Pasaulio muzikos elitas atkakliai mokosi ne kiekvienam svetimtaučiui lengvai ištariamą Mirgos Gražinytės-Tylos vardą. Jauna dirigentė iš Lietuvos užtikrintai veržiasi į garsiausių planetos dirigentų gretas. Muzikologai negaili M.Gražinytei-Tylai pagyros žodžių, kritikai jau spėjo pakrikštyti lietuvę batutos karaliene. Ir nors išgyvena pasaulinės šlovės priešaušrį, jauna muzikė pakeri savo paprastumu. Šiandien Kauno miesto simfoniniam orkestrui diriguosianti M.Gražinytė-Tyla pertrauką tarp repeticijų skyrė pokalbėti su "Santakos" žurnaliste.
– Su Kauno miesto simfoniniu orkestru jūsų pažintis – ne pirmoji, regis, prieš ketverius metus kandidatavote į orkestro dirigento vietą, muzikantai jus iškart priėmė, įvertino jūsų aukštą profesionalumą, tačiau tuomet dirigentas apskritai nebuvo pasirinktas. Turbūt susitikimas su šiuo orkestru jums svarbus?
– Taip, pirmą kartą susitikome prieš ketverius metus, buvo gražus, nuostabus bendradarbiavimas. Šį orkestrą apibūdinčiau kaip itin geros valios žmonių grupę, kurie labai nori ir stengiasi atlikti savo partijas kuo geriau, sugroti aukščiausiu lygiu.
Daugelis muzikantų groja ir kituose orkestruose, yra grupelė muzikantų, kurie ryte, iki pirmos valandos, groja Vilniuje, nes čia repeticijos prasideda antrą ir jie ne visada gali suspėti, jiems gana sunku, turi lakstyti iškišę liežuvį.
Taigi antro susitikimo tikrai laukiau, su Algimantu Treikausku (Kauno miesto simfoninio oprkestro vadovas – red.past.) mėginome vis suderinti, bet nebuvo lengva, nes arba aš užsiėmusi, arba, suradus kokį langelį, orkestras turėdavo savo planų.
O dėl muzikinio vadovo pozicijos, tai nors į konkursą buvau pakviesta ir repetavau su Kauno simfoniniu orkestru, vis dėlto konkurse skaudama širdimi dalyvauti atsisakiau, nes tuomet jau dirbau Heidelbergo operos teatre ir turėjau planų su Los Andželo filharmonijos orkestru. Taigi nors viena mano pusė veržėsi čia atvažiuoti bei dirbti ir ji tebesiveržia, kita pusė mane stabdė imtis tokios atsakomybės, juk reikėtų atiduoti daug laiko šiai vietai, šiems žmonėms.
– Gal dar nebuvo ir laikas atsisakyti iš plataus pasaulio atėjusių galimybių.
– Taip, ir tai – dar buvo ne laikas uždaryti atsivėrusius langus. Taigi šiandien groti su Kauno miesto simfoniniu orkestru – balzamas širdžiai.
Vakar ėjome Laisvės alėja, vien pavadinimas – Laisvės alėja – negali nežavėti. Buvo puiki diena, niekaip negalėjau atsistebėti Kaunu, kiek jame kultūros, kiek istorijos, ištisi lobynai. Prie to prisidėti, puoselėti, palaikyti ir kurti būtų nuostabu, bet yra ir sunkumų, labai daug jėgų reikia įvairiems organizaciniams sunkumams. Pavyzdžiui, kai kurie muzikai, besiplėšydami tarp skirtingų darbų, sako, kad rytoj jo nebus ir aš suprantu, kodėl. Bet tuomet darbas nėra šimtaprocentis ir panašūs organizaciniai, administraciniai dalykai apriboja meninį darbą atlikti pačiame aukščiausiu lygiu, susikoncentruoti. Tai, suprantama, nėra dramos, reikia žiūrėti, stengtis, ką būtų galima pagerinti, kilstelti. Ir tada, kai atsisakiau dalyvauti konkurse, jutau, kad pati dar turiu susikoncentruoti į meninį augimą, semtis patirties ir tobulėti iš geriausių meistrų.
– Ir vis dėlto nesutinku, kad nėra dramos, kad muzikantai bėgioja per du, tris ar net keturis darbus. Manau, labai dramatiška, kad norėdami išlaikyti šeimą jie priversti lakstyti iškišę liežuvį, o ne susikoncentruoti į muziką arba, kaip sakėte, į meninį augimą.
– Sutinku. Turėjau galvoje, kad ir kaip būtų, privalome siekti atlikti kuo geriau, nepaisant, kokia susidariusi padėtis, tačiau į tai žvelgiant iš pasaulinio konteksto – liūdna. Prieš šv. Velykas lydėjau Los Andželo filharmonijos orkestrą, jie pradėjo gastroles Niujorke, taip pat grojo Amsterdame, Paryžiuje, Londone ir Liuksemburge. Dirigavo jų orkestro vadovas, aš buvau kartu repeticijose, stebėjau koncertus ir visą darbo procesą. Jeigu jis susirgtų, tada iškart turėčiau perimti jo darbą. Gastrolės jiems yra organizuojamos taip: visi gauna knygutes, kur būna surašyti visi adresai, tų šalių, kur jie gros, valiutos, orų prognozės. Visi įmanomi techniniai, buitiniai dalykai yra surašyti, kad žmogus galėtų visiškai pasiruošti ir rūpintis tik muzika. Amerikos orkestrai, kitaip nei Europos, net ima atskirą personalą į kelią, kuris vėlai vakare po koncerto arba anksti ryte prieš važiuojant į kitą vietą, surenka visų muzikantų lagaminus viešbutyje ir nuveža į oro uostą, paskui tuos lagaminus vėl pristato kitame viešbutyje tiesiai į kambarius. O kad nereikėtų stovėti ir laukti registratūroje, ant stalo jie išdėlioja po voką, skirtą kiekvienam muzikantui, kurį jie pasiima ir eina į savo kambarį. Daroma viskas, kad būtų sutaupytas laikas ir suteiktas kuo didesnis komfortas. Manau, kad ne pats komfortas čia yra svarbiausias dalykas, bet pagarba žmogaus darbui ir užmokestis, kurio žmogus vertas už savo darbą.
– Bet Lietuvoje, turint omenyje muzikantus, mes kalbame ne apie pagarbą, o tiesiog apie išgyvenimą. Daugelis dirba po kelis darbus, važinėja tarp Kauno ir Vilniaus bei kartu dar dirba pedagoginį darbą. Jie verčiasi per galvą, nes grodami viename orkestre tiesiog neišgyventų, o juk savo muzikinį profesionalumą ugdė nuo vaikystės ir profesiškai augti jie turi nuolat.
– Kauno miesto simfoninio orkestro potencialas yra tiesiog puikus. Esu priblokšta, kad per tuos ketverius metus šiame orkestre atsirado tiek jaunų puikiai grojančių žmonių. Ir jeigu jie gautų pakankamą užmokestį, tikrai galėtų koncentruotis tik ties tuo ir jiems nereikėtų blaškytis tarp kelių darbų. Galėtu įsivyrauti disciplina, repetuoti galbūt būtų galima ir kiek rečiau, bet paskirtomis valandomis visada galėtų repetuoti visi ir visiškai pasiruošę.
Kauno filharmonijos salė yra tikrai labai gera, jauki, graži, turinti gilias tradicijas. Kad ir kaip ten būtų, ji – ne orkestrinei muzikai. Dainininkams, solistams arba kameriniams ansambliams ji yra puiki. Mažam orkestrui, Josepho Haidno, Wolfgango Amadeus Mozarto, daugiausia Ludvigo van Beethoveno repertuarui – neblogai. Bet salė tikrai nepritaikyta dideliam orkestrui ir Kaunui reikia didelės koncertų salės, turinčios gerą akustiką.
– Įvardijote vieną esminių problemų, kažkas turėtų tai išgirsti. Bet grįžtant prie pasaulinio konteksto, šiuo metu esate Birmingamo orkestro meno vadovė. Kaip jūs ten jaučiatės, kaip derinate darbą? Ypač, kai esate tokia jauna.
– Su Birmingamo orkestru mes jau sutarėme dirbti kartu, bet tikrą darbą pradėsime ateinantį rudenį. Šiuo metu mes turėjome du projektus praeitą vasarą ir sausio mėnesį, po kurių orkestras man pasiūlė darbą ir aš nusprendžiau priimti. Šiuo metu yra paruošiamieji darbai, repertuaro derinimas, organizaciniai, administraciniai klausimai, koncepciniai klausimai, ką ir kaip mes galime daryti. Formuluojame orkestro tikslus, kaip gauti tiek paramos, kad galėtumėme juos įgyvendinti. Ateinantis sezonas nuo rudens bus man nelengvas, nes Birmingame mes jau pradėsime dirbti, bet dar ne didžiausiu krūviu, sumažintą savaičių skaičių dirbsime kartu. Ir taip bus todėl, kad šiuo metu aš vis dar esu Zalcburgo operos teatro meno vadovė ir Los Andželo orkestro asistentė, viena iš dirigenčių. Zalcburge per metus ruošiu apie tris naujus pastatymus. Šitas dvi pozicijas aš baigsiu per ateinantį sezoną. Taigi mano intensyvus darbas ir koncentracija vien ties Birmingamo orkestru prasidės nuo 2017-ųjų rudens. Bet ir šiuo metu metu mes jau dirbame.
O kalbant apie patį orkestrą, koncentravimasis į meninius, muzikinius dalykus ir darbas dėl jų bus didžiulė ir dažnai nelengva mokykla, nes orkestras turi itin platų repertuarą ir groja beveik viską nuo klasikos iki šiuolaikinės muzikos. Jie turi tris puikius chorus, jaunimo ir du suaugusiųjų, vienas – mėgėjų, kitas profesionalų. Su jais mes galime atlikti visa vokalinį instrumentinį repertuarą. Jie turi fantastišką salę, kurią prieš 25 metus miestui iškovojo dirigentas Simonas Rattle'as, kuris dabar yra Berlyno filharmonijos orkestro vadovas. Prieš tai Birmingamas turėjo kitą salę, seną, kurioje pirmą kartą buvo atlikta Felixo Mendelssohno oratorija "Paulius". Salė buvo pastatyta XVIII a. pabaigoje ir turi apie 1 000 vietų. Bet tam tikram repertuarui, tarkime, Gustavo Mahlerio arba Antono Brucknerio muzikai, ta salė yra per maža.
Beje, įdomiausia, kad orkestrų identitetas ir savigarba labai priklauso nuo vietos, kurioje jie repetuoja ir koncertuoja. Geri orkestrai, pavyzdžiui, Vienos radijo orkestras, koncertuoja geriausiose salėse, o repetuoja tokioje gana apšepušioje Vienos radijo salėje. Tai iškart atsispindi orkestro sieloje.
– Na, o Birmingamas nėra toks miestas, kokie yra Viena arba Berlynas. Tai industrinis, svarbus vidurinės Anglijos centras, bet turistiniu ar istoriniu atžvilgiu nėra didelė įžymybė. Bet apie dabartinę Birmingamo salę kai kas atsiliepia kaip apie geriausią Anglijos salę, arba, kad Birmingamo ir Liucernos koncertų salės yra geriausios Europoje. Tokia salė kelia visą orkestro dvasią ir užsidegimą dirbti ir daryti kuo daugiau, kuo geriau. Kiekvienas muzikantas nori prisidėti prie orkestro augimo. Tai labai patyres, profesionalus, bet ir šiltas bei žmogiškas orkestras, daugelį kūrinių jie jau groja metų metus ir mintinai juos žino. Mano tikslas yra kilstelėti orkestrą, o kad galėčiau tai padaryti, turiu žinoti viską, ką jie jau žino.
– Tai turbūt ir yra pagrindinė dirigento misija – kiek yra įmanoma, kilstelėti orkestrą?
– Mes visi kiekvieną dieną norime kilstelėti save tą dieną, kartais pavyksta, kartais – ne.
Ne kiekvienam dirigentui tai pavyks ir ne kiekvieną dieną. Bet pats žodis "dirigentas" išvertus, pavyzdžiui, iš italų kalbos reiškia – rodantis kryptį. Dirigentas bando atrasti tą kryptį, kad įvyktų orkestro kokybinis šuolis. Pats dirigentas vienas nieko negali padaryti, net garso išgauti, bet kartu su kitais, atradus ir susitelkus į tam tikrą kryptį, galima siekti orkestro tikslų.
– Koks jūsų kelias į muziką, galbūt prieš pasirinkdama chorinio dirigavimo specialybę, grojote kokiu nors instrumentu? Apskritai, dirigento profesijai reikalingos ir tam tikros asmenybės, charakterio savybės, vis dėlto tenka stovėti prieš visą orkestrą.
– Už meilę muzikai, jos pasirinkimą galiu būti dėkinga tėvams. Mano mamai buvo devyniolika, kai aš gimiau, o po dešimties metų gimė mano sesuo. Ačiū mamai, kad, vos mane pagimdžiusi, grįžo į Muzikos akademiją ir toliau studijavo fortepijoną. Dažnai ir užmigdavau, ir prabusdavau klausydama, kaip ji groja ir ruošiasi paskaitoms. Žinoma, mane auginti padėjo močiutė, jos mama, ir ji galėjo tęsti studijas. Abu tėvai mane imdavo į savo muzikos pamokas, chorų repeticijas, į keliones, koncertus, ir aš įaugau į tą muzikinį pasaulį. Negalėjau įsivaizduoti gyvenimo be jo, išmokau užsiimti savimi ir atsakyti už save, nes jie turėjo savo reikalų, o aš turėjau pati praleisti laiką. Beklausydama kai kurias operas beveik išmokau atmintinai.
Mano tėvas, choro dirigentas, yra griežta asmenybė, juo žaviuosi, prisimenu ne vieną pamokantį epizodą iš vaikystės. Pavyzdžiui, penktoje klasėje man labai nepatikdavo fizinio lavinimo pamokos. Atsimenu, kaip mes kažkur ėjome ir aš vis skundžiausi, ką mums reikia fizinio lavinimo pamokose daryti, o tėtis, visada mokėjęs nukirsti staigiai pokalbį, tarė: "Ko tu čia bambi?". Ir to užteko, kad kaipmat susivokčiau. Taip, tas griežtumas yra šiek tiek ir skaudus, bet kartu jis mobilizuoja. Taigi griežti metodai man yra gerai pažįstami, vis dėlto savo darbe ieškau vidurio ir jį rasti nėra lengva, kartais žmones išties reikia mobilizuoti.
Mano sesuo yra pianistė, brolis – irgi, jam šešiolika metų, šiuo metu mokosi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kurią baigė ir mano tėvai.
Kadangi aš pavėluotai įstojau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, mano specialybe tapo chorinis dirigavimas. Choristams fortepijonas dėstomas intensyviai, bet ne specialybės lygiu. Aš ir dabar, kai tik įmanoma, treniruoju pirštus, bet taip, kaip brolis ar sesuo, tikrai niekada negrosiu.
– Kaip jaučiasi moteris dirigentė, nes nereikia būti didelei feministei ar antifeministei, kad suvoktum stereotipinį mąstymą, jog orkestro dirigentas – vyriška pozicija?
– Stereotipai keičiasi ir tikrai manau, kad ateityje bus daugiau moterų dirigenčių. Dabar dar taip nėra, bet ateityje tikrai daugės šia profesija užsiimančių moterų, viskas keičiasi ir keisis toliau. O dirbant, kai žinau, kad esu puikiai pasiruošusi, kai žinau, kas ir kaip, tuomet tampa viskas aišku, nesvarbu, vyras ar moteris, visi kartu dirbame dėl to paties.
Žinoma, reikalinga ir sportinė forma, ištvermė. Pavyzdžiui, diriguodamas operą, tris valandas stovi, stovėdamas daug judi, taip pat turi išlaikyti nuolatinį dėmesį. Organizmui tenka krūvis, turi atrasti, kaip maitintis, kaip sportuoti, kaip susidėlioti dienotvarkę, kad galėtum tai pakelti. Tačiau nuostabiausia, kad šiame darbe nėra rutinos, neini į darbą kiekvieną rytą aštuntą valandą, nebaigi jo penktą. Nebūna vienodų dienų ir savaičių, bet krūvis išties nemenkas, ritmas nuolat keičiasi ir prie jo reikia prisitaikyti, galvoti ir apie tokius paprastus dalykus, kaip, kada valgyti ir kada miegoti, kad organizmas nesustreikuotų, galėtum savo darbą atlikti kuo geriau ir svarbiausia – girdėtum muziką.
– O be muzikos, jūsų pasaulyje dar kažkas yra?
– Pasaulyje yra tiek daug muzikos, o muzikoje – tiek daug pasaulio.
M. Gražinytė-Tyla – lietuvių muzikos ambasadorė 1
