W. A. Mozartas, Vienos klasicistinės mokyklos, kartu su Jozephu Haydnu ir Ludwigu van Beethovenu, atstovas, Zalcburge gimęs ir Vienoje miręs muzikos genijus. Jo trumpas gyvenimas (1756–1791) apipintas legendomis, kūriniai išnagrinėti muzikologų. Trumpai ir seniai gyvenęs genijus niekur nedingo – jo operos nuolatos statomos, kūriniai skamba visuose pasaulio kampeliuose. Jo muzikos rekomenduoja klausytis naujagimiams, ji padeda nuo dantų skausmo, kokia nors jo melodija tikrai slepiasi jūsų telefonuose, kiekvienas geba paniūniuoti ką nors iš jo operų, simfonijų, mišių, sonatų... Jo galima klausytis be perstojo, jis džiugina ir nušviečia sielą kaip šviesa.

Ir tada... miuziklas. Nesakau, kad ir išdarkytas telefono garsas tinkamas W. A. Mozarto muzikai, tačiau miuziklas? Visai neseniai diskutavau su melomanu, taip ir nemačiusiu puikios Kipro Mašanausko roko operos „1972“. Jo manymu, Romo Kalantos žūtis yra netinkamas objektas roko operai. Tačiau juk tai meno kūrinys, itin tiksliai parodantis laikotarpio kontekstą, ginčijausi. O kaip W. A. Mozartas? Ironiškas balsas galvoje priminė Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jesus Christ Superstar“ (1970), kurios daugelį melodijų galėčiau padainuoti mintinai ir kurios premjerą Kęstutis Antanėlis parengė tais pačiais metais, kaip autorius – premjerą Niujorke. Tačiau kas tinka Dievui, nejaugi tinka W. A. Mozartui?

Tad, kaip suprantate, abejonių buvo. Be abejo, ne dėl miuziklo autorių Michaelo Kunze’ės  ir Sylvesterio Levay, kurių puikus miuziklas „Elizabeth“ su dideliu pasisekimu rodomas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Lygiai taip neturėjau abejonių dėl puikaus režisierės Viktorijos Streičos, muzikinio vadovo ir dirigento Jono Janulevičiaus, scenografo Artūro Šimonio, kostiumų ir grimo dailininko Juozo Statkevičiaus darbo, kaip ir choreografo Dainiaus Bervingio, dirigentės Oksanos Madarash, chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės, šviesos dailininko Audriaus Jankausko ir vaizdo projekcijos autoriaus Arvydo Strimaičio. Abejonių man kėlė tik pagrindinis miuziklo herojus.

Kūrybinis M. Kunze’ės ir S. Levay duetas, kurio darbą „Elizabeth“ kauniečiai gali stebėti nuo praeitų metų, taip pat pakedeno Marijos Antuanetės ir Daphne’ės du Maurier romano herojės Rebekos gyvenimą. Vis dėlto man ne visai priimtina pastarųjų laikų mada sužmoginti, tarsi padėti ant žemės didžiuosius – ar tai būtų monarchai, ar meno genijai. Jeigu tai būtų tik netikėtumas – ach, jie irgi vaikščiojo į tualetą ar – ir jie turėjo šeimos problemų! Be abejo, vaikščiojo, ir be abejo, turėjo. Juk žmonės – iš kūno ir kraujo. Taigi su pasimėgavimu žiūrėjau serialą „The Crown“, Didžiosios Britanijos monarchų vestuves ir laidotuves, tačiau eidama į miuziklą apie W. A. Mozartą jaučiausi tarsi darydama šventvagystę...

Aplinka: dinamišką siužetą padeda kurti ir išraiškingos choreografijos vokaliniai numeriai, patikėti choro solistams. / D. Stankevičiaus nuotr.

Stebėjau miuziklą „Mozart!“ tokios sudėties, kai kompozitorių vaidino Vygantas Bemovas, jo tėvą – Laimonas Pautienius, seserį – Viktorija Zeilikovičiūtė, Zalcburgo arkivyskupą kunigaikštį Hieronymusą Colloredą – Jeronimas Milius, arkivyskupo rūmo valdytoją grafą Arco – Žygimantas Galinis, Mozarto žmoną Constanze – Marija Arutiunova, jos motiną Cäciliją – Ieva Vaznelytė.

Baronesę von Waldstätten vaidino Kristina Siurbytė, Emanuelį Schikanederį – Ramūnas Urbietis, Constanze’ės seseris – Gabrielė Bukinė, Gabrielė Bielskytė, Agnė Kurauskaitė; Fridoliną Weberį ir Cäcilijos meilužį Johanną Thorvartą – Faustas Januška, gydytoją Franzą Antoną Mesmerį ir Austrijos imperatorių Jozefą II – Ramūnas Šimukauskas, Austrijos imperatorę Mariją Teresę ir Mozarto motiną – Viktorija Streiča.

W. A. Mozarto genijaus Amadeus vaidmuo buvo patikėtas Luknei Šilanskaitei, genijaus šešėlių – Liepai Vaičikauskaitei ir Ditei Liepai Vaikšnoraitei. Vienos aukštuomenę, Zalcburgo gyventojus, tarnus ir liokajus vaidino teatro choras ir baleto artistai.

Mano simpatijos – sudėtingą W. A. Mozarto tėvo vaidmenį dainavusiam L. Pautieniui, charizmatiškiems grafui Arco – Ž. Galiniui ir Emanueliui Schikanederiui – R. Urbiečiui (pastarasis man itin priminė Cezarį Flickermaną filme „Bado žaidynės“ vaidinusį Stanley Tucci), įspūdingai nedorėlei (programoje įvardytai kaip sukta moteriškė) Cacilijai Weber – I. Vaznelytei ir išdidžiam arkivyskupui Colloredui – J. Miliui. Norėtųsi tikėti, kad jo scena spintoje buvo autorių, o ne Kauno statytojų pageidavimas, nes arkivyskupo blogis buvo suprantamas iš bendros vaidybos. Taip pat perteklinis man pasirodė Weberių šeimos šėliojimas lovoje ir moterų apranga. Vargu ar žiūrovui nesuprato, kokios jos nedoros, kai tai aiškiai išsakoma miuziklo tekstuose.

Miuziklo pradžia nenuteikė pozityviai. Dar iki spektaklio pradžios scenos tamsumose projektuota enciklopedinė-vikipedinė informaciją apie W. A. Mozartą, išryškinant vietas, faktus, datas. Miuziklas prasidėjo scena kapinėse, kur kompozitoriaus našlė už pinigus nurodo jo kapą – genijaus kaukolė juk papuoš bet kokią kolekciją. Tai praeitis, o W. A. Mozartui – dar tik ateitis, nes tikrasis spektaklio veiksmas prasideda jo vaikyste.

Pirmoji scena rūmuose tiksliai ir skaudžiai parodo to meto muziko padėtį. Vunderkindas – diduomenės žaisliukas. Toks mažas, o jau taip groja! Pažiūrėkite – net ir uždengus klaviatūrą ir užrišus akis. Jis dar vaikas, bet aprengtas kaip suaugęs žmogus, netgi dėvi peruką! Apdovanojimas? Tik ponių aplodismentai ir išaugtas princo švarkelis. Sakyk „ačiū“, juk princo. Patyrėte išlaidų – ką padarysi, pastovėkite nuolankiai su skrynele, gal ką ir įmesime.

Tėvas Leopoldas tarsi atstovauja senajai muzikų kartai – paklusnus, pagarbus, lojalus savo ponui, o visą miuziklą išlikęs jaunas W. A. Mozartas – maištingas, pašėlęs, nepagarbus ir net arogantiškas. Jis nenori būti paklusnus arkivyskupo tarnas (nors tokia buvo realybė), jis nori į Vieną, imperijos sostinę, groti pačiam imperatoriui (tad tiesiog kitam ponui?), leisti savo jaunas dienas taip, kaip norisi, – lėbaujant, lošiant, su draugais ir merginomis. Būtent ši, patrakusi, W. A. Mozarto pusė parodyta itin pabrėžtinai: jis tyčiojasi iš grafo Arco, arkivyskupo Colloredo, nepastebi motinos ligos, skolingas tėvui, bet lengva ranka atiduota pinigus, kuriuos žadėjo atsiųsti sesers vestuvėms.

Tėvas Leopoldas tarsi atstovauja senajai muzikų kartai – paklusnus, pagarbus, lojalus savo ponui, o visą miuziklą išlikęs jaunas W. A. Mozartas – maištingas, pašėlęs, nepagarbus ir net arogantiškas.

Miuziklo Mozartas naivus ir kvailokas: Weberių šeima juo finansiškai naudojasi, vestuvės su Constanza organizuojamos juos prigavus lovoje. Kokia puiki pastarosios ir jos motinos scena, kurioje suskamba Nakties karalienės arijos iš W. A. Mozarto operos „Stebuklingoji fleita“ motyvai!

Žaviai įkomponuotų W. A. Mozarto kūrinių motyvų miuzikle yra ir daugiau. Paminėsiu tik keletą. Viena jų – puiki Colloredo ir Arco scena, kai arkivyskupas, pakėlęs nuo žemės išmėtytas W. A. Mozarto gaidas, išgirsta muziką, supranta jos genialumą (net susimąsčiau – ar daug mūsų laikų ponų gebėtų iš natų girdėti muziką?). Miuziklo pabaigoje su visai nesakraliu tekstu suskamba Requiem motyvai.

Reikia pasakyti, kad miuzikle galimybių atsiskleisti turi kone visi charakteriai, prisistatantys solo arijomis ir žaviais ansambliais. Muzika įvairuoja – greta vis išnyrančių W. A. Mozarto muzikos motyvų girdėti baladės, regtaimas, rokas. Taip pat miuzikle gausu kompozitoriaus biografijos motyvų. Sušmėžuoja Antonio Salieri. E. Schikaneredis pasakoja apie operą su kalbamaisiais intarpais – zingšpylį. Paslaptingas vyras užsako gedulingas Mišias – Requiem. Tikras yra netgi arkivyskupas Hieronymus von Colloredo. Čia net suskamba istorinė frazė „natų lygiai tiek, kiek reikia!“. Tai tikri W. A. Mozarto gyvenimo asmenys ir faktai, tačiau jų yra ir daugiau.

Nesigilinama į Wolfgango ir Constanzos šeimos gyvenimą ir jų turėtus vaikus; galimą W. A. Mozarto priklausymą masonų ordinui; to meto muzikinio gyvenimo kontekstą ir jo kolegas; galiausiai – kūrinių gausą ir įvairovę, premjeras Europoje. Nežinant (nors tikriausiai neįmanoma nežinoti nors ko nors apie W. A. Mozartą) jo biografijos, iš miuziklo galėtų susidaryti įspūdis, kad jis – tiesiog klavesininkas su kompozitoriaus ambicijomis ir poros pasisekusių kūrinių premjeromis.

Nejučia žavintis kone visais miuziklo herojais, W. A. Mozartas erzina. Erzina visus – šeimą, didžiūnus, draugus ir Constanzą. Vienintelis be peruko, susišiaušęs, besišaipantis iš visų ir visaip, per sceną pasileidžiantis tarsi AC / DC muzikantas, prieštaraujantis viskam, kas tuo metu įprasta. Šis vaidmuo ir partija sudėtingi, tad mano aplodismentai jį vaidinusiam V. Bemovui. Tik ar toks – žmogiškųjų ydų kupinas, netgi kažkiek išlepęs, demonstratyviai pareiškiantis – „muzika esu aš!“ W. A. Mozartas mums yra artimesnis ir suprantamesnis?

Dvilypis – jaunuoliu likęs patrakėlis Wolfgangas ir mažas, puošniai aprengtas vaikutis Amadeus su baltu peruku, ramiai stebintis įvykius, tačiau dažniausiai rašantis muziką ir pabaigoje atliekantis lemtingąjį veiksmą... plunksna. Ar tai reiškia, kad W. A. Mozartą sunaikino jo talentas? Juk tikriausiai prisidėjo ir nestipri sveikata, persidirbimas, gyvenimo būdas, tačiau šiandien tai nebesvarbu. W. A. Mozartas po pasaulį pažiro savo muzikos skambesiu, simboliais tapusiomis melodijomis, legendomis ir net saldainiais.

Statulos postamentas, miuziklo pradžioje skirtas monarchams, o pabaigoje – W. A. Mozartui, tarsi įprasmina jo gyvenimą. Kita vertus, daug paprasčiau menininką šlovinti, kai jis miręs.

Jo kapas nežinomas, o miuziklo pradžioje minima kaukolė tikriausiai taip ir liks apipinta legendomis. Kaip ir pats W. A. Mozartas. Ir vis dėlto miuziklo „Mozart!“ istorija aktuali ir mūsų dienoms.

Koks šių dienų menininko gyvenimas? Anuomet vieni, kaip Franzas Josephas Haydnas ir tai pačiai kartai priklausęs Leopoldas Mozartas, rinkosi rūmų muziko – pagarbaus tarno gyvenimą. Kiti – laisvai samdomo ir iš užsakymų gyvenančio, laisvo nuo pono, tačiau ir nuo nuolatinio atlyginimo gyvenimą. Visai kaip šių dienų nuolatinį darbą turintys menininkai – tik juos samdančių ponų vardai kitokie ir, deja, prastesnis išsilavinimas ir suvokimas.

Nuoširdžiai rekomenduoju naująjį Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklį „Mozart!“. Ir, be abejo, domėtis meno ir kultūros istorija, ieškoti priežasčių, neapsiriboti interneto šaltiniais, filmais ir miuziklais. Kodėl? Nes mūsų protas linkęs lengviau įsisavinti sinkretinį žanrą. Proto lentynėlėse mieliau pasilaikomas filmas, o ne knyga, lengva filmo muzika, o ne simfonija, miuziklo melodija, o ne operos arija. Tai ne kritika, o faktai.

Jeigu jums, kaip ir man, nepatinka toks W. A. Mozarto vaizdavimas, prisiminkite, kad tai autorių teisė. Galime patys susidaryti nuomonę apie kompozitorių skaitydami knygas ir lygindami faktus. Jis tikrai buvo žmogus, neturėjęs nerūpestingos vaikystės, daug dirbęs, gavęs talento tiek, kiek ir žemiškų negandų. Juk vardas Theophilus, vienas iš keturių Mozartui duotų – Joannesas Chrysostomus Wolfgangus Theophilus, reiškia „mylimas Dievo“. Tačiau jis tik žmogus – kad ir kaip nesinori su tuo sutikti.

Ir vis dėlto. Pirmiausia, ko man norėjosi grįžus namo po paveikaus, žavaus ir sukrečiančio miuziklo „Mozart!“, – pasiklausyti tikrosios šio genijaus muzikos.

Ne išimtis ir žymusis kompozitorius Wolfgangas Amadeus Mozartas – vunderkindas, iškilusis Vienos klasikas, nesulaukęs 36-erių miręs genijus, tapęs austrų miuziklų kūrėjų libretininko Michaelo Kunze’ės ir Sylvesterio Levay miuziklo „Mozart!“ pagrindiniu veikėju. Šis savitai W. A. Mozarto gyvenimo istoriją pasakojantis miuziklas tapo reikšminga KVMT šio sezono naujiena.

W. A. Mozarto paradoksas

Nors šiandien W. A. Mozarto vardas siejamas su sofistikuota ir taisyklių varžoma aukštosios klasikinės muzikos kultūra, iš tiesų jis norėjo asmeninės ir kūrybinės laisvės, kuri laikotarpio, kuriame jis gyveno, aplinkybėmis buvo sunkiai įsivaizduojama. Kompozitoriaus profesija, priešingai nei šiandien, tuomet tebuvo siejama su patarnautojo aukštuomenei, bet ne laisvo menininko vaidmeniu. Nors W. A. Mozartą galima laikyti žinomiausiu Vakarų Europos klasikinės muzikos kanono kompozitoriumi, nes jo atvaizdas ir muzika yra tapę kone ikonomis ar bent jau simboliais, reprezentuojančiais klasikinės muzikos kultūrą, iš tiesų ne vieną jo gyvenimo faktą, taip pat ir asmenybės bruožus, gaubia paslapties šydas, audrinantis šiandienos menininkų fantaziją.

Kone pati žinomiausia ir itin ryški kompozitoriaus asmenybės interpretacija priklauso čekų ir amerikiečių režisieriui Milošui Formanui, 1984-aisiais sukūrusiam kino šedevrą „Amadeus“. Nesunku pastebėti šio filmo inspiracijų M. Kunze’ės ir S. Levay darbe, kurį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) režisavo Viktorija Streiča.

Režisierė teigia, kad šis spektaklis yra susitikimas „ne su idealizuotu klasikiniu kompozitoriumi, kurio biustas stovi ant fortepijono muzikos mokykloje, o su išskirtine, vitališka, žaižaruojančia asmenybe“. Kaip pagrindinę spektaklio idėją režisierė pasirinko „kurti“ ir „degti“ paralelę, išryškinančią spindesio ir savidestrukcijos priešpriešą, pražudžiusią ne vieną didį menininką. Ši idėja, kaip ir režisūrinis sprendimas W. A. Mozartą vaizduoti kaip amžiną vaiką, – gana ryškios aliuzijos į jau minėtą M. Formano filmą „Amadeus“.

Į muzikinį audinį įterpiamos lengvai atpažįstamos W. A. Mozarto kūrinių citatos daugeliu atvejų veikia kaip simboliai, primenantys apie kompozitoriaus genialumą.

Nors 1999-aisiais Vienoje „Theater an der Wien“ pirmą kartą atliktas miuziklas pristatomas kaip roko spindesys rokoko pasaulyje, kuriame susiduria praeitis ir dabartis, iš tiesų miuziklo partitūra (kurią šiame pastatyme bando dirigentas Jonas Janulevičius) tiksliau perteikia įvairių šiandienos populiariosios muzikos stilių pulsą nei rokoko laikotarpio muzikos estetiką. Į muzikinį audinį įterpiamos lengvai atpažįstamos W. A. Mozarto kūrinių citatos daugeliu atvejų veikia kaip simboliai, primenantys apie kompozitoriaus genialumą. Į griežtą rokoko laikotarpio aplinką nukelia spektaklio dekoracijos ir scenografija (jos autorius Artūras Šimonis) ir vaizdo projekcijose (jų autorius Arvydas Strimaitis) vis pasirodantys stilizuoti rokoko paveikslų motyvai, atspindintys spektaklio veiksmą ir dinamiką. Gana taikliai ir elegantiškai rokoko dvasią perteikia ir Juozo Statkevičiaus kurti kostiumai ir grimas, atskleidžiantys subtilų šios epochos grožio suvokimą.

Personažų kaleidoskopas

Visą pluoštą autentiškos W. A. Mozarto aplinkos veikėjų spektaklyje įkūnijusios skirtingos KVMT solistų kombinacijos, matytos spalio 6 ir 7 d., spektakliui suteikė skirtingus pavidalus. Pagrindinį – W. A. Mozarto – personažą kūrė Vygantas Bemovas ir Martynas Beinaris.

V. Bemovo variantas kiek labiau nei M. Beinario interpretacija rezonavo su M. Formano filme Tomo Hulce’o kurtu personažu, nes tiksliau atskleidė W. A. Mozarto lengvabūdiškumą ir aistrą muzikai. Ypač taikliai šie bruožai atsiskleidė duete su Marija Arutiunova, atlikusia kompozitoriaus žmonos Constanze'os Weber vaidmenį. Jų duetuose skambėjo daug nerūpestingo juoko, o muzika atlikėjus ir jų kuriamus veikėjus nukėlė į žaismingą jųdviejų pasaulį. M. Beinario, kuris sukūrė kiek dramatiškesnį W. A. Mozarto paveikslą, duetas su Iveta Kalkauskaite buvo santūresnis, rimtesnis.

Kitų personažų repertuare įspūdį paliko Jonas Lamauskas ir Živilė Lamauskienė. Leopoldo Mozarto vaidmenį sukūręs J. Lamauskas atsiskleidė kaip švelnus ir rūpestingas, tačiau savo ambicijų iki galo neatsisakantis tėvas. Kitoje sudėtyje L. Mozartą įkūnijęs Laimonas Pautienius pateikė visai kitokią – griežto ir šalto – tėvo versiją. Ž. Lamauskienė, spektaklyje tapusi Baronese von Waldstätten, sužavėjo subtiliu vokalu, tačiau charakteringesnį Baronesės personažą vis dėlto sukūrė kitoje sudėtyje dainavusi Kristina Siurbytė.

Spektaklio personažų gausoje įsiminė ir Jeronimo Miliaus kuriamas Hieronymuso Colloredo – Zalcburgo kunigaikščio arkivyskupo – personažas. Šis asmuo W. A. Mozarto gyvenime veikė kaip gana konfliktiška figūra. Šiame spektaklyje J. Miliui pavyko sukurti įtaigų ir gana šaržišką rūstaus garbėtroškos paveikslą. Regis, J. Milius šiame vaidmenyje jautėsi organiškai ir užtikrintai, o jo kolegai Rokui Laureckiui susidraugauti su savo kuriamu personažu sekėsi kiek sunkiau – šiam veikėjui jis suteikė daugiau dramatiškumo ir psichologinės gelmės, kuri pasirodė ne visuomet tinkanti šio spektaklio kontekstui.

Norisi paminėti ir W. A. Mozarto sesers Nannerl Mozart personažą, sukurtą Ingridos Kažemėkaitės ir Viktorijos Zeilikovičiūtės, šiaip jau gana žaismingam spektakliui suteikusį lyriškumo.

Amžino vaiko pasaulis

Kiti miuziklo „Mozart!“ personažai pasirodė šiek tiek riboti, ne iki galo išvystyti, ypač vokaline prasme, nes spektaklyje jie funkcionuoja labiau kaip W. A. Mozarto aplinką iliustruojantys artefaktai nei savarankiškos asmenybės. Tačiau jų ribotumą nusako veikiau pačių kūrėjų (M. Kunze’ės ir S. Levay) meniniai sprendimai nei pastatymo KVMT režisierės ar pačių atlikėjų interpretacijos.

Emanueliui Schikanederiui (spektaklyje – Ramūnas Urbietis ir Žanas Voronovas), Cäciliai Weber (spektaklyje – Akvilė Garbenčiūtė ir Ieva Vaznelytė), Austrijos imperatoriui Jozefui II (spektaklyje – Dainius Bervingis ir Ramūnas Šimukauskas) ir kitoms čia neišvardytoms asmenybėms, kompozitoriaus gyvenimui suteikusioms gana reikšmingą dramatinį atspalvį, šiame spektaklyje paliekama mažokai erdvės. Kita vertus, toks sprendimas leidžia žiūrovui susikoncentruoti į komplikuotą W. A. Mozarto vidinį pasaulį.

Pastarasis – unikalus ir uždaras, ir yra pagrindinė KVMT pastatymo ašis. Šiame spektaklyje W. A. Mozartą visuomet lydi vaikų aktorių įkūnyti W. A. Mozarto genijaus ir kompozitoriaus genijaus šešėliai, žiūrovui leidžiantys geriau suprasti jo asmenybę – per vaiko suaugusiojo kūne metaforą atskleistą laisvo kūrėjo dvasią, gyvenusią griežtų taisyklių suvaržytame pasaulyje.

Šalia W. A. Mozarto visuomet esantis tik jam pačiam ir publikai matomas vaikas taip pat perteikia ir „porcelianinio vaiko“ paralelę – genialiąją kompozitoriaus asmenybės dalį. Tokie režisūriniai sprendimai, vengiantys pernelyg intelektualių metaforų, spektakliui suteikia aiškumo ir patrauklumo, bet ne banalumo.

Apskritai miuziklas „Mozart!“, palyginti su kitais KVMT matytais šio žanro spektakliais, yra labiau pramoga nei kvietimas pasinerti į nepatogias miuziklo herojaus vidinio pasaulio gelmes, narplioti komplikuotus jo asmenybės bruožus ir gyvenimo faktus.

Lengvas muzikinis ir vizualinis turinys ne tik įtraukia, bet ir leidžia patraukliai iš arčiau pažvelgti į W. A. Mozarto asmenybę ir jo gyvenimą. Paprastumas šiek tiek nuvainikuojant ant pjedestalo užkeltą genijų šiuo atveju žavi ir įkvepia kitaip ir iš naujo išgirsti originalią kompozitoriaus kūrybą – iš pažiūros lengvą ir paprastą, bet labai elegantišką ir genialią. Atrodo, kad šis miuziklas įsitvirtins KVMT repertuare ilgam ir, vis įgaudamas naujų atspalvių, pažindins publiką su klasicizmo genijumi ir jo genialia muzika.

Charakterio drama

Kas nežino Wolfgango Amadeus Mozarto? Jo vardas ir kūrybos palikimas karaliauja visur: koncertinėse ir teatrų scenose, kino industrijoje ir roko hituose, konditerijos, turizmo produkcijoje, net informacinėse technologijose ir kosmose... Dievo vaikas ir superžvaigždė! Tačiau po išoriniu neeilinio talento švytėjimu slypėjo naivus, patiklus, lengvabūdiškas, vulgariais juokeliais besišvaistantis, impulsyvus ir vidinių prieštaravimų draskomas jaunas žmogus.

Stebuklingas vaikas, stebinęs išskirtiniais gabumais ir jais pelnęs šlovę ir pajamas savo šeimai, ugdomas tėvo, norėjusio, kad mažasis W. A. Mozartas toks išliktų visą gyvenimą. Jo troškimas iš dalies išsipildė.

Savo kūryboje atsiskleidęs plačiu nuotaikų ir temų spektru nuo paviršutiniškų melodijų iki brandaus ir gilaus tragizmo, gyvenime jis taip ir liko didelis vaikas. Ne veltui sakoma, kad genijaus viena iš savybių – gebėjimas žvelgti į pasaulį vaiko akimis. Deja, kūrybos genialumo ugnis dažnai per anksti sudegina kūrėją, nušviečianti jo gyvenimą dinamiško ir tragiško likimo šviesa.

Miuziklo „Mocart!“ kūrėjai ne kartą telkė kūrybines galias perkeldami į sceną didingų istorinių asmenybių sudėtingus gyvenimus: Elisabeth, Marija Antuanetė, Elžbieta I, o visai neseniai įvyko pasaulinė premjera – „Beethoveno paslaptis“. Sodrių likimo vingių gausūs šių asmenybių gyvenimo keliai tarsi patys prašosi į sceną.

Simbolis: baronienės von Waldstätten W.A. Mozartui padovanotas raudonas švarkas su perlamutro sagomis tapo jį pergyvenusio įvaizdžio dalimi. / D. Stankevičiaus nuotr.

Skirtingos spalvos

Ne išimtis ir W. A. Mozartas, savyje talpinęs daugybę prieštaravimų. Įkūnyti tokį charakterį scenoje – daug emocinių ir fizinių pastangų reikalaujantis uždavinys. Tai miuziklo pagrindinė figūra, apie kurią sukasi visas veiksmas. Todėl pastatymo sėkmė didžiąja dalimi priklauso būtent nuo šio vaidmens pristatymo ir atskleidimo.

Pagrindinis vaidmuo patikėtas dviem jauniems solistams – Vygantui Bemovui ir Martynui Beinariui, ir abu jie kuria įsimenamus Mozartus su jaunatviška energija. M. Beinario Mozartas kiek santūresnis ir solidesnis jaunatviškai šėliodamas, pratrūkstantis dramatiškais pliūpsniais antroje miuziklo dalyje.

Apskritai, W. A. Mozarto trumpo gyvenimo antroji pusė – lyg amerikietiški kalneliai, banguojantys šlove ir nepritekliais, asmenine įsivaizduojama laime ir netektimis. Plačiame jausmų ir emocijų diapazone išlaikant vientisą dramaturgijos liniją sunku surežisuoti, tai galima tik pačiam išjausti, iškęsti, išskaudėti, gebant kartu persijungti ir lengvabūdiškai pokštauti, ir čia pat vėl grįžti prie kylančios įtampos. Įtikinamai išgyventas augimas tiek emocionalia vaidyba, tiek turtingos išraiškos vokalo vedimu į kulminaciją – sveikintina jauno solisto V. Bemovo sėkmė.

Motyvai: pagrindinė miuziklo siužeto linija pagrįsta W.A. Mozarto (nuotr. – M. Beinaris), įkalinto genialiojo vaiko sieloje, tema. / D. Stankevičiaus nuotr.

Supančios emocijos

W. A. Mozartą tarsi vandens ratilai apsupa artimos aplinkos – šeimos atstovai. Ryškiausias jų – tėvas Leopoldas, suvaidinęs lemiamą vaidmenį kompozitoriaus gyvenime: be rūpestingo profesinio muzikinio ugdymo, lyg puikus vadybininkas ir rinkodaros specialistas, tiesęs kelius visus stebinusio mažojo stebuklingo vaiko ateičiai, tačiau neišugdęs šio genijaus savarankiškumo. Tai išauga į tėvo vidinę dramą bandant išlaikyti savo įtakoje jau nebesulaikomą ir laisvės siekiantį genialųjį kūniškąjį kūrinį.

Jo gyvenime buvo ir šlovės, prilygstančios popžvaigždei, ir depresyviomis atakomis pažymėtų krizių, ir pasigėrėjimo, ir pavydo, kuris lėmė kontroversiškus atskirų gyvenimo faktų vertinimus.

Jono Lamausko kuriamas tėvas artimesnis prototipui, pasižymėjusiam santūriomis emocijomis ir pakankamu griežtumu, o Laimonas Pautienius kuria emocionalesnį, bet kartu tėvui būdingą reiklumą išsaugantį Leopoldą.

Miuzikle W. A. Mozarto genijaus demonas paliečia ir kitus jo aplinkos veikėjus – autoriai pasirenka kompozitoriaus sesers Nannerlės (Ingrida Kažemėkaitė ir Viktorija Zeilikovičiūtė) likimo tragiškesnę traktuotę, nei buvo realybėje, palikdami ją be kraičio dėl brolio lengvabūdiškumo.

Kūrėjas miuzikle kaltinamas ir dėl motinos (Rita Preikšaitė ir Viktorija Streiča) mirties jiems būnant Paryžiuje. Šios sutirštintos turinio spalvos suteikia W. A. Mozarto vaidmeniui dar daugiau dramatizmo. W. A. Mocarto genijus neduoda ramybės ir Zalcburgo arkivyskupui, kurio vaidmuo papildytas roko ritmais ir kontrastais tarp neapykantos ir nuostabos, pykčio ir noro suprasti tą velnio vaikį, įtikinamai kuriamas Jeronimo Miliaus ir Žano Voronovo.

Nuo artimųjų rato nutolę veikėjai vienpusiškesni savo charakteriais: pataikaujantis Koloredo rūmų valdytojas grafas Arco (Žygimantas Galinis ir Joris Rubinovas), teatro impresarijus Hieronymusas Colloredo – lanksčiu manieringumu (Ramūnas Urbietis), kostiumu ir grimu, ko gero, ryškiausiai atskleidžiantis to meto Austrijoje vyravusį rokoko stilių skambančios diksilendo muzikos fone, kompozitoriaus globėja Baronese von Waldstätten (arogantiškai išdidi Živilė Lamauskienė ir globėjišką fėją primenanti Kristina Siurbytė). Manoma, kad būtent baronienės W. A. Mozartui Vienoje padovanotas raudonas švarkas su perlamutro sagomis tapo jo įvaizdžio svarbia detale.

Atskirą veikėjų bloką sudaro tiek spalvingais tipažais, tiek kabareto muzikos stilistika išsiskirianti gobši pinigų ir svetima moralės normoms groteskiška Weberių šeima, kurioje pirmu smuiku griežia motina Cäcilia (Akvilė Garbenčiūtė ir Ieva Vaznelytė). Jos dukra Constanze (Marija Arutiunova ir Iveta Kalkauskaitė), ilgainiui tapusi W. A. Mozarto žmona, jam gyvenimo nepalengvino. Weberių šeimos įvaizdis būtų visai prastas, jei ne Constanze ir W. A. Mozarto duetų scenos. Jų duetas supantis ore – viena žavesnių šviesos ir švelnumo salelių miuzikle.

Jautru: emocingas Constanze’os ir Wolfgango duetas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Žodžio galia

Miuziklo autoriai, kurdami dinamišką siužetą ir spalvingos stilistikos muziką, visus veikėjus nuo pagrindinio iki antrojo plano vaidmenų apdovanoja išraiškingais vokaliniais numeriais – atsiskleisti galimybę gauna ir choro solistai. Tiek vieniems, tiek kitiems tenka įveikti vokiškosios konstrukcijos greitakalbius tekstus, kuriuos jau ne vienam spektakliui išvertė, lietuviškajam vokalui pritaikė V. Streiča ir K. Siurbytė.

Pagirtina daugumos solistų aiški dikcija, nes miuziklo turinyje mažai tuščiažodžiavimo, čia svari kiekviena frazė. Tačiau chorui sinchronizuoti tekstą tampa iššūkiu su viltimi, kad ir tai, laikui bėgant, pavyks. Choro kolektyvą atskirose scenose papildo ir keičia šokėjai, kurių choreografiją kūrė Dainius Bervingis, privertęs kartu su stilizuotais commedia dell’arte personažais šokti ir kartu dainuoti Emanuelį Schikanederį – Ramūną Urbietį.

Miuzikle lyginant imperatoriškųjų rūmų, arkivyskupijos ir aukštuomenės kultūrą su išlaisvėjusia miestelėnų ir artistų kultūra, ir pats W. A. Mozartas per daug nenutolsta nuo Weberių šeimos „inteligencijos“ lygio – nevengia lėbavimo, lošimo ir nešvankių žodelių.

Idealizuojančius kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą tai gali šiek tiek šokiruoti, tačiau Mozartų šeimoje nešvankybės nebuvo svetimos – apie tai byloja motinos, sesers ir paties Wolfgango laiškai. Akiplėšiškumo viršūnę miuzikle pasiekia arkivyskupui ištarta nešvanki frazė (ja paremtas ir vienas iš W. A. Mozarto kūrinių – KV231). Drąsu, žinant, kad muzikantai duoną užsidirbdavo tarnaudami rūmuose ir būdavo priklausomi. Arkivyskupas Wolfgangą ir jo tėvą laikė savo nuosavybe.

Aplinkybės: kompozitoriaus gyvenimo užkulisiuose būta genijų žudžiusių intrigų. / D. Stankevičiaus nuotr.

Autentika ir jos atgarsiai

Kompozitoriaus paveikslas miuzikle kuriamas be pagražinimų. Frazė „Kodėl negali manęs mylėti tokio, koks esu“ tampa viena iš svarbiausių. Jo gyvenime buvo ir šlovės, prilygstančios popžvaigždei, ir depresyviomis atakomis pažymėtų krizių, ir pasigėrėjimo, ir pavydo, kuris lėmė kontroversiškus atskirų gyvenimo faktų vertinimus. Susižavėjimą stebuklingu vaiku netrukus keičia bręstančio kūrėjo aplinka, kurioje kiekvienas turi pats išsikovoti savo vietą po saule.

Rokoko epochoje muzika laisvėjo iš sunkiasvorių racionalių polifoninių pynių link patogesnės, nors ir įmantriai puošnios, faktūros. Muzika paprastėjo ir dėl plintančios mėgėjiško muzikavimo mados. W. A. Mozartui išaugus iš visiems patikusių rokoko stilistikos opusų, jo kūryba tapo per sudėtinga ir daugeliui nebepatraukli. Užsidirbti pragyvenimui be saiko išlaidaujant tapo iššūkiu – į šviesią vaikystę įsiveržė tragizmo šešėliai.

Koks iš tiesų buvo W. A. Mozartas? Kiek genijų galėjo sutalpinti jo genialumas? Scenoje matome W. A. Mozartą, lydimą genijaus šešėlio, o kartais ir kelių (juos vaidina Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos šokio skyriaus mokinės), padedančių atskleisti kūrybinio proceso, emocijų kaitos, santykių su aplinka momentus.

Miuzikle siekta kiek galima arčiau priartėti prie W. A. Mozarto asmenybės ir jo aplinkos. Kompozitoriaus paveikslas atskleistas gana taikliai, o jo aplinka (scenografiją kūrė dailininkas Artūras Šimonis, vaizdo projekcijas – Arvydas Strimaitis) tik numanoma remiantis žiūrovų fantazijos ir žinių bagažo apimtimi. Gal gilintis į epochos vizualiąsias detales ir nebūtina, jei dėmesį prikausto herojų psichologinės dramos, vykstančios scenoje?

Labiau susipažinę su W. A. Mozarto gyvenimo detalėmis ir laikmečiu, pasitelkę vaizduotę gali identifikuoti neišraiškingų stačiakampių šviesių spintų–durų–langų transformacijas į imperatoriškųjų Šenbruno rūmų iškilmių salę ar Zalcburgo namų aplinką, arkivyskupo rezidenciją ar bažnyčios altorių. Ir koks skirtumas, kokio laikmečio ir autorių tapybos fragmentai kaleidoskopiškai keičiasi vaizdo projekcijose scenos tolumoje, kai pagrindinės transformacijos vyksta veikėjų gyvenimuose. Juo labiau kad kūrinio autoriai tarsi patys įjungė žalią šviesą maišydami muzikos stilius ir gretindami W. A. Mozarto kūrinių citatas skirtinguose laikmečių pjūviuose. Ir kaipgi apsieiti be saldžiojo W. A. Mozarto šokoladinio saldainio? Pramogaujant įsivaizduojamame Vienos Prateryje išridenamas ir šis, siužeto vyksmui pritaikytas, tačiau vis dėlto  svetimkūnis.

D. Stankevičiaus nuotr.

Interpretacijos sprendimai

Žvelgiant į teatrinio meno scenografijos tendencijas, akivaizdu: vis dažniau scena paliekama pustuštė, apsiribojant vos keliais iškalbingesniais, neretai daugiafunkciais elementais, paliekančiais daugiau erdvės veikėjams judėti. Tad nieko keisto, jei pajunti jau kažkur matęs tas aukštas spintas kažkurioje iš operų gausiuose interneto pasiūlos vandenynuose.

Multimedija senokai prasiskynusi kelią į scenas. Šį kartą scenos užsklandai pasitelkti kintantys interneto straipsnių puslapiai, ieškant kompozitoriaus kapo (XVIII a. klestint Apšvietos epochai tyrėjai medžiojo žymiųjų kaukoles mokslo tikslams) prologo sceninę erdvę užpildo neuronų tinklų tėkmė, vėliau – emocinio perdegimo temdomą protą gaubia voratinklių miražai, žanrinėse scenose pasitelkiami dailės kūrinių elementai – vaizdo projekcijų sprendimai nuspėjami ir technologiškai gana įprasti.

Jau antrąjį S. Levay ir M. Kunze’ės miuziklą statanti režisierė V. Streiča šalia partitūros nulemtų sprendimų įneša ir savitumo. W. A. Mozarto genijus nebetelpa vieno porcelianinio vunderkindo asmenyje – jų pasitelkiama dar du ir daugiau. Ypač jaudinamai ir nebanaliai pastatyta kompozitoriaus motinos mirties scena, suvaldytos Zalcburgo turgaus, Weberių šeimos ribotomis, bet iškalbingomis detalėmis pažymėtos buities erdvės, temstančio proto scena.

Originali antrosios dalies pradžia, įterpianti epizodą su W. A. Mozartu, iškeičiančiu sceną į vietą prie dirigento pulto ir perimančiu iš spektaklio muzikinio vadovo ir dirigento Jono Janulevičiaus vadovavimą orkestrui tariamoje operos premjeroje. Žaismingas sumanymas ir netikėta patirtis pagrindinio vaidmens atlikėjams.

Prieštaringų pasvarstymų sukelia W. A. Mozarto genijaus mintys miuziklo pabaigoje, kai kulminacijoje nutrūksta gyvenimo drama ir į katarsišką tylą, nusileidus uždangai, įsiskverbia kalbančio vaiko balsas, nutraukiantis žiūrovo emocinius išgyvenimus ir apmąstymus.

Teksto turinys vargu ar atskleidžia daugiau, nei buvo teigiama visame spektaklyje. Greičiau priešingai. Šie pabaigoje tariami žodžiai įgauna daug svarbos ir įtaigos, tačiau ar tai tie žodžiai? Įsiklausęs į juos suvoki, kad „Aukščiausiojo pasirinktas liepsnoti ir degti“ genialusis vaikas sumenkina šią dovaną iki utilitarinių tikslų, apsiribojančių plojimų siekiu. Taip galvojantis mažasis W. A. Mozartas, nors ir išlikęs visą gyvenimą naivuolis, vargu ar būtų tapęs Didžiuoju.

Miuzikle dar daug čia nepaminėtų svarbių pastatymo detalių, kurias vieni pastebės ir įvertins, o kiti tiesiog mėgausis išraiškinga muzika ir nuoširdžiu, giliai išjaustu teatro kūrybinio kolektyvo rezultatu. Nepaisant kai kurių kritiškų pastebėjimų, KVMT, be jokios abejonės, savo repertuarą papildė dar vienu sėkmingu, stiprias emocijas ir mintis žadinančiu spektakliu.

Šių autorių sukurta imperatorienės Sisi istorija miuzikle „Elisabeth“ jau užkariavo gausios žiūrovų auditorijos širdis, tad vaiko vunderkindo gyvenimas, papasakotas fantastiškai derančia roko ir rokoko muzikine partitūra, tikėtina, turėtų sulaukti tokios pat sėkmės. Miuziklą stato režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kerinčius barokinius kostiumus ir grimą kuria Juozas Statkevičius, o šokius ir scenos judesį – Dainius Bervingis. Jiems talkina nemenka kūrėjų-statytojų komanda, spektaklyje dalyvauja didžiulis solistų būrys, choro, baleto artistai, teatro orkestrą roko spalvomis papildo ritmo grupė. Volfgango Mocarto vaidmenį kuria du teatro artistai Martynas Beinaris ir Vygantas Bemovas.  

Miuziklu „Mozart!“ austrų kūrėjai pristato turtingos Austrijos istorijos įžymybę, muzikos pasaulio genijų Volfgangą Amadėjų Mocartą (Wolfgang Amadeus Mozart, 1756 – 1791). Jis – vienas žymiausių visų laikų kompozitorių, žavėjęs savo meistriškomis melodijomis ir liūdnai garsėjęs ekstravagantišku gyvenimo būdu, beje, primenančiu daugelio šiuolaikinių popžvaigždžių elgesį, po stulbinančios ir karštligiškai greitos karjeros miręs ankstyva mirtimi, būdamas vos 35-erių metų. „Mozart!“ siužeto idėja atskleidžia pagrindinio veikėjo prieštarą jį supančiam pasauliui. Nors istorija rutuliojasi XVIII a., šiuolaikiniai žiūrovai akimirksniu atpažins problemas, kurias gvildena pagrindinis veikėjas, ir atras nemažai sąsajų su savo gyvenimo patirtimi. Mocartas susiduria su neišvengiamu likimu ir asmenybės brendimo drama, todėl jo istorija yra jaudinanti ir nesenstanti.

Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Režisierė Viktorija Streiča, pasakodama apie miuziklo pastatymo impresijas, Mocarto asmenybės išskirtinumą ir ankstyvą jo sudegimą ant kūrybos laužo, atviravo: „Mocarto liepsna – viena ryškiausių pasaulio kultūros istorijoje, tačiau joje jis labai greitai sudegė pats. Deja, į klausimą, ar jis galėjo degti saikingiau ir ilgiau, mes nebeatsakysime. Mocartas buvo ne tik nepaprastai talentingas muzikantas. Kai suvoki, kad per naktį be redagavimų ir taisymų parašoma simfonija, o kitą dieną ji atmintinai atliekama, supranti, koks įspūdingas Mocarto intelektas. Atsižvelgiant į jo gebėjimus analizuoti, sintetinti, įsiminti, daryti išvadas, spręsti labai sunkius muzikinius galvosūkius ir įtemptai dirbti ilgą laiką, Mocartas galėjo būti genialus bet kurioje srityje. Tačiau nepaisant aukšto intelekto, kasdieniniame gyvenime Mocartas liko vaikas iki pat mirties. Jis buvo nepraktiškas, išlaidus, naivus ir švenčiantis gyvenimą. Mūsų spektaklis – susitikimas ne su idealizuotu klasikiniu kompozitoriumi, kurio biustas stovi ant fortepijono muzikos mokykloje, o su išskirtine, vitališka, žaižaruojančia asmenybe.“

Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Muzikinis vadovas ir dirigentas J. Janulevičius priminė, kad abu tų pačių autorių Kaune pastatyti miuziklai – „Elisabeth“ ir „Mozart!“ – remiasi istorinėmis asmenybėmis ir biografiniais faktais, juose tvirtai laikomasi istorinių tiesų. „Sukurti ir pastatyti miuziklus, pasakojančius apie žinomumo istorijos eigoje neprarandančių žvaigždžių – imperatorienės Sisi ir genialiojo Mocarto gyvenimus – yra sudėtingas uždavinys ir iššūkis! Pradžioje kompozitoriui, libretistui, kūrinio autoriams, po to mums, statytojams ištraukti tas spalvas, tuos potėpius, kurie aprašomi tekste, skamba muzikoje, o dar ir nutapyti savitai, remiantis mūsų kolektyvu, solistais, scenos galimybėmis. Pasižiūrėję kitų teatrų pastatymus, matysime, kad tai ta pati muzika, harmonija, bet spektaklis „Mozart!“ – visai kitas. Kompozitoriaus S. Levay „Mozart!“ yra šiuolaikinis miuziklas, čia skamba daug roko muzikos. Yra ir apie dešimt Mocarto citatų, kiekviena trunka po dvi–tris sekundes, tad jos – tik maža vyšnaitė ant torto. Tačiau S. Levay sugebėjo į roką įlieti Mocarto stilistikos, ir tų skirtingų spalvų susiliejimą galima girdėti: skambesio prasme, tai „rokas rokoko stiliumi“. Kaip tai skambės? Ateikite ir išgirsite atsakymą.“

Scenografas Artūras Šimonis apie kūrybos procesą pasakojo:

„Daug skaičiau apie Mocartą, jo biografijos faktus, bet labiausiai jaučiau garsaus M. Formano filmo „Amadėjus“ įtaką, tas filmas suteikė aiškesnę impresiją. Nepasakyčiau, kad spektaklyje matysime muziejinį Baroką ar Rokoką. Sau įsivardinau, kad žaidžiu Baroką, nes žanras ir muzika artimesnė praeito amžiaus 90-tiesiems. Kūriau pagal miuziklo žanro taisykles, tad scenografija maksimaliai kintanti, dinamiška, o tam tikri elementai praplės epochai būdingą įvaizdį, aišku, padės J. Statkevičiaus kostiumai“.

Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Žaismingai apie spektakliui kuriamus kostiumus ir grimą kalbėjo dailininkas Juozas Statkevičius: „Miuziklo statymo finišo tiesiojoje dar yra ką veikti, kūrybiniame procese viskas keičiasi staiga, teatras tuo ir įdomus, kad viskas labai efemeriška. Žiūrovų yra įvairiausių: tie, kurie eina dėl muzikos – išgirsti solistus, pamatyti vieną ar kitą artistą, bet aš manau, jei nenusimanai apie muziką, teatrą, neišmanai apie balsus arba nežinai pjesės, tai bent jau kostiumus pasižiūrėsi. Todėl darau visoms artistėms kuo didesnį dekoltė – gerai matysis iš teatro balkonų, žmonų atitempti vyrai turės kur akis paganyti. Miuzikle vaizduojame laikotarpį, kur dekoltė yra viso kostiumo vinis. Ar bus daug Baroko? Ar bus kostiumai šiuolaikiniai? – paslapčių neatskleisiu. Bus siuprizas, bus liuksas, bus grožis, bus šilkai, bus dekoltė. Šiais nelengvais laikais norisi, kad į teatrą atėjus užsimirštum, tave apsuptų grožis, pasaka, tu svajotum, įsivaizduotum: kažkas matuojasi kostiumą, kažkas matuojasi peruką, kažkas svajoja kaip bučiuos tą dekoltė. Teatras toks yra. Aš tokį teatrą įsivaizduoju.“

 „Mozart!“ – roko spindesys rokoko pasaulyje. Stilių sankirta, nesutaikoma praeities ir dabarties kaktomuša atspindi pagrindinio veikėjo esybės dviprasmiškumą. Mocartas jaučiasi užgniaužtas dvaro tradicijų, tačiau trokšta kūrybinės ir asmeninės laisvės, gyventi savo gyvenimą, svajoti, o tuo pačiu lėbauti, lošti kortomis, mylėti. Miuziklas „Mozart!“ siekia išlaisvinti Mocarto asmenybę iš klišių bei paviršutiniško garbinimo ir leidžia žiūrovams pamatyti, pajusti Mocartą kaip tikrą, gyvą, kvėpuojantį žmogų.

Pasaulinė miuziklo „Mozart!“ premjera įvyko „Theater an der Wien“, Vienoje, 1999 m. Spektakliai pastatyti 9 šalyse: Austrija, Belgija, Kinija, Čekija, Vokietija, Vengrija, Japonija, Pietų Korėja, Švedija, skambėjo septyniomis kalbomis: čekų, flamandų, vokiečių, vengrų, japonų, korėjiečių, švedų. Buvo parodyta daugiau nei 2 300 spektaklių, o per šį laiką miuziklą pamatė virš 2,5 milijono žiūrovų.

Michael Kunze ir Sylvester Levay miuziklo „Mozart!“ premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko 2023 m. spalio 6 d.

Miuziklą stato režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas ir dirigentas – Jonas Janulevičius, scenografas – Artūras Šimonis, kerinčius barokinius kostiumus ir grimą kuria Juozas Statkevičius, o šokius ir scenos judesį – Dainius Bervingis.

Jiems talkina nemenka kūrėjų-statytojų komanda, spektaklyje dalyvauja didžiulis solistų būrys, choro, baleto artistai, teatro orkestrą roko spalvomis papildo ritmo grupė. Wolfgango Amadeus Mozarto vaidmenį kuria teatro artistai Martynas Beinaris ir Vygantas Bemovas. Istoriją pasakoti jiems padeda Marija Arutiunova, Dainius Bervingis, Gabrielė Bielskytė, Gabrielė Bukinė, Žygimantas Galinis, Akvilė Garbenčiūtė, Ieva Goleckytė, Karina Ivanickytė, Faustas Januška, Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Agnė Kurauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Jonas Lamauskas, Živilė Lamauskienė, Rokas Laureckis, Evaldas Leskauskas, Jeronimas Milius, Laimonas Pautienius, Rita Preikšaitė, Joris Rubinovas, Kristina Siurbytė, Viktorija Streiča, Ramūnas Šimukauskas, Ramūnas Urbietis, Ieva Vaznelytė, Žanas Voronovas, Viktorija Zeilikovičiūtė, teatro choro ir baleto artistai.

Pasaulinė miuziklo „Mozart!“ premjera įvyko Vienos teatre „Theater an der Wien“ 1999 m. Pirmoji tarptautinė premjera – 2001 m. Hamburge. Spektakliai buvo pastatyti devyniose šalyse: Austrijoje, Belgijoje, Kinijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Švedijoje, skambėjo septyniomis kalbomis: čekų, flamandų, vokiečių, vengrų, japonų, korėjiečių, švedų. Buvo parodyta daugiau nei 2 300 spektaklių, o per šį laiką miuziklą pamatė virš 2,5 mln. žiūrovų.

Pažinti tikrąjį W. A. Mozartą

Miuziklu „Mozart!“ austrų kūrėjai pristato turtingos Austrijos istorijos įžymybę, muzikos pasaulio genijų. W. A. Mozartas (1756–1791) – vienas žymiausių visų laikų klasikos kompozitorių, žavėjęs savo meistriškomis melodijomis ir liūdnai garsėjęs ekstravagantišku gyvenimo būdu, beje, primenančiu daugelio šiuolaikinių popžvaigždžių elgesį, po stulbinančios ir karštligiškai greitos karjeros miręs ankstyva mirtimi, būdamas vos 35-erių.

„Mozart!“ siužeto idėja atskleidžia pagrindinio veikėjo prieštarą jį supančiam pasauliui. Nors istorija rutuliojasi XVIII a., šiuolaikiniai žiūrovai akimirksniu atpažins problemas, kurias gvildena pagrindinis veikėjas, ir atras nemažai sąsajų su savo gyvenimo patirtimi. W. A. Mozartas susiduria su neišvengiamu likimu ir asmenybės brendimo drama, todėl jo istorija yra jaudinanti ir nesenstanti.

Pasakodama apie miuziklo pastatymo impresijas, W. A. Mozarto asmenybės išskirtinumą ir ankstyvą jo sudegimą ant kūrybos laužo, režisierė V. Streiča atvirauja: „Man labai patinka žodžių „kurti“ ir „degti“ paralelė. Visais laikais kūrėjai kuria degindami save. Vieni dega maža liepsnele, kiti – milžinišku laužu. Kuo didesnis kūrėjas, tuo stipriau, ryškiau dega jo laužas, nušviesdamas mūsų gyvenimus šimtmečiams. W. A. Mozarto liepsna – viena ryškiausių pasaulio kultūros istorijoje, tačiau joje jis labai greitai sudegė pats. Deja, į klausimą, ar jis galėjo degti saikingiau ir ilgiau, nebeatsakysime.“

Unikaliojo ir neabejotinai vieno gabiausių žmonijos istorijoje kompozitoriaus talentas verčia mus amžinai abejoti savo kūrybinėmis jėgomis. „Jis buvo ne tik nepaprastai talentingas muzikantas. Kai suvoki, kad per naktį be redagavimų ir taisymų parašoma simfonija, o kitą dieną ji atmintinai atliekama, supranti, koks įspūdingas buvo W. A. Mozarto intelektas“, – sako V. Streiča.

Sprendžiant iš jo gebėjimų analizuoti, sintetinti, įsiminti, daryti išvadas, spręsti labai sunkius muzikinius galvosūkius ir įtemptai dirbti ilgą laiką, jis galėjo būti genialus bet kurioje srityje. Tačiau, nepaisant aukšto intelekto, kasdieniame gyvenime W. A. Mozartas liko vaikas iki pat mirties. Jis buvo nepraktiškas, išlaidus, naivus ir švenčiantis gyvenimą.

Mūsų spektaklis – susitikimas ne su idealizuotu klasikiniu kompozitoriumi, kurio biustas stovi ant fortepijono muzikos mokykloje, o su išskirtine, vitališka, žaižaruojančia asmenybe.

„Mūsų spektaklis – susitikimas ne su idealizuotu klasikiniu kompozitoriumi, kurio biustas stovi ant fortepijono muzikos mokykloje, o su išskirtine, vitališka, žaižaruojančia asmenybe“, – pasakojo režisierė.

Rokas rokoko stiliumi

Dirigentas J. Janulevičius primena, kad abu tų pačių autorių Kaune pastatyti miuziklai – „Elisabeth“ ir „Mozart!“ – remiasi istorinėmis asmenybėmis ir biografiniais faktais, juose tvirtai laikomasi istorinių tiesų.

„Sukurti ir pastatyti miuziklus, pasakojančius apie žinomumo bėgant istorijai neprarandančių žvaigždžių – imperatorės Sisi ir genialiojo W. A. Mozarto gyvenimus – sudėtingas uždavinys ir iššūkis! Pradžioje – kompozitoriui, libreto, kūrinio autoriams, paskui – mums, statytojams, ištraukti spalvas, potėpius, kurie aprašomi tekste, skamba muzikoje, o dar ir nutapyti savitai, remiantis mūsų kolektyvu, solistais, scenos galimybėmis. Pasižiūrėję kitų teatrų pastatymus, matysime, kad tai ta pati muzika, harmonija, bet spektaklis „Mozart!“ – visai kitoks“, – sako dirigentas.

Kompozitoriaus S. Levay „Mozart!“ yra šiuolaikinis miuziklas, čia skamba daug roko muzikos. „Yra ir apie dešimt W. A. Mozarto citatų, kiekviena trunka po 2–3 sek., tad jos – tik maža vyšnaitė ant torto. Tačiau S. Levay sugebėjo į roką įlieti W. A. Mozarto stilistikos ir tų skirtingų spalvų susiliejimą galima girdėti: skambesio prasme tai yra rokas rokoko stiliumi“, – sako J. Janulevičius.

Kelionė laiku

Scenografas Artūras Šimonis prisipažino daug skaitęs apie genialųjį kompozitorių, tačiau labiausiai jautęs garsaus Milošo Formano filmo „Amadėjus“ įtaką – ši juosta suteikė aiškesnę impresiją. „Nepasakyčiau, kad spektaklyje matysime muziejinį baroką ar rokoką. Įsivardijau, kad žaidžiu baroką, nes žanras ir muzika artimesnė praeito amžiaus dešimtajam dešimtmečiui. Kūriau pagal miuziklo žanro taisykles, tad scenografija maksimaliai kintanti, dinamiška, o tam tikri elementai praplės epochai būdingą įvaizdį, aišku, padės J. Statkevičiaus kostiumai“, – sakė scenografas.

Kostiumus ir grimą kuriantis J. Statkevičius pastebėjo: kuriant spektaklį permainos nutinka staiga – teatras tuo ir esąs įdomus, kad viskas labai efemeriška. „Žiūrovų yra įvairiausių: tie, kurie eina dėl muzikos, – išgirsti solistų, pamatyti vieną ar kitą artistą, bet aš manau, jei nenusimanai apie muziką, teatrą, neišmanai apie balsus arba nežinai pjesės, tai bent jau kostiumų pasižiūrėsi. Todėl darau visoms artistėms kuo didesnį dekoltė – gerai matysis iš teatro balkonų, žmonų atitempti vyrai turės, kur akis paganyti. Miuzikle vaizduojame laikotarpį, kur dekoltė yra viso kostiumo vinis“, – šypsojosi J. Statkevičius.

Ar bus daug baroko? Gal kostiumai bus šiuolaikiniai? „Paslapčių neatskleisiu. Bus siuprizas, liuksas, grožis, šilkai, dekoltė, bus tikras barokas, o koks – neišduosiu. Jeigu viską paklosime ant kilimėlio, tai kas eis į teatrą? Šiais nelengvais laikais norisi, kad į teatrą atėjęs užsimirštum, tave apsuptų grožis, pasaka“, – sakė dailininkas.

Genijus ir žvaigždė

Stilių sankirta, nesutaikoma praeities ir dabarties kaktomuša atspindi pagrindinio veikėjo esybės dviprasmiškumą. W. A. Mozartas jaučiasi užgniaužtas dvaro tradicijų, tačiau trokšta kūrybinės ir asmeninės laisvės, gyventi savo gyvenimą, svajoti, o kartu lėbauti, lošti kortomis, mylėti. Buvusį vunderkindą nenumaldomai persekioja jo genialioji asmenybės dalis, „porcelianinis vaikas“ Amadėjus.

Šią psichologinę dviprasmybę pabrėžia kompozitoriaus S. Levay muzikinė koncepcija: partitūroje derinami ryškūs šiuolaikiniai žanrai – baladės, regtaimas ir rokas su subtiliomis originaliomis W. A. Mozarto rokoko melodijomis, skambančiomis kaskart, kai prie fortepijono sėda Amadėjus, niurzgantis kompozitoriaus alter ego. Užuot sutelkus dėmesį į vyraujantį mitą apie genialųjį muziką, šiame scenos veikale legendinis kūrėjas pristatomas kaip ydingas, trapus ir todėl labai suprantamas žmogus.

Miuziklas „Mozart!“ siekia išlaisvinti W. A. Mozarto asmenybę iš klišių ir paviršutiniško garbinimo, leidžia žiūrovams pamatyti, pajusti Mocartą kaip tikrą, gyvą, kvėpuojantį žmogų.

Vienas iš pagrindinio vaidmens atlikėjų M. Beinaris prisipažino: kūrybos procesas padėjo atrasti kitokį W. A. Mozartą. „Anksčiau įsivaizdavau tokį rimtą, susikaupusį tų laikų kompozitorių. Dabar jis nustebino savo charakteriu. Sužinojau, kad jis visai kitoks, nei maniau: linksmas, pasiutęs, mėgstantis nešvankius juokelius. Taip pat visada siekiantis laisvės, nepaisantis aplinkinių nuomonės, taisyklės jam tiesiog nerūpėjo. Jo charakteris tikrai nustebino, bet man tai patinka“, – sakė solistas.

Kitas Kauno scenos W. A. Mozartas  – V. Bemovas – prisipažino jaučiąsis taip, tarsi būtų anų laikų roko žvaigždė. „Esu dėkingas režisierei, kad leidžia būti savimi. Kurti personažą padės judesys – kompozitorius buvo labai ekspresyvus, kaip, šiais laikais galima pasakyti, jam buvo būdingas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas. Paties šokio nebus daug, bet labai daug judėjimo, manierų, mimikų, viskas absoliučiai tas pats, kas būdinga šių laikų – praėjusio amžiaus dešimtojo ar devintojo dešimtmečių – roko žvaigždėms“, – sakė solistas.

Kas? M. Kunze ir S. Levay miuziklo „Mozart!“ premjera.

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? Spalio 6 d. 18 val.

Įprasta, kad meno genijai kūrė savo šedevrus kančioje, tuo tarpu Mozartas – netikėta išimtis. Linksmabūdis, nutrūktgalvis, ne šventuolis, net ir suaugęs labiau panašus į mažą vaiką – jis per savo greitą karjerą (mirė būdamas vos 35-erių) muzikos mylėtojams paliko daugiau kaip 600 kūrinių. Stebėtina, kaip taikliai miuziklo „MOZART!“ režisierė Viktorija Streiča parinko jo vaidmens atlikėjus. Abu jaunuoliai – tiek Martynas, tiek Vygantas – į gyvenimą ir darbą scenoje žvelgia tarsi į sportą.

M. Beinaris: sceną įsivaizduoju kaip krepšinio aikštelę

Kadangi labai mėgstu krepšinį, tai savo profesiją įsivaizduoju kaip krepšinį. Man rodos, kad mes, dainininkai, esam žaidėjai. Režisieriai – treneriai, o kiekvienas spektaklis – tarsi naujos rungtynės. Kai mes, atlikėjai, išeiname į aikštelę, kiekvienas turime savo laiką. Jei esi lyderis – turi daugiau laiko aikštelėje, jei atsarginis žaidėjas – mažiau. Bet kokiu atveju savo laiką turi išnaudoti maksimaliai. Ši asociacija puikiausiai veikia prieš einant į sceną. Pasakau sau, kad turiu sužaisti kuo geriau, nepriklausomai nuo to, kiek laiko būsiu aikštelėje. Ir žaidžiu!

Esu KVMT solistas. Priklausau Beinarių muzikų šeimai. Mano broliai, seserys – beveik visi muzikantai. Senelis – kompozitorius Pranciškus Beinaris, žodžiu, visos mūsų muzikinės šaknys – senelio dovana.

Pasirengimas: paskutinių repeticijų įkarštį netrukus keis premjerinis jaudulys ir daugybė sceninių staigmenų. Kasdieniškai vilkintys aktoriai spektaklyje puošis išskirtiniais Juozo Statkevičiaus kūriniais. Žiūrovai išvys prabangų, tačiau netradicinį baroką garsaus dizainerio žvilgsniu / D. Stankevičiaus nuotr.

Mozarto vaidmuo man – didelis pasiekimas. Esu vaidinęs tik keletą istorinių rolių – Romą Kalantą miuzikle „1972“ ir imperatorės Elizabeth sūnų Rudolfą miuzikle „Elizabeth“.

Sužinojęs, kad gavau Mozarto vaidmenį, puoliau žiūrėti filmą „Amadėjus“. Išklausiau austrų miuziklo „Mocartas“ pastatymą, peržiūrėjau prancūzų roko operą. Iš naujo perklausiau daugybę paties Mozarto kūrinių. Jei atvirai, net tie, kuriuos buvau girdėjęs ne kartą, po įgytų žinių apie kompozitorių skambėjo visiškai kitaip.

Ar radau sąlyčio taškų su muzikos genijaus asmenybe? Šiek tiek… Matote, pats Mozartas (gal dėl to, kad neturėjo tikros vaikystės, nuolat su tėvu vykdavo kažkur koncertuoti), net ir suaugęs, buvo labai vaikiškas. Aš pats irgi toks. Esu vedęs, turiu tris dukrytes, tad dažnai su jomis žaidžiu, kvailioju.

Su kūriniu susipažinau pavasarį, kai dar nebuvo visų arijų vertimų. Birželį vyko pirmosios repeticijos, paskui atostogos, o jau nuo rugpjūčio prasidėjo nemigos naktys. Sunkiausia? Išsilaikyti sveikam – kad neperšalčiau, neperkaisčiau, neužkimčiau ir pan. Dėl repeticijų man ramu – kolektyvas nuostabus, geranoriškas, įtampos nejaučiu.

Netikėtas faktas apie Mozartą? Na, tiesą sakant, nustebino pati Mozarto asmenybė. Iš muzikos istorijos pamokų jį įsivaizdavau tokį santūrų, rimtą, ramų… Pradėjęs domėtis jo personažu, supratau, kad tas žmogus – visiška chrestomatinio įvaizdžio priešingybė. Jei gyventų šiais laikais, turbūt būtų kokia nors roko superžvaigždė su visais jai priderančiais žvaigždės ypatumais.

Kurdamas savo Mozartą remsiuosi libretu, bet daug ir interpretuosiu, t. y. vaidinsiu, kaip aš suprantu šį žymiausią visų laikų klasikos kompozitorių. Kolegos sako, kad mes su Vygantu labai skirtingi, bet tuo pačiu ir abu labai įdomūs Mozartai. Draugiškai dalijamės tiek atradimais, tiek ir patarimais vienas kitam. Viskas vien tam, kad žiūrovams Mozarto personažas atrodytų kuo tikresnis ir įdomesnis. Genijus į viską stengėsi žiūrėti pozityviai, ir mano požiūris panašus. Esu optimistas. Man rodos, kiekvienas linksmas žmogus galėtų būti šiek tiek mozartiškas.

D. Stankevičiaus nuotr.

V. Bemovas: scenos įtampą pravėdinu futbolo stadione

Dar prieš pradėdamas muzikuoti net dešimt metų lankiau futbolą savo gimtajame mieste – Naujojoje Akmenėje. Ėjau link profesionalaus lygio, bet galiausiai muzika paėmė viršų. Pradžioje lyg kažko trūko. Laimei, pasikalbėjau su KVMT trombonininku Sauliumi Karka, kuris man pasiūlė savo aistrą futbolui kompensuoti teisėjavimu futbolo varžybose. Tą kartais ir darau – puikiai pravėdina smegenis po mokslų ir spektaklių. Ar žaidėjai elgiasi pagarbiai teisėjui skyrus kuriam pražangą? Tikrai norite sužinoti? Sykį vienas paauglys, kuriam parodžiau geltoną kortelę, praeidamas pro šalį drėbė: „Muzikantas, bl...“ Būna ir taip (juokiasi).

Ar radau sąlyčio taškų su muzikos genijaus asmenybe? Šiek tiek… Matote, pats Mozartas, net ir suaugęs, buvo labai vaikiškas. Aš pats irgi toks.

Šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoju klasikinį dainavimą. Mozarto vaidmuo mano profesinėje biografijoje – ypatingas. Iki jo nesu gavęs tokio svorio vaidmenų. Pamenu savo debiutą Kauno muzikiniame teatre – vaidinau Pūgžlį „Adamsų šeimynėlėje“. Esu be galo dėkingas režisierei V. Streičai, kuri pasiūlė man sudalyvauti atrankoje – įrašyti savo vokalo partiją ir nusiųsti ją austrams. Kai buvau patvirtintas vaidmeniui, ilgą laiką mane kamavo keistas jausmas: negalėjau suvokti šio vaidmens masto, jo didumo… Tik prasidėjus bendroms repeticijoms ėmiau suprasti, kad viskas čia sukasi aplink mane – t. y. Mozartą! Buvo nuostabu!

Per vasarą stropiai mokiausi tekstus, kad rudenį nereikėtų scenoje su popieriaus lapais stovėti. Mozarto partijos iš tiesų nelengvos – tiek vokaliai, tiek ir emociškai. Vien kiek minčių sukelia „Rekviem“ rašymo scena, maestro išgyvenimai tuo metu. Negali į juos neįsijausti.

Ieškojau sąlyčio taškų su jo asmenybe ir savo gyvenime. Genijus buvo linksmas net ir gulėdamas ligos patale, į viską stengėsi žiūrėti pozityviai, ir mano požiūris panašus. Esu optimistas. Man rodos, kiekvienas linksmas žmogus galėtų būti šiek tiek mozartiškas.

D. Stankevičiaus nuotr.

Faktas apie Mozartą, kuris mane labiau prajuokino nei nustebino? Na, kad jis įstojo į masonų ložę vien tam, kad galėtų nemokamai pavalgyti ir pagerti (juokiasi).

Labai džiaugiuosi, kad drauge su Martynu kuriame šį vaidmenį. Jis turi daugiau scenos patirties, kuria dosniai dalijasi. Konkurencijos tikrai nejaučiu. Kuo mūsų Mozartai skiriasi? Martynas, manau, už mane kur kas brandesnis, jau turi šeimą, tris vaikus – faktas, kad ir jo kuriamas Mozartas turės kitokių asmenybės spalvų nei maniškis.

Keletas Wolfgango Amadeus Mozarto citatų. Kaip jas interpretuoja du Mozarto vaidmens atlikėjai – Martynas Beinaris (M. B.) ir Vygantas Bemovas (V. B.)?

„Muzika yra ne natose, o tyloje tarp jų.“

M. B.: Labai gili mintis. Manau, kad pats gyvenimas, jo tėkmė yra kaip muzika. Tačiau jame būna ir stabtelėjimų, kurie, turbūt, skirti apmąstymams tyloje. Kai lieki vienas su savimi, atrandi daug naujų minčių – kitaip sakant, iš tos tylos tavyje gimsta nauja muzika. Tai būna tarsi stotelė, lemianti, kokia kryptimi gyvenime pasuksi, kokius pasirinkimus padarysi. Kaip tu nuspręsi, taip tavo muzika toliau judės.

V. B.: Net ir patys kompozitoriai, atlikėjai sutinka, kad pauzės muzikos kūrinyje yra tiek pat svarbios, kiek ir natos. Jei atlikėjas moka jas tinkamai sureikšminti, tai prideda jo atlikimui nemažai grožio.

Žvilgsnis: imdamiesi iššūkio ir atsakomybės sukurti muzikos pasaulio genijaus personažą M. Beinaris (nuotr. kairėje) ir V. Bemovas visų pirma stengėsi pažinti Mozarto asmenybę. O paieškoję sąsajų su jo ir savo gyvenimo patirtimi, atrado panašumų. / D. Stankevičiaus nuotr.

„Aš nekreipiu dėmesio į kieno nors pagyrimus ar kaltinimus. Aš tiesiog vadovaujuosi savo jausmais.“

M. B.: Ši citata galėtų būti paties Mozarto gyvenimo moto. Jis visada troško būti laisvas ir nepriklausomas kūrėjas. Vienintelis žmogus, kurio nuomonė Mozartui buvo be galo svarbi, – jo tėvas. Nors ir labai spaudė sūnų prie darbo, bet buvo jo viso gyvenimo variklis. Kai tėvas mirė, Mozartas nebeturėjo kam įrodyti savo talento, savo genialumo. Kuo gyvenime vadovaujuosi aš? Viskuo: ir pagyrimais, ir kritika. Ne visada ji man yra maloni, bet už konstruktyvią kritiką esu dėkingas. Didžiojo apsisprendimo momentais visada pasikliauju tik savimi. Nesvarbu, kas kokią nuomonę man norėtų įteigti.

V. B.: Bepigu taip kalbėti genijui... Man, kaip pradedančiajam artistui, išties labai svarbi vyresnių kolegų nuomonė. Per repeticijas gaunu iš jų daug patarimų. Nuoširdžiai jiems už tai esu dėkingas, nes juk iš šono geriau matyti, ko dar trūksta mano kuriamam personažui. Ypač vertinu režisierės V. Streičos ir KVMT dirigento Jono Janulevičiaus pastabas. Jei kalbėti apie asmeninį gyvenimą, vadovaujuosi intuicija. Kaip tuo momentu susišviečia – taip ir darau. Kartais to savo spontaniškumo ir gailiuosi, bet dažnai žinojimas, kas tau geriausia, atveda ir prie labai puikių sprendimų.

„Dėkoju savo Dievui, kad jis maloningai suteikė man galimybę sužinoti, kad mirtis yra raktas, kuris atrakina mūsų tikrosios laimės duris.“

M. B.: Ar kartais susimąstau apie mirtį? Būna tokių akimirkų, tikrai. Natūralu, juk gyvenimas šioje žemėje sukasi ratu. Vieni miršta, kad kiti galėtų ateiti. Ypač tokios mintys mane apnikdavo kovido metu, kai išgirsdavau, kad mirė koks mano amžiaus žmogus... Tačiau kadangi esame tikintys, katalikai, tai ta mirtis neatrodo kažkas labai baisaus. Juk gyvenimas žemėje yra tik laikina stotelė, o amžinybė laukia už tų durų, kurias Mozartas mini savo citatoje.

V. B.: Gal tuos žodžius maestro pasakė gulėdamas savo mirties patale, būdamas dėkingas likimui už visus savo gyvenimo momentus? Mes dažnai kasdienybėje pritrūkstame laiko pasakyti artimam „atsiprašau“, bet amžinybės akimirkoje viskas atrodo kitaip. Apie mirtį iki šio vaidmens mažai susimąstydavau, bet Mozartas sužadino mano smalsumą. Mūsų šeimoje niekas nevaikščiojo į bažnyčią, tad pasigirti tikėjimu aš negaliu. Vis dėlto manau, kad kažkas ten vis dėlto yra... Kai ateis laikas – sužinosiu, o kol kas labiau noriu gyventi šia diena. Ištraukti iš jos, kaip Mozartas, kuo daugiau linksmumo ir gyvenimo džiaugsmo. Premjeros dieną prašysiu pagalbos iš savo amžinatilsį Mamytės: kai gyvenimas prispiria ir reikia pagalbos, dažnai kreipiuosi į ją.

„Gerai ir iškalbingai kalbėti yra labai didelis menas, bet toks pat puikus – ir žinoti tinkamą momentą sustoti.“

D. Stankevičiaus nuotr.

M. B.: Už gerą bendravimo manierą esu dėkingas tėčiui. Aš, kaip ir jis, stengiuosi neprieiti iki konfliktų. Net jei nesutampa nuomonės. Visada turiu savąją, bet nebruku jos kitiems. Konfliktiškose situacijose stengiuosi išlikti lankstus. Teisiausiu būti nenoriu, bet yra klausimų, kuriais turiu griežtą ir nekintančią nuomonę. Jei matau, kad ją reikia pasakyti – pasakau. O jei nebūtina – galiu ir patylėti.

V. B.: Čia jau nieko negalėčiau pridurti, nebent tai, kad kompanijoje aš labiau kalbėtojas nei tylėtojas. Būna dienų, kai persidirbu, – tuomet noriu pasimėgauti tyla. Tačiau kiek gali ja mėgautis? Jei atvirai, man labiau patinka pliurpti (juokiasi).

„Nei aukštas intelekto, nei vaizduotės laipsnis, nei abu kartu nepadeda sukurti genialumo. Meilė, meilė, meilė – ji yra genialumo siela.“

M. B.: Sakoma, kad visa kūryba, visa muzika kyla iš meilės. Mozartas irgi, matyt, tai jautė. Jis niekam nieko nesistengė įrodyti, o tiesiog kūrė tai, kas liejosi iš širdies. Ir tai buvo genialu. Ar genijais gimstama? Esu girdėjęs, kad yra dvi kategorijos atlikėjų. Vieni techniškai viską daro puikiai, bet neturi tos vidinės ugnelės, tos charizmos, uždegančios ir patraukiančios paskui save žmones. Kiti – kupini vidinio užsidegimo, trykšte trykšta ir gyvena muzika, bet kartais nukanda kokią natą. Tiesa, niekas šito nepastebi, nes visi išsižioję klausosi.

Meilė muzikai manyje gimė pamažu. Nors esu kilęs iš muzikų šeimos, iš pradžių jokių planų tapti muzikantu neturėjau. Man patiko dainuoti „Varpelio“ chore, bet nei Juozo Naujalio, nei Juozo Gruodžio muzikos mokyklų nelankiau. Kai vienuoliktoje klasėje, kuklus, nedrąsus vaikinukas, sudalyvavau keliuose televiziniuose projektuose (vienas iš jų – „Žvaigždžių vartai“), mano požiūris kardinaliai pasikeitė.

V. B.: Aišku, kad meilė yra visa ko varomoji jėga, menininkų įkvėpimo šaltinis. Tačiau genijus gimsta tik vienas iš milijono. Jam net ne visada reikia tos papildomos inspiracijos. Tuo tarpu kitam, kad bent truputį priartėtų iki genijaus aukštumų, reikia labai daug darbo, gal net 90 proc. Mozartas, tiesa, irgi dirbo daug, bet viską darė su tokiu mozartišku lengvumu. Jis buvo toks genialus, kad kartais net neužsirašinėjo natų – nešiojosi jas galvoje. Ar norėčiau gimti genijumi? Gal ne, ačiū. Tie genijai dažniausiai būna „overthinker’iai“ – na, tokie per daug galvojantys, o nuo per daug minčių gali pasimaišyti ir protas (juokiasi).

„Muzika, net ir didžiausio siaubo situacijose, niekada neturėtų būti skausminga ausiai, o priešingai – turėtų ją pamaloninti ir žavėti.“

M. B.: Ne itin mėgstu šiuolaikinę, eksperimentinę muziką, kur daug kakofonijos, triukšmingų, ausį rėžiančių garsų. Pritariu Mozarto citatai, kad muzika turi pakylėti žmogų, sukelti geras emocijas, kad ir ką ji vaizduotų – liūdesį, baimę ar skausmą. Man pačiam patinka muzika, kuri yra harmoninga.

V. B.: Manau, kad žmogus, eidamas ragauti meno, pats pasirenka, ką nori matyti. Atėjęs į „Guliverio keliones“ pavirsta vaiku, o pasirinkęs miuziklą „Elizabeth“ jau tikisi tragiškos imperatorienės istorijos. Tačiau kad ir koks linksmas ar liūdnas būtų meno kūrinys, jis turi skatinti žmogų galvoti. Kitaip sakant, duoti jam kažkokią pamoką.

„Darbas – didžiausias mano malonumas.“

M. B.: Ko gero, man muzika irgi yra tiek darbas, tiek malonumas, tiek ir gyvenimo būdas. Nelabai save kažkur kitur įsivaizduoju. Mėgstu būti miške, vaikštinėti gryname ore, ilsėtis sodyboje prie ežero. Kai mokiausi mokykloje, domėjausi geografija, norėjau būti archeologu. Prisižiūrėdavau visokių indianų džounsų, prisiskaitydavau knygų apie mumijas, o kai suaugau – viskas kažkaip ėmė suktis vien apie muziką. Kuriu dainas, jas pats atlieku ir džiaugiuosi, kai išgirstu jas skambant radijo eteryje.

V. B.: Mozartui dirbti patiko, bet... pauliavoti, manau, irgi. O man? Darbas darbui nelygu. Šiuo metu, kai repetuojame Mozartą, sunku daryti kažką kito – visos mintys spektaklyje ir apie jį. Laimei, atsipalaidavimui turiu futbolą.

„Kai keliauju karietoje, vaikštau gerai pavalgęs arba naktį, kai negaliu užmigti, – būtent tokiomis progomis idėjos sklando geriausiai ir gausiausiai.“

Ieškojau sąlyčio taškų su jo asmenybe ir savo gyvenime. Genijus buvo linksmas net ir gulėdamas ligos patale, į viską stengėsi žiūrėti pozityviai, ir mano požiūris panašus.

M. B.: Mano galvoje idėjos sklando geriausiai, kai nėra problemų, kai viskas ramu – tiek namuose, tiek darbe. Retai kada naktį, gulėdamas lovoje, užsimanau kažką kurti. Dažniau įkvėpimas ateina tuomet, kai jo mažiausiai tikiesi. Tarkime, atsikeli, galvoje šviesu, sėdi prie pianino, pabarškini kažką, paniūniuoji – visai graži melodija! Nueini prie kompiuterio, užsirašai. Tačiau jei sėdi ir specialiai kažką bandai – nieko gero iš to nebus. Turi ateiti savaiminis pajautimas, o ne savęs spaudimas.

V. B.: Asmenine kūryba neužsiimu. Tiesa, groju būgnais gyvo garso grupėje „Intervalas” – taip išmušu visas nereikalingas emocijas. Kūrėju save galėčiau vadinti, kai būnu ant scenos – kuriu kažkokį vaidmenį, savą veikėjo interpretaciją. Mintys, ypač dabar, prieš premjerą, mane labai puola. Jau kelintą naktį negaliu užmigti, nes galvoje sukasi daugybė variantų, kaip geriau suvaidinti vieną ar kitą spektaklio sceną.

„Nevedęs vyras, mano nuomone, mėgaujasi tik puse gyvenimo.“

M. B.: Ar Mozartas buvo laimingai vedęs? Kiek teko domėtis, manau, kad taip, bet mūsų miuziklo versijoje jo meilės istorija pateikta šiek tiek dramatiškai. Ar sutinku su Mozarto citata? Žinoma. Juk sakoma, kad gyvenime žmogus turi rasti antrąją savo pusę. Jei nerandi, esi vienpusis, tarsi nepilnavertis. Beje, ruoštis Mocarto vaidmeniui, man labai padeda ir žmona Skaistė. Ji pianistė, paakomponuoja, pataria visokiais muzikinių niuansų klausimais, paskatina, motyvuoja. Gaunasi toks sveikas, dvigubas dopingas (juokiasi). Kas labiausiai neramina? Atsakomybė ir noras nepavesti komandos. Juk esi viso spektaklio mechanizmo dalis, todėl turi stengtis iš paskutiniųjų.

V. B.: Absoliučiai sutinku. Turiu sužadėtinę Rūtą. Ji irgi iš muzikos pasaulio – būsima smuikininkė. Todėl lengviau vienas kitą suprantame, kai grįžtu po spektaklio repeticijų atgal į Vilnių. Ar įsijautęs į rolę būnu ir namuose? Visko pasitaiko, bet kai dėl artėjančios premjeros matomės tik kartą per savaitę, nėra kada pyktis. Tik apsikabinti ir džiaugtis vienas kitu. Vestuvių data? Dar nepaskirta. Kai jau turėsime kraitį – tada ir švęsime!

Pasidaliję įžvalgomis apie vieną žymiausių visų laikų kompozitorių – Jonas miuzikle vaidina Wolfgango Amadeus Mozarto tėvą – pamažu pereiname prie Živilės ir Jono šeimos, kuriai po daugybės laukimo metų tarsi iš dangaus nukrito didžiulė Dievo dovana – dukrelė Joana.

– Šiuo metu jūsų namams turbūt jau nieko netrūksta? Turite vienas kitą, Joaną, net terapinį katiną Zygį iš prieglaudos pasiėmėte…

J. L.: Ir pavadinome garsaus psichiatro Sigmundo Freudo vardu. Tikrai, turbūt dabar jau nieko netrūksta. Jei paklaustumėte, kas man yra namai, atsakyčiau: vieta, į kurią gera grįžti. Nes jei nesinori, kokie čia namai?! Tada labiau prieglauda ar pastogė, kurioje tik permiegi. Namų gerumas priklauso nuo tų, kurie juose gyvena. Nuo šeimos. Mūsų šeimoje esame trise – žmona, dukra ir aš.

– Abu su žmona jau beveik 20 metų darbuojatės operetės širdimi vadinamame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

J. L.: Oficialiai aštuoniolika, bet jei skaičiuotume ir studijų laikus – tuomet tikrai bus 20. Magistro studijų metais pradėjau dirbti, gavau pirmąjį vaidmenį. Abu su žmona baigėme Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą. Mokėmės drauge operinio dainavimo nuo pat įstojimo iki studijų pabaigos. Buvome kursiokai, bet susipažinome gerokai anksčiau.

Guvi: didysis Živilės ir Jono džiaugsmas – dukrelė Joana. Galbūt ateityje – garsi operos solistė, nors šiuo metu jai labiau rūpi sportuoti ir piešti. / Lamauskų šeimos archyvo nuotr.

– Jonai, gimėte ir augote Šiauliuose. Jūsų tėvelis buvo ilgametis Šiaulių meno mokyklos direktorius. Gal ir Živilė iš tų kraštų?

Ž. L.: Aš, kaip ir vyras, mokiausi Šiaulių konservatorijoje (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija – aut. past.) Su Jonu susipažinau Šiaulių miesto jėzuitų bažnyčios jaunimo chore.

J. L.: Kadangi choro vadovė ieškojo naujų žmonių, pakvietė ir šiek tiek jaunesnių iš konservatorijos, kurios absolventas buvau, o Živilė dar ten mokėsi (ji už mane ketveriais metais jaunesnė). Tad tiesiog drauge dainavome chore, o jame turėjome progos geriau pažinti vienas kitą.

– Turite omenyje choro gastroles į kitus Lietuvos miestus, repeticijas?

Ž. L.: Būtent. Šių dienų jaunimui taip pat linkėčiau susipažinti dainuojant (šypsosi). Šiandien tiek daug virtualaus bendravimo, pažinčių per internetą, kai du žmonės rodo tik tai, ką nori apie save parodyti… Siūlyčiau jaunimui ieškoti savo žmogaus gyvai, bendrose veiklose.

J. L.: Dainavimas chore – viena iš tų gyvų veiklų. Deja, Lietuvoje chorai pamažu nyksta ir man dėl to labai liūdna. Pats jau trečius metus vadovauju Jonavos kultūros centro moterų chorui „Guoba“, esu jo dirigentas ir vadovas. Dainuojančių vyrų ir taip nedaug, tačiau bėda, kad jau ir moterys nebenori dainuoti. Antrinu savo žmonai ir sakau, kad mišrūs chorai – tai išties puiki terpė žmonėms susipažinti ir geriau vienas kitą pažinti. Juk su choru tu ir keliauji – ne tik dirbi. Tada matai, kaip kas elgiasi suklydęs dainuodamas ar gastrolių metu sugedus autobusui. Netikėtos situacijos puikiai atskleidžia žmonių charakterius.

– Stebėjote vienas kitą dainuodami chore, kol galiausiai, po pusantrų metų rimtesnės draugystės, prisiekėte vienas kitam amžiną meilę?

J. L.: Taip ir buvo. Šią vasarą suėjo 27 metai, kaI esame vedę. Kuo mane patraukė Živilė? Gal tas jos sveikas užsispyrimas – nepasiduoti, siekti tikslo. Žinoma, ir jos grožis. Ne tik išorinis, bet ir vidinis. Mane žavėjo jos gražus matymas ir noras siekti to, ką užsibrėžė. Ta mergina nesiblaškė ir nemėtė savęs neaiškiuose ieškojimuose, o viską darė atkakliai ir kryptingai.

Ž. L.: Mane labiausiai žavi, kai vienas žmogus gali papildyti kitą. Jonas turėjo tai, ko galbūt neturėjau aš. Sužavėjo galimybė iš jo pasimokyti.

– Ar tiesa, kad ilgai negalėjote susilaukti vaikų ir kad Joana jums tapo tarsi ilgai laukta Dievo dovana?

Ž. L.: Iš tiesų Joana pas mus atėjo tik po 22-ejų santuokoje pragyventų metų. Žinią priėmėme ramiai. Jau nebesitikėjome. Buvome beveik susitaikę su mintimi, kad vaikelio nebus, ir stengėmės dviese prasmingai nugyventi likusį gyvenimą. Tokį, koks jis mums duotas. Tada, kai jau nieko nebesitikėjome ir kai išmokome gyventi su tuo, ką turime, mums gimė vaikelis!

– Ar belaukiant stebuklo buvo minčių imtis kažkokių konkrečių žygių – gal gydymo, gal dirbtinio apvaisinimo?

Ž. L.: Laikiausi požiūrio, kad jei Dievas neduoda, vadinasi, tam yra priežastis. Gal siela serga, o gal turiu kitų rūpesčių, kuriuos privalau pirmiau išspręsti, skirti jiems visas savo jėgas. Gal reikėjo išmokti tiesiog paprasčiau į viską žiūrėti?

J. L.: Stengiausi keisti savo požiūrį į pasaulį, į aplink supančius žmones, į kasdienes situacijas ir visur matyti Dievo valią.

– Šių dienų jaunimas neskuba, tėvais ryžtasi tapti kur kas brandesnio amžiaus. Esate tėvai, iš kurių vienas jau atšventė penkių dešimčių jubiliejų, o kitas jį minės po ketverių metų.

J. L.: Negalime palyginti, kaip būtų, jei būtume jaunesni tėvai. Tikriausiai būtų ir pranašumų, ir trūkumų. Kalbant apie tai, ką Joanai galime duoti dabar, tai irgi nemažai. Turime daugiau patirties, daugiau kantrybės, bet šiek tiek mažiau fizinės sveikatos. Kiti teatro kolegos jau beveik mūsų dukros amžiaus anūkus augina.

Lamauskų šeimos archyvo nuotr.

– Papasakokite apie savo dukrytę. Ar jau įžvelgiate joje vokalinių gebėjimų – juk abu jos tėvai operos solistai?

J. L.: Pasakysiu taip: mes jos neskatiname užsiimti kokiomis nors veiklomis – nei  dainuoti, nei dar kuo nors. Kol kas atrodo, kad šiuo metu jai labiausiai patinka piešti ir sportuoti. Gal po metų kitų viskas ims ir pasikeis. Gal ims domėtis tuo, kas vyksta teatro scenoje, nes dažnai dukrą vedamės į teatro repeticijas. Ji žiūri, stebi, bet kai paklausiame, ar norėtų pati lipti į sceną, – purto galvą. Turbūt dar per maža.

Ž. L.: Mūsų vėlyva tėvystė, manau, labiau yra pranašumas nei trūkumas. Nes mes su Jonu jau perėję savo ieškojimus ir stengiamės vaiko nespausti. Net jei šių dienų aplinka rodo ką kita! Tik ir matai aplinkui, kaip visi lavina savo vaikus, kiaurą dieną vežioja juos iš vieno būrelio į kitą. Tada ir mane nejučia apima nerimas, kad gal ir aš turėčiau Joaną užrašyti į mažiausiai dešimt skirtingų veiklų. Vis dėlto šiuo metu manome, kad Joanai užtenka ir lankomo darželio, o likusį laiką ji tiesiog būna šalia mamos ir tėčio.

– Sakote, kad svarbiausia vaikui augti saugioje aplinkoje – su mama ir tėčiu, o paskui jau stebėti, ko jis pats nori?

J. L.: Jau minėjau, kad naujojo teatro sezono premjeroje – miuzikle „Mozart!“ – atlieku Wolfgango Amadeus tėvo vaidmenį. Tas vaikas buvo vunderkindas, labai gabus ir unikalus, tačiau vaikystė jo buvo sudėtinga, nes turėjo tėvą – taip pat unikalų pedagogą, genialų vadybininką, kuris ne tik kad iš visų savo vaikų ugdė genijus, bet ir mokėjo juos pateikti to meto aukštuomenei kaip aukso grynuolius. Kas iš to? Po stulbinančios ir karštligiškai greitos karjeros W. A. Mozartas miršta labai anksti, būdamas vos 35-erių. Jis trokšta kūrybinės ir asmeninės laisvės, nori gyventi savo gyvenimą, svajoti, mylėti. Galbūt jam, kaip vaikui, trūko tos tikros tėvo meilės? Galbūt tėvas perlenkė lazdą, nes W. A. Mozartas, trokšdamas būti laisvas, visą laiką vylėsi ir laukė tėvo pripažinimo.

– Nuo 2010 m. gimę ir iki 2025 m. dar gimsiantys vaikai vadinami alfa karta. Tai pirmoji karta, kuri jau nuo pat gimimo auga šiuolaikinių technologijų apsuptyje. Jai priklauso ir jūsų dukrelė Joana, kuriai ekranai – natūrali kasdienybė. Ar tai jaučiate?

J. L.: Žinoma, jaučiame, nes jau penkerių metų Joana nori žiūrėti vaizdelius ir filmukus internete. Neleisti? Juk negalime uždaryti dukters į akmens amžių ir neleisti jai naudotis tuo, kuo naudojamės patys, kai ieškome erdvės, kur švęsti Joanos gimtadienį, ar klausomės muzikos. Vienintelė išeitis – nustatyti žadintuvą ir riboti laiką.

Ž. L.: Auklėdami dukrą esame minimalistai. Norime išmokyti vaiką to, kas mums patiems šeimoje svarbiausia: gerbti vienas kitą, mokėti atleisti ir būti kantriems. Kad ir kokia būtų sudėtinga situacija (juk nėra nė vienos idealios šeimos, namų be dūmų), vienas kito atsiprašome, atleidžiame, susitaikome ir pradedame viską iš naujo. Kiekvienas rytas mums yra nauja pradžia. Norime nešti lengvumą, o ne pyktį ir nuoskaudas, kurių ir taip daug aplinkui. Stengiamės, kad mūsų šeimoje nebūtų kokių nors nutylėtų dalykų, kurie kauptųsi ir po daugybės metų iššautų skausmingu fejerverku.

– Sakote, kad gyvenime jums svarbiausi trys dalykai: mylėti Dievą, Tėvynę ir savo artimą.

Ž. L.: Būtent. Jei dukra mokės gyvenime susitvarkyti giluminius dalykus, mažiau blaškysis po tą judantį paviršių.

J. L.: Tikrai taip. Svarbu visame kame matyti Dievo veikimą.

– Gal jūsų šeima turi kokių nors ritualų?

J. L.: Vienas iš mūsų ritualų – kiekvieną sekmadienį eiti į šv. Mišias. Dažnai jose giedame. Kaip jas išbūna Joana? Visaip. Kol buvo mažesnė, gal lengviau. Žinojo visą eigą, kartais drauge net pagiedodavo. Dabar dukrelei prasidėjęs toks maivymosi etapas: darosi maža panelytė. Anot kunigų, sėkla jau pasėta – belieka laukti. Kaip viskas klostysis toliau – ne mūsų galioje ir valioje.

Ž. L.: Stengiamės reaguoti į vaiko norus ir jei matome, kad Joanai labai pabodo būti Mišiose, vedamės ją į lauką pasivaikščioti. Nenorime, kad vaikas jaustų prievartą.

Mūsų vėlyva tėvystė, manau, labiau yra pranašumas nei trūkumas. Nes mes su Jonu jau perėję savo ieškojimus ir stengiamės vaiko nespausti.

– Ką atsakytumėte tėvams, kurie mestų jums pirštinę, kaltindami, kad primetate vaikui konkrečią religiją, neleidžiate pasirinkti?

J. L.: Yra toks geras pasakymas, kad sveikiausia valgyti tai, kas auga tavo šalyje. Lygiai tas pats ir dėl tikėjimo. Tikėjimas, manau, mums pats geriausias tas, kuris labiausiai paplitęs ir praktikuojamas mūsų šalyje.

Ž. L.: Mūsų krašte katalikų tikėjimas yra pagrindinis. Be to, jį jau skleidė mūsų tėvai, Joanos seneliai. Jei vaikas suvoks, kad yra tarsi tų senolių, kurie šitaip gyveno, tikėjo Dievą, tęsinys, – viskas su juo bus gerai. Tai bus jos tvirtybė ir atrama gyvenime. Norime padovanoti vaikui žinojimą, kad tai, ką jis atsinešė iš savo praeities, ir yra jo tvirtybė, jo stuburas, jo gyvenimo kojos.

– Ar dažnai su Joana nuvykstate pas senelius: juk Šiauliai ne taip ir arti?

Ž. L.: Taip jau nutiko, kad iš visų senelių likusi tiktai mano mama. Tačiau seneliai gyvi jos vaizduotėje.

J. L.: Vieną senelį, mano tėtį, Joana dar matė, nors tada buvo labai mažytė. Įdomu, kad jos kalbose senelis dažnai egzistuoja (tiesa, nežinome, kuris). Kai nori saldumynų ar dar kažko, dukrelė dažnai mums sako, kad senelis leido. Tai pats rimčiausias jos argumentas (juokiasi).

– Teko girdėti, kad jūs, Jonai, spėjate ne tik teatre dainuoti, moterų chorui vadovauti, bet ir savanoriauti?

J. L.: Truputį tenka. „Marijos radijuje“ įskaitau tekstus – ištraukas iš Šventojo Rašto, liturginius leidinius, popiežiaus kreipimusis. Kartais abu su žmona pagiedame. Ką man tai duoda? Dalijimąsi… Pasijauti naudingas, o tuomet ir prasmingas. Duodamas kitiems ir pats gauni. Visų pirma, bendrystę. Arba tokių nemokamų dovanų, malonių, kurių iš pradžių net pats nesuvoki. Suvokimas ateina gerokai vėliau. „Marijos radijuje“ man patinka, nes ten viską galiu daryti ramiai – savo tempu ir laiku.

– Visi dar gyvename prabėgusios vasaros akimirkomis. Ką veikėte – atostogavote, keliavote, ilsėjotės?

J. L.: Vaikštinėjome po mišką. Labai mėgstame tai daryti, jei geras oras. Ypač Kačerginės pušynuose. Kitas mėgstamas užsiėmimas – darbuotis sode, o paskui eiti į pirtį. Net ir Joanai tai pamažu ima patikti. Bandome būti tos gerosios pirties atstovais, kur šiluma maloni, 50–60 °C, ir kitoks pėrimasis su vantomis – ne daužymas už būtas ir nebūtas nuodėmes. Domimės, skaitome, žiūrime laidas. Juk scenos žmonės talentingi visose srityse – jie geba ne tik lengvai perprasti naują informaciją, bet ir jautriai savimi perimti naują veiklą. Tarsi naują vaidmenį. Jei kas nepavyksta – galima ir suvaidinti!