę bei lankytis kitose viešose vietose. Tai yra paprasti kasdieniai dalykai, apie kuriuos mes, galintys vaikščioti, net nesusimąstome. Vis dėlto turime apie tai galvoti, nes nė vienas nežinome, kada užklups liga ar nelaimė – šiandien esu sveikas ir vaikštau, o rytoj jau gal sėdėsiu vežimėlyje. Niekas nuo to nėra apsaugotas“, – primena Artūras Bakšinskas, projektą inicijavusios Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas.

Koridorius toks siauras, kad vos galiu pravažiuoti. Į vonią ar tualetą apskritai netelpu. Negaliu net maisto ruošti, kaip esu įpratęs.

Dalyvaudamas socialiniame eksperimente 28-erių vilnietis patyrė, kad sėdint neįgaliojo vežimėlyje net įprastas apsilankymas parduotuvėje yra daug sudėtingesnis.

Vilniuje vis dar yra net ir didiesiems prekybos tinklams priklausančių parduotuvių, į kurias galima patekti tik kopiant laiptais – neįgaliajam ten įvažiuoti be pagalbos yra neįveikiama užduotis. M. Jodogalvis pastebi, kad apsipirkti sėdint vežimėlyje taip pat nėra taip paprasta – krepšį pirkiniams turi pasidėti ant kelių ir jei perki daugiau, turi labai stengtis, kad jį išlaikytum ir neišbarstytum produktų. Prekių maždaug nuo trijų viršutinių maisto parduotuvių lentynų taip pat yra neįmanoma pasiekti. „Todėl nuo šiol, jei tik pamatysiu parduotuvėje žmogų vežimėlyje, iš karto pats pasiūlysiu jam pagalbą“, – priduria socialinio eksperimento dalyvis.

Mindaugas pastebėjo, kad su vežimėliu nėra patogu ir drabužių parduotuvėse: tarpai tarp iškabintų drabužių neretai būna per siauri, kad pravažiuotum vežimėliu jų nekliudydamas, o persirengimo kabinos labai ankštos – kai kur su vežimėliu visai neįmanoma įvažiuoti.

Kelionė iki darbo viešuoju transportu sėdint vežimėlyje taip pat gali trukti net dvigubai ilgiau – žemagrindžių autobusų ar troleibusų dar nėra pakankamai, ypač mažesniuose miestuose.

„Susidaro įspūdis, kad mūsų viešojo transporto vairuotojai nėra įpratę dažnai matyti neįgalius keleivius. Kai kartą važiavau autobusu, vairuotojas išlipo, nuleido apdulkėjusį tiltelį, tada kartu su kitu keleiviu padėjo man įvažiuoti, nes be pagalbos aš vis tiek nebūčiau išsivertęs – autobuso durys atsidarė visai prie pat stulpo su šiukšliadėže. Važiuojant autobusu vežimėlyje man taip pat šiek tiek pritrūko empatijos iš vairuotojo pusės. Žmonių požiūris, supratingumas taip pat yra viena priežasčių, kodėl neįgaliesiems yra sunku integruotis mūsų visuomenėje“, – kelionę autobusu prisimena vaikinas.

Tuo tarpu važiavimas taksi Mindaugui paliko daug malonesnį įspūdį. Kviesdamasis taksi vaikinas neįspėjo vairuotojo, kad jis sėdi vežimėlyje, tačiau atvykęs vairuotojas, prisistatęs Miroslavu, nė kiek nesutriko ir buvo labai paslaugus.

„Jis pats nuėmė ratus, išardė vežimėlį ir sudėjo jį dalimis ant galinės sėdynės ir bagažinėje, nes kitaip vežimėlis nebūtų tilpęs. Ir patarė kitą kartą išsikviesti erdvesnį automobilį”, – dalijosi įspūdžiais projekto savanoris.

Išvyka į televizijos bokštą – su nuotykiais

Automobilio neturintis Mindaugas vieną savaitgalį nutarė papramogauti – su taksi nukeliauti iki Vilniaus televizijos bokšto, kuriame jau senokai nebuvo lankęsis.

Taksi vaikiną išlaipino parkavimosi aikštelėje priešais TV bokštą. Ten jis iš karto atkreipė dėmesį į informacinius ženklus su užrašais lietuvių, rusų ir anglų kalbomis: „Lankytojus su negalia prašome skambinti tel. +370 5 252 5361“. Tokių ženklų buvo pristatyta daug.

Pamatęs, kad pakeliui į bokštą įkalnės yra gana stačios ir sukant vežimėlio ratus rankomis tenka gerai paprakaituoti, Mindaugas nutarė paskambinti nurodytu numeriu. Atsiliepė vyriškis, kuris tokio skambučio aiškiai nesitikėjo ir net nesusiprato pasiūlyti neįgaliam svečiui pagalbą. Priešingai – jis atkirto: „Jūs čia į apsaugą paskambinot. Eikit pagal ženklus, kur visi žmonės eina”, – žodžių į vatą nevyniojo iškabose nurodytu numeriu atsiliepęs apsaugininkas.

Nepaisant gana nemalonaus pokalbio, vaikinas nusprendė dar pabandyti užvažiuoti iki TV bokšto savo jėgomis. Tačiau jau netrukus jis privažiavo laiptus, tad nurodytu pagalbos neįgaliesiems numeriu teko skambinti dar kartą.

Išgirdęs, kad į istorinį sostinės objektą norintis patekti neįgalusis negali pravažiuoti pro laiptus, apsaugininkas toliau kartojo niekuo padėti negalįs: „Aš esu apsaugos darbuotojas, negaliu palikti darbo vietos ir ateiti. Objektas statytas 1986 metais, jis nėra pritaikytas įvažiuoti su vežimėliu”, – sulaukęs tokio apsaugininko atsakymo, vaikinas pasijuto visiškai sutrikęs – atrodė nesuprantama, kam TV bokšto administracija gausiai pristatytuose ženkluose neįgaliesiems apskritai skelbia tą telefono numerį.

Kai paklausėme, ar tą patį jie sako ir neįgaliems užsienio turistams, kai jie paskambina pagalbos norėdami patekti į bokštą, darbuotojas atsakė, kad jam jokio skirtumo, kas skambina – ar anglas, ar žydas.

„Mes su bičiuliu keletą minučių dar pastovėjome suglumę prie tų laiptų ir jau ketinome nusivylę sukti link namų, kai staiga pasirodė tas pats apsaugininkas. Pamatęs mane jis paklausė, ar čia aš skambinau ir ar esu su mašina. Paaiškinau, kad mašinos neturiu – atvykau taksi. Tada išgirdau maždaug tokį jo komentarą: „Nu ką aš galiu pasakyti, čia neįgaliesiems nepritaikyta. Automobilio aš tau nenupirksiu”. Jis negalėjo paaiškinti, kam skirti tie ženklai, nes esą čia ne jis, o valdžia juos pastatė. Kai paklausėme, ar tą patį jie sako ir neįgaliems užsienio turistams, kai jie paskambina pagalbos norėdami patekti į bokštą, darbuotojas atsakė, kad jam jokio skirtumo, kas skambina – ar anglas, ar žydas“, – pribloškiantį pokalbį su apsaugininku TV bokšto papėdėje prisimena eksperimento „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ dalyvis.

Labiausiai vaikiną nustebino tai, kad apsaugos darbuotojas, matydamas neįgalų žmogų vežimėlyje, kuris specialiai atvyko iki bokšto taksi, net nepagalvojo pasiūlyti savo žmogišką pagalbą – padėti nunešti laiptais Mindaugo vežimėlį žemyn.

Tad vilniečio išvyka į bokštą baigėsi net neprasidėjusi ir paliko itin nemalonų kartėlį.

Su vežimėliu – ir į ledo areną

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko sako, kad šis įvykis gerai iliustruoja tai, ką patiria dauguma neįgaliųjų. „Prisitaikydami prie situacijos žmonės vežimėliuose negali nieko daryti spontaniškai, kaip yra įpratę sveikieji – norėdami išeiti iš namų ir kur nors apsilankyti, jie turi prieš tai susirinkti informaciją, ar galės įvažiuoti, ieškoti žmonių, kurie galės padėti išvykoje“, – pastebi J. Ivančenko.

Eksperimento dalyvis lankėsi ir Vilniaus pramogų arenoje, kur buvo pakviestas išmėginti įdomią pramogą – pažaisti akmenslydį kartu su neįgaliaisiais. Ši olimpinė sporto šaka vaikinui paliko didžiulį įspūdį, tačiau arenoje teko susidurti ir su nepatogumais: įvažiavimas į areną neįgaliesiems taip nėra pritaikytas (nuo laiptų nuleista paprasčiausia lenta, kuri yra pernelyg stati, kad būtų galima saugiai nusileisti vežimėliu be pagalbos), o įėjimas į tualetą yra toks siauras, kad su savo vežimėliu Mindaugas apskritai negalėjo įvažiuoti.

Socialinį eksperimentą „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ inicijavusios Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija ir Lietuvos neįgaliųjų draugija pažymi, kad daugybė žmonių Lietuvoje dėl įvairių traumų, nelaimingų atsitikimų ar ligų kasmet tampa neįgalūs ir jų gyvenimo kokybė stipriai pablogėja.

Smarkiai išauga ir negalią turinčių žmonių išlaidos, nes reikia pertvarkyti būstą ir įsigyti būtiną įrangą, nors gaunamos pajamos gerokai sumažėja: vidutinė netekto darbingumo pensija Lietuvoje šiuo metu siekia vos 168 eurus.

Eksperimentas dar tęsis iki spalio vidurio – projekto dalyviu sutikęs tapti neabejingas vilnietis toliau dalinsis savo patirtimi bei įspūdžiais, ką išgyvena sveikas žmogus, atsisėdęs į neįgaliojo vežimėlį.