Prieš kelionę į Helsinkį vadovas dalyvavo eilėje susitikimų su „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojais, kuriuose buvo daug kalbama apie atsakingumą, kurį grupė šiemet pasirinko pagrindiniu akcentu. Būtent atsakingumo vertybė, sako grupės vadovas, yra svarbi organizacijos veikloje, nes padeda siekti ir savo, ir įmonės tikslų. Apie tai, o taip pat apie verslo ambicijas, tvarumą, dirbtinį intelektą ir kalbamės su M. Snarskiu.

– Vienas jūsų šūkių yra: „Viena kultūra, viena komanda, viena „Vikonda“. Grupei priklauso daug skirtingų įmonių. Kas jas jungia?

– Organizacijos kultūra yra vienas esminių jos sėkmės elementų. Mes ne pirmi metai dirbame su vadovų komanda, kalbamės su darbuotojais. „Vikonda grupės“ įmonių veiklos yra pakankamai diversifikuotos, skirtingos. Tokioje verslo struktūroje dirbantiems žmonėms nėra paprasta rasti bendrą vardiklį, bendrus tikslus, sąlyčio taškus. Tada reikia ieškoti, to kas jungia, o tai ir yra organizacijos kultūra, kurią mes patys – visa „Vikonda grupė“ – kuriame. Turime vertybes: šeimyniškumas, atsakingumas, veržlumas. Turime siekiamybes: modernumas ir tarptautiškumas. Siekiamybių perspektyvoje vienos mūsų įmonės yra labiau pažengusios, kitos – mažiau, bet siekiame, kad visos jos judėtų link mūsų bendrų tikslų.

Partnerio nuotr.

Šiemet didžiausią dėmesį skiriame atsakingumui. Kodėl būtent jam? Priežasčių daug. Gyvename gana sudėtingu laikotarpiu, keleri metai iš eilės susidūrėme su daugybe iššūkių: gyvenimas apsivertė ištikus pandemijai, baigėsi ji, prasidėjo siaubingi įvykiai Ukrainoje, kurie iš vienos pusės sukrėtė, iš kitos – mobilizavo žmones teikti pagalbą, rūpintis vieni kitais. Visi suprantame, kad stabilumo ir ramybės aplinkoje, artimiausiu metu nebus, tad pirmiausiai ir atsisuki į save: jei aš pats būsiu tvirtas ir stabilus, jei mano aplinka bus tokia pati, taip pat ir mano bendruomenė, tada gali eiti toliau, rūpintis ir kitais: pradedant padaliniu, įmone, tęsiant miestu, šalimi ir visu pasauliu. Atsakingumas yra pirmiausiai už tai, ką tu galvoji, paskui – ką darai, ko tikiesi iš savęs, iš kolegos. Per tai gali užsitikrinti sėkmę.

Partnerio nuotr.

– Neseniai įvyko metiniai susitikimai su „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojais. Ar pagrindinė tema ir buvo apie atsakingumą?

– Per rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį įvyko penki susitikimai su įmonių grupės darbuotojais. Kalbėjomės ne tik apie įmonių grupės vertybes, bendrą kultūrą, bet ir apie savo  patirtis, kas mums  asmeniškai yra atsakingumas. Mano didžiausias noras, kad visi įmonėje tikėtų mūsų vertybėmis, jos būtų svarbios kiekvienam įmonių grupės darbuotojui. Todėl ir reikia susinchronizuoti laikrodžius, nes požiūris į atsakingumą gali būti skirtingas, todėl ir turime visi kartu išdiskutuoti, ką jis reiškia. Tik tada kartu galėsime judėti prie bendro tikslo.

Partnerio nuotr.

Susitikimų metu man buvo svarbu pasidalinti savo svajone – pakalbėti apie ateitį. Kaip aš ir įmonių vadovų komanda mato „Vikonda grupę“ už trijų, penkerių metų, ką norime pasiekti. Esame susidėlioję kelis elementus: vienas iš jų žmonės – jais viskas prasideda, vyksta ir baigiasi žmonėmis. Ir nesvarbu, kad tie žmonės ir jų vaidmenys skirtingi: akcininkai, vartotojai, darbuotojai ar klientai.

Partnerio nuotr.

Taip pat kalbėjome apie mūsų ilgalaikius veiklų tikslus, kokie esminiai jų elementai, kokios mūsų ambicijos, ką norime pasiekti. Gyvenimas yra permainingas, tenka koreguoti, galbūt nepasiseks viskas, ką esame užsibrėžę, bet kitur pasiseks daug labiau nei tikimės. Būtina visiems turėti bendrą kryptį, nes jei tu nežinai, kur eini, tai ten tikrai ir nenueisi. Pokalbių metu man buvo svarbu pamatyti žmonių reakciją į tai, ką aptarėme, ar rezonuoja tikslai, ar jiems svarbu.

Partnerio nuotr.

– Ar svarbu?

Manau, kad taip. Kuo toliau, tuo labiau norėti būti kartu yra esminis dalykas. Bet kurioje veikloje. Taip, į darbą ateiname, nes gauname atlyginimą, kuris turi būti orus, gauni grąžą už tai, ką padarai. Bet yra daug elementų, kurie ne mažiau svarbūs: jie tavo įsitraukimą ar asmeninį komfortą padidina ar sumažina.

– Atlikote ir darbuotojų apklausą, kaip jie įsivaizduoja atsakingumą. Ar labai skyrėsi nuo to, kaip jį apibrėžia vadovų komanda?

Taip, šiemet atlikome tokį tyrimą, nes buvo svarbu suvokti, kaip jaučiasi kiekvienas „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojas. Atrasti, kokios problemos kyla atskirose įmonėse. Pabandyti pasilyginti, ar įsitraukimas vienodas, o jei ne – kur didesnis, kur mažesnis ir kodėl. Rezultatus lyginome su bendru Lietuvos vidurkiu. Aiškiai matome, kad mūsų grupės įmonėse darbuotojai įsitraukę skirtingai. Yra įmonių, skyrių, kurie gali būti pavyzdys, o yra tokių, kuriose yra dar daug ką nuveikti.

Partnerio nuotr.

Klausdami darbuotojų, kas jiems yra atsakingumas, mes norime, kad jie ne tik sau, bet ir savo vadovui, padaliniui, įmonei irgi iškeltų tam tikrą lūkestį: sakytų, kad štai čia aš esu atsakingas, bet ir iš savo vadovo taip pat tikiuosi tam tikrų dalykų. Pagal apklausą panašumų daug, bet atradome ir skirtumų – skiriasi ne tik viena įmonė nuo kitos, bet ir vienos įmonės grandys. Vieniems svarbiau vieni dalykai, kitiems – kiti, tačiau pagrindiniai – labai panašūs.

– Kas jums pačiam labai svarbu?

Duodu žodį ir jo laikausi, nebijau, kad tas pažadas bus ambicingas ir veržliai stengiuosi, kad jį įvykdyčiau. Esu atsakingas už tai, ką aš padarysiu ir to tikiuosi iš kitų. O viskas, žinoma, prasideda nuo savęs.

– Su darbuotojais kalbėjote ir apie „Vikonda grupės“ įmonių veiklą. Kokios jūsų didžiosios ambicijos?

– Mes žinome, kokią veiklą vykdome, kokią norime vykdyti. Norime plėstis ir augti. Ne tik organiškai ir per investicijas, bet ir per įsigijimus. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šitie dalykai užtrunka. Per artimiausius penkerius metus norime padvigubėti. Ir pajamomis taip pat: šiemetinė planuojama mūsų apyvarta – 100 mln. eurų, norime, kad pasiektų 200 milijonų.

Partnerio nuotr.

Norime augti veržliai. Mūsų pagrindinės kryptys išlieka tos pačios – maisto pramonė ir žemės ūkis. Norime kiek įmanoma suartinti grupės įmones, ieškoti sinergijų skirtingose mūsų veiklose, kad kurtume pridėtinę vertę.

Mums svarbus ir tvarumas. Ne tik dėl to, kad pagal Europos Sąjungos reglamentą nuo 2024 metų įmonėms, kuriose daugiau nei 250 darbuotojų, reikės rengti tvarumo ataskaitas. Tai žvilgsnis į tvarumą siaurąja prasme. Daug svarbiau yra žvelgti į jį plačiau: jei nori, kad tavo vaikai, anūkai augtų sveiki, gyventų saugiai, privalai ieškoti būdų, kaip mažinti pėdsaką žemėje, mažinant taršą, CO2 kiekį, ieškant būdų trumpinti tiekimo grandines – su mažiau padaryti daugiau. Turime aiškius rodiklius. Pradėjome nuo gamybinių įmonių, matuojame, kaip geriname veiklą mažindami neigiamą įtaką mūsų planetai.

Partnerio nuotr.

Kalbant apie žemės ūkį, vienas tokių būdų yra neariminė ir tikslioji žemdirbystė. Mes čia jau daug pasiekę. Įeiname į anglies kreditų rinką. Renkamės modernią techniką, taip dirbame našiau, efektyviau, sunaudojame mažiau kuro. Darome tai ne tik dėl to, kad ES reikalauja, ar kad vartotojas reiklesnis, bet pirmiausiai dėl to, kad  kiekvienam mūsų tai yra svarbu. Ne tik vadovui, aplinkosaugos specialistui, bet ir darbuotojui prie linijos. Plačiąja prasme turime veikti taip, kad galėtume ramiai vasarą nuvažiuoti su vaikais prie Baltijos ir maudytis švarioje jūroje.

– Prieš susitikimą su darbuotojais dėl požiūrio į įmonių kultūrą pakalbinote ir dirbtinį intelektą. Kokie rezultatai? Ar sutapo nuomonės?

– Nuo tada, kai pernai „ChatGPT“ buvo atvertas visuomenei, daug kas pradėjo jį naudoti savo veiklose. Pasmalsavau ir aš. Prieš susitikimus su darbuotojais, kuriuose daug kalbėjome apie įmonių kultūrą, užklausiau „ChatGPT“: „Kaip įmonės kultūra įtakoja veiklos rezultatus?“ Gavau atsakymus, pagal kuriuos aišku, kad ir dirbtinis intelektas (DI) su manimi sutinka. Taip, stipri įmonės kultūra turi daug įtakos, net ir įmonėms galutiniams finansiniams rezultatams, didina darbuotojų įsitraukimą ir produktyvumą, padeda įgyti ir  išlaikyti talentus, gerina klientų pasitenkinimą ir lojalumą, greitina inovacijas ir prisitaikymą prie rinkos pokyčių, gali turėti įtakos įmonių reputacijai ir prekės ženklo vertei.

Partnerio nuotr.

Galima į tai žvelgti kaip į žaidimą, bet esu tikras, kad ateityje dirbtinis intelektas vienokiu ar kitokiu būdu, kuo toliau, labiau dalyvaus įmonių veiklose. Ką tik grįžau iš Suomijos, iš „Nordic Business Forum 2023“, kur buvo labai daug temų, susijusių su DI. Vieni baiminasi, kad DI sparčiai tobulėja ir yra grėsmė, kad mus pačius išnaikins, o kiti yra tikri, kad jis suteiks sparnus kitam kokybiniam evoliuciniam šuoliui. Aš optimistas ir nedramatizuoju: manau, kad reikia ieškoti būdų kaip DI įdarbinti. Apie tai kalbėsime su vadovų komanda: tačiau ne apie tai, kad DI atliktų už mus darbus, o kad juos palengvintų, pagreitintų, išplėstų veiklos apimtis.

– O su kokiomis dar idėjomis grįžote iš „Nordic Business Forum 2023”?

– Dar viskas nesusigulėjo, daug galvojau. Man patiko temos apie DI, apie lyderystę, apie tai, kokie turėtų būti šiuolaikiniai lyderiai, kurie vestų ir padėtų siekti rezultatų, apie naują požiūrį į kapitalizmą, kur labai svarbūs yra žmogiškumo, tvarumo elementai. Ne tik aš, bet ir kolegos grįžo pakylėti, tikiuosi, kad atrasim dalykų, kurie gerins mūsų visų aplinką. Ateitis prasideda šiandien. Į ją ir einame žinodami tikslus, nusibrėžę juos, judėdami kryptingai, būdami lankstūs, turėdami stiprų vertybinį pagrindą tuos tikslus pasiekti. Ir būtinai – gerbdami save, savo aplinką, šalia esančius žmones.

Tvirtai žengia į tarptautinę rinką

Su savo komanda gausią diplomatų delegaciją priėmęs UAB „Vikonda grupė“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis pabrėžė, kad dvi maisto produktus gaminančios „Vikonda grupės“ įmonės – UAB Kėdainių konservų fabrikas ir UAB „Vikeda“ – tarptautinėje rinkoje jau yra žengusios tvirtą žingsnį, tačiau ambicijos kur kas didesnės ir siekiant šio tikslo ekonominė diplomatija turi reikšmingų svertų.

„Mūsų siekiamybė – tarptautiškumas. Norime garsinti savo įmones, Kėdainius ir Lietuvą užsienyje, tad čia ekonominė diplomatija yra itin svarbi, – sakė M. Snarskis. – Jei lygintume lietuviškais mastais, tai eksporto srityje mes esame jau pakankamai dideli, tačiau visiškai maži lyginant su didžiaisiais pasaulio žaidėjais. Taigi Lietuvos valdžios investicijos į tai, kad šalies ekonominė diplomatija neštų realią grąžą mūsų verslui ir galiausiai žmonėms, labai sveikintina.

Mūsų siekiamybė – tarptautiškumas. Norime garsinti savo įmones, Kėdainius ir Lietuvą užsienyje.

Šiandien buvo gera proga papasakoti apie mūsų įmonių grupę, pasidalinti tuo, kuo mes džiaugiamės, kokios mūsų ambicijos, kur mes einame. Diplomatai apsilankė mūsų fabrikuose, pamatė, gamybos procesus ir kaip kuriami mūsų produktai. Taigi turėsime dar daugiau, sakykime, mūsų ambasadorių, kurie skleis žinią ir ieškos kontaktų, per kuriuos mes galėsime užmegzti naujus prekybinius ryšius“.

Svarbu pažinti kultūrą

M. Snarskis įsitikinęs, kad tokie diplomatų vizitai išties naudingi. Žinoma, vien pristatyti įmonę nepakanka – po susitikimo būtina imtis iniciatyvos.

Mindaugas Snarskis. / Įmonės nuotr.

„Tik pakalbėti per maža. Jei gavęs kontaktus parašai laišką, inicijuoji bendravimą, tada užsimezga santykiai, kurie veda į partnerystes, – sakė UAB „Vikonda grupė“ generalinis direktorius. – Be to, diplomatai, dirbantys konkrečiose šalyse, geriau supranta tos šalies kultūrą. Verslui ateinant į naują rinką, ypač jei kalbame apie Azijos šalis, gauti informacijos, kaip bendrauti, kas svarbu ar ko nedaryti, yra būtina, nes šios žinios padidina sėkmės tikimybę.“

Siekia išaugti etninio eksportuotojo marškinius

„Dadu“ ledus gaminančios UAB „Vikeda“ produkcijos eksportas šiuo metu sudaro solidžią dalį – daugiau kaip 60 proc. UAB Kėdainių konservų fabriko – daugiau nei 30 proc.

„Į ledų fabriką investavome dideles lėšas ir nuo pernai padidinome gamybos pajėgumus 50 procentų. Taigi tas pats pardavimų procentas turės reikšti daug didesnes gamybos, o kartu ir eksporto apimtis“, – dėmesį atkreipė M. Snarskis.

Šiuo metu UAB Kėdainių konservų fabrikas savo produkciją eksportuoja į 25 užsienio valstybes, pradedant kaimynine Lenkija ir baigiant Japonija.

Įmonės nuotr.

Pagrindinės UAB „Vikeda“ eksporto kryptys – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Vokietija. Pernai „Dadu“ ledai atsirado Pietų Korėjoje, o netrukus šalti desertai turėtų pasirodyti ir Japonijos rinkoje.

„Mūsų produkciją galima rasti daug kur, bet vėlgi – neretai mes būdavome tik etninis eksportuotojas, tai yra, mūsų produktais būdavo prekiaujama etninėse parduotuvėse, kurių klientai žino tą regioną ir jo gamintojus, tačiau mūsų ambicija ne tik tokia, – pabrėžia M. Snarskis. – Mes siekiame, kad mūsų produktus, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose pirktų ne tik lietuvis, lenkas ar ukrainietis, bet ir amerikietis.“

Įmonės, kuriomis didžiuojasi

Kėdainiuose viešėję Lietuvos diplomatai ir specialieji atašė į mūsų miestą atvyko iš ketvirtadienį Kaune surengto kasmetinio susitikimo su maisto produktų bei gėrimų gamintojais. Pasak LITFOOD Eksporto skatinimo ir plėtros grupės vadovės Irmos Šlaičiūnaitės-Černiauskienės, diplomatai po susitikimo kaskart pakviečiami vizito į įmones, kurios šalyje ypač vertinamos.

Įmonės nuotr.

„Kiekvienais metais diplomatams ir specialiesiems atašė, dirbantiems ekonomikos srityje ir reziduojantiems įvairiose šalyse, stengiamės parodyti kuo daugiau mūsų maisto pramonės įmonių, maisto gamintojų, kuriais didžiuojamės. Šiame sąraše yra ir Kėdainių įmonės, dalyvaujančios tarptautinėje prekyboje ir bendradarbiaujančios su daugeliu diplomatų, tad šį kartą lankėmės „Vikonda grupei“ priklausančiuose UAB Kėdainių konservų fabrike bei UAB „Vikeda“, – sakė I. Šlaičiūnaitė-Černiauskienė.

Durys į naujas rinkas

„Užmegzti kontaktą ir susipažinti su mūsų diplomatais, dirbančiais užsienio šalyse ir galbūt tikslinėse eksporto rinkose, kurios aktualios Lietuvos įmonėms, labai pravartu, nes būtent šių diplomatų bei specialiųjų atašė pareiga bei tikslas yra padėti mūsų šalies įmonėms, – dėmesį atkreipė I. Šlaičiūnaitė-Černiauskienė. – Taigi apsilankius pačiose įmonėse, išgirdus istoriją, daugiau detalių apie gamybos galimybes, apimtis, potencialą, visada yra didesnė galimybė diplomatams plačiau bei išsamiau pristatyti tas įmones užsienyje, jeigu atsirastų interesantų. Tokios žinios itin naudingos“.

Rekordinės agurkų ir majonezo gamybos apimtys

„Kėdainių konservų fabrikas“ šiemet užmarinavo rekordinį agurkų stiklainių kiekį – net tris milijonus. Kaip ir kasmet fabriko gamybininkai jaudinosi, koks sezonas išpuls, ar bus pakankamai žaliavos. Viskas susidėliojo palankiai ir įmonė džiaugiasi puikiais rezultatais.

Dar vieną rekordą „Kėdainių konservai“ pasiekė Lenkijoje: į čia esantį prekybos tinklą „Biedronka“ iškeliavo 3,5 milijono majonezo stiklainių. Sutartį bendradarbiavimu patenkintas Lenkijos tinklas pratęsė, o išvežamos produkcijos apimtys kitąmet dar augs.

Fabriką įvertino ir pasaulinio „BRC Foods“ kokybės auditas, pirmą kartą įteikęs sertifikatą, o moderniausias Baltijos šalyse majonezo ir padažų gamybos padalinys dar kartą gavo AA lygio sertifikatą.

Pasitvirtino fabriko investicijos į modernią keptuvę: metų pradžioje pristatyta atnaujinta plovų linija, kurioje puikuojasi trys gaminiai – „Lietuviškas plovas“, „Rytietiškas plovas“ ir „Indiškas plovas“. Šiais produktais itin susidomėjo partneriai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio rinkose.

Viena iš svarbių „Kėdainių konservų fabriko“ krypčių – padažai gaminimui. Šiemet įmonė pristatė net penkias naujienas – padažus „Bolognese“, „Napoletana“, „Marinara“, saldžiarūgštį su ananasais ir itališką su kietuoju sūriu. „Šie gardūs padažai, plovai ne tik paįvairina mūsų pirkėjų meniu, bet ir sutaupo daug laiko ir energijos kaštų“, – įsitikinęs M. Snarskis.

„Vikonda grupės“ nuotr.

Sekėsi „Kėdainių konservų fabrikui“ ir Lietuvos pramoninkų konfederacijos konkurse „Lietuvos metų gaminys 2022”: net du įmonės produktai apdovanoti aukso medaliu – „Bolognese padažas su mėsa“ bei „Lietuviškas plovas“. Sėkmė įmonę lydėjo ir pasaulinėse  parodose „PLMA 2022“ ir „SIAL 2022“, kur inovacijų ekspozicijoje pristatė savo naują gaminį „BBQ padažą su laimu ir kola“.

„Vikonda grupės“ nuotr.

„Kėdainių konservai” žengė dar vieną žingsnį didesnio tvarumo link: lapkritį ant fabriko stogo pradėjo veikti saulės kolektoriai, leidžiantys sumažinti elektros energijos kaštus. „Sudėtinga situacija verčia greitai spręsti“, – apie priimtą sprendimą kalbėjo „Vikonda grupės“ generalinis direktorius.

Naujas sūrelių cechas ir našesnė ledų gamybos linija

Metų pradžioje 25-erių metų gimtadienį šiemet šventusi įmonė „Vikeda“ užbaigė savo pirmąjį plėtros etapą. Jo metu buvo investuota 3,2 mln. eurų. Savo veiklą pradėjo naujas sūrelių cechas, o ledų fabrikas dabar pagamina penkiasdešimt procentų daugiau nei anksčiau – per parą iki 625 tūkstančių porcijų.

„Trūkinėjo tiekimo grandinės, vėlavo komponentai, todėl nespėjome pilnu pajėgumu paleisti naujosios linijos prieš sezoną, dėl to komandai teko nemažas iššūkis tai padaryti jau sezono įkarštyje, – prisiminė M. Snarskis. – Tačiau, nepaisant visų iššūkių, komanda plėtė eksporto apimtis, įmonės gaminta produkcija sėkmingai pristatyta Pietų Korėjoje“.

Investicijos į gamybą leido „Vikedai“ atnaujinti ir pristatyti rinkoje naują ledų ant pagaliukų liniją. Dabar 100 ml ledų porcijoje galima rasti didelius priedus: žemės riešutus, vyšnias ar sausainių gabaliukus. Šie ledai, kai ir 400 ml pintose sufasuoti jų analogai, sėkmingai įsitvirtino Lietuvos, ir eksporto rinkose. Konkurse „Lietuvos metų gaminys 2022“ aukso medaliu buvo apdovanoti „Dadu“ ledai su žemės riešutais ir sūria karamele.

„Vikonda grupės“ nuotr.

Skina ankstesnių metų darbo vaisius

Prieš kelerius metus priimtas žemės ūkio bendrovės „Krekenava“ sprendimas investuoti į modernią techniką ir išmaniuosius sprendimus pasiteisino su kaupu: šiuo metu įmonė skina investicijų vaisius. Moderni žemės ūkio bendrovė nesiliauja eksperimentuoti: šiemet su juodųjų serbentų ir smidrų pasėliais. Virš laukų savo sparnus ištiesė ir agrodronai, galintys sėti, stebėti pasėlius ir derlių, atrasti augalų ligas ir kenkėjus.

Linkiu, kad ateinantys metai atneštų ramybę namuose, sėkmę darbuose ir taiką Žemėje!

„Džiaugiamės „Vikonda grupės“ įmonių bendradarbiavimu: sėkmingai užsisuko maisto tiekimo grandinė iš „Krekenavos“ laukų į „Kėdainių konservų fabriką, – džiaugėsi M. Snarskis. – Pavyzdžiui, fabriko burokėlių poreikius žemės ūkio bendrovė patenkina jau 70 procentų“.

Didžiausią „Kėdainių konservų“ produkcijos asortimentą galima rasti bendrovės „Sibena“ valdomose parduotuvėse, o ypač toje, kuri įsikūrusi fabriko pašonėje. Dvidešimt dvi „Mini Market“ parduotuves jungiantis tinklas tikisi šiemet pasiekti rekordinę apyvartą – 8,4 mln. eurų.

Parama bendruomenėms

Vasarį prasidėjęs karas patikrino visų mūsų vertybes. „Vikonda grupės“ bendrovės nuo pirmos dienos tiesė ranką ukrainiečiams: apgyvendino karo pabėgėlius, suteikė jiems darbo, skyrė paramą produktais ir pinigais.

„Vikonda grupės“ nuotr.

Kaip kasmet įmonė padėjo rengiant Kėdainių miesto šventę: šiemet ji buvo ypatinga – miestas šventė savo 650-ąjį gimtadienį. „Mums, kaip prieš 32 metus šiame mieste gimusiai įmonių grupei, buvo svarbu prisidėti prie šventės mieste kūrimo: ir finansiškai, ir produktais, taip pat dalyvavimu“, – sakė „Vikonda grupės“ vadovas.

Grupės paramos fondo globojamas tarptautinis Paberžės festivalis šiais metais pritraukė ir Lietuvos, ir pasaulio pripažinimą sulaukusius atlikėjus. Kitąmet jis švęs savo dešimtąjį jubiliejų.

Gražia tradicija tapo ir biudžeto kalėdinėms partnerių dovanoms skyrimas socialinei veiklai. Jau trečius metus iš eilės „Kėdainių konservų“ produktų rinkiniai iškeliauja ant Kėdainių miesto ir rajonų senjorų ir vargingiau gyvenančių žmonių stalo. Šiemet sotesnis ir turtingesnis stalas pradžiugins šimtus namų ūkių.

Žvilgsnis į 2023-uosius

„Pagrindinės „Vikonda grupės“ veiklos kryptys išliks tos pačios, maisto pramonė ir žemės ūkis: tai gardūs, naujoviški  ir  leidžiantys sutaupyti vartotojų laiko produktai, modernūs ir našūs žemės ūkio sprendimai, tvarumo didinimas visose vykdomose veiklose, naujų eksporto rinkų paieška,“ – vardijo M. Snarskis.  Kitąmet „Vikonda grupė“ didins saulės jėgainių pajėgumus, jėgainę įsirengs UAB „Vikeda“. „Vikonda“ įmonių grupė neslepia ambicingų planų ir kitose grupės įmonėse įgyvendinti atsinaujinančių energijos šaltinių projektus.

„Artimiausiu metu rinkose tikrai dar truks stabilumo ir užtikrintumo, bus iššūkių dėl žaliavų kainų ir ne tik jų, tačiau esu įsitikinęs, kad pamokas išmokome ir matome, kad iššūkiai ateina ne tik su grėsmėmis: šios gali tapti ir galimybėmis“, – pastebėjo M. Snarskis.

Šiemet „Vikonda grupės“ vadovas apsilankė keliose pasaulinėse maisto inovacijų parodose, kur, kaip pats sako, pamatė kuo „kvėpuoja“ maisto industrija, susipažino su inovatyviais maisto technologijų sprendimais. „Artimiausiu metu planuojame ne tik plėsti mūsų įmonių gaminamą asortimentą naujais, pasaulines tendencijas atitinkančiais gaminiais, taip pati ieškoti bendradarbiavimo galimybių su alternatyvių bei šiuolaikiškų žaliavų tiekėjais visame pasaulyje ir plėsti eksporto rinkas“, – planais dalijosi M. Snarskis.

„Vikonda grupės“ nuotr.

Artimiausiu metu „Vikonda grupė“ ketina paskelbti apie strateginius įsigijimus maisto pramonės srityje, o taip pat teigia, kad jos durys visada atviros įdomiems bei įmonės strategines kryptis atitinkantiems maisto krypties startuoliams.

O ko „Vikonda grupės“ vadovas palinkėtų 2023-aisiais?

Mindaugas Snarskis: „Seniesiems metams iškeliaujant į istoriją, su viltimi ir tikėjimu laukiame naujųjų, peržvelgiame nueitą kelią, džiaugiamės sėkmės istorijomis, gražiomis partnerystėmis. Šie metai buvo nelengvi, tačiau jie mus augino, įtvirtino vertybes, atskleidė gerąsias savybes: rūpestį, atjautą, atsakingumą. Parodė, kad sunkiausioms akimirkomis esame drąsūs, iškilus sunkumams sugebame priimti tinkamiausius sprendimus, darbštumu atkakliai siekiame ambicingų tikslų. Linkiu, kad ateinantys metai atneštų ramybę namuose, sėkmę darbuose ir taiką Žemėje!“

Grupei priklausančiose įmonėse dirba 670 žmonių, daugiau nei pusė darbuotojų – kėdainiečiai. Jie bei tie, kurie į darbus suvažiuoja iš rajono, Vilniaus ir Kauno, noriai dalyvauja Kėdainių miesto gimtadienyje, kurio renginiai šiemet vyksta nuo rugpjūčio 27 iki rugsėjo 10 d.

„Vikonda grupės“ vadovas: kuo turtingi, tuo dalijamės

Kasmet „Vikonda grupė“ su malonumu prisideda prie Kėdainių miesto gimtadienio šventės organizavimo. Šiemet tai darys dar gausiau nei visuomet, mat šiemetinis gimtadienis yra ypatingas – jubiliejinis: miestas švenčia 650-uosius metus.

„Kuo turtingi, tuo ir dalijamės“, – sako ir finansiškai, ir savo gaminiais prie šventės prisidedančios grupės vadovas M. Snarskis.

„Vikedos“ pagamintais DADU ledais bei „Kėdainių konservų“ produkcijos rinkiniais buvo vaišinami rugpjūčio 27-ąją ir rugsėjo 2-ąją vykusiuose renginiuose – vaikų ir jaunimo muzikos festivalyje „Skambantys perliukai 2022“ bei mažojoje paralimpiadoje – lankęsi dalyviai ir žiūrovai.

Ledais mėgausis ir rugsėjo 10-ąją į „Geros nuotaikos kiemą“ ir vakaro koncertą susirinkę kėdainiškiai ir miesto svečiai.

Svarbu prisidėti prie šventės mieste kūrimo

Kėdainių jubiliejinio gimtadienio proga su M. Snarskiu pakalbėjome apie šventę bei dalyvavimo bendruomenės veikloje svarbą.

– „Vikonda grupė“ kasmet dalyvauja Kėdainių miesto šventėje. Ar jubiliejiniame šventime dalyvausite daugiau nei įprastai?

– Didesnė šventė – aktyvesnis ir dalyvavimas. Manau, kad visi miesto bendruomenės nariai bus labiau, gausiau įsitraukę į šventinius renginius, taip pat ir mūsų įmonės bei jų darbuotojai.

„Vikonda grupės“ nuotr.

– Kuo miestui svarbios tokios šventės?

– Mes visi esame visuomenės ląstelės: pradedant nuo šeimos, baigiant savo šalimi. Svarbu save su kuo nors asocijuoti, būti dalimi. Net darbuotojų skaičiumi mes su miestu panašūs: pas mus dirba 670 žmonių, o miestas švenčia 650 metų jubiliejų. Žinoma, kai miestui bus 670 metų, linkėčiau, kad pas mus dirbtų gerokai per tūkstantį darbuotojų.

Svarbu, kad bendruomenės nariai ne tik tame mieste miegotų ir dirbtų, bet ir dalyvautų miesto gyvenime, taip pat ir šventėse. Todėl mums, kaip prieš 32 metus šiame mieste gimusiai įmonių grupei, yra svarbu prisidėti prie šventės mieste kūrimo: ir finansiškai, ir savo gaminiais, – vien ledų išdovanosime daugiau kaip penkis tūkstančius porcijų, – taip pat ir dalyvavimu.

– Ar jūs pats dalyvausite šioje šventėje?

– Būtinai, kartu su kitais įmonės darbuotojais.

– Remiate miesto šventę. Kaip dar dalyvaujate Kėdainių gyvenime?

– Manau, kad esame svarbi Kėdainių dalis: čia veikia didžiosios mūsų maisto įmonės „Vikeda“, šiemet švenčianti savo 25-ąjį gimtadienį, ir Kėdainių konservų fabrikas, kurios yra vienos lyderiaujančių savo sektoriaus įmonių Lietuvoje.

Kalbant iš verslo perspektyvos, mes sukuriame darbo vietas. 70 proc. mūsų pagamintų ledų iškeliauja į užsienį: tam tikra prasme ten „išvežame“ ir Kėdainių vardą. Mūsų grupę sudaro keturiolika įmonių, užsiimančių skirtingomis veiklomis, tampriai susijusiomis su miestu.

Grupės dalis yra ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“, kuris rūpinasi miesto senjorais, teikia paramą vietos bendruomenėms. Kai esi didelis darbdavys, dalyvavimas miesto gyvenime yra daugiabriaunis.

Remiame ir šventes, neliekame nuošalyje, kai yra sunkiau. Padėjome bendruomenei pandemijos metu. Pirmiausia pasirūpini savimi, tada neši šviesą ir gėrį į aplinką, pirmiausia, artimą. O mūsų artima aplinka yra Kėdainiai. Po to jau eini toliau ir plačiau.

– Taip pat remiate ir Kėdainiuose prieglobstį radusius ukrainiečius?

– Taip, ir įdarbiname, ir suteikiame gyvenamąjį plotą. Pagaminome ir prekiaujame specialiais ukrainietiškais barščiais, visas pelnas, gautas už juos, skiriamas organizacijai „Blue Yellow“.

Žvelgiant į istoriją, Kėdainiai daug amžių buvo daugiakultūris miestas. Jame savo gyvenimus kūrė, verslus vystė įvairiausių tautybių žmonės: žydai, škotai, vokiečiai ir daug kitų. Čia buvo įsikūrę evangelikai liuteronai ir rusų stačiatikiai.

Įvykiai susiklostė taip, kad šiuo metu rūpesčio ir pagalbos reikia ukrainiečiams: jie mūsų broliška tauta – tiesiame jiems pagalbos ranką. Kėdainių konservų fabrike ir „Vikedoje“ dirba keliasdešimt nuo karo pabėgusių žmonių. Laisvose pramogų centro „Vikonda“ patalpose įrengėme kelis butus ir juose apsigyveno kelios ukrainiečių šeimos.

Mūsų įmonių darbuotojų namuose taip pat gyveno karo iš namų išginti žmonės. Taip pas mus jau susiklostė – nenusisukti nuo tų, kam reikia pagalbos. Šie žmonės – jau mūsų bendruomenės nariai.

– Jūs „Vikonda grupėje“ dirbate jau penkti metai. Ar pasikeitė jūsų požiūris į Kėdainius, jei lygintumėme su jūsų pradžia čia?

– Mes Lietuvoje neįvertiname malonumo ir patogumo gyventi nedideliame mieste. Lyginu Kauną ar Vilnių, nekalbant jau apie didesnius Europos miestus, su Kėdainiais ir matau, kad čia nėra spūsčių, nesugaišti juose daugybės laiko, o kur dar švari ir tvarkinga aplinka bei saugumas.

Tai tik pradžia: yra potencialo augti ir stiprėti, gerai ir kokybiškai gyventi dabartiniams gyventojams ir, žinoma, ateities kartoms. Stipri bendruomenė – stiprus miestas!

Visas pasaulis keliasi iš kaimų į miestus, iš miestų – į dar didesnius, vyksta urbanizacija.

Mano nuomone, migracija galėtų vykti abiem kryptimis, ypač tai matyčiau Lietuvoje. Kėdainiai turi potencialo: čia gali gyventi ir dirbti, gali gyventi Kaune, Vilniuje ir važinėti į darbą Kėdainiuose, arba gyventi Kėdainiuose ir dirbti didesniuose miestuose.

Pas mus, Lietuvoje, atstumai maži ir viskas pasiekiama tikrai greitai. Mažesniuose miestuose ir namų ūkio išlaidos, nekilnojamojo turto kainos mažesnės, daug kas pasiekiama pėsčiomis. Todėl matau labai daug galimybių Kėdainiams ne trauktis ir mažėti, o atvirkščiai – augti ir klestėti.

– Ar jau galėtumėte save pavadinti Kėdainių miestu advokatu?

– Tikrai taip. Aš penktos kartos kaunietis, Kaune ir gyvenu, bet kartu matau daug privalumų dirbti Kėdainiuose. Patogi miesto geografinė vieta. Labai gražus senamiestis. Drauge su kolegomis lankėmės gido vestoje ekskursijoje ir pats nustebau, kokie Kėdainiai turtingi savo istorija, kultūra ir architektūra, kokie verslai čia gyvavo, kaip klestėjo prekyba. Ir visas šitas turtas atsiskleidžia kelių žingsnių atstumu.

„Vikonda grupės“ nuotr.

– Na, ir pabaigoje – sveikinimo žodis.

– Sveikinu Kėdainius su 650-uoju jubiliejumi! Miesto istorija jau labai turtinga, o aš noriu tikėti, kad tai tik pradžia: yra potencialo augti ir stiprėti, gerai ir kokybiškai gyventi dabartiniams gyventojams ir, žinoma, ateities kartoms. Stipri bendruomenė – stiprus miestas!

Nepastebėta aktualija

Nuogąstaujama, kad Vyriausybės pasyvumas gali turėti skausmingų ekonominių ir socialinių padarinių. Anot Lietuvos maisto pramonės asociacijos (LMPA) valdybos pirmininko, „Vikondos grupės“ generalinio direktorius Mindaugo Snarskio, per pastarąsias savaites ekonomistai ir ekspertai pateikė gana išsamų paveikslą, kaip mažmeninės prekybos ir maisto pramonės sektorių paveiks Lenkijoje įsigaliojantis nulinis PVM tarifas maisto produktams.

„Dar norėčiau atkreipti dėmesį į pro akis praslydusią aktualiją – atliekas. Su pigesnių prekių srautais į Lietuvą tekės ne tik pirkėjams patrauklesnė produkcija, bet ir dideli kiekiai šiukšlių – įvairios pakuotės. Turint galvoje, kad vadinamasis žaliasis kursas Europoje įgauna vis svarbesnius prioritetus ir jo įgyvendinimas nuolat brangsta, iš Lenkijos atvežtų pakuočių tvarkymas pareikalaus nemažai papildomų lėšų“, – atkreipė dėmesį M.Snarskis.

Lietuvos maisto pramonės asociacijos (LMPA) valdybos pirmininkas, „Vikondos grupės“ generalinis direktorius M.Snarskis atkreipė dėmesį į neaptartą aktualiją. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tos lėšos, pasak pašnekovo, tikėtina, bus paimtos iš Lietuvoje dirbančių gamintojų ir importuotojų – t.y. finansinė našta kris ant vietos verslo pečių.

„Jau esame girdėję nuogąstavimų dėl atliekų tvarkymo. Viešai ne kartą užsiminta, kad ant atliekų skaitiklio neuždėsi, jas sunku kontroliuoti, todėl nesukontroliuotos atliekos gali tekti atliekų gamintojams ir importuotojams, kurie paskui už tai turės mokėtų pinigus atliekų tvarkytojams. Tad tikėtina, kad iš Lenkijos atvežamų ir konteineriuose nugulančių atliekų tvarkymas bus „pripaišytas“ atsakingai ir tvarkingai dirbantiems gamintojams ir importuotojams, kurie ir taip vykdo finansinę pareigą užtikrinti su savo veikla susijusių pakuočių tvarkymą. Turėsime tragikomišką situaciją – pinigai liks Lenkijoje, o Lietuvoje – atliekos“,  – reziumavo M.Snarskis.

Tokie asociacijos vadovo pastebėjimai kelia susirūpinimą alaus daryklos „Volfas Engelman“ vadovui Mariui Horbačauskui.

„Jei lietuviai, nuvažiavę apsipirkti į Lenkiją, priveš tų pakuočių – o taip ir bus, – jos kažkur nusės. Čia, manau, yra problema, už kurią niekas neatsakingas, ir labai didelio dėmesio vertas ir konkrečių sprendimų reikalaujantis iššūkis, – pabrėžė M.Horbačauskas.

Pasigenda sprendimų

Verslininkai nuogąstauja: nors iš Vyriausybės tikimasi toliaregiškų sprendimų, susiduriama su paviršutinišku požiūriu, tiesmukiškais buhalteriniais skaičiavimais, jie, anot M.Snarskio, dažnai ignoruoja rinkos veikimo principus ir verslo logiką.

Buvo skaičiuota, kad lietuviai Lenkijoje per metus išleidžia apie milijardą ar net iki 1,5 mlrd. eurų (turiu galvoje ne tik prekybą maisto produktais).

„Vyriausybės atstovų pasakymas, kad mes renkamės kitą kelią, panašus į pasakymą, kad mes renkamės nedaryti nieko, nes niekas nematė ir negirdėjo to vadinamojo kito kelio. Manau, pasirinktas kelias – nekreipti dėmesio, užsimerkti ir viską palikti savieigai. Mane labiausiai gąsdina, kad nėra tikro rūpesčio, kad nusisukama ir nebandoma ieškoti sprendimo“, – apgailestavo M.Snarskis.

Pasak jo, kalbant iš vartotojo perspektyvos, galintys nuvažiuoti į Lenkiją sutaupys, bet ne visi galės nuvažiuoti, ypač tie, kuriems tiesiog privaloma taupyti. Skurdžiausiai gyvenantiems teks Vyriausybės paruoštas sprangus davinys – nuolat augančios kainos.

„Buvo skaičiuota, kad lietuviai Lenkijoje per metus išleidžia apie milijardą ar net iki 1,5 mlrd. eurų (turiu galvoje ne tik prekybą maisto produktais). Atitinkamai Lietuvoje mažės gamybos mastas. Aišku, tai neigiamai paveiks maisto gamybos ir apdirbimo sektorių, kuris šalies pramonei yra reikšmingas – jame dirba apie tūkstantis įmonių ir beveik 40 tūkst. žmonių“, – pabrėžė LMPA valdybos pirmininkas.

Sumažėjus gamybos apimčiai, atitinkamai išaugs produkcijos savikainą didinantys gamybos kaštai.

„Dar pridurkime precedento neturintį energijos išteklių kainų augimą. Visa tai silpnins pramonės pajėgumus, mažins konkurencingumą. Bijau, kad trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu PVM pokyčiai Lenkijoje turės daugiau neigiamą įtaką nei prieš mūsų pramonę ir verslą nukreipti Kinijos veiksmai“, – dalijosi mintimis M.Snarskis.

Stebina neveiklumas

Lenkijai jau pradėjus naudoti antiinfliacinį skydą, verslininkus stebina Lietuvos inertiškumas ir neveiklumas.

„Mūsų politikai dažnai skaičiuoja ne kaip verslininkai, bet kaip buhalteriai, kurie sako, kad, sumažinus PVM, valstybės biudžetas neteks pajamų. Bet, žiūrint iš verslo perspektyvų, sumažinęs kainą, daugiau parduosi ir taip gali daugiau laimėti. Lenkijoje – priešingas požiūris. Sumažinę PVM, jie tikisi, kad laimės kitur – per didesnę apyvartą“, – sakė alaus daryklos „Volfas Engelman“ vadovas M.Horbačauskas.

Patyręs verslininkas svarstė, kad didesnis PVM Vyriausybei yra patogus, garantuojantis jai tam tikrą ramybę artimiausioje ateityje.

„Pernai valstybė surinko apie 1 milijardą eurų neplanuotų pajamų. Valstybė taip nepasakys, bet kainų kilimas jai yra naudingas – kuo didesnis PVM, tuo daugiau surenkama mokesčių, atsiranda biudžetininkams ypač parankių neplanuotų pajamų. Taigi keisti PVM nėra didelės motyvacijos“, – vieną iš galimų priežasčių, kodėl Lietuvoje nemažinamas PVM, nurodė M.Horbačauskas, abejojantis, ar perteklinės lėšos panaudojamos pridėtinei vertei kurti.

Alaus daryklos „Volfas Engelman“ vadovo M. Horbačausko nuomone, atėjo metas grįžti prie 18 proc. PVM tarifo. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Jo nuomone, vienas iš galimų efektyvių sprendimų – sumažinti PVM bent trimis procentais.

„Šiuo metu galiojantis 21 proc. PVM teoriškai buvo įvestas laikinai, kai ištiko 2008 metų krizė. Dabar jau būtų galima grįžti prie buvusių 18 procentų“, – svarstė M.Horbačauskas.

Paklaustas, kokių priemonių galėtų imtis patys verslininkai, įmonės vadovas sakė, kad šioje situacijoje nėra kur judėti.

„Neįsivaizduoju, ką pavieniai gamintojai galėtų panaudoti prieš nulinį PVM... Kažkur kažką pigiau pardavinėti... Bet kaip tai gali padaryti... Niekas čia nėra pelnais aptekęs. Nors kainos ir kyla, bet tai yra dėl sąnaudų padidėjimo, o ne dėl pelno. Kainų mažinimo Lenkijoje efektas ypač bus pastebimas pietų Lietuvoje, kur maždaug trečdalis produkcijos prapuls. Turėjome panašų efektą, kai dėl pandemijos užsidarė Lenkijos sienos“, – sakė M.Horbačauskas.

Jo nuomone, galimas atsakas į nulinį lenkų PVM – Lietuvoje nekelti akcizo degalams.

„Į Lenkiją nevažiuotų ar mažiau važiuotų, jei nebūtų didžiulis degalų kainų skirtumas. Tačiau, jei įsipylęs kuro padengi savo kelionės išlaidas, tai visa kita laimi. Dar laukia didžiuliai praradimai, jei vilkikų vairuotojai Lietuvoje nebepils kuro. Mažesnis degalų akcizas turėtų ne vieną privalumą, nes dėl degalų viskas brangsta“, – pabrėžė „Volfas Engelman“ vadovas.

Kaip sugaudyti pirkėjus?

Įmonės „Krekenavos agrofirma“ generalinio direktoriaus Lino Grikšo pastebėjimu, Lenkijos ir Lietuvos PVM šaškių partijoje Lietuva pralaimi. Jo nuomone, Lenkijoje įsigaliojantis nulinis tarifas situacijos iš esmės nepakeis, nes kaimyninė šalis jau seniai išnaudoja mažesnio PVM generuojamą naudą.

„Konkurencija vyksta ne tik tarp verslininkų, bet ir tarp valstybių mokesčių politikos srityje. Reikia žiūrėti, kas vyksta aplinkinių šalių rinkose, ir modeliuoti ėjimus. Tai tam tikra šaškių, gal šachmatų partija ir Lietuva šioje situacijoje, manau, gauna „kindermatą“. Kaip jau ne kartą akcentuota, dėl didelių PVM skirtumų iš Lietuvos kasmet išplaukia ir toliau plauks milijonai eurų – gamintojai neteks dalies pajamų, o valstybė – dalies mokesčių. Nereikia užmiršti, kad ne tik PVM, bet ir gaminami produktai kuria pridėtinę vertę – tai darbo užmokestis, gyventojų pajamų mokestis ir visi su tuo susiję mokesčiai“, – atkreipė dėmesį L.Grikšas.

„Krekenavos agrofirmos“ generalinis direktorius užsiminė apie gamintojų bandymus susigaudyti į Lenkiją lakstančius pirkėjus.

„Turime kelias parduotuves Lenkijos pusėje – Suvalkuose ir Ogrodnykuose. Apyvarta jose yra puiki, sėkmingai konkuruojame su gamintojais Lenkijoje. Kaimyninėje šalyje plėsti tinklo dar neplanuojame, žiūrėsime, kokios yra pirkėjų srauto augimo tendencijos“, – sakė L.Grikšas.

Jis pabrėžė, kad vadinamasis pirkėjų gaudymas Lenkijos pusėje yra daugiau eksperimentas nei situaciją reikšmingai pakeisti galinti rinkodaros priemonė.

Neįsivaizduoju, ką pavieniai gamintojai galėtų panaudoti prieš nulinį PVM...

Kaip svarmuo ant kojos

Pirkėjus Lenkijos pusėje gaudančio savo parduotuvių tinklo neplanuoja kurti ir „Norfa“. „Norfos“ grupės savininko Dainiaus Dundulio tvirtinimu, reikia ieškoti esminių sprendimų, kurie neįmanomi be Vyriausybės iniciatyvų.

„Jei pastatytume du vienodo pajėgumo bėgikus, bet vienam prie kojos prirakintume svarmenį, rezultatas būtų lengvai nuspėjamas. Dėl iš esmės skirtingo PVM Lietuvai su Lenkija tenka rungtyniauti nevienodomis sąlygomis. Turėdami papildomą naštą, mes negalime būti konkurencingi su kaimyninės šalies perdirbėjais, gamybininkais, prekybininkais“, – apgailestavo D.Dundulis.

„Norfos“ grupės savininkas D.Dundulis apgailestavo, kad PVM Lietuvoje yra įšaldytas lede. (I. Gelūno/BNS nuotr.)

Patyrusio verslininko tvirtinimu, tai sukuria daug neigiamų padarinių.

„Apsipirkdami Lenkijos prekybos centruose Lietuvoje uždirbtus pinigus piliečiai paliks konkurentams. Tokiu būdu konkurentų sumanymas bus įgyvendintas šimtu procentu ir jie gali būti dėkingi, kad Lietuvoje PVM yra užšaldytas lede“, – pabrėžė D.Dundulis.

Jis pabrėžė, kad dėl Lenkijoje paliktų pinigų finansinę netektį patirs ne tik Lietuvoje dirbantys perdirbėjai, prekybininkai, gamintojai, bet ir šalies biudžetas.

Valstybės apetitas dideliam PVM gali baigtis prastai – beatodairiškai semiant lėšas iš didelio PVM puodo, ilgainiui jame gali atsirasti skylė, nes PVM puodas ir verslo situacija yra susisiekiantys ir vienas be kito nefunkcionuojantys indai.

„Nors valdžios atstovai verslininkams kartais prikaišioja godumą, bet aš matau, kad valdžia yra godi didelio PVM. Skaičiuojant PVM reikėtų mąstyti ne buhalteriškai ir ne „Exel“ lentelėmis, bet pagal verslo logiką, kuri sako, kad didesnė apyvarta generuoja didesnes pajamas ir didesnius mokesčius. Valstybė, sąlygiškai kalbant, yra tokia pati pelno siekėja kaip ir mes, verslininkai. Ji surenka pelną iš mūsų apyvartos. Jei mažės apyvarta, su sunkumais susidurs vis daugiau įmonių, todėl ims mažėti valstybės pelnas ir ištekliai, galintys tą pelną duoti“, – perspėjo D.Dundulis.

Pavojingos spragos

„Norfos“ grupės savininkas pabrėžė nesiūlantis PVM mokesčio tarifo Lietuvoje mažinti visiems maisto produktams.

„Siūlau tik mėsai ir galbūt reikėtų peržiūrėti alkoholio akcizus, nes, kiek teko girdėti, alkoholis mikroautobusais vežamas perparduoti į Lietuvą ir iš to jau susiformavo stabilus šešėlinis verslas. Šešėlis plinta ir mėsos prekyboje, t.y. ji dažnai pardavinėjama be PVM. Mano nuomone, jėgos metodais sutvarkyti tas spragas yra labai sudėtinga. Veiksmingiausios yra ekonominės priemonės – PVM sumažinimas minėtuose sektoriuose galėtų duoti pastebimą efektą. Siūlau PVM visai nemažinti daržovėms, beveik nemažinti ir pieno produktams, nebent sūriui. Manau, piliečiai dėl pieno ir daržovių į Lenkiją nevažiuos“, – svarstė D.Dundulis.

Žinomas verslininkas apgailestavo, kad visą mažesnio PVM naudą pasiima kaimynai, o minusus susirenka Lietuva.

„Ir dar vienas svarbus dalykas – jei mes išvešime pinigus kaimynams, sukursime jiems gamybos vietų. Piliečių gerovę didinantis darbo jėgos poreikis Lietuvoje ims mažėti, nes nuostolių patirs Lietuvoje veikiančios įmonės – jos siaurins savo darbo apimtį, mažins darbuotojų skaičių. Tokios tendencijos yra labai nepageidautinos ir pavojingos“, – perspėjo verslininkas.

D.Dundulis pabrėžė Vyriausybės ir verslo bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo būtinybę.

„Turėtumėme siekti bendrų tikslų. Neišmintinga tik žiūrėti, kad būtų trumpalaikė gerovė biudžetui, o kas toliau – nelabai svarbu“, – vylėsi D.Dundulis.

Šiais kaip ir ankstesniais metais artėjant šventiniam laikotarpiui, kiekvienas „Vikonda grupės“ darbuotojas, kurių yra daugiau nei šeši šimtai keturiasdešimt, dovanų gavo po eglutę. Tai jau tampa tradicija, tad gal didelio siurprizo ir nebeliko, bet džiugi emocija, šventinė nuotaika dėl to tikrai nesumažėjo. Taip pat „Vikonda grupė“ nepamiršta ir bendruomenės, kurioje veikia. Todėl labai nudžiugino nuoširdi ir miela bendrystė su Kėdainių miesto ir rajono neįgaliųjų organizacijomis – jų narių dėka grupės įmonių eglutės buvo papuoštos originaliais rankų darbo žaisliukais.

Įmonių darbuotojams puošiant eglutes neįgaliųjų dovanotais žaisliukais džiugi ir šventiškai pasipuošusio kolektyvo nuotaika tvyrojo ore, šildė kalėdinė kakava, jaukumo suteikė gardūs imbieriniai meduoliai, simboliu jau seniai tapę mandarinai bei kiti šventiniai skanumynai. O žaisliukų grožis ir jų skleidžiama šiluma privertė aikčioti ne vieną, galbūt mintimis sugrįžti į vaikystės prisiminimus, jaukius, saugius, Kalėdomis kvepiančius namus.

„Vikonda grupės“ nuotr.

Didesnis džiaugsmas duoti nei gauti

„Vikonda grupės“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis kalbėdamas apie dalinimosi džiaugsmą, akcentavo, jog labai svarbu pasirūpinti ne tik šalia esančiu, bet ir savo miesto ar rajono bendruomene, jos nariais.

„Būdavo įprasta, kad artėjant Kalėdoms, gruodžio mėnesį įmonės su partneriais keičiasi dovanomis, padėkoja už praėjusius metus, palinki sėkmės kitais metais. Tačiau ši tradicija jau kuris laikas keičiasi. Verslai, ypač didieji, galvodami apie tvarumą ir savo bendruomenę, vis labiau įsitraukia į socialinę veiklą, ieško, kaip prasmingiau pakeisti dovanas. Todėl mes, „Vikonda grupė“, jau ne pirmus metus pinigus, skirtus partnerių dovanoms, pervedame pasirinktoms organizacijoms“, – sakė M. Snarskis.

Toks dalinimasis, anot jo, pabrėžia įmonės vertybes, vieną iš jų – šeimyniškumą.

Būdavo įprasta, kad artėjant Kalėdoms, gruodžio mėnesį įmonės su partneriais keičiasi dovanomis, padėkoja už praėjusius metus, palinki sėkmės kitais metais. Tačiau ši tradicija jau kuris laikas keičiasi. Verslai, ypač didieji, galvodami apie tvarumą ir savo bendruomenę, vis labiau įsitraukia į socialinę veiklą, ieško, kaip prasmingiau pakeisti dovanas.

„Kaip tik šiais metais užmezgėme ryšius su dviem neįgaliais žmonėmis besirūpinančiomis organizacijomis, Kėdainių neįgaliųjų veiklos ir reabilitacijos centru „Likimas“ bei Kėdainių rajono neįgaliųjų draugija, turinčiomis gražų tikslą – pakeliauti po Lietuvą, aplankyti gražiausias šalies vietas. Norėdami prisidėti prie neįgaliųjų svajonės išsipildymo, Kalėdų proga mes dovanojome finansinę paramą, o jie, norėdami už tai atsidėkoti, mūsų įmonėse stovinčioms eglutėms pagamino gražių žaisliukų, – apie gražią bendrystę kalbėjo M. Snarskis. –

Manau, daugeliui didesnis džiaugsmas yra duoti nei gauti. Daugelis mokytojų, gydytojų, visuomenės veikėjų ar šiaip gerų žmonių, patvirtins šią tiesą. Ypač šiuo laiku, kai bendras fonas yra labai įtemptas, visuomenėje vyrauja susipriešinimas, rūpinimasis šalia esančiu įgauna dar daugiau prasmės.“

Mindaugas Snarskis. / „Vikonda grupės“ nuotr.

Skleidžia ypatingą aurą

Projektą prižiūrėjusi ir šventine nuotaika spinduliuojanti „Vikonda grupės“ administratorė Laura Šliavaitė pasakodama apie organizacijoje tvyrančią Kalėdų dvasią, visų pirma pasidžiaugė, kad pakilios nuotaikos ir džiaugsmo ne tik vaikams, bet ir suaugusiems suteikia iškritęs sniegas.

„Smagu, kad Dievulis nepagailėjo mums oro, pradžiuginusio gyventojus, nuvargintus karantino, pandemijos – nors tiek gauname šviesos žiūrint per langelį“, – linksmai kalbėjo Laura.

Ilgametė įmonės darbuotoja prisimena, kad „Vikonda grupės“ darbuotojai kasmet puošia eglutę. Tačiau šiais metais jų yra ne viena, o žaisliukai ypatingi.

„Kiekvienais metais nuotaika yra puiki, nes šventės visiems yra smaugus dalykas. Kas mažiau, kas daugiau, bet visi laukia siurprizų, tikisi dovanėlių. Įmonė kiekvienais metais savo darbuotojams ir darbuotojų vaikučiams parengia dovanėles, o tai, manau, prisideda prie geros, šventinės nuotaikos, – gerų emocijų nestokojo administratorė. – Šiais metais mūsų eglučių puošimas turi ypatingą reikšmę ir svarbą, nes jas puoš neįgaliųjų kurtos dekoracijos. Todėl galime džiaugtis nuostabiais rankų darbo, su ypatinga emocija gamintų žaisliukų, kuriuos bus galima pamatyti ant kiekvienos įmonės eglutės.“

Laura Šliavaitė. / „Vikonda grupės“ nuotr.

Paprašyta pasidalinti įspūdžiais apie neįgaliųjų gamintus žaisliukus, Laura negailėjo gražių žodžių: „Tie žaisliukai apie šventes, apie stebuklą, optimizmą, teigiamą aurą. Iki stebuklo jiems tikrai nedaug trūksta, kiekvienas yra žaismingas, ypatingas, kai kurie gal vaikiški, o tai jiems suteikia jaukumo ir nuoširdumo – reikia tiesiog juos pamatyti. Kai žinai, kas žaisliukus gamino, kiek pastangų žmogui reikia, kad pagamintų šiuos nuostabius žaisliukus, jie įgauna dar didesnę vertę.“

Tiki Kalėdų seneliu

Gaminant dailius rankų darbo papuošimus „Vikonda grupės“ įmonių eglutėms neįgaliųjų organizacijose vyravo gera nuotaika ir Kalėdų laukimas.

„Mes kiekvienais metais ruošiamės šventiniam laikotarpiui – karpome snaiges, puošiame langus, centro patalpas“, – linksmai apie pasiruošimą Kalėdoms pasakojo Kėdainių neįgaliųjų veiklos ir reabilitacijos centro „Likimas“ darbuotoja Jolita Mališauskienė bei atskleidė, jog šiais metais kaip niekad juos užklupo kalėdinių darbų gausa: „Mūsų centras turi padalinį, kurio globėjai lanko vienišus senolius. Šių metų Kalėdoms turėjau idėją padaryti keletą ant stalelio pastatomų eglučių, kurios papuoštų vienišų senolių namus. Savo su meile ir nuoširdumu gamintais rankdarbiais pasidalinome ir su „Vikonda grupe“. Darbas vyko sklandžiai, procesas buvo kupinas gerų emocijų, džiaugsmo“.

Kiekvienas stengiasi savo darbą atlikti kuo geriau, kuo gražiau, bet tuo pačiu ir atsipalaiduoja, kol daro. O kai darbą baigia, aišku, jiems labai reikia pagyrimo, todėl visada pagiriame, paskatiname. Tada labai džiaugiasi, neša per kabinetus, visiems rodo, fotografuojamės – būna daug džiaugsmo, pasididžiavimo.

Nors J. Mališauskienė pripažįsta, kad darbo buvo daug, tačiau mūsų centro lankytojai tiesiog mėgavosi malonia veikla.

„Mūsų darbuotojos ir padėjėjos yra labai aktyvios. Dirbome visą lapkritį, o aš pati net ir nuo spalio vidurio, nors dar ir nežinojau, kad reikės gaminti žaisliukus, ėmiausi darbo. Veiklos buvo daug, bet niekas nesiskundė, vis prašė naujų užduočių, visiems labai patiko įsitraukti į šventinį procesą“, – juokėsi projekto koordinatorė J. Mališauskienė ir stebino toliau: „Kai kurie neįglieji labai tiki Kalėdų seneliu, net ir aš jau pradedu tikėti, kad jis yra. Kaip mes jo laukėme, ruošėmės, rengėme mini spektakliuką, kurį parodėme, kad ir nedidelei grupelei, bet bent keliems darbuotojams, praktikantėms. Repetavome, o dar turėjome ir kostiumus pasigaminti...“

Šventėms ruošiasi kasmet

Dideliu užimtumu prieššventiniu laikotarpiu džiaugėsi ir Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Daiva Sipavičienė.

„Nors mūsų draugijos nariai visuomet užsiėmę įvairiais darbeliais, dalyvauja muzikiniuose, literatų, sportiniuose renginiuose, o artėjant šventėms veiklos dar labiau padaugėja – gamina papuošimus draugijos patalpų pagražinimui, ruošiasi šventiniams renginiams ir pan. Tačiau jaučiamės pamaloninti, kad galime prisidėti ir prie grožio kūrimo „Vikonda grupėje“. Darbščiųjų rankų būrelio moterys su vadove Regina Ryliene priešaky su dideliu ūpu kibo į darbą ir per dvi savaites įdėjo tiek meilės, šilumos ir jėgų, kad gavosi puikūs, gražūs, įvairaus diametro žaislai iš karoliukų, perliukų. Darbštuolės jų pridarė arti šimto. Ne veltui mūsų amatų būrelis turi pavadinimą „Auksarankės“, – linksmai su užsidegimu draugijos nares gyrė pirmininkė ir pabrėžė, jog Kalėdiniam laikotarpiui ruošėsi ne tik šiais metais: „Šventėms amatų būrelis daro gražias kalėdines atvirutes, netgi jas išsiuvinėja. Karpo nuostabias snaiges, girliandas, daro puikius angeliukus, besmegenius, kuriais papuošia draugijos patalpas.

„Vikonda grupės“ nuotr.

Šiemet koridorius pasipuošė vaza, kurioje įdėta šaka, apkabinėta gražiais dirbiniais. Lauke taip pat pasitinka šventiškai „nusiteikusi“ eglutės šaka. Daug minčių ir idėjų turi būrelio moterys ir siekia jas įgyvendinti kiekvienos artėjančios šventės metu. Džiaugiamės, kai galime prisidėti ir prie įmonių šventinės nuotaikos kūrimo jų eglutėms gamindami žaisliukus. Kad tik daugiau būtų pasiūlymų, mes stengsimės juos įgyvendinti!”

Paklausta, apie ką kalbasi draugijos narės, o gal net ir advento dainas dainuoja atlikdamos rankdarbius, D. Sipavičienė patikino, kad tam laiko nelieka.

„Dirba mūsų amatų būrelio moterys rimtai, tad pokalbiai būna tik apie daromą darbelį, nes turi išklausyti vadovės Reginos kaip vieną ar kitą darbą gerai, kruopščiai atlikti. Darant arbatos pertraukėles pasikalba ir apie šią dieną, apie vaikus, anūkus, šeimas, ligas, - kaip ir visur, manau“, – atskleidė draugijos pirmininkė.

Talentų netrūksta

Tuo metu J. Mališauskienė pasidžiaugė, kad dauguma centro lankytojų į pasiruošimo Kalėdoms procesą įsitraukia noriai.

„Mes esame užimtumo dienos centras, kuriame laiką leidžia proto negalią turintys suaugę žmonės. Galbūt vienas kitas lankytojas neprisideda prie veiklos, turi savo erdvę ir joje būna. Tačiau dauguma yra labai gabūs. Per tiek metų atrandame, kas kurioje srityje yra gabesnis.

„Vikonda grupės“ nuotr.

Pavyzdžiui, kai iš siūlų vyniojome ir klijavome ant popierinio kūgio eglutes, matėme, su kokiu dideliu malonumu centro lankytojai tai darė, kaip jie proceso metu atsipalaiduoja, relaksuoja. Arba per vasarą prisirinkome kankorėžių, išdžiovinome ir sugalvojome padaryti paveikslą. Juos dažėme įvairių spalvų guašu. Vienam lankytojui taip patiko, jis taip buvo atsipalaidavęs, mėgavosi procesu, kad net gera buvo žiūrėti. Kaskart vis atrandi, kad kiekvienas lankytojas vis kažką kita mėgsta daryti: vienas vaikinas labai gražiai piešia, kitas – siuvinėja, treti – pas amatų specialistą daro labai gražius darbelius“, – neįgaliųjų talentais gėrėjosi projekto koordinatorė.

Ji pasakojo, jog darbeliams daryti naudojo įvairią techniką ir medžiagas.

„Kaskart eksperimentuojame, žiūrime, kas kam labiau patinka, kas išeina. Pavyzdžiui, „Vikonda grupei“ skirtus žaisliukus gaminome iš įvairių burbulų, kuriuos apdengėme medžiagos gabaliukais ir dekoravome. Taip pat gaminome įvairių dydžių vainikėlius, apvyniotus blizgučiais, medžiaga ir puošėme tuo, ką turėjome. Padarėme ir keletą nykštukų iš medžiagėlių skiautelių, besmegenius – iš baltų frotinių kojinių“, – išradingumą demonstravo centro „Likimas“ darbuotojai ir lankytojai.

Emocijos

Ne mažiau svarbi proceso dalis yra emocijos, kurios, pasisekus darbui, anot J. Mališauskienės, tiesiog liejasi per kraštus.

„Kiekvienas stengiasi savo darbą atlikti kuo geriau, kuo gražiau, bet tuo pačiu ir atsipalaiduoja, kol daro. O kai darbą baigia, aišku, jiems labai reikia pagyrimo, todėl visada pagiriame, paskatiname. Tada labai džiaugiasi, neša per kabinetus, visiems rodo, fotografuojamės – būna daug džiaugsmo, pasididžiavimo“, – pasakojo projekto koordinatorė ir pabrėžė, kad proceso metu visada skamba muzika: „Visi be išimties labai mėgsta muziką ir netgi žino daugiau dainų ir atlikėjų negu aš pati. Todėl pas mus nuolatos fone skamba radijas, kitame kabinete turime grotuvą, kartais poilsio kambaryje, jeigu nori pabūti atskirai, per savo telefonus įsijungia muziką ar per televizorių“.

Pašnekovė džiaugėsi verslo ir neįgaliųjų bendryste, kuri į pasiruošimą šventėms dar labiau įtraukė ir neįgaliuosius.

„Vikonda grupės“ nuotr.

„Labai smagus toks bendradarbiavimas, kad ir nedaug kai kurie prisidėjo prie žaisliukų, dekoracijų gamybos, bet vis tiek labai džiaugėsi, jautėsi pamaloninti ir reikalingi. Apėmė kalėdinė dvasia. Gal kažkas tą žaisliuką turės, kuris suteiks šilumos, jaukumo – viskas daryta su gera emocija, geru jausmu, nesitikint gauti finansinės grąžos“, – sakė projekto koordinatorė.

Šiluma ir šventinė aura sklinda ir iš „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojų namų, kuriuos puošia dailiai padabintos žaliaskarės. Jų grožiu galima bus pasidžiaugti viešai socialinio tinklo Facebook „Vikonda grupės“ profilyje.

„Prieš pat Kalėdas, gruodžio 23–ąją, iš įkeltų nuotraukų apsilankiusieji „Vikonda grupės“ profilyje galės išsirinkti jiems labiausiai patikusią eglutę, o daugiausiai patiktukų sulaukusios žaliaskarės autorių apdovanosime specialiu prizu.“, – šypsojosi L. Šliavaitė.

Minčių ir svajonių turi daug

Daugiau nei aštuonis šimtus narių vienijančios Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių prie jos prisijungia ir dalyvauja įvairiausiose veiklose, nuo kurių neatbaidė net pandeminis laikotarpis.

„Aš labai džiaugiuosi savo nariais, darbuotojais, savanoriais, kurie padeda, dirba ir mėgina įsitraukti į naujas tradicijas. Su savo patarimais, atneštais dirbiniais bei užsidegimu padaryti tai, ko dar nedarę, negaminę, žmonės jungiasi į būrelių veiklas ir dirba“, – kalbėjo D. Sipavičienė.

Daug minčių ir idėjų turi būrelio moterys ir siekia jas įgyvendinti kiekvienos artėjančios šventės metu. Džiaugiamės, kai galime prisidėti ir prie įmonių šventinės nuotaikos kūrimo jų eglutėms gamindami žaisliukus.

O paklausta, kokių svajonių ir norų turi neįgalieji ateinantiems metams, sakė: „Svajonės, norai, mintys ateina pas žmogų tada, kai jam gera. Aš manau, kad mūsų draugija bus ta draugija, kurioje pildysis visos svajonės, geros mintys ir laiku padaryti geri darbai. Gerus darbus darome ne tik mes. Prie jų prisiliečia ir mūsų padėjėjai, kuriems esame labai dėkingi.“

Palinkėjimai

Artėjant šventėms abiejų neįgaliuosius globojančių organizacijų atstovės kiekvienam bendruomenės nariui linkėjo paprastų, bet labai reikšmingų dalykų.

„Visiems negalią turintiems asmenims, visiems miesto ir rajono gyventojams, pirmiausiai linkiu gyvenimo. Nes didžiausias kūrinys ir dovana yra mūsų pačių gyvenimas. O į jį įeina viskas: sveikata, stiprybė, ramybė, atjauta, nuoširdumas, supratingumas, dėmesys, pagarba . Ir žodžiai –„Kad mes neįgalieji esame lygiai tokie patys , kaip ir jūs“ – lieka nepamirštami...“, – sakė D. Sipavičienė.

„Vikonda grupės“ nuotr.

„Reikia mylėti žmogų, koks jis bebūtų. Jame atrasti gėrio, kurio vis tiek yra. Žmogus negali būti visiškai blogas. Taip pat mylėti savo darbą, stengtis suprasti žmogų, įnešti daugiau džiaugsmo, šypsotis, džiaugtis kiekviena akimirka.

Visai neseniai buvo apsnigti ir apšerkšniję medžiai. Juk šitaip gražu už lango! Smagu, kad jau daug kas ėmė pastebėti šitą grožį. Tiesiog galima pasidžiaugti kiekviena smulkmena. Linkiu kuo daugiau kūrybos – jeigu kuri, tuo metu nieko blogo negalvoji, nes tau gera. Reikia viduje turėti tą savo šviesą ir tada kitiems prie tavęs bus gera ir pats gerai jausiesi ją nešdamas“, – šiltai kalbėjo J. Mališauskienė.

– Daž­nai esa­te pri­sta­to­ma pir­mą­ja už­sie­nie­te pro­fe­so­re Is­lan­di­jos uni­ver­si­te­te ir jau­niau­sia, ei­nan­čia to­kias pa­rei­gas. Kaip pa­ti pri­si­sta­ty­tu­mė­te au­di­to­ri­jai, tar­kim, nie­ko apie jus ne­gir­dė­ju­siai?

– Ne vi­sa­me uni­ver­si­te­te, tik Vers­lo ka­ted­ro­je, ku­ri yra di­džiau­sia uni­ver­si­te­te. Di­des­nė, nei su­dė­jus ke­lis fa­kul­te­tus. O sa­ve pri­sta­ty­čiau kaip dvie­jų nuo­sta­bių vai­kų ma­mą, til­tų tarp moks­lo ir vers­lo, Lie­tu­vos ir Is­lan­di­jos sta­ty­to­ją ir smal­sų žmo­gų.

– Di­džiau­sio­je Is­lan­di­jos aukš­to­jo moks­lo įstai­go­je įkū­rė­te Pro­jek­tų va­dy­bos ins­ti­tu­tą; pa­ra­šė­te pir­mą­ją Is­lan­di­jo­je kny­gą apie ly­de­rys­tę, ku­rią įžan­gi­niu žo­džiu pri­sta­tė du bu­vę šios ša­lies pre­zi­den­tai; moks­li­nin­kų in­ter­ne­to erd­vė­je Aca­de­mia.edu esa­te vie­na skai­to­miau­sių – ko dar ne­pa­mi­nė­jau iš jū­sų įspū­din­gos kar­je­ros?

– Pa­tiks­lin­siu: Aca­de­mia.edu vie­ną mė­ne­sį bu­vau tarp 4 pro­c. skai­to­miau­sių. Tu­rint gal­vo­je, kad tai 82 mln. moks­li­nin­kų bend­ruo­me­nė, tai sun­kiai su­vo­kia­mas jaus­mas. Kny­ga apie ly­de­rys­tę Is­lan­di­jo­je tik­rai džiau­giuo­si. O dar la­biau džiau­giuo­si, kad dar vie­na bend­raau­to­rė – taip pat lie­tu­vė, ne­pap­ras­tai ta­len­tin­ga dr. Ol­ga Štan­gej. Nuo kny­gos iš­lei­di­mo praė­jo tre­ji me­tai. Kar­tais, skai­ty­da­ma jū­sų mi­nė­tų gar­bių as­me­nų pa­gi­ria­mą­jį žo­dį, pa­ti sa­vęs klau­siu, iš kur bu­vo tiek drą­sos pa­pra­šy­ti? Juk tai du bu­vę Is­lan­di­jos pre­zi­den­tai, Har­var­do pro­fe­so­rius, taip pat ir bu­vęs G.W.Bus­ho pa­ta­rė­jas. Ta­čiau, kai rei­kia, vis­kas vi­du­je mo­bi­li­zuo­ja­si tiks­lui pa­siek­ti. Net­ru­kus apie kny­go­je pa­tei­kia­mas min­tis skai­ty­siu pa­skai­tą MBA (va­do­vų ma­gist­ran­tū­ra) stu­den­tams, at­vyks­tan­tiems iš JAV, Vor­to­no uni­ver­si­te­to. Vor­to­no MBA yra ne kar­tą pri­pa­žin­ta ge­riau­sio­mis to­kio ly­gio stu­di­jo­mis. Stul­bi­nan­čią kar­je­rą pa­da­rę ten stu­di­juo­jan­tys stu­den­tai, prieš at­vyk­da­mi į Is­lan­di­ją, pri­va­lo per­skai­ty­ti kny­gą, kad su­si­ti­ki­mo me­tu ga­lė­tu­me ap­tar­ti is­lan­diš­ko­sios ly­de­rys­tės su­bti­ly­bes.

– Drau­ge su ant­rep­re­ne­re, vie­nin­te­lio pa­sau­ly­je nuo­to­li­nio mo­te­rų uni­ver­si­te­to WoW Uni­ver­si­ty įkū­rė­ja In­ga Jab­lons­ke pra­dė­jo­te pro­jek­tą „Aš Esu Tu“. Ko sie­kia­te šia so­cia­li­ne ini­cia­ty­va?

– Mū­sų tiks­las – pri­si­dė­ti prie atei­ties, ku­rio­je pro­fe­si­nė­je sri­ty­je bus ma­žiau bar­je­rų, kli­šių, su­kur­tų ly­ties pa­grin­du. Sie­kia­me at­kreip­ti dė­me­sį ne tiek į eg­zis­tuo­jan­čią pro­ble­mą, kiek į nau­das, lai­mė­ji­mus mums vi­siems, jei tų bar­je­rų mo­te­rims pa­si­ren­kant pro­fe­si­ją, de­ri­nant šei­mą ir dar­bą, ky­lant kar­je­ros laip­tais ne­bū­tų ar bū­tų ma­žiau. In­ga va­do­vau­ja WoW uni­ver­si­te­tui, ku­ris vie­ni­ja 10 000 mo­te­rų. Ir vi­są ma­no tu­ri­mą sta­tis­ti­ką ga­lė­tų iliust­ruo­ti de­šim­ti­mis is­to­ri­jų.

– Jū­sų pro­jek­tą pa­lai­ko dau­gy­bė sėk­mės sa­vo pro­fe­si­nė­je veik­lo­je ly­di­mų žmo­nių, dau­ge­lis ta­po jo am­ba­sa­do­riais. Su­lau­kė­te bend­ra­min­čių, ti­kin­čių, kad ly­de­riais ne gims­ta­ma, o tam­pa­ma, tu­rint ge­rą pa­vyz­dį ir gau­nant tin­ka­mą auk­lė­ji­mą?

– Vi­si mū­sų am­ba­sa­do­riai ne­pap­ras­tai daug pa­sie­kę, sa­vo sri­čių ly­de­riai, au­gi­nan­tys duk­ras. Esu be ga­lo dė­kin­ga, kad jie pri­si­dė­jo prie pro­jek­to, taip dek­la­ruo­da­mi, kad ir vy­rų, ir mo­te­rų rei­kia vi­so­se jų at­sto­vau­ja­mo­se pro­fe­si­nė­se sri­ty­se. Ma­nau, kad bran­giau­sia, ką ga­li­me duo­ti vai­kams, yra po­žiū­ris: to­le­ran­ci­ja ki­tiems, pa­kan­ka­mas pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, ug­dan­tis ge­bė­ji­mą iš­klau­sy­ti ki­tą nuo­mo­nę ir keis­ti sa­vą­ją. Taip pat – ne­tu­rė­ji­mas po­rei­kio skirs­ty­ti žmo­nes pa­gal jų vie­tą gy­ve­na­ma­ja­me plo­te (pvz., kie­no vie­ta vir­tu­vė­je) ar­ba se­lek­ty­vus bio­lo­gi­jos ir ant­ro­po­lo­gi­jos fak­tų iš­krai­py­mas („taip gam­ta su­kū­rė“).

– Koks yra ge­ras ly­de­ris? Ko­kias svar­biau­sias sa­vy­bes rei­kia tu­rė­ti ar­ba iš­siug­dy­ti? Ko tu­rė­tu­me pa­si­mo­ky­ti iš šiau­rie­tiš­kos ly­de­rys­tės, ku­ri pa­sau­ly­je pri­pa­žin­ta vie­na efek­ty­viau­sių va­do­va­vi­mo for­mų?

– Ly­de­rys­tė kaip pro­ce­sas vi­sa­me pa­sau­ly­je yra api­brė­žia­ma pa­na­šiai. Kaip api­brė­ši­me, kas yra ge­ras ly­de­ris, pri­klau­so nuo kon­teks­to, vi­sų pir­ma, kul­tū­ri­nio. Yra in­dust­ri­jų (pvz., IT, ban­kų sek­to­rius), ku­rios pa­si­žy­mi stip­ria sa­va sek­to­riaus kul­tū­ra, ku­ri net per­mu­ša na­cio­na­li­nių kul­tū­rų skir­tu­mus, ta­čiau sie­kiant efek­ty­vios ly­de­rys­tės siū­ly­čiau vi­sų pir­ma žvelg­ti į kul­tū­rą – or­ga­ni­za­ci­jos, sek­to­riaus ir ša­lies.

Šiau­rie­tiš­kos ly­de­rys­tės pa­grin­dą su­da­ro trys ver­ty­bės: pa­si­ti­kė­ji­mas, kuk­lu­mas ir rū­pes­tis. Jau net čia yra be­ga­lė nau­dų: iš ty­ri­mų ži­no­me, kad aukš­to pa­si­ti­kė­ji­mo kon­teks­te įmo­nės ga­li su­tau­py­ti be ga­lo daug, nes ne­rei­kia kur­ti gi­gan­tiš­kų prie­žiū­ros struk­tū­rų. Aukš­tas pa­si­ti­kė­ji­mas taip pat smar­kiai pri­si­de­da prie anks­ty­vo klai­dų (pvz., bro­ko) iden­ti­fi­ka­vi­mo ir grei­to bei ap­gal­vo­to spren­di­mo (nes žmo­nės be bai­mės siū­lo įvai­rias idė­jas). Pa­si­ti­kė­ji­mas po­zi­ty­viai vei­kia ir ino­va­vi­mą.

Nėra to taško, į kurį ateisite užauginusios vaikus ar pasiekusios kitą karjeros laiptelį. Tikroji pilnatvė yra ta kelionė į ateitį.

Šiau­rie­tiš­ka ly­de­rys­tė yra tri­jų ly­de­rys­tės sti­lių sam­plai­ka: da­ly­vau­jan­ti, trans­for­ma­ci­nė ir orien­tuo­ta į dar­buo­to­ją. Toks mi­ši­nys ne tik šian­dien duo­da pui­kių re­zul­ta­tų (ty­ri­mų duo­me­ni­mis, skan­di­na­vų dar­bo jė­ga yra mo­ty­vuo­čiau­sia pa­sau­ly­je), ta­čiau tik­rai pui­kiai įsi­pai­šo į pro­gno­zes apie tai, ko rei­kės atei­ties įmo­nėms.

– Ko­kia, jū­sų žvilgs­niu, yra šiuo­lai­ki­nė mo­te­ris? Ar lie­tu­vės pa­sau­li­nia­me kon­teks­te tu­rė­tų pa­si­temp­ti, o gal, at­virkš­čiai, sek­ti­nos kaip pa­vyz­dys?

– Man šiuo­lai­ki­nė mo­te­ris yra to­kia, ku­ri pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę už sa­vo pil­nat­vės po­jū­tį, su­pras­da­ma, kad pil­nat­vė yra dau­gia­di­men­si­nė – su­si­de­dan­ti iš ke­le­to ele­men­tų, vaid­me­nų (pvz., ma­ma, pro­fe­sio­na­lė, drau­gė, sa­va­no­rė ir t.t.). Vaid­me­nų (ne vie­no vaid­mens) per­for­man­so pla­nas, pu­siaus­vy­ros tarp vaid­me­nų dė­lio­ji­mas ir per­dė­lio­ji­mas yra ke­lias į pil­nat­vę. Nė­ra to taš­ko, į ku­rį atei­si­te užau­gi­nu­sios vai­kus ar pa­sie­ku­sios ki­tą kar­je­ros laip­te­lį. Tik­ro­ji pil­nat­vė yra ta ke­lio­nė į atei­tį. Ma­ne la­bai ža­vi Lie­tu­vos mo­te­rys. Ta­čiau jos be ga­lo skir­tin­gos. La­biau­siai ma­ne įkve­pia tos, ku­rios spin­du­liuo­ja pa­si­ten­ki­ni­mu tuo, ką vei­kia, tu­ri lais­vę rink­tis ir įkve­pia ki­tus siek­ti tva­rių, il­ga­lai­kių, aukš­tes­nių tiks­lų.

– Jūs – ele­gan­tiš­ka, sti­lin­ga, ža­vi, mo­te­riš­ka. Įro­dė­te, kad kar­je­ra mo­te­riš­ku­mui ne­truk­do. Nors esa­te pri­si­pa­ži­nu­si, kad jū­sų vai­kys­tės he­ro­jai bu­vo ne prin­ce­sės, o Tar­za­nas, Ta­das Blin­da... Tad ko­kia gi čia che­mi­ja įvy­ko?

– Dė­ko­ju už komp­li­men­tus. Pa­mi­nė­jo­te dar vie­ną ga­jų ste­reo­ti­pą – kaip vis dar ka­te­go­ri­zuo­ja­me žmo­nes pa­gal pro­fe­si­jas. Nors tai vi­siš­ka at­gy­ve­na. Ste­reo­ti­pai kaip ir tu­rė­tų pa­leng­vin­ti mums nu­spė­jant, ka­te­go­ri­zuo­jant ap­lin­ką, ta­čiau daž­nai va­do­vau­ja­mės pa­se­nu­sio­mis men­ta­li­nė­mis pro­gra­mo­mis. De­šim­tys ma­no ko­le­gių ir ko­le­gų ati­tin­ka jū­sų api­bū­di­ni­mą dėl ele­gan­ci­jos, ža­vu­mo. Man tai yra tie­siog ele­men­ta­ri es­te­ti­ka. Es­te­tiš­ka iš­vaiz­da man nė kiek ne­di­so­nuo­ja su ža­vė­ji­mu­si tam tik­ro­mis ver­ty­bė­mis (be­je, tarp jų – ir Pe­pė Il­ga­ko­ji­nė gar­bin­gą vie­tą užė­mė), ku­rio­mis pa­si­žy­mė­jo ma­no vai­kys­tės he­ro­jai – tei­sin­gu­mo jaus­mu, bai­mių įvei­ki­mu, ge­bė­ji­mu pa­gar­biai su­si­lie­ti su gam­ta.

– Dėl ga­li­my­bių dirb­ti nuo­to­li­niu bū­du tris va­sa­ros mė­ne­sius ir il­giau lei­džia­te Kau­ne. Ko­kių sen­ti­men­tų jau­čia­te šiam mies­tui?

– Sen­ti­men­tų jau­čiu ap­skri­tai Lie­tu­vai. Kau­ne daž­nai lan­ky­da­vau­si aug­da­ma. Įs­to­jus į ISM Va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­to Kau­no sky­rių, čia bu­vo pra­leis­ti la­bai svar­būs ma­no gy­ve­ni­me me­tai, tu­rė­ję be ga­lo daug įta­kos ma­no for­ma­vi­mui­si. Vė­liau Kau­ne dir­bau ir gy­ve­nau, taip pat stu­di­ja­vau Kauno technologijos universiteto ma­gist­ran­tū­ro­je. Kau­ne yra be­ga­lė drau­gų. Nors drau­gų klau­si­mu Vil­nius ne­nu­si­lei­džia, Vil­nių ne­pap­ras­tai mėgs­tu lan­ky­ti kaip vieš­nia, o Kau­ne man gy­ve­ni­mas at­ro­do pa­to­gus.

– Mū­sų sen­ti­men­tai is­lan­dams – ypa­tin­gi. Bū­tent ši ša­lis, nie­ko ne­pa­bū­gu­si, pir­mo­ji pri­pa­ži­no Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Koks šian­dien jų po­žiū­ris į Lie­tu­vą?

– Vis dau­giau is­lan­dų ar­ti­miau su­si­pa­žįs­ta su Lie­tu­va. Be­veik kiek­vie­nas ma­no su­tik­tas is­lan­das pa­mi­ni ar­ba pa­žįs­tan­tis lie­tu­vį, ar­ba vie­šė­jęs Lie­tu­vo­je. Bū­ti­nai pri­du­ria, kad la­bai pa­tin­ka mū­sų ka­vi­nės, pre­ky­bos cent­rai, lin­kę pa­dė­ti žmo­nės ir mies­tų ar­chi­tek­tū­ra. Ta­pu­si Lie­tu­vos Res­pub­li­kos gar­bės kon­su­le Is­lan­di­jo­je, vis daž­niau tu­riu pro­gų pa­si­kal­bė­ti ir su is­lan­dų vers­li­nin­kais, įkū­ru­siais vers­lus Lie­tu­vo­je. Jie la­bai gi­ria lie­tu­vius dar­buo­to­jus už jų at­si­da­vi­mą dar­bui, aukš­tą iš­si­la­vi­ni­mo ly­gį.

– Ar tai, kad esa­te lie­tu­vė, pa­dė­jo in­teg­ruo­tis šio­je ša­ly­je? Kas jums at­vė­rė du­ris į is­lan­dų gy­ve­ni­mą ir šir­dis?

– Nie­kas sa­vai­me nė­ra ge­ra ar blo­ga. Tas pa­ts bruo­žas (pvz., bu­vi­mas lie­tu­ve) kaž­ku­riais as­pek­tais tik­riau­siai pa­dė­jo (ma­no iš­si­la­vi­ni­mas bu­vo čia pri­pa­žin­tas, nes esu iš Eu­ro­pos ša­lies), o ki­tais gal ir šiek tiek ap­sun­ki­no (vis pa­si­ro­dan­čios nau­jie­nos apie kai ku­rių lie­tu­vių kri­mi­na­li­nę veik­lą). Ma­nau, kad nuo­la­ti­nės pa­stan­gos ir nuo­šir­du­mas yra ne­blo­gas mi­ši­nys, sie­kiant in­teg­ruo­tis, iš­lai­kant sa­vo au­ten­tiš­ku­mą tiek nau­jo­je įmo­nė­je, tiek ša­ly­je.

– Gal jau tu­rė­tu­me kal­bė­ti ir apie asi­mi­lia­ci­ją – esa­te priė­mu­si šios ša­lies pi­lie­ty­bę? O gal šmės­te­li min­tis apie grį­ži­mą į Lie­tu­vą?

– Asi­mi­lia­ci­ja yra ke­lias į sa­vii­den­ti­te­to komp­ro­mi­ta­vi­mą ir ty­ri­mai ro­do, kad tai tu­ri ne­ma­žai nei­gia­mų pa­da­ri­nių. Asi­mi­liuo­jan­tis yra leng­viau ir grei­čiau pri­tap­ti nau­jo­je ap­lin­ko­je. Daug žmo­nių taip da­ro, ne­tei­siu jų. Ta­čiau aš nuo pat pra­džių ži­no­jau, kad no­riu sėk­min­gai in­teg­ruo­tis ir kad in­teg­ruo­tų­si ma­no vai­kai, bet tik­rai ne­no­riu asi­mi­liuo­tis. Ma­nau, kad il­ga­lai­kė­je pers­pek­ty­vo­je tai at­si­per­ka, nes is­lan­dai, kaip ir ki­ti, ver­ti­na ge­bė­ji­mą sėk­min­gai įsi­lie­ti į nau­ją ap­lin­ką, iš­lai­kant sa­vo kul­tū­ri­nį iden­ti­te­tą, net ir per­duo­dant jį vai­kams. Ma­no abu vai­kai kal­ba lie­tu­viš­kai. Aš ne­su Is­lan­di­jos pi­lie­tė, nors to­kia tei­se ga­lė­jau pa­si­nau­do­ti jau prieš dau­ge­lį me­tų.

– Bu­ria­te tau­tie­čių Is­lan­di­jo­je bend­ruo­me­nę. Kaip ją api­bū­din­tu­mė­te? Koks šian­die­nio Is­lan­di­jos lie­tu­vio po­rtre­tas?

– Bu­vau lie­tu­vių bend­ruo­me­nės bend­raį­kū­rė­ja ir pir­mi­nin­kė. Šian­dien bend­ruo­me­nei va­do­vau­ja šau­ni ko­man­da, ku­ri rū­pi­na­si lie­tu­vių Is­lan­di­jo­je vie­ni­ji­mu. Ma­no pa­grin­di­nė su Lie­tu­va sie­ja­ma veik­la yra gar­bės kon­su­lės pa­rei­gos. Džiau­giuo­si pri­si­dė­da­ma prie įvai­ria­pu­sio ša­lių bend­ra­dar­bia­vi­mo – eko­no­mi­kos ir vers­lo, švie­ti­mo. De­ja, kar­tais ten­ka spręs­ti ir liūd­nas si­tua­ci­jas, pvz., mi­rus Lie­tu­vos pi­lie­čiui Is­lan­di­jo­je, esu pir­mas as­muo, ku­riam skam­bi­na po­li­ci­ja.

– Is­lan­dai, nors ir ne at­si­pū­tę pie­tie­čiai, mo­ka ne­sku­bė­ti, ne­si­ner­vin­ti, pa­si­sem­ti iš gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mų? Ar jums pa­čiai lie­ka lai­ko stab­te­lė­ti, pa­bū­ti čia ir da­bar?

– Is­lan­dai ne­su­tik­tų su to­kiu jų api­bū­di­ni­mu. Jie – itin daug dir­ban­tys, sa­ve api­bū­di­na kaip daug stre­suo­jan­čius. Bet iš­ties jie su­vo­kia įvai­ria­pu­sės įkro­vos svar­bą, to­dėl ir lai­kas su šei­ma, gam­to­je ar at­ran­dant ho­bių yra svar­bus. Vis la­biau to­kį po­žiū­rį pa­ste­biu ir Lie­tu­vo­je. O dėl sva­jo­nių... Aš nuo­lat sva­jo­ju. Čia ir da­bar – sun­ko­kai įvei­kia­mas tiks­las dau­ge­liui. Ta­čiau ma­ne su­pan­tys žmo­nės man yra la­bai svar­būs ir jų aki­vaiz­do­je sten­giuo­si bū­ti čia ir da­bar. Va­kar dir­bant atė­jo ma­no pen­kio­li­ka­me­tis sū­nus. Ap­si­džiau­giau, kai su­vo­kiau, kad ran­kos pa­čios pa­dė­jo kom­piu­te­rį į šo­ną. Nuos­ta­biai pa­si­kal­bė­jo­me apie „Tik­Tok“ įta­ką ir do­pa­mi­ną, ar­tė­jan­čią mo­kyk­los šven­tę, eko­no­mi­nį į(si)ga­li­ni­mą ir po­žiū­rio svar­bą ge­rai sa­vi­jau­tai. Neb­lo­ga puokš­tė te­mų, ar ne? (Juo­kia­si.) O ga­liau­siai pa­si­guo­dė­me, kad kaip kar­tais ne­si­no­ri da­ry­ti kai ku­rių dar­bų, bet kaip pa­leng­vė­ja, kai imi ir pa­da­rai. Die­vi­nu to­kias aki­mir­kas. Ma­no sū­nūs yra ge­riau­sias džiaugs­mo, nuo­la­ti­nių at­ra­di­mų ir fi­lo­so­fi­nių įkvė­pi­mų šal­ti­nis.

Rei­kia keis­ti ir keis­tis pa­tiems

„Pats au­gi­nu duk­rą ir lin­kiu jai vi­so, kas ge­riau­sia. O ge­riau­sia – ne minkš­tai pa­klo­ti atei­tį, o su­da­ry­ti są­ly­gas gy­ven­ti vi­suo­me­nė­je, ku­rio­je ga­li­ma pa­si­rink­ti, ką veik­ti, kuo bū­ti, kaip gy­ven­ti“, – įsi­ti­ki­nęs „Vi­kon­da gru­pės“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Min­dau­gas Snars­kis, ku­rio va­do­vau­ja­ma įmo­nė ta­po pro­jek­to „Aš Esu Tu“ rė­mė­ja.

– Kaip ma­no­te, ar šian­die­nė­je Lie­tu­vo­je ly­čių skir­ty­bės tu­ri įta­kos pa­si­rin­ki­mams ir gy­ve­ni­mo ko­ky­bei?

– Nea­be­jo­ju, kad ly­čių skir­ty­bės ga­li tu­rė­ti įta­kos pa­si­rin­ki­mams, ir tai tur­būt neblo­gas da­ly­kas, jei tie pa­si­rin­ki­mai sa­va­no­riš­ki ir ne­tu­ri įta­kos gy­ve­ni­mo ko­ky­bei. Ta­čiau šio­je sri­ty­je dar tik­rai tu­ri­me kur to­bu­lė­ti, kad vai­kai, ne­pai­sant jų ly­ties, bū­tų vie­no­dai drą­sūs, smal­sūs ir ga­lė­tų rink­tis tai, kas jiems pa­dės ge­riau­siai at­skleis­ti jų po­ten­cia­lą. Aš pa­ts užau­gau dar so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je ir ma­čiau, kaip su ne­prik­lau­so­my­be kei­čia­si po­žiū­riai ir gims­ta bet ko­kios disk­ri­mi­na­ci­jos ne­to­le­ran­ci­ja, ir tai yra tik­rai džiu­gu ir svei­kin­ti­na.

– Šian­dien pro­fe­si­jos ne­bes­kirs­to­mos į vy­riš­kas ir mo­te­riš­kas, ta­čiau dėl tam tik­rų fi­zi­nių sa­vy­bių kai ku­riuos dar­bus leng­viau at­lik­ti vy­rams nei mo­te­rims, ir at­virkš­čiai. Esa­te di­de­lės įmo­nių gru­pės va­do­vas, ar sun­ku su­da­ry­ti vie­no­das ga­li­my­bes?

– Ma­no po­žiū­riu, ne tiek svar­bu su­da­ry­ti vie­no­das ga­li­my­bes skir­tin­gų kom­pe­ten­ci­jų ar fi­zi­nių sa­vy­bių rei­ka­lau­jan­čioms už­duo­tims at­lik­ti, kiek svar­bu, kad as­mens ne­ri­bo­tų jo ly­tis, am­žius, odos spal­va ar re­li­gi­niai įsi­ti­ki­ni­mai. Ir jei, pa­vyz­džiui, mer­gai­tė no­rės at­lik­ti už­duo­tį, ku­riai rei­kės ati­tin­ka­mų jė­gų, ji tu­rė­tų ga­li­my­bę tas jė­gas su­kaup­ti sa­vy­je ir už­duo­tį at­lik­ti pui­kiai.

– Šei­mos ži­di­nio kurs­ty­mas se­niai – ne vien mo­te­rų pri­vi­le­gi­ja. Šian­die­niai tė­vai la­biau pri­si­de­da prie vai­kų au­gi­ni­mo, ta­čiau mo­te­rų grį­ži­mas į dar­bo rin­ką po gim­dy­mo per­trau­kos ne vi­sa­da leng­vas. Ko­kių čia ma­to­te sun­ku­mų, kaip vers­las ga­lė­tų pa­ge­rin­ti si­tua­ci­ją?

– Tai nė­ra vi­siš­kai pa­pras­tas klau­si­mas, svar­bu, kad darb­da­vys su­da­ry­tų są­ly­gas ma­mai ar tė­čiui su­grįž­ti ir vi­sa­ver­tiš­kai in­teg­ruo­tis į dar­bo ap­lin­ką, ne­pai­sant pa­si­kei­tu­sių gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bių. Iš ki­tos pu­sės, šie pa­si­rin­ki­mai jau da­bar ga­na ne­blo­gai reg­la­men­tuo­ti ir čia, ma­no as­me­ni­niu po­žiū­riu, ne tiek svar­bus vie­no­das tė­vys­tės ar mo­ti­nys­tės ato­sto­gų il­gu­mas. Svar­bi kiek­vie­nos šei­mos bran­da, kad ma­ma ir tė­tis su­pras­tų, jog kar­tu au­gi­na vai­ką, bet ne vai­ką au­gi­na ma­ma, o tė­tis pri­si­de­da pa­gal ga­li­my­bes. Šis po­žiū­ris jau ge­ro­kai at­gy­ve­nęs. Ta­čiau, jei vie­nas iš jų dau­giau lai­ko skirs vai­kui vie­nu jo gy­ve­ni­mo eta­pu, o ki­tas – ki­tu, bus ga­na or­ga­niš­ka ir na­tū­ra­lu.

– Jū­sų va­do­vau­ja­ma įmo­nė re­mia pro­jek­tą „Aš Esu Tu“. Kaip ma­no­te, ar, griau­nant ly­čių bar­je­rus, tu­ri bū­ti ak­ty­ves­nė val­džia, ku­rios ran­ko­se – įsta­ty­mų ga­lia, ar vi­suo­me­nė, bu­dė­da­ma, kad ne­bū­tų da­ro­ma pa­žei­di­mų?

– Aš va­ka­rais sa­vo duk­ry­tei So­fi­jai skai­tau kny­gą „100 is­to­ri­jų apie Lie­tu­vos mo­te­ris“. La­bai no­riu, kad ji įsi­są­mo­nin­tų ga­lin­ti pa­si­rink­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią be išo­ri­nio spau­di­mo ar bar­je­rų. Tai ir yra vie­na prie­žas­čių, ko­dėl mes re­mia­me šį pro­jek­tą. Kal­bant apie įsta­ty­mus ar bu­dė­ji­mą, svar­biau­sia ska­tin­ti vi­suo­me­nės bran­dą, edu­kuo­ti vai­kus nuo ma­žu­mės, keis­ti vis dar eg­zis­tuo­jan­tį tė­vų no­rą nu­spręs­ti už sa­vo vai­kus. Bu­dė­ti, kad ne­bū­tų da­ro­mi pa­žei­di­mai, neuž­ten­ka, rei­kia keis­ti ir keis­tis pa­tiems.

– Nors Lie­tu­vo­je tu­ri­me dau­gy­bę pui­kių mo­te­rų va­do­vių, ste­reo­ti­pai dėl mo­te­rų va­do­va­vi­mo vis dar ga­jūs. Kaip juos spar­čiau įveik­ti? Ar ski­ria­si mo­te­rų ir vy­rų va­do­va­vi­mas?

– Aš ne­jau­čiu jo­kio dis­kom­for­to, kai va­do­vau­ja mo­te­ris. Taip jau at­si­ti­ko, kad gy­ve­ni­me ma­no pro­fe­si­niam au­gi­mui daug įta­kos da­rė ir da­ro mo­te­rys, to­dėl tie ste­reo­ti­pai man juo­kin­gi. Taip, vy­riš­ka ir mo­te­riš­ka ly­de­rys­tė kaž­kiek ski­ria­si, yra si­tua­ci­jų, kai tos skir­ty­bės ga­li pa­dė­ti, o ga­li ir su­truk­dy­ti, bet tai ga­liau­siai nulemia ne žmo­gaus ly­tis, o jo as­me­ny­bės cha­rak­te­ris­ti­kos.

– Su ko­kiais tė­vys­tės iš­šū­kiais sun­kiau­sia su­si­do­ro­ti? Ko­kias duk­ros sa­vy­bes la­biau­siai no­rė­tu­mė­te išug­dy­ti? Ko­kia as­me­ny­be užau­gin­ti?

– Iš­šū­kiai tam ir yra, kad juos įveik­tum, jie spe­ci­fi­niai ir tik­rai ski­ria­si skir­tin­gu lai­ku ir skir­tin­go­je vie­to­je. Tas, kas at­ro­dė sun­ku va­kar, šian­dien ga­li at­ro­dy­ti juo­kin­ga, ir at­virkš­čiai. Kal­bant apie de­vy­ne­rių me­tų duk­ters So­fi­jos ug­dy­mą, aš la­bai no­riu, kad ji užaug­tų svei­ka, smal­si ir sa­vi­mi pa­si­ti­kin­ti as­me­ny­bė, ga­lė­tų ir no­rė­tų to­bu­lė­ti vi­so sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je, ge­bė­tų iš­klau­sy­ti ir gerb­tų ki­tų nuo­mo­nę, bet bū­tų tvir­ta priim­da­ma jai nau­din­gus spren­di­mus.

– Pra­šom pri­sta­ty­ti vi­są sa­vo šei­mą. Ko­kios jū­sų na­mų tai­syk­lės, kaip da­li­ja­ma­si pa­rei­go­mis, kaip prii­ma­mi svar­biau­si spren­di­mai?

– Mū­sų šei­ma di­de­lė ir la­bai spal­vin­ga. Iš pir­mos san­tuo­kos tu­riu jau suau­gu­sį, sa­vo gy­ve­ni­mo ke­liu ei­nan­tį sū­nų Žy­gi­man­tą ir duk­ry­tę So­fi­ją. Ma­no žmo­nos Si­mo­nos, ku­ri yra la­bai įvai­ria­pu­sė as­me­ny­bė, ne tik puo­se­lė­jan­ti sa­vo vers­lą, dir­ban­ti ir spė­jan­ti nu­veik­ti krū­vą ki­tų dar­bų, duk­ra Sau­lė – ir­gi jau suau­gu­si, žen­gia sa­vo gy­ve­ni­mo ke­liu. Kar­tu su mu­mis gy­ve­na Si­mo­nos sū­nus Ig­nas. Dviem bran­diems žmo­nėms su­kū­rus šei­mą, ten­ka daug įdo­mių iš­šū­kių, rei­kia su­de­rin­ti daug skir­tin­gų in­te­re­sų, ir tai la­bai įdo­mu. Svar­biau­si spren­di­mai prii­ma­mi kal­ban­tis, o pa­rei­go­mis da­li­ja­ma­si. Na­muo­se vi­sa­da yra dar­bų, ku­rie nie­kam ne­pa­tin­ka, ir da­ly­kų, ku­rie ma­lo­nūs, – ten­ka ir pir­muo­sius at­lik­ti, ir ant­rai­siais pa­si­džiaug­ti.

Ne­vai­ruo­ki­me gy­ve­ni­mo už vai­kus

„No­riu, kad ma­no duk­ros, priim­da­mos pro­fe­si­nius ir ki­tus gy­ve­ni­mo spren­di­mus, ne­su­si­mąs­ty­tų, mo­te­riš­ka tai ar vy­riš­ka“, – sa­ko pro­jek­to „Aš Esu Tu“ am­ba­sa­do­rius Ed­mun­das Ja­ki­lai­tis. Ži­no­mų žur­na­lis­tų Ra­sos ir Ed­mun­do Ja­ki­lai­čių vai­kai Bar­bo­ra, Ber­nar­das ir Mor­ta ži­no, kad jie pa­tys priims svar­biau­sius sa­vo gy­ve­ni­mo spren­di­mus.

– Nors jū­sų šei­mo­je – du vy­rai, bet mo­te­rų – dau­giau. Ir koks gi tas gy­ve­ni­mas tarp tri­jų jų: la­biau sun­kus ar leng­vas?

– Gy­ven­ti šei­mo­je, ku­rio­je yra duk­rų, – di­de­lis ma­lo­nu­mas. Jos su­ku­ria ypa­tin­gą at­mos­fe­rą tė­čiui, la­biau ran­da ke­lią į jo šir­dį. Ber­niu­kai tu­ri mei­les­nį san­ty­kį su ma­mo­mis, o mer­gai­tės – su tė­čiais. Ne­su di­de­lis san­ty­kių eks­per­tas, bet prii­mu šį fak­tą, ir mū­sų šei­ma – ne išim­tis.

– Ko­kios au­ga jū­sų duk­ros? Kuo džiu­gi­na?

– Bar­bo­ra – sep­ty­nio­li­kos, abi­tu­rien­tė. Ji la­bai at­sa­kin­ga, pa­rei­gin­ga, konk­re­ti. La­bai pa­tin­ka, kad yra drą­si, jau­čian­ti sa­vo ver­tę, ne­sto­ko­jan­ti nei am­bi­ci­jų, nei pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. Pui­kiai mo­ko­si, daug spor­tuo­ja – tik­rai šau­nus jau be­veik suau­gęs žmo­gus. Mor­tai – še­še­ri, lan­ko pa­ruo­šia­mą­ją gru­pę mo­kyk­lo­je. Mes la­bai šil­tai bend­rau­ja­me. Džiau­giuo­si, kad mes su vai­kais su­ge­ba­me kal­bė­tis, ap­tar­ti, su­si­tar­ti. Kaip ir vi­siems užim­tiems žmo­nėms, kar­tais pri­trūks­ta lai­ko bend­rau­ti tiek, kiek no­rė­tų­si, bet va­ka­rais vi­sa­da ran­da­me lai­ko vie­ni ki­tiems – tik­rai nė­ra taip, kad gy­ven­tu­me kiek­vie­nas sa­vo gy­ve­ni­mus. Su­ge­ba­me gy­ven­ti kar­tu, mo­ka­me sma­giai leis­ti lai­ką drau­ge.

– Ar Bar­bo­ra jau at­si­spren­du­si dėl sa­vo atei­ties?

– Da­bar jai svar­biau­sia – pa­si­ruoš­ti abi­tū­ros eg­za­mi­nams, iš­lai­ky­ti juos, o tarp jos ga­li­mų gy­ve­ni­mo ke­lio al­ter­na­ty­vų svar­biau­sia yra žur­na­lis­ti­kos stu­di­jos. Šiai pro­fe­si­jai rei­ka­lin­gų įgū­džių ji tu­ri, bet tu­ri ir ki­tų. Nuo še­še­rių me­tų jo­ja ir da­bar jau jo­ja pro­fe­sio­na­liai – yra daug­kar­ti­nė ir Lie­tu­vos, ir Bal­ti­jos ša­lių čem­pio­nė, da­ly­va­vo Eu­ro­pos čem­pio­na­te. Ka­dai­se Bar­bo­ra už­si­mi­nė ir apie ga­li­my­bę stu­di­juo­ti ve­te­ri­na­ri­ją. Ir tai bū­tų di­džiu­lis pra­na­šu­mas, nes di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį yra pra­lei­du­si tarp gy­vū­nų. Bet su­pran­tu, kad jo­ji­mą ir spor­tą ji la­biau sie­ja su lais­va­lai­kiu, o ne pro­fe­si­ja. Tai jos pa­si­rin­ki­mas. Tik­rai ne­rei­kia vai­ruo­ti gy­ve­ni­mo už vai­kus. Jei klau­sia, rei­kia pa­dė­ti ap­si­spręs­ti, kaž­kaip pa­ska­tin­ti. Bet jei vai­kai įsi­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mą taip – pir­myn. Vi­si pa­si­rin­ki­mai yra ge­ri, vi­si dar­bai ge­ri, jei jie ge­rai pa­da­ry­ti. Au­gi­nant vai­kus nė­ra svar­biau­sia nu­kreip­ti juos pro­fe­si­ne link­me – kur kas svar­biau, kad jie bū­tų žmo­nė­mis, va­do­vau­tų­si kaž­ko­kiais prin­ci­pais, aug­da­mi ma­ty­tų, kaip nor­ma­liai bend­rau­ja­ma šei­mo­je, ko­kie yra nor­ma­lūs žmo­nių san­ty­kiai. Tai svar­biau, nei vers­tis per gal­vą, kad vai­kas pa­si­rink­tų pel­nin­giau­sią pro­fe­si­ją. Mes, tė­vai, tu­ri­me au­gin­ti žmo­nes, o ne spe­cia­lis­tus. Spe­cia­lis­tais jie taps bet ku­riuo at­ve­ju.

– Jū­sų ma­ny­mu ir ma­ty­mu, ar mū­sų vi­suo­me­nė­je te­beeg­zis­tuo­ja bar­je­rai mo­te­rims? O gal jau esa­me ge­ro­kai pa­žen­gę?

– Ne­ma­nau, kad esa­me la­bai to­li pa­žen­gę. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, kas yra ge­rai, kad nebedrįstame garsiai išsakyti savo stereotipinio požiūrio. O kad tie da­ly­kai eg­zis­tuo­ja ir kad to ste­reo­ti­pi­nio po­žiū­rio Lie­tu­vo­je yra la­bai daug – aki­vaiz­du. Tru­pu­tė­lį kei­čian­tis vie­šo­sios erd­vės kul­tū­rai, ne­la­bai drįs­ta­ma apie tai gar­siai kal­bė­ti. O kad yra to po­žiū­rio, jog mo­te­ris mes my­li­me, bet rei­kia, kad kaž­kas ir dar­bą dir­btų, vi­sai ne­se­niai gir­dė­jo­me iš aukš­čiau­sių vals­ty­bės pa­rei­gū­nų. Tik ką, prieš me­tus. Tai­gi ne­ma­nau, kad mes la­bai to­li pa­žen­gė­me kaip vi­suo­me­nė. Ne­gy­ve­na­me Vin­gių Jo­no lai­kais, bet ne per to­liau­siai.

– Ar jums pa­čiam te­ko su­si­dur­ti su si­tua­ci­ja, kai mo­te­rims bu­vo su­da­ro­mi bar­je­rai dirb­ti, siek­ti kar­je­ros?

– Žur­na­lis­ti­ka šia pra­sme yra iš­skir­ti­nė pro­fe­si­ja. Mo­te­rys žur­na­lis­ti­ko­je yra ir daug pa­sie­ku­sios, ir po­pu­lia­rios, ir daž­nai re­dak­ci­jai va­do­vau­ja mo­te­rys, o ne vy­rai. Jau ne­kal­bant apie te­le­vi­zi­jas, ku­rioms Lie­tu­vo­je va­do­vau­ja mo­te­rys. Dar­be ne­su su­si­dū­ręs su to­kio­mis si­tua­ci­jo­mis, bet bend­rau­da­mas su vers­lo žmo­nė­mis vis­ko pri­si­klau­sau... Ir rep­li­kų, ir ko­men­ta­rų įvai­riau­sių esu gir­dė­jęs.

– Kaip ma­no­te, ar pi­lie­ti­nė­mis ini­cia­ty­vo­mis – „Aš Esu Tu“ ir pan. – ga­li­ma žy­miai pa­ge­rin­ti pa­dė­tį, suak­ty­vin­ti vi­suo­me­nę?

– Vi­suo­me­ni­nės ini­cia­ty­vos ku­ria tam tik­rą in­for­ma­ci­jos lau­ką ir at­mos­fe­rą. Ši ini­cia­ty­va, kal­ban­ti apie mo­ters ir vy­ro vaid­me­nį vi­suo­me­nė­je, apie tai, kad mo­te­rys, be­si­rink­da­mos sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią tu­rė­tų nu­sto­ti gal­vo­ti apie tai, ar tai vy­riš­ka, ar mo­te­riš­ka, – vie­nas da­ly­kas. Ki­tas da­ly­kas – po­li­ti­ka ir tvar­ka šiais klau­si­mais yra re­gu­liuo­ja­ma įsta­ty­mais, o tai jau vals­ty­bės rei­ka­las. Ir čia jai rei­kia dar daug žings­nių. Vie­nas iš ste­reo­ti­piš­kiau­sių da­ly­kų yra va­di­na­mo­sios mo­ti­nys­tės ato­sto­gos. Lai­ką, skir­tą vai­kui au­gin­ti, daug kas iki šiol taip ir va­di­na. O įsta­ty­miš­kai šis lai­ko­tar­pis tu­rė­tų bū­ti ly­gio­mis pro­por­ci­jo­mis pa­da­ly­tas tarp vy­ro ir mo­ters ar vy­ras bent mi­ni­ma­liai tu­rė­tų prie to pri­si­dė­ti. Ne­sant tei­si­nio re­gu­lia­vi­mo, su­dė­tin­ga pa­siek­ti re­zul­ta­tų vien edu­kuo­jant vi­suo­me­nę. Tei­sės ak­tų priė­mi­mas spar­čiau keis­tų pa­dė­tį, spar­čiau ju­dė­tu­me link ly­gia­tei­sės abie­jų ly­čių po­žiū­riu vi­suo­me­nės. Ir ki­tiems da­ly­kams ateis lai­kas. Jei vals­ty­bė nu­ta­ria or­ga­ni­zuo­ti pri­va­lo­mą šau­ki­mą į ka­riuo­me­nę, ma­no ma­ny­mu, anks­čiau ar vė­liau atei­si­me iki to, kad abi ly­tys tu­rės šią prie­vo­lę at­lik­ti. Tai at­ski­ra, la­bai di­de­lė dis­ku­si­ja, ta­čiau ne­be­tu­rė­tų bū­ti taip, kad to­kia disk­ri­mi­na­ci­ja vis dar įtei­sin­ta įsta­ty­mais. Da­ly­vau­ti pro­jek­te „Aš Esu Tu“ ly­čių ly­gy­bės te­ma man, kaip pi­lie­čiui, yra la­bai svar­bu. Ne­ma­nau, kad ga­li­me kal­bė­ti apie vals­ty­bės ir vi­suo­me­nės lais­vę neišsp­ren­dę ly­čių ly­gy­bės pro­ble­mų.

– Kur mums tik­tų pri­si­min­ti ly­tis ir jų skir­tu­mus: gal kal­bant apie tik­rą­jį mo­te­riš­ku­mą ir vy­riš­ku­mą?

– Ne­ma­nau, kad mo­ters mo­te­riš­ku­mas yra la­bai di­de­lė ver­ty­bė. Ver­ty­bė yra mo­ters iš­si­la­vi­ni­mas, sa­vi­ver­tė, ga­li­my­bė siek­ti ir pa­siek­ti sa­vo tiks­lų. O ar mo­te­ris mo­te­riš­ka pa­gal kaž­ko­kius ste­reo­ti­pi­nius įsi­vaiz­da­vi­mus, man nė­ra jo­kia ver­ty­bė. Tė­vo švel­nu­mas ne ma­žiau svar­bus nei ma­mos švel­nu­mas, ir ma­mos griež­tu­mas ne ma­žiau svar­bus nei tė­vo. Svar­biau­sia – su­pra­ti­mas, kad šei­mo­je kiek­vie­nas, ne­prik­lau­so­mai nuo ly­ties, jaus­tų­si ger­bia­mas ir svar­bus.

Lietuviško verslo pranašumas – sprendimų priėmimo greitis

„Vikonda“ grupės generalinis direktorius Mindaugas Snarskis įsitikinęs, kad vienas iš verslo sėkmės pagrindinių elementų yra lankstumas ir sprendimų priėmimo greitis.

„Būtent šios savybės „Vikondai“ padėjo per tris dešimtmečius užimti tvirtas pozicijas rinkoje ir apjungti visą verslų grandinę nuo žemdirbystės iki produktų gamybos ir jų pardavimo. Manau, kad būtent šios savybės išliks svarbiomis ir ateinančius 30 metų. Greita reakcija ir sprendimų priėmimo greitis yra ir didžiausias lietuviško verslo privalumas prieš tarptautines didžiąsias korporacijas.

Ypač dabar, kai mes kalbame apie trumpėjančias tiekimo grandines, galbūt gamybos perkėlimą iš Azijos šalių į Europą, lietuviškas verslas, mano supratimu, turi didelį pranašumą priimant greitus sprendimus, nes jis nėra toks inertiškas kaip didelės tarptautinės korporacijos. Šios turi daug didesnius resursus ir didesnę galią, bet inercija joms trukdo daryti greitus sprendimus.

Europiniu ar pasauliniu mastu mes esame nedideli, bet tas buvimas nedideliu ir suteikia galimybių greičiau reaguoti, priiminėti sprendimus ir laimėti galutiniame rezultate.

Ir aš tai matau kaip galimybę laimėti ne tik „Vikondai“, bet ir visai Lietuvai, kurios užduotis – parodyti save kaip šalį, kuri yra palanki vystyti ir auginti verslą, gamybą. Palanki vieta eiti į Europą ir pasaulį“, – įsitikinęs M. Snarskis.

Kiekvienam laikmečiui – savi iššūkiai

Per tris dešimtmečius „Vikonda“ įveikė ne vieną krizę, tačiau vertindama savo nueitą kelią neįvardija nei sunkiausio laikmečio, nei to, kuris tapo tikru aukso amžiumi, nes, pasak M. Snarskio, kiekvienam laikmečiui – savi iššūkiai: „Galime tik konstatuoti faktą, kad greičio ir adaptatyvumo poreikis dabar dar labiau auga.

Net ir pandemijos atvejis labai aiškiai parodė, kad tai, kas dar prieš dvi savaites buvo toli Kinijoje, dabar jau yra netoli mano durų. Didelis pasaulis staiga susitraukė iki visai mažo.

Ir taip yra visose srityse, ne tik kalbant apie pandemiją, tad greitis ir adaptatyvumas yra vieni iš tų dalykų, kurie ves ne tik verslus, bet ir ateities žmones į priekį.

Esmė paprasta – nepriklausomai nuo to, kur esi, visada turi turėti galimybę žvelgti plačiau ir pritaikyti savo patirtis, gebėti įžvelgti ir priimti alternatyvius sprendimus.“

Dirba ir po kelis dešimtmečius, ir šeimomis

Nors „Vikonda“ ir įvardija veržlumą kaip vieną iš savo pagrindinių bruožų, kuris neatsiejamas nuo drąsos ir greičio, tad turi asociaciją ir su jaunyste, vis tik M. Snarskis nesutinka, kad dabar yra tik jaunų žmonių laikas ir, kad tik jie turi didžiausias perspektyvas greitai besikeičiančiame laikmetyje.

„Veržlumas yra ne mažiau svarbus nei šeimyniškumas, neatsiejamas nuo rūpesčio kitu žmogumi, kurį taip pat įvardijame kaip vieną savo vertybių.

Iš bemaž pusseptinto šimto mūsų darbuotojų 10 procentų įmonės grupėse dirba jau daugiau nei 20 metų. Dar apie 10 procentų yra siejami šeimyninių santykių – vienose įmonėse dirba tėvai, kitose – broliai, seserys, vyrai, žmonos.

Labai džiugina tai, kad baigia užaugti ir naujoji karta – į mūsų įmones ateina dirbti ir jau čia dirbančiųjų vaikai.

Tai mums ypač svarbu ir reikšminga, ir tai suvokiame kaip didžiausią įvertinimą – nė viena mama ar tėtis nelinkės savo vaikui dirbti ten, kur būtų negera“, – sako M. Snarskis.

Veržlumo, patirties ir atsakomybės dermė

Pasak jo, vienas iš „Vikondos“ sėkmės veiksnių ir yra dermė tarp veržlumo, patirties ir atsakomybės.

Ilgamečiai darbuotojai – didelis įmonių turtas, nes vien greičiu ir veržlumu taip pat nieko nelaimėsi – būtina pusiausvyra su patirtimi ir atsakomybe. O ji neatsiejama nuo gebėjimo vykdyti įsipareigojimus ir duoto žodžio laikymosi.

„Atsakingumas, „Vikondos“ požiūriu, tai pirmiausia yra duoto žodžio laikymasis. Ir tai yra vienas iš pirmųjų dalykų, kurį išgirdau iš akcininkės, pradėjęs dirbti „Vikondoje“.

Jei davėme žodį, jo laikysimės. Ir tai yra konstanta, padedanti, ne tik kurti ir išlaikyti ilgametes partnerystes, bet ir užsitarnauti kolegų pasitikėjimą.

Versle viskas taip pat kaip ir gyvenime.

Kai būdamas dešimties klausaisi šešiasdešimtmečio išminties, atrodo, kad senelis nesąmones kalba. Kai tos pačios išminties klausaisi būdamas keturiasdešimties, girdi gerokai daugiau prasmės. Daugiau jos užkabini ir supranti.

Todėl versle svarbu rasti pusiausvyrą ir dermę tarp veržlumo ir patirties, kuri vis tik yra susijusi ne su žmogaus amžiumi, o išimtinai su jo proto gebėjimais.

Smegenys taip pat yra raumuo, kuris netreniruojamas nyksta, todėl gebėjimas prisitaikyti iš principo priklauso ne nuo žmogaus amžiaus, o nuo jo noro ir motyvacijos kasdien mokytis ir tobulėti. Todėl dabar yra ne jaunų, o visų žmonių laikas. Tų, kurie geba keistis ir keisti. Tų, kurie myli savo darbą ir yra jam atsidavę. Tų, kurie yra atsakingi.

Kiekvienas laikmetis turi savus pliusus ir perspektyvas“, – įsitikinęs M. Snarskis.

Vartotojas ne visada žino ko nori, jam reikia parodyti, ko galima norėti

„Vikonda“ grupės verslai yra diversifikuoti. Užsiimama ir žemdirbyste, ir ledų, ir konservuotų produktų gamyba, ir prekyba bei kitomis verslo sritimis.

Čia vadovaujamasi jau seniai legendinių verslo grandų Henrio Fordo ir Styvo Jobso įvardintomis tiesomis – vartotojas ne visada žino ko nori, jam reikia parodyti, ko galima norėti.

Vadovaujantis šia patikrinta logika gimsta nauji Kėdainių konservų fabriko produktų ir „Vikedos“ gaminamų ledų skoniai.

„Lietuviai – konservatyvūs. Kad ir kiek bekalbėtume apie maisto inovacijas, naujus skonius ir formas, vis tiek bazinis vartojimo krepšelis išlieka klasikinis.

Pavyzdžiui, DADU vanilinis plombyras nr. 1 ir prieš 20 metų, ir dabar yra populiariausias mūsų gaminys.

Tačiau nepaisant klasikinių skonių svarbos, mums būtina suvokti, jog jei mūsų naujienų pardavimai nuo bendro pardavimo krepšelio sudarys tik 5 procentus, tai reiškia, visas mūsų asortimentas pasikeis tik per 20 metų.

Jei naujienos sudarys 10 procentų, tai mūsų krepšelis turės galimybę pasikeisti per 10 metų.

Ir tai yra būtent tai, kur mes turime investuoti.

Jeigu mes sakome, kad greitis ir tempas didėja, tai vadinasi, ir atvirumas naujovėms didėja. Todėl mes turime aiškiai suvokti horizontą, kad per 10 metų turėtume galimybę pasiūlyti visiškai skirtingą produktų krepšelį tam vartotojui, kurio skonis galbūt jau bus kitoks. Todėl viena iš mūsų siekiamybių – modernumas“, – sako M. Snarskis.

Siekia būti vieni iš pirmųjų, pritaikančių pasiteisinusias inovacijas

Modernumas yra tai, ko siekiama M. Snarskio vadovaujamoje įmonių grupėje, tačiau dar per anksti būtų sakyti, kad „Vikondos“ įmonės yra moderniausios, nes visos jos yra skirtingo išsivystymo lygio ir skirtingos brandos.

„Kai kalbame apie modernumą, dauguma žmonių įsivaizduoja inovacijas, tačiau tai nėra tapatu.

Taip, mūsų gamybinėse įmonėse daug procesų yra automatizuoti, dirba ir robotai, bet mes dar nesame tie, kurie diegiame vien tik naujausias technologijas.

Modernumą mes „Vikondoje“ suprantame kaip siekį būti efektyviais visose savo veiklose.

Ir mes siekiame būti vieni iš pirmųjų, kurie praktikoje pritaiko pasiteisinusias technologines ir socialines inovacijas.

Tai reiškia, kad mes nebūtinai būsime tie, kurie sukursime technologiją, bet turint omeny tai, kad mes esame ir maisto pramonės, ir žemės ūkio versle, keliame sau tikslą visada būti tais, kurie tą pasiteisinusią inovaciją ar technologiją vieni iš pirmųjų pritaiko rinkoje, siekdami efektyvumo. Siekdami užauginti ar sukurti ir pagaminti bei pasiūlyti geriausią produktą, geriausią sprendimą mūsų partneriams ir vartotojams.

Tai yra siekiamybė ir vienos iš mūsų įmonių yra arčiau jos, kitos – toliau, bet visos to siekiančios“, – sako įmonių grupės vadovas.

DADU žinomi net ir JAV

Ne mažiau nei moderni, „Vikonda“ siekia būti ir tarptautiška. Šios įmonių grupės prekių ženklai jau atpažįstami tarptautinėse rinkose.

Neseniai buvo pristatytas užsienyje žinomiausių Lietuvos prekinių ženklų tyrimas. Paaiškėjo, kad DADU ledų prekinis ženklas tapo žinomiausiu lietuviško maisto prekės ženklu JAV. Žinoma, galima pajuokauti, kad prie to prisidėjo ir garsioji Kardashianų šeimynėlė, kuri buvo nufotografuota valdant DADU ledus ir šios nuotraukos apskriejo visą pasaulį.

„Ne ne, Kardashianams už reklamą nemokėjome, – juokiasi M. Snarskis. – Bet tai, kad tokia šeima, kuri gali sau leisti viską, net ir už Atlanto valgo mūsų gaminamus ledus, matyt, rodo, kad kuriame gerą produktą, tenkinantį net ir pasaulinių įžymybių skonį.“

Gamybininkai žvalgosi į užsienį

Būtent DADU ledus gaminanti „Vikondos“ bendrovė „Vikeda“ ir yra labiausiai subrendusi plėtrai tarptautinėse rinkose.

Jau dabar jos produkcijos eksportas sudaro net 70 procentų.

„Tai yra mūsų pirma įmonė, kuri jau žvalgosi į gamybos plėtrą užsienyje.

Dabar dairomės aplinkinėse Baltijos šalyse, Lenkijoje, o perspektyvoje, nors dar ir anksti apie tai kalbėti, galvojame ir apie galimybę atidaryti savo gamybines bazes pagrindinėse mūsų eksporto rinkose – Vokietijoje ir JAV“, – sako M. Snarskis.

Tarptautiškumas neišvengiamas ir vietos įmonėse

Nors šiandien „Vikondos“ įmonės yra ganėtinai homogeniškos, sukoncentravus gamybą Kėdainiuose, jose dirba daugiausiai kėdainiečių, tačiau kasmet čia daugėja ir dirbti atvykstančių iš Kauno, Vilniaus bei kitų šalies miestų. O ateinančio trisdešimtmečio perspektyvoje, neabejotina, čia dirbs ir daug kitų tautybių žmonių.

„Kaip jau minėjau, ateityje per įsigijimus ar per augimą mūsų gamyba plėsis į užsienį. Turėsime galimybių įsigyti fabrikus ar kitas gamybines įmones kitose šalyse ir tai natūraliai reikš gerokai didesnį tarptautiškumo poreikį.

Galbūt ir mūsų vadovų komandoje turėsime ne tik lietuvius. Ir aš tą tikrai labai sveikinsiu, nes tik per žmones gali labiau ir geriau suprasti pasaulį ir paskatinti įmonių augimą“, – didelių ateities planų neslepia M. Snarskis.

Siekia įmonių sinergijos

Tai, kad „Vikondos“ įmonių veikla yra diversifikuota, yra vienas iš didžiausių privalumų sunkiais etapais.

„Turime labai gerą pavyzdį – karantino laikotarpį. Galime sakyti, kad mums labai pasisekė, jog akcininkai sukūrė tokį verslą, kurio pagrindinės įmonės užsiima maisto auginimu ir gamyba, nes kas benutiktų, maisto visada reikėjo ir reikės.

Kai kitos įmonės susidūrė su nulio pajamų problema per karantiną, mes sukome galvas, kaip užtikrinti išaugusią Kėdainių konservų fabriko produkcijos paklausą ir padidinti gamybinius pajėgumus.

Visos mūsų įmonės šiuo laikotarpiu turėjo daugybę iššūkių, bet tai, kad veikla yra diversifikuota, gerokai palengvino situaciją. Tai padėjo išlaikyti visas sukurtas darbo vietas, nemažinti žmonėms atlyginimų, o, kad visi būtų saugūs, visus dirbančiuosius apdraudėme ir nuo COVID-19.

Bendrumų toli ieškoti nereikėjo, pavyzdžiui, šiemet mūsų žemės ūkio bendrovė „Krekenava“ dalį burokėlių užaugins Kėdainių konservų fabrikui.

Tačiau net ir ieškodami sinergijos, nepamirštame konkurencijos. Pavyzdžiui, jeigu mūsų žemės ūkio bendrovė nesugebės efektyviai užauginti žaliavų, tuomet Kėdainių konservų fabriko produktas galutiniame rezultate bus nekonkurencingas ir iškris iš lentynų.

Taigi svarbiausia – nepamiršti dairytis, kas vyksta už lango. Ir tuo pačiu neužmiršti, kad turi kolegą, kuris gali į bet kurią problemą turėti kitokį požiūrį nei tavo“, – įsitikinęs M. Snarskis.

Svajonės išsipildo tik dirbant

M. Snarskis, turintis vadovavimo patirties ir tarptautinėse kompanijose, didžiuojasi tuo, kad kuria ir augina verslą Lietuvoje, kad būtent šioje šalyje sėkmingai susiklostė jo paties karjera: „Didžiuosi, kad esu lietuvis ir, kad galiu čia tobulėti pats ir padėti augti verslui.

Žinoma, Lietuvoje yra nemažai kritikuotinų dalykų, bet čia yra ir tokios perspektyvos, kur galima atskleisti didžiausią ir geriausią kiekvieno žmogaus potencialą, jei tik jis yra darbštus ir turi vidinę motyvaciją.

Man patinka, kai darbuotojai dirba tose pozicijose, kur geriausiai gali atsiskleisti.

Mano, kaip vadovo siekiamybė yra tai, kad kiekvienas iš mūsų tiesiog išpildytume savo potencialą. Tada bus gerai ir darbuotojui, ir vadovui, ir akcininkui, ir vartotojui.

Aš ir pats sakau, kad šiandien „Vikonda“ yra geriausia vieta dirbti man. Čia dirbti nelengva, bet labai įdomu. Ir tai labai motyvuoja.

Ir kai tokių žmonių bus daugiau, o jų mūsų įmonėse nuolat daugėja, pasikeis kritinė masė ir ši nuostata užkrės ir kitus, tada svajonė, kad „Vikonda“ taptų geidžiamiausiu darbdaviu, taps realybe.

Kiekviena svajonė išsipildo, kai jos sieki metodiškai, kai kiekvieną dieną bent kažką padarai, kad ji išsipildytų.“

Šie duomenys pateikti per visuotinį asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ susirinkimą, kuris buvo rengiamas aptarti praėjusiais metais nuveiktus darbus. Taip pat paskelbta apie prisijungusį naują narį - bendrovę „Vilniaus duona“.

„Besiplečiantis mūsų ratas įrodo, kad Lietuvoje daugėja įmonių, kurioms rūpi verslo aplinkos gerinimas, dialogas su vartotojais ir siekis pateikti geriausiai jų lūkesčius atitinkančius maisto gaminius“, - pranešime spaudai cituojamas asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ valdybos pirmininkas Mindaugas Snarskis.

Anot asociacijos, vienas pagrindinių praėjusių metų pasiekimų - pasirašytas susitarimas tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir įmonių dėl maisto produktų sudėties gerinimo, mažinant juose cukraus, druskos, sočiųjų riebalų kiekius. Pernai sausio mėnesį tokį susitarimą pasirašė dešimt įmonių, tarp kurių - penkios asociacijos narės, o vėliau, metų pabaigoje prie jų prisijungė ar prisiėmė daugiau įsipareigojimų dar penkios įmonės.

„Šiais metais aktualios temos - aplinkos apsauga, žiedinės ekonomikos pakete numatytų tikslų įgyvendinimas: plastiko strategija, geriausių gamybos būdų taikymas, atliekų tvarkymas bei tausus išteklių naudojimas ir maisto atliekų mažinimas. Pakuočių klausimams, tvariai plėtrai bus skiriama konferencija arba apskritojo stalo diskusija, kiti renginiai. Dar svarbūs klausimai: maisto sauga, maisto produktų sudėties gerinimas, informacijos apie maistą teikimas vartotojams“, - pasakojo M. Snarskis.

Siekdama užtikrinti, kad vartotojus pasiektų tik kokybiški maisto produktai, asociacija aktyviai prisideda prie šią sritį reglamentuojančių teisės aktų kūrimo, teikia savo pastabas, pasiūlymus.

Pagal pranešimą, visuotiniame susirinkime taip pat išrinkta asociacijos valdyba, jos nariai: Gabrielė Šerėnienė („Coca-Cola HBC Lietuva“), Ariana Rastauskaitė („Nestle Baltics“), Rasa Bagdonienė („Mondelez Baltic“), Margarita Čėglienė („Danone“).

Valdybos pirmininku dar vienai kadencijai perrinktas koncerno „Vikonda“ generalinis direktorius M. Snarskis.

“Džiaugiuosi prisijungęs prie koncerno „Vikonda“ vadovų komandos, nekantrauju kartu siekti akcininkės iškeltų tikslų, užtikrinti darnią įmonių grupės plėtrą bei kurti pridėtinę vertę visoms suinteresuotoms grupėms: akcininkams, partneriams, pirkėjams ir žinoma, darbuotojams. Sieksiu, kad koncerno „Vikonda“ įmonių grupė taptų geidžiama vieta dirbti gabiems, šiuolaikiškiems ir atviriems žmonėms“ – sako Mindaugas Snarskis.

Koncerną „Vikonda“ sudaro tokios įmonės kaip „Kėdainių konservų fabrikas“, kurio gaminiai žymimi geriausiai Lietuvos vartotojams žinomu konservuotų produktų prekės ženklu, produkcija eksportuojama į 27 šalis,  įmonė  laimėjusi 14 „Metų gaminio“ medalių. DADU ledus gaminanti bendrovė „Vikeda“, pastaruoju metu sparčiai plečianti ekporto kryptis, DADU anot 2018 metų "Sprinter" tyrimų, yra Lietuvoje labiausiai žinomas prekinis ženklas ledų kategorijoje. „Kėdainių aruodai“ – inovatyvi ir sparčiai auganti bei grūdus superkanti ir parduodanti įmonė, savo veiklą vykdanti Lietuvoje ir už jos ribų. „Sibena“ - mažmeninės prekybos tinklas valdantis 23 parduotuves. „Krekenava“ –  auginanti įvairias grūdines kultūras - ir kitos sėkmingai veikiančios įmonės.

Koncerno savininkė Jolanta Blažytė tiesiogiai valdo 76 procentus, Laura Blažytė 24 procentus „Vikondos“ akcijų. Praėjusiųjų metų koncerno „Vikonda“ įmonių grupės pardavimo pajamos -105 mln. eurų. Konsoliduotasis grynasis pelnas – 2,736 mln. eurų.