Nuojauta išsipildė
Būdama maža galvodavau, kad mirtis priklauso ne nuo mirštančiojo, o nuo esančiųjų šalia. Buvau įsitikinusi, kad jie neturi teisės leisti numirti. Privalo kažką padaryti, kad žmogus nenumirtų.
Šią savo vaikystės nuostatą prisiminiau galvodama, kaip pradėti rašinį apie dvi moteris, išgelbėjusias gyvybę savo vyrams. Ne patraukusias juos nuo bedugnės krašto, ne perspėjusias apie artėjantį traukinį, o privertusias plakti širdį, ištikus klinikinei mirčiai.
"Dvi dienas persekiojo mintis, kad teks vyrą gaivinti, nors jis jautėsi puikiai. Kažkodėl pagalvojau, kad tai įvyks namuose, svarsčiau, kaip greitoji į kiemą įvažiuos, jei aš nežinau šlagbaumo kodo. Jis yra vyro telefone, maniau, blogai, kad užtruksiu, kol atrasiu", – tą šeštadienio rytą važiuodama į pirmą iškvietimą pas ligonį Remigija Buinickienė, greitosios medicinos pagalbos specialistė, negalvojo, kas tas ligonis.
Daugiau kaip 40 metų dirbdama Kauno greitosios medicinos pagalbos stotyje Remigija niekada nesvarsto, kokios būklės ligonį ras, ką nuvykus reikės daryti. Ilgametė patirtis akimirksniu padeda įvertinti situaciją, diktuoja veiksmus.
Dvi dienas persekiojo mintis, kad teks vyrą gaivinti, nors jis jautėsi puikiai. Kažkodėl pagalvojau, kad tai įvyks namuose.
Pažino iš tolo
Šį kartą greitosios medicinos pagalbos specialistė žinojo, kad važiuoja pas insulto ištiktą ligonį. Vairavusį automobilį ir, sveikatai sutrikus, atsitrenkusį į gyvenamojo namo tvorą Romainiuose, Lubinų gatvėje.
"Kai buvome pusiaukelėje, per radijo stotelę man patikslino, kad ligoniui – ne insultas, kad praeiviai jį gaivina, mūsų dispečeris telefonu sako, ką daryti", – Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties metodą, kai kviečiančiajam pagalbą diktuojami gaivinimo veiksmai, kol atvyks medikai, primena R.Buinickienė.
Jai tą akimirką toptelėjo mintis: o gal nelaimė ištiko jos vyrą? Žinojo, kad jo širdis nėra stipri, ją gydėsi prieš du dešimtmečius, kai buvo 40-ies, ir prieš dvejus metus. Bet greitai neramią mintį nuvijo šalin. Rytą abu išėjo į savo darbus, dieną prieš buvo "Megoje": pasmalsavo parduotuvėse, papramogavo.
"Įvažiavus į Lubinų gatvę iš tolo pamačiau vyro automobilį. Rankos ir kojos nutirpo net neatkreipus dėmesio į valstybinį numerį. Pribėgusi saviškį pažinau iš jo batų", – šių sukrečiančių akimirkų savo darbo praktikoje R.Buinickienė neužmirš niekada.
Apgailestauja, kad nepadėkojo
Ligonis gulėjo ant pievelės namo, į kurio tvorą įvažiavo, kieme. Kažkas jį gaivino. Remigija nesutriko: prijungė defibriliatorių, konstatavo skilvelių virpėjimą. Kartu su kolega, vairuotoju paramediku Tomu Drodvilu perėmusi gaivinimą, pakaitomis su defibriliavimu atliko krūtinės paspaudimus.
Širdies ritmas buvo atkurtas labai greitai, per 2 min. Tas dešimt minučių, iki atvykstant greitajai, ligonio gyvybę gaivindami palaikė nelaimės vietoje buvę žmonės.
"Prisimenu, kai atvažiavusi ir pribėgusi šūktelėjau: Dieve, čia mano vyras! Buvau ištikta šoko ir labai apgailestauju, kad ratu apstojusiems žmonėms įskamiai surikau pasitraukti. Juk jie gelbėjo mano vyro gyvybę, o aš jiems net nepadėkojau", – Remigijos akyse tebestovi vaizdas, kai vyro veidas – marmurinės spalvos, šlapias nuo prakaito.
Laringinė kaukė, infuzija, reanimacinė brigada – tai buvo panaudota jau pradėjus plakti ligonio širdžiai. Pustrečios paros praleista Kauno klinikų Intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriuje, paskui nemažai laiko – paprastoje palatoje, bene trys reabiltacijos savaitės – sanatorijoje Druskininkuose.
"Edmundą buvo ištikusi klinikinė mirtis. Šiandien jis jaučiasi gerai", – sako Remigija, praėjus dviem mėnesiams po jos šeimą sukrėtusio įvykio darbe.
Chirurgai sako, kad niekuomet nenorėtų operuoti savo artimųjų. O gaivinti savą žmogų ar labai sunku?
"Baisu, labai baisu, – atsako Remigija, atgaivinusi savo vyrą, su kuriuo gyvena 38-erius metus. – Viską dariau automatiškai, tos kelios minutės, kol vyras nekvėpavo, prilygo amžinybei."
Laimei, ligonis greitai atsigavo. Ligoninėje pradėjo kalbėti, bet iki šiol to, kas įvyko, neatsimena. Net trys to laikotarpio paros išsitrynė iš E.Buinicko atminties. Neprisimena netgi ryto iki avarijos įvykių. Pasakoja, kad matė šviesą ir kažką šaukiant: Edmundai, Edmundai! Vadinasi, girdėjo žmonos balsą. Tačiau būsena buvo lengva. Vyras sako, kad tokia mirtis visai nebaisi.
Pirmosios pagalbos esmė
"Klinikinės mirties priežastis – trombas. Mano vyrui stentuotos širdies kraujagyslės, tenka vartoti vaistus. Geria jų ir nuo hipertenzijos. Neįgalumo pašalpa – 200 eurų. Tai nesuteikia galimybės gyventi visavertį gyvenimą, išvengti streso", – vyro sveikatos būklę pakomentuoja R.Buinickienė.
O jai pačiai argi lengva? Įtemptas darbas paromis, miegas dieną po 24 darbo valandų neprilygsta visų įprastam ramios nakties poilsiui. Tačiau Remigija nesiskundžia. Medikės profesija – jos pasirinkimas, Kauno greitosios medicinos pagalbos stotis – vienintelė darbovietė. Kur būtų lengviau, moteris neieško, tai, kad sugrąžino gyvenimą savo vyrui, žygdarbiu nevadina. Ji dėkinga kolegoms, diktavusiems gaivinimo veiksmus telefonu ir atvykusiems į pagalbą, bei žmonėms, ją suteikusiems iki atvykstant medikams.
"Be šios pagalbos mano vyras nebūtų išgyvenęs, todėl mokėti gaivinti yra neįkainojami veiksmai", – sako R.Buinickienė.
Savą žmogų gaivinti dvigubai sunkiau. Nuo streso įsijungia automatizmas. Akistata su mirtimi labai paveikia.
Savosios patirties ji nelinki niekam, nors ne kartą yra patekusi į akistatą su mirtimi, patyrusi savo bejėgiškumą prieš ją, apgailestaujanti dėl vis jaunesnius žmones ištinkančio širdies infarkto ir kitų sveikatos sutrikimų.
Jei būtų išėjusi
Aldona Taurosevičienė Kauno greitosios medicinos pagalbos stotyje dirba jau 35-erius metus, tačiau tai, ką patyrė pernai, užgožia išgyvenimus, patirtus dėl pacientų skausmo ir mirčių.
"Mūsų darbe tenka susidurti su mirtimi, – patvirtina A.Taurosevičienė, pasirinkusi medikės profesiją dėl to, kad galėtų padėti kitiems. – Niekada nepamiršiu pirmojo paciento – 40-ies metų vyro, kuris mirė nuo širdies infarkto greitosios pagalbos automobilyje."
Aldona pasakoja labai ilgai negalėjusi atsitokėti, nes ta mirtis ją pribloškė. Tuomet jauna medikė dar giliau suvokė, kokia didelė atsakomybė tenka, pasirinkus tokį darbą, bet niekada nesudvejojo jo prasmingumu.
Tai, kad mediko profesija išskirtinė, pajaučia susidūrusieji su mirtimi. Kai tą akimirką šalia yra medikas, jis prilygsta Dievui. Zigmas Taurosevičius norėjo, kad jo žmona būtų medikė.
"Tą dieną rengiausi kai kur važiuoti, bet persigalvojau ir likau namuose. Sėdėjome su vyru dviese ant sofos ir kalbėjomės. Staiga matau, kad jis svyra ant šono. Iš pradžių pagalvojau, kad juokauja. Pašaukiau vardu, nieko neatsakė. Sugriebiau, papurčiau – nereaguoja. Tada supratau, kas atsitiko", – baisias akimirkas mena Aldona.
Sąmonę praradusį vyrą moteris puolė gaivinti įpūtimais į burną ir krūtinės paspaudimais, išsikvietė reanimobilį. Atvykę kolegos ligoniui atliko širdies defibriliaciją. Gaivino apie 40 min. Pradėjus plakti širdžiai ir nešant iš namų į greitosios pagalbos automobilį ligonis atsimerkė, pradėjo kvėpuoti pats.
"Savą žmogų gaivinti dvigubai sunkiau. Nuo streso įsijungia automatizmas. Akistata su mirtimi labai paveikia", – Aldona pasijuto kiek atlėgusi tik po dviejų mėnesių, kai baigėsi intensyvaus vyro gydymo laikotarpis.
Tada ji pajuto ne palengvėjimą, o nuovargį, išsekimą.
Akistatos poveikis
"Klinikinė mirtis mano vyrą ištiko nepraėjus nė trims mėnesiams po sudėtingos širdies operacijos. Visą tą laiką širdies ritmas buvo sutrikęs, tęsėsi prieširdžių plazdėjimas. Gydytojai sakė, kad ritmą bus galima atkurti, kai žaizdos širdyje sugis, bet dėl jo sutrikimo, antibiotikų, kurių, teko daug vartoti po operacijos, išprovokuoto blogųjų bakterijų suaktyvėjimo, mikroelementų stokos įvyko klinikinė mirtis", – medicinines priežastis puikiai žino A.Taurosevičienė.
Nors metus šlubavo sutuoktiniojo atmintis, dabar 57-erių vyras jaučiasi neblogai. Jis jau dirba savo įmonėje, pasportuoja, važinėja dviračiu, skaito knygas – daro tai, kam anksčiau laiko nerasdavo.
"Mūsų šeimos gyvenimo pobūdis keičiasi. Vyrui negalima patirti nervinės įtampos, negali būti pašalinių dirgiklių, todėl renkamės ramesnę ir fiziškai aktyvesnę gyvenseną", – konstatuoja Aldona ir priduria, kad pagrindinė viso to priežastis – įgimta širdies yda, kurią lėmė paveldimumas.
Trys Aldonos ir Zigmo vaikai, laimei, sveiki. Moteris įsitikinusi, kad kiekvienas iš mūsų turi saugoti savo sveikatą, kol ji gera, nes žmogaus gyvybė labai trapi. Kaip ją saugoti?
"Reikia pasistengti. Labai svarbu sveikai maitintis, daug judėti, vengti streso. Poilsis – svarbiausia. Yra verslininkų, kurie pamiršta save. Savaitė atostogų per metus – ir viskas. O juk organizmo jėgos išsenka, reikia jas atkurti", – šiuolaikinio žmogaus sveikatos priešus puikiai žino A.Taurosevičienė.
Ji, kaip ir jos kolegė R.Buinickienė, laurų vainiko sau ant kaklo nekabina. Jų vyrai žino, kas pratęsė jų gyvenimą, ir tai yra svarbiausia.
