Prasidėjus naujiems mokslo metams, su M. Norkevičiumi kalbamės apie mokinių ir studentų vertinimus: kada pažymys duoda naudos, o kada sukelia atvirkštinį variantą; kaip įvertinti sunkiau apčiuopiamas mokinio kompetencijas ir apie tai, kas atspindi mokyklos sėkmę.

– Baigėsi rugsėjis – koks jausmas grįžti į mokyklą ir universitetą? Kokiomis mintimis pasitinkate dar vieną savo, kaip dėstytojo ir mokytojo, veiklos sezoną?

– Kiekvienas sezonas yra skirtingas, nes iššūkiai, kurie mus supa globalioje aplinkoje, daro ir tam tikrą įtaką ugdymo procesams. Kiekvienas rugsėjis skatina mane tobulėti kaip asmenį: galvoju, kaip atrodys šie mokslo metai, bandau juos padaryti geresnius, mąstau, kaip turinys galėtų būti atnaujintas, kad atlieptų įvairias mokymosi strategijas, bandau procesą padaryti patrauklų mokiniui ir sau pačiam – dalyko mokytojui.

– Vasaros pradžioje vykę egzaminai, vėliau – stojamieji į aukštąsias mokyklas, kaip ir kasmet, sukėlė daug diskusijų. Jos netyla ir dabar. Kaip jums atrodo, ar tokie egzaminų vertinimai, kokie Lietuvoje yra dabar, atspindi tikruosius mokinių pasiekimus?

– Manau, kad atspindi tik iš dalies, nes abiturientai, kurie stojo į aukštąsias mokyklas, laikė tik brandos egzaminą. Jo rezultatas galėjo nulemti tiek jų tolesnius pasirinkimus, tiek ir galimybę studijuoti apskritai. Atsirandantys pokyčiai, galutinis vertinimas, kuris susideda iš kelių dalių ir tarpinio egzamino, gali geriau parodyti realų mokinio pasiruošimą žiūrint į platesnę perspektyvą. Tai leidžia stabiliau matyti pažangą, o kartu atsižvelgti į tokius faktorius kaip stresas.

– Viena ar kita sistema – pažymiais, balais – vertinami esame nuo pat mažumės. Jūsų nuomone, kokia yra vertinimo svarba ir į ką turėtų būti atsižvelgiama?

– Pats vertinimas yra svarbus, jis turi naudos, gali pakelti mokinių motyvaciją. Vis dėlto vertinimai gali turėti ir atvirkštinį variantą, jei mokykloje nesudaryta sistema, leidžianti tobulinti žinias, likviduoti esamas spragas ir taip siekti pažangumo. Mokomasis dalykas neturėtų būti paremtas tik nuolatiniu testavimu. Mokyklos yra užsibrėžusios, kiek vieno ar kito dalykų įvertinimų privalu turėti per pusmetį, ir dažnai tai tampa labai formalizuotu dalyku. Į procesą dažnai nežiūrima plačiau. Svarbus esamas kontekstas ir pačios asmenybės, jos ūgties formavimas.

Įvertinimai turėtų atspindėti ir kitas kompetencijas – socialines, pilietiškumo ar komunikacijos. Svarbios yra užduotys, orientuotos į komandinį darbą, kūrybiškumą, kreipiančios dėmesį į karjeros galimybes. Pastaruoju metu ugdymas karjerai tampa prioritetine kryptimi. Siekiama, kad jau nuo ankstyvo amžiaus vaikai galėtų suvokti, kokios karjeros galimybės jų gali laukti vienoje ar kitoje srityje. Į visa tai dabar ir orientuojasi mokyklos ir atnaujintos Lietuvos ugdymo programos.

Mokykla turi suformuoti pasaulėvaizdį – kaip atrodo pasaulis, globali aplinka, kurioje gyvename.

– Ar įmanoma tokias kompetencijas įvertinti?

– Institucijos visuomet nori įvertinti skaičiais, bet kokybę pamatuoti sudėtinga. Kiekvieną atvejį reikėtų vertinti atskirai ir individualiai, nes kiekviena ugdymo įstaiga ir universitetas yra unikalūs, bandantys perteikti savo vertybines nuostatas, viziją ir misiją. Dažnai šis įdirbis lieka šone – tik konkretūs egzaminų rezultatai nebūtinai parodys, kiek mokykla įdeda įdirbio ir kiek tai daro sąžiningai kiekvieno mokinio atžvilgiu.

– Kaip savo vaiko socialinių, komunikacinių įgūdžių augimą gali stebėti tėvai ar globėjai? Kaip jiems vertinti sudėtingiau apčiuopiamas kompetencijas?

– Didelis vaidmuo čia tenka klasių vadovams ir dalyko mokytojams. Daug kas priklauso nuo to, kaip jie įtraukia tėvams pateikiant individualią, su mokiniu susijusią informaciją, kaip pristato tas kompetencijas, kurios neįvertinamos pažymiais. Klasių vadovai turi tinkamai analizuoti į šį procesą – neužtenka pasakyti, kaip sekasi klasei ar koks yra jos vidurkis. Būtina aptarti individualiai: kaip mokiniui sekasi mokykloje, kaip jis adaptuojasi po vasaros, rudens laikotarpiu, kaip jam ar jai sekasi bendrauti pamokų ar pertraukų metu. Tai galioja ne tik pirmokams, penktokams ar devintokams, bet visų klasių moksleiviams. Jei vienam mokiniui ar mokinei per tam tikrą laiko tarpą mokytojas neskirs bent 2 minučių, individualaus požiūrio niekuomet ir nebus.

– Kokios vertinimo sistemos jums pačiam atrodo priimtiniausios, duodančios geriausių rezultatų? Ar, būdamas mokytoju, turite pasiteisinusių gerųjų praktikų?

– Mano, kaip mokytojo, tikslas, yra formuoti žinias taip, kad mokiniai galėtų jas kuo geriau pritaikyti. Tiek mokiniams, tiek studentams atliekant užduotis labai svarbu žinoti, už ką gaunamas tam tikras įvertinimas, suprasti savo stiprybes ir silpnybes. Todėl pateikti aiškius kriterijus yra labai svarbu. Svarbu įvardyti, ar vertinamas informacijos pateikimas vizualiai, duomenų atrinkimas, žinių pritaikymas platesniame kontekste, ar bandymas tai padaryti integruotai.

Su mokiniais esame susitarę įvertinimus daryti tam tikrais etapais. Tai  atsiskaitymas raštu ir žodžiu, gerinant viešojo kalbėjimo įgūdžius, ir tiriamasis darbas – tiriamosios ar kūrybinės užduotys, kurios įgytas žinias leidžia patirti praktiškai, pajusti jų naudą. Po kiekvieno etapo mokiniai daro refleksiją – bando save įsivertinti tam tikroje skalėje.

– Mokiniams svarbu įsivertinti ir patiems?

– Kiekviena tema, po kurios rašomi atsiskaitymai, be refleksijos gali neturėti jokios naudos formuojant mokinio ar mokinės požiūrį. Svarbu atsakyti, kaip man sekėsi atlikti užduotį, kaip aš matau save. Vėliau galima pažiūrėti, ar tai koreliuoja su mokytojo įvertinimu, ar mes matome situaciją vienodai, o gal ji radikaliai skiriasi.

– Mokytis mokykloje privaloma, tačiau universitetas – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Ar, į tai atsižvelgiant, vertinimo būdai gali kisti, būti griežtesni?

– Pritarčiau šiai minčiai. Mokykla formuoja pačią asmenybę, kuri vėliau nebūtinai gali pasirinkti studijuoti aukštojoje ar profesinėje mokykloje. Mokykla turi suformuoti pasaulėvaizdį – kaip atrodo pasaulis, globali aplinka, kurioje gyvename. Aukštosios mokyklos jau gali labiau remtis rezultatais, atspindinčiais įgytas kompetencijos žinias. Vis dėlto aukštoji mokykla įvertinimų taip pat neturėtų susieti tik su konkrečiais testų rezultatais. Atsižvelgti verta ne tik į teorines žinias, bet ir į tai, kaip jos pritaikomos praktiškai, analitiškai, kritiškai mąstant, perteikiant individualų požiūrį.

– Ar per dešimtmetį darbo mokykloje pastebite pačių mokinių motyvacijos, požiūrio kaitą?

– Požiūrio kaitą pastebiu tiek tarp moksleivių, tiek tarp studentų. Prieš dešimt metų mačiau didesnį įsitraukimą, norą prisidėti prie įvairių procesų, gilesnį bendrumo jausmą. Dabar tenka pastebėti individualaus požiūrio atsiradimą ir tam tikrą pragmatiškumą – apskaičiavimą, ar man naudinga tai daryti, ar aktualu gilintis ir kiek apsimoka šiame procese dalyvauti? Galbūt, žvelgiant sociologiškai, kartų pokytis, skaitmenizuota kultūra, labiau orientuota į individualumą, lemia ir tai, kad mokymosi stilius ir vertinimo strategijos per dešimtmetį yra pasikeitę.

– Kaip vertinate pačios švietimo sistemos pokyčius?

– Manau, kad Lietuva yra tinkama linkme einanti valstybė. Stengiamasi atliepti tarptautines tendencijas, diegiamos tam tikros naujovės, atnaujinamas turinys. Ypač gerai sudaryta vidurinio ugdymo vertinimo struktūra – atsiradę tarpiniai egzaminai leidžia pamatuoti aiškesnę mokinio pažangą ne konkrečiu laikotarpiu dvyliktoje klasėje, bet ilgesniu, dvejų metų periodu.

Vis dėlto daug kas priklauso ir nuo pačių mokytojų, kiek jie įsitrauks ir nesipriešins naujovėms ir pokyčiams, kurie būtini atliepiant ne tik šiuolaikines, bet ir visas demokratinio, pažengusio pasaulio tendencijas. Dažnai iš mokytojų tenka išgirsti frazę: „Tai dariau jau daug metų, kodėl turiu metodą pakeisti?“. Kol nepasikeis mokytojų požiūris, suvokimas, kad jie yra globalaus pasaulio atstovai, sudarantys vertybių ir normų sistemą, kuria mokinys gali eiti, tol realaus progreso švietimo sistemoje nebus. Švietimas turi nuolatos progresuoti, jis negali būti paremtas ta pačia sistema daugybę metų.

Klimato kaitos svarba Europos Sąjungai

Pagrindine žinia galima laikyti ne tai, kad Europos Komisija kaip institucija, anot U. von der Leyen, turi būti sudaryta lyčių lygybės principu. Kalbos esme tapo idėja, kad per savo darbo pirmąsias 100 dienų ji parengs ir pateiks Europos Sąjungai „žaliąją sutartį“, kurią įvardijo kaip klimato įstatymą ir kurioje būtų numatyti įsipareigojimai iki 2050 metų užtikrinti anglies dvideginio pusiausvyrą. O Europa kaip regionas, pasak naujosios pirmininkės, taps vienu iš labiausiai palankių aplinkai globaliu mastu, nes naudotų tik atsinaujinančios energijos šaltinius, kurie nedaro įtakos klimatui.

Paradoksu tapo tai, kad po tokių pozicijų išsakymo jos kandidatūrai priešinosi žaliųjų ir dalis kairiųjų Europos Parlamento frakcijų atstovų, kurių programose kandidatuojant esminiai kriterijai buvo orientuoti į klimatą, darnų vystymąsi ir žaliosios ekonomikos plėtrą. Pristatyme netrūko dėmesio ir investicijoms į klimato apsaugą. Jų pamatu, U. von der Leyen teigimu, turi tapti daugiašalis ES šalių bendradarbiavimas. Šiam klausimui buvo skirtas dėmesys ir aptariant kitas su saugumu susijusias temas.

Aplinkosaugos rizikas užgožia geopolitiniai veiksniai

Aplinkosaugos rizikos, kurių centre šiuo metu atsiduria klimato kaita, yra glaudžiai susijusios su kitomis globaliomis rizikomis ir gali jas sąlygoti. Tai supranta tarptautinės organizacijos – šiandien šių grėsmių pagrindiniais skelbėjais tampa Jungtinių Tautų Organizacija ir vis labiau šią sferą gvildenanti Europos Sąjunga. Pastaraisiais metais ES dėmesio centre nuolatos buvo geopolitiniai veiksniai, siejami su terorizmu, kariniais konfliktais, pabėgėlių klausimu.

Remiantis Pasaulio ekonomikos forumo kasmetinėmis ataskaitomis, stebima tendencija, kad nuo 2011 m. klimato kaitos faktorius tampa tendencija, kuri ne tik vyrauja politinėje darbotvarkėje, bet ir kelia didžiausią rizikos pavojų. Galingųjų valstybių atstovai pamažu suvokia, kad biologinės įvairovės praradimas nėra antraeilė rizika. Atvirkščiai – tai labai svarbūs procesai, galintys sukelti kitas globalias visuomenines, ekonomines, geopolitines rizikas, susijusias su maisto saugumu ar vandens atsargomis. Tą jau galime stebėti besivystančių valstybių regionuose, o situacijos Venesueloje ar Kuboje tampa realių grėsmių pavyzdžiais.

Ekstremalūs orų pokyčiai, žmogaus sukeltos katastrofos ir stichinės nelaimės vertinamos kaip mažiau grėsmingos iš dalies dėl to, kad jau egzistuoja bent preliminari infrastruktūra, strategijos ir suvokimas, kaip tokias situacijas suvaldyti. Tačiau klimato kaita verčia iš naujo permąstyti politines priemones ir naujai įvertinti, kas buvo pasiekta, o kas – ne, ypač po 2015 m. Paryžiaus klimato kaitos konferencijos, kadangi po šio susitarimo globali situacija pasikeitė kardinaliai. Tą sąlygojo JAV prezidento Donald Trump išstojimas iš šio susitarimo. Be to, Brazilijos prezidento rinkimus laimėjo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politikas Jairas Bolsonaro, kuris išsakė poziciją, kad saugoti atogrąžų miškus nėra Brazilijos prioritetas, o miškų kirtimas įvardytas kaip normali pramonės šaka.

Darnus vystymasis taps svarbesnis nei Europos kaimynystės politika

Jeigu Europos Komisija principingai imsis to, ką įvardijo naujoji pirmininkė, darnaus vystymosi koncepcija įgaus naują pagreitį Europos Sąjungoje. Nepaisant to, kad 2015-ieji buvo paskelbti Europos vystomojo bendradarbiavimo metais, per ketverius metus nuo to laiko buvo pasiekta palyginti mažai iš deklaruotų pareiškimų. Valstybėms narėms reikės iš naujo įvertinti darnaus vystymosi tikslą, kuris yra nestabdant ekonominio augimo išsaugoti pagrindinius ekologinius procesus ir gyvybės palaikymo sistemas, išlaikant biologinę įvairovę. Neturint šio suvokimo, ekologinis sąmoningumas netaps visuotinai priimtina nuostata.

Dažnai kalbant apie klimato kaitą diskusijose kertine ašimi tampa valstybių ekonomika. Ekonominis progresas yra artimai susijęs su augančiu energijos poreikiu ir kylančiu iškastinio kuro sunaudojimu, todėl „žaliosios ekonomikos“ siekis yra pergalvoti pagrindinius pramonės energijos šaltinius, keisti požiūrį, skatinti ekologišką mąstymą versle. Jeigu per ateinančius 100 darbo dienų sulauksime žadėto progreso įstatymo pagrindu, tai bus didelis žingsnis visai Europai į priekį, taip pademonstruojant, kad yra suvokiamos svarbiausios globalios rizikos.

Signalas siunčiamas politinei kairei, o jos situacija Lietuvoje sudėtinga. Atskilusiems socialdarbiečiams vienintelė galimybė bus vienmandatis balsavimas per LR Seimo rinkimus. Po truputį nykstanti politinė kairė Lietuvoje atrodo lygiai taip pat kaip jau daug metų vyraujanti politinė sistema kaimyninėje Lenkijoje, kur dominuoja konservatyvi ir liberali partijos. Didieji miestai, kurie ir pakeitė pirminius rezultatus pasirinkdami Ingridą Šimonytę, kelia dilemą kandidatei – kaip išlaikyti pozicijas ir kaip per dvi savaites sugebėti susiorientuoti į mažesnius Lietuvos miestus. Gitanas Nausėda dominuoja likusioje Lietuvoje ir Klaipėdoje, todėl, norėdamas kreipti dėmesį į didžiuosius miestus, jis gali prarasti pozicijas šalies regionuose. Viskas priklauso tik nuo to, kokią rinkimų strategiją antrajam turui pasirinks abu kandidatai. Galime tikėtis kandidatų siekio pademonstruoti nepriklausomą laikyseną bei argumentuotą kalbėjimą, nežarstant nepamatuotų ir nepagrįstų pažadų.

Prezidento portretas ir nauji pasirinkimai

Lietuvos piliečių pasirinkimu LR Prezidento rinkimuose tapo išsilavinęs, finansiškai raštingas ir užsienio kalbas mokantis kandidatas. Lyginant kandidatų išsilavinimus – G. Nausėda su ekonomikos daktaro laipsniu lenkia magistrę Ingridą Šimonytę. Pastaroji moka anglų, rusų, lenkų ir švedų kalbas, tuo tarpu jos varžovas – anglų, vokiečių ir rusų. Žvelgiant į ateities perspektyvą, Ingrida Šimonytė atrodo solidžiau mokėdama svarbiausią skandinavišką, dvi kaimynines ir vieną tarptautinę, darbinę kalbą.

Abu kandidatai bando demonstruoti savo nepriklausomumą, individualumą ir savitumą. Tačiau I. Šimonytei antrajame ture gali pakenkti TS-LKD ir išskirtinai Vytauto bei Gabrieliaus Landsbergių parama. Lietuvoje partinė priklausomybė ir partijos parama įgauna neigiamą aspektą – tačiau pažvelkime į kitas valstybes, ypač JAV, kur tokia parama gali nulemti tapimą prezidentu.

Abu kandidatai demonstruoja norą pritraukti likusius 37,42 proc. rinkėjų. Itin taikomasi į Sauliaus Skvernelio balsus – abu antrojo turo dalyviai pareiškė, kad galėtų dirbti su juo kaip su ministru pirmininku ir suponavo, kad jam nereikia trauktis. Toks nuosaikus kalbėjimas demonstruoja norą patraukti šiuos rinkėjus į savo pusę.

Užsienio politikoje, kuri ir turėtų būti kertinė prezidento rinkimų ašis, nes šiai sferai mūsų valstybės vadovas ir atstovauja, pozicijos praktiškai tokios pat – gilesnė integracija ES, didesnis bendradarbiavimas NATO formate, griežta laikysena Rusijos atžvilgiu. Abu kandidatai pirmajam vizitui į užsienį, kuris simbolizuoja šalies būsimą kryptį užsienio atžvilgiu, renkasi Lenkiją. Iš vienos pusės – pagaliau skiriamas dėmesys kaimyninėms ir strateginėms partnerėms. Tačiau, kita vertus – ar pavyks turėti tokius santykius su Lenkija, kokius turėjo Valdas Adamkus, arba ryšius su Vokietija, kokius turėjo Dalia Grybauskaitė. Ingridos Šimonytės politinė patirtis ir darbas ES Taryboje tarsi suponuoja didesnį kandidatės pasiruošimą ir sistemos išmanymą.

Lyties faktorius gali būti lemiamas

Aktyvumas antrajame ture gali būti šiek tiek žemesnis nei pirmajame. Galima daryti prielaidą, kad ir rinkėjai diplomatinėse atstovybėse taip aktyviai nebalsuos, nes jau nebus svarstomas dvigubos pilietybės referendumo klausimas. Susumavus balsavusių užsienyje pasirinkimus, I. Šimonytė buvo absoliuti lyderė – taigi, sumažėjus šiam balsuojančių skaičiui, tai nepridės kandidatei balsų, kurie buvo lemiami pirmame ture jai užimant pirmąją vietą.

Socialdemokratų atstovo Vytenio Povilo Andriukaičio laikysena pasisakant prieš abu kandidatus, suponuojant, kad galbūt jis pats sugadins rinkimų biuletenį, veikiausiai suglumina šios partijos rinkėjus. Tačiau vertinant pasisakymus apie socialinę politiką, kuri yra svarbi socialdemokratinėms pažiūroms, I. Šimonytė gerokai lenkia savo konkurentą, nes apgalvotai aptaria įvairias politikos plotmes: nuo lyčių lygybės iki socialinės politikos.

Dalis socialdemokratų, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos rinkėjų, kurie sudarė daugiau nei 9 proc. pirmajame ture, gali pasirinkti Gitaną Nausėdą. Pasirinkimo priežastimi gali būti tiesiog lyties faktorius – noras palaikyti kandidatą, kuris yra vyras. Labiausiai pasimetę veikiausiai yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovai, nes abu kandidatai atitinka jų vertybinę liniją. Viešojoje erdvėje pateikiamos pozicijos, kad I. Šimonytės silpnybė yra šeimos nebuvimas, yra nepagrįstos, nes aukščiausio valstybės posto atveju tai tampa savita stiprybe, o ne silpnybe.

Kandidatai į prezidentus atrodo pasimetę ir pozicijų išsakymo kontekste. Iš vienos pusės, jie tarsi sąmoningai kalba piliečiams aktualesnėmis nacionalinių problemų temomis, o užsienio politika nustumiama į antrą planą. Vien išsakytos pozicijos, kur vyks pirmojo oficialaus vizito, nepakanka, kad būtų galima susidaryti vaizdą apie kandidato pažiūras tarptautiniuose santykiuose ir ekonominės ar teisinės žinios čia ne visada gali padėti.

Analogiška situacija ir kalbant apie kandidatus į Europos Parlamentą (EP). Tačiau čia reikia išskirti, kad ir pati rinkimų kampanija yra vangi, nes kandidatai patys nenoriai išreiškia savo pozicijas. Gyventojai pradeda suprasti, kad Europos Sąjungos (ES) temos yra ypač svarbios ir dalyvavimas šiose rinkimuose yra reikšmingas, nes pozicijas, kurios suformuojamos EP, įgyvendina ir valstybės narės savo viduje. Be to, iš kandidatų pusės stokojama kalbėti apie saugumo sritis, kurios apima ir migracijos problemas, pandeminių ir infekcinių ligų plitimą, klimato kaitą, ES santykius su kaimyninėmis valstybėmis ar regionais, ekonominių krizių pavojus.

Spaudimas rinkėjams, politinės isterijos elementai bei pasimetimas viešojoje erdvėje yra tiek politinės kultūros stokos, tiek ir netinkamos politinės komunikacijos pasekmė, kurių sušvelninti jau negali ir argumentuoti Seimo pirmininko pasisakymai.

Politinio raštingumo reikšmė ir jaunimo įsitraukimas

Balsuodami LR prezidento bei Europos Parlamento narių rinkimuose, gyventojai dalyvaus ir dviejuose referendumuose. Dalyvavimo, svarstant referendumo klausimą, faktorius svarbus ir tuo, ar politiškai raštingi ne tik rinkėjai, bet ir rinkimų komisijos, kurios rinkėjams gali nurodyti imti visus tris biuletenius ir taip prisidėti prie piliečių dalyvavimo balsavimuose.

Lietuvoje balsavimo teisę turi 2,467 mln. rinkėjų. Tiek referendumo klausimų svarstymas, tiek ir patys Europos Parlamento rinkimai derinami prie šalies prezidento rinkimų, siekiant paskatinti didesnį rinkėjų aktyvumą.

Svarstant teoriškai, jeigu valstybės vadovas būtų išrinktas per pirmąjį turą, o antroji data būtų skirta tik Europos Parlamento rinkimams – dalyvaujančių šiuose rinkimuose procentas galėtų nukristi beveik dvigubai. Tam įtakos turi ir rinkėjų domėjimasis Europos Sąjunga ir su ja susijusiais procesais. Gyventojų nuomonei apie ES svarbą kiekvienai nacionalinei valstybei nemažai įtakos turėjo ir Jungtinės Karalystės „Brexit“ pavyzdys. Tačiau, kaip rodo esama situacija, to nepakanka.

Aktyvumas yra svarbus kriterijus artėjančiuose rinkimuose. Visgi, prezidento rinkimai vis tiek įvyks, nepriklausomai nuo to, kiek piliečių juose panaudos savo balsavimo teisę. Remiantis statistika, aktyvumas čia siekia daugiau nei 50 proc. rinkėjų. Tikėtina, kad fragmentacija balsų pasiskirstyme bus kitokia nei buvome pripratę jau dvi kadencijas, kuomet prezidento posto siekė Dalia Grybauskaitė. Dabartinis balsų pasiskirstymas ir didžioji dilema, kurie du iš trijų reitingų lyderių pateks į antrąjį turą, lieka aktualiausiu politologiniu klausimu. Kartu su kandidatais į rinkimų kampanijas eina ir žinomi asmenys ar viešosios nuomonės formuotojai. Žinoma, savo poziciją gali išsakyti visi, bet žinomų žmonių agitacija gali paveikti rinkėjus, kurie pasikliauja kitais, o ne savo asmenine nuomone.

Kalbant apie aktyvumą ir referendumus, atsiranda įdomesni niuansai. Klausimas dėl dvigubos pilietybės bus priimtas, jeigu šią nuostatą palaikys ne mažiau kaip pusė visų šalies rinkėjų. O tai reiškia, kad jei ateis balsuoti apie pusė rinkėjų, jie visi turėtų balsuoti „už“, kad tokia konstitucinė nuostata būtų priimta. Su kitu referendumo klausimu situacija yra kiek kitokia, nes konstitucijos nuostata dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo nuo 141 iki 121 bus priimta, jei referendume dalyvaus ne mažiau kaip 1,234 mln. rinkėjų bei „už“ pasisakys ne mažiau kaip pusė atvykusių balsuoti. Balsavimas ne tik „už“, bet ir „prieš“ įtraukia rinkėjus į šią statistiką, todėl tai gali prisidėti prie konstitucinio straipsnio pakitimo. Kiekvienas savo balsą atiduodantis rinkimuose turi apsispręsti, ar nori prisidėti prie to, kad būtų mažinamas Seimo narių skaičius, ar ne. Jei pokyčiui pritariama – atiduoti savo balsą, jei ne – susilaikyti ir atsisakyti balsavimo biuletenio. Pilietinė teisė apsispręsti palikta kiekvienam iš mūsų, tačiau kiekvienas rinkėjas turi būti atsakingas šiuo klausimu.

Kiek ES yra kiekviename iš mūsų

Remiantis „Eurobarometro“ apklausų duomenimis, apie 68 proc. Europos gyventojų laikosi nuostatos, kad jų nacionalinės valstybės įsiliejimas į ES bloką yra naudingas šaliai. Lietuvos atveju, šis procentas siekia apie 90 proc. Skirtinga Europa atsispindi ir šioje statistikoje – dauguma šalių, kurios prisijungė nuo 2004 m., tarp jų ir Lietuva, yra labiau proeuropietiškos nei tos valstybės, kurios sukūrė ES idėją ar yra vadinamos branduolio šalimis. Ryškėjantis nacionalistinių partijų atėjimas į politinį diskursą aplenkia šias ES valstybes nares – galbūt jose tai įvyks po kurio laiko ir bus neišvengiama , bet dabar Lietuva ir kitos Rytų bei Vidurio Europos šalys turi proeuropietiškesnių valstybių statusą. Kita vertus, ir šio elemento kaita atsiranda su Vengrijos ar likusių Višegrado valstybių užsienio politikos laikysenomis.

Ekonomiškai pasaulis suskirstytas į prekybos blokus ir pastaruoju metu augantis regioninių galybių potencialas (Kinija, Brazilija, Meksika, ASEAN valstybės) verčia ES valstybes intensyviau bendradarbiauti tarpusavyje. „Eurobarometro“ duomenys atskleidžia, kad Europos Parlamento rinkimų fone rinkėjams svarbi valstybių ir bendrijos ekonomikos būklė, darbo vietos, migracija, klimato kaita ir kova su terorizmu. Tokie kriterijai svarbūs kalbant apie didesnę valstybių tarpusavio konsolidaciją.

„Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 66 proc. Lietuvos gyventojų galvoja, kad balsuoti EP rinkimuose yra piliečio pareiga. Išskirtinai atrodo ir tai, kad jaunimas reiškia didelę paramą ES (74 proc.). Visgi kyla kita grėsmė, nes tik 21 proc. jaunų žmonių buvo tikri, kad balsuos, o 34 proc. dar nebuvo apsisprendę.

Europos Parlamento rinkimai

EP rinkimų Lietuvoje vykdoma kampanija atrodo vangiai. Visuomeniniai komitetai, nors jų tik penki, besiremdami savivaldos tarybų rinkimų kontekstu, bandys sėkmę vienuolikos pozicijų formate ir sieks atstovauti Lietuvai artimiausius penkerius metus. Komitetų spektras įvairus – nuo užmirštų politikos lyderių iki Europos idėjas diskredituojančių asmenų. Tačiau politinės partijos, nors ir turėdamos didesnį politinį svorį, pasiūlo ne ką mažiau ribotus kandidatų sąrašus.

Vienuolika atstovų EP turinti Lietuva, analizuojant bendras narių iš Lietuvos pozicijas, per praėjusią kadenciją (2014-2019 m.) atrodo lygiai taip pat kaip ir pats Lietuvos piliečių aktyvumas per EP rinkimus. Pirmiausia, pasimato gyventojų politinio raštingumo žinių stygius, kaip reikėtų vertinti kandidatus. Kiekvienas iš esamų narių yra vertinamas bendroje visų EP narių skalėje. Remiantis praėjusios kadencijos duomenimis, pirmoje vietoje lietuvių gretose atsiranda Vilija Blinkevičiūtė, kuri atsiduria 122 pozicijoje (tarp visų 751 narių). Antrą ir trečią vietas užima Petras Auštrevičius (173 vieta) ir Rolandas Paksas, esantis 179 vietoje. Visi kiti Lietuvai atstovaujantys nariai ženkliai atsilieka nuo šio pirmojo trejeto. Ne vieną kadenciją Lietuvoje tendencingai balsuojančios tautinės mažumos išrenka Valdemarą Tomaševski, kuris atsiduria 733 pozicijoje. Visi kiti kandidatai išsidėsto 600-uke arba netoli jo.

Vertinant didžiausias politines partijas, Lietuvoje Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai tarsi remiasi jau įsistabarėjusia tendencija, kurios laikomasi politinėms partijoms formuojant kandidatų sąrašus į Europos

Parlamentą. Šios partijos sąraše – arba pradedantys, arba savo politinę karjerą baigiantys kandidatai. Visgi, tokių tendencijų laikymasis iki šiol lėmė užprogramuotai menką narių įsitraukimą ir darbą EP, ką matome ir iš partijos atstovų reitingų. Kita vertus, šiemet pirmasis partijos sąrašo penketas yra labai įvairus: nuo aktyvių politikų ir buvusio premjero, labiausiai sąraše įsigilinusio į Europos reikalus, iki akademikų ar nacionalistiniais pasisakymais garsėjančių politikų. Kita didžiausia politinė partija Lietuvoje – Lietuvos socialdemokratai – sąrašą formuoja labiau karjeros pabaigos principu ir jaunų kandidatų sąraše nėra, tačiau toks sąrašo formavimo principas jau tapo neatsiejamu nuo šios politinės partijos ir nacionalinių rinkimų metu. Dar viena partija, kuri šiuo metu pagal apklausas būtų antra, pagal EP išrinktų narių skaičių, yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri be pirmoje vietoje esančio ir dabartinio EP nario pateikia nieko rinkėjui nesakantį sąrašą. Nėra aišku, kodėl buvo pasirinkta tokia strategija, bet galbūt viešojoje erdvėje vyraujantis dabartinis partijos pasisakymų diskursas yra to suvokimo pasekmė.

Protestuojantys teigia, kad reforma vykdyta skubotai. Tačiau reikia nepamiršti, kad mokyklos yra pavaldžios miestų ir rajonų savivaldybėms. Pasigirsta kaltinimų, kad Ministerijai trūksta administracinių gebėjimų, bet verta pažymėti, kad tokių gebėjimų trūksta kai kurių Savivaldybių administracijoms ir mokyklų administracijoms, o ne Ministerijai. Jei savivaldybės nesugebėjo susitvarkyti su reformos įgyvendinimu, arba to nepadarė mokyklų administracijos, tai šioje vietoje yra visiškai nepagrįsti kaltinimai pačiai švietimo ministrei, o ir situacija, vykstanti LR Švietimo ir mokslo ministerijoje, turėtų būti vertinama kitaip.

Viešojoje erdvėje galima matyti ir politikus, kurie imasi populistinių tikslų ir siekio būti matomais aktualių klausimų sprendimo procesuose. Tokie asmenys kartojasi tiek vaiko teisių aptarime, tiek ir mokytojų streiko metu. Visuomenė turėtų įvertinti, kad tokie politikai imasi ne altruistinių tikslų – padėti šioms visuomenės grupėms, o savęs parodymo ir politinio kapitalo auginimo prieš artėjantį politinį sezoną jau ateinančių metų pavasarį. Dėl šios priežasties politikai ir matomi prie protestuojančių mokytojų, jų buvimas ir pasisakymai netgi viešai skatinant mokytojus nenusileisti. O juk patys politikai turėtų būti tarpininkais tarp vykdomosios valdžios ir visuomenės, siekiant gerovės užtikrinimo. Tačiau šių politikų, kaip ir kai kurių profesinių sąjungų tikslai yra veikiausiai kiti.

Politikai imasi ne altruistinių tikslų – padėti šioms visuomenės grupėms, o savęs parodymo ir politinio kapitalo auginimo prieš artėjantį politinį sezoną jau ateinančių metų pavasarį.

Mokytojus atstovaujančių profesinių sąjungų gausa ir skirtingos pozicijos taip pat verčia susimąstyti. Galbūt vienos iš profesinių sąjungos tikslai taip pat tai yra politinio kapitalo kaupimas. To reikia neatmesti ir tas bus matoma netolimoje ateityje. Reikia bendro supratimo, kad būtina ir profesinių sąjungų atsakomybė dėl esamos situacijos, nes tokia padėtis demonstruoja kaip viena profesinė sąjunga negeba dalykiškai derėtis, o labiau skatina destrukciją visai valstybės švietimo sistemai.

Pastaruosius metus kalbame apie mokytojo profesiją, jos prestižo sukūrimą. Tačiau viešoji erdvė taip pat neprisideda prie to kūrimo. Sėkmės atvejai perteikiami ribotai, dažniausiai remiamasi sugrėsminto tono artikuliacijomis ir visuomenės manipuliacijomis. Tai, kas pastarosiomis dienomis vyksta ministerijoje rodo, kad prestižas ateis dar negreit. Ir ne ministerija čia bus kalta. Kol nepasikeis mokytojų mąstymas, jog aš esu savo profesijos ambasadorius, kol neatsiras pasididžiavimas savo profesija, tol apie tai kaip apie bendrą vertybę kalbėti nebus galima. Todėl ir 2025 m. liks tiks su utopine idėja padaryti mokytojo profesiją prestižine. Verta priminti, kad tai ne ministerijos sugalvota idėja Lietuvai. Tai visuomenės pozicija, tačiau stebint, kas vyksta šiuo metu, atrodo kitaip. Mokytojų elgesys prie ministerijos ir joje, kuris netgi pažeidžia viešąją tvarką, demonstruojamas nemokėjimas derėtis, tai skatinančioje profesinėje sąjungoje nebuvimas lyderystės telkiant, o ne skaldant visuomenę turi būti adekvačiai įvertinamas. Susidaro įspūdis, kad kai kurių įtakingų mokyklų vadovai tarsi taip pat skatina destrukciją, o tai daro už įvestas mokyklų vadovų kadencijas. Kurių įvedimas buvo daugiau nei būtinas, tačiau tam prieštaraujantys mokyklų vadovai bando tokiu būdu trikdyti vykdomą švietimo pertvarkos procesą.

Šioje situacijoje reikia ieškoti būdu susitarti. Nes šiuo metu nuo esamos padėties kenčia tik mokiniai. Politikų pasinaudojimas esama situacija didinant savo matomumą ir viešojoje erdvėje daugiau ar mažiau vienašališko vertinimo pateikimas taip pat prisideda prie destrukcijos šalyje. Nacionalinis partijų susitarimas dėl švietimo sistemos finansavimo yra geras žingsnis, tačiau reikia siekti, kad tai netaptų tam tikra priemone naudos siekimui, kaip yra su nacionaliniu susitarimu dėl gynybos. Tai turi tapti kaip įrankis, kad ir kokia valdžia bebūtų, visos politinės partijos remtųsi šiomis gairėmis, orientuotomis į švietimo kokybę, taip sumažėtų ir politinės kai kurių asmenų spekuliacijos norint parodyti save, nes kryptis būtų viena ir galiotų visiems.