MO muziejaus mažoji paroda „BAXT“ ir jos pasakojimą pratęsianti „Poezija be trapumo“ – galimybė naujai, per vizualųjį meną įsigilinti į romų bendruomenės gyvenimo patirtis Lietuvoje. O žvelgiant plačiau – proga kritiškai apmąstyti įvairias su šia bendruomene platesniame kontekste susijusias nuostatas.

Fotoprojektas, trunkantis daugiau nei 20 metų

A. Miksio fotografijų ciklas „BAXT“, kaip ir pats žodis, kuris, išvertus iš romų kilmės, reiškia sėkmę, likimą, lemtį, fortūną ar karmą, savyje talpina įvairų emocinį krūvį. Nors paties projekto menininkas nelaiko socialiai ar politiškai angažuotu, jis yra atviras diskusijai.

Žvelgiant į A. Miksio fotografijas, tampa akivaizdu – jų centre yra nuotraukų herojai. Menininkas neidealizuoja fotografuojamų žmonių, atvirkščiai – siekia atskleisti kiekvieno jų asmenybę, parodyti jų gyvenimo istoriją.

„Mes dažnai esame linkę kalbėti apie istoriškai susiformavusias žmonių grupes taip, tarsi jos būtų vientisos, o visi jų nariai mąstytų ir elgtųsi vienodai. Nevertėtų pamiršti, kad bendruomenes sudaro labai skirtingi asmenys ir jie galbūt net sąmoningai atsisako būti tapatinami vien su savo etnine kilme“, – pasakoja A. Miksys, fotografijų autorius ir parodos kuratorius.

Parodoje – dalis taboro kasdienybės

Parodoje MO muziejuje galima išvysti Kirtimų taboro gyvenimą ir sunaikinimą. A. Miksys užfiksavo 22-uoju numeriu tabore pažymėto namo permainas: gyventojus, aplink dygstančius statinius ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Parodoje dalis nuotraukų yra eksponuojamos ant autentiškų romams priklausiusių namų durų. Tai simboliškai primena kaskart noriai ir draugiškai fotografą į savo gyvenamųjų namų erdvę įsileidusių romų svetingumą. Parodoje matomi taboro pastatų likučiai – lyg liudijimas, kaip kardinaliai vos per kelis mėnesius pasikeitė jo gyventojų likimai.

Muziejaus nuotr.

„Daugiau nei 500 metų drauge su mumis gyvenančių romų bendruomenės istorija vis dar yra nepakankamai atskleista vilniečiams. O ji yra mūsų bendros Vilniaus istorijos dalis. Taigi kviečiame lankytojus į pagarba grįstą diskusiją visuomenei aktualiais klausimais. Tikiu, kad gebame atvirai ir drąsiai kalbėti sudėtingomis temomis“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus vadovė.

Parodą papildo vaizdo medžiaga

MO muziejaus mažąją parodą „BAXT“ papildo ir vaizdo medžiaga. Joje – trys skirtingos perspektyvos. Menininko A. Miksio, įvairių romų bendruomenės narių ir kultūros paveldą

Centriniame Europos Universitete studijuojančio Gopalo Michailovskio pasakojimai.

Fotografijų autorius A. Miksys pasakoja apie susitikimus su romų bendruomenės nariais, kaip juos fotografuodavo ir kaip jie patys vėliau reaguodavo į jo darytas nuotraukas. Nemaža dalis jų A. Miksio fotografijas pasikabindavo savo namuose, jas dar savarankiškai apipavidalinę ar iliustravę. Kaip teigia A. Miksys, jo nuotraukų ekspozicija artimiausioje aplinkoje – namuose – yra geriausia paroda, kokią jis yra turėjęs. Šias fotografijas taip pat bus galima pamatyti parodoje.

Vaizdo pasakojimuose taip pat pakalbinti ir įvairių kartų romai, kurie atvirai dalijasi, ką jiems patiems reiškia būti šios bendruomenės nariu, pasakoja apie savo kultūrą, o jaunesnieji pašnekovai – ir apie tai, kuo ketina būti užaugę bei kaip svajoja keisti jiems įprastus ar visuomenės primetamus vaidmenis.

Kultūros paveldą šiuo metu studijuojantis Gopalas Michailovskis pasakoja, kaip visai bendruomenei taikomi stereotipai paveikia konkrečių žmonių gyvenimą.

Muziejaus nuotr.

Parodos pasakojimą jungia specialiai parodai kurti Laimono Briedžio esė tekstai, plačiau ir išsamiau analizuojantys romų kilmės žodžio „baxt“ reikšmę, romų kultūrą bei papildomai interpretuojantys namų ir durų motyvą parodoje.

MO muziejus, rengdamas tekstus parodai, taip pat bendradarbiavimo ir su romų kalbos vertėja Rumina Rumianceva.

Selma Selman – romų kilmės šiuolaikinė menininkė, kalbanti apie žmogaus teises

MO muziejaus mažosios parodos „BAXT“ pasakojimą pratęsia romų kilmės šiuolaikinės menininkės Selmos Selman darbai parodoje „Poezija be trapumo“. Tikėjimas, kad menas gali paskatinti apčiuopiamus socialinius pokyčius, yra neatsiejama jos, kaip aktyvistės, veiklos dalis. Savo kūriniuose ji kalba apie diskriminaciją ir siekia kurti savitus pasipriešinimo būdus.

S. Selman kūryboje tyrinėja savo daugialypę tapatybę. Būti menininke, aktyviste, moterimi, feministe, Bosnijoje gimusia, bet į užsienį emigravusia rome – tai lyg nuolatinis jos tapsmas, savotiška transformacija iš vienos tapatybės į kitą. Menininkė nevengia asmeninių temų – ji remiasi savo ir savo šeimos patirtimi.

Tarp kelių parodoje rodomų menininkės performansų galima pamatyti ir „Mercedes Matrix“ vaizdo kūrinį. Jame S. Selman atsispiria nuo savo šeimos pagrindinio pajamų šaltinio – metalo laužo rinkimo ir perdirbimo – ir paverčia tai meno kūriniu. Šiame performanse ji drauge su šeimos nariais išrenka Mercedes-Benz automobilį – prabangos simbolį.

Muziejaus nuotr.

MO muziejaus mažoji paroda „BAXT“ yra viena Vilniaus 700 metų jubiliejaus šventės iniciatyvų. Reikšmingam gimtadieniui Lietuvos sostinė ruošiasi jau šiandien. Siekiama sukurti įspūdingą jubiliejaus atmosferą, atspindinčią miesto dvasią. Šventė kuriama partnerystės principu. Prie programos kūrimo ir įgyvendinimo kviečiami prisidėti visi, turintys idėjų ir norintys tapti ne tik jos dalyviais, bet ir kūrėjais.

Naujos spalvos ir muzika

MO muziejaus iniciatyva „Menas pajusti Kalėdas“ jau antrus metus kuria spalvotą Kalėdų ir Naujųjų metų laukimą.

„Švenčių laukimą norime praturtinti pakviesdami į spalvomis nusidažiusį MO skulptūrų sodą, kuriame skambės ir specialus garso takelis. Galbūt tai padės sulėtinti tempą ir ramiau pasitikti šventes“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė.

Skulptūrų sode, laikiname šviesų fone, bus galima naujai atrasti Lietuvos skulptūros korifėjų kūrinius: Mindaugo Navako, Petro Mazūro, Vlado Urbanavičiaus, taip pat Ksenijos Jaroševaitės, Vinco Kisarausko, Donato Jankausko–Duonio. Nuotaiką kurs ir elektroakustinis garso takelis, praturtintas Ambient skambesiu bei žiemos motyvais. Taigi skulptūras bus galima atrasti ir vizualiai, ir muzikaliai.

Norintys sušilti ar pasmaguriauti galės atrasti MO kubo siūlomus šventinius gėrimus ir užkandžius. „Menas pajusti Kalėdas“ ir naujai sužibęs skulptūrų sodas visų lauks nuo gruodžio 22 d. iki sausio 2 d., o MO kubas šventiniu laikotarpiu veiks gruodžio 22–23 d., gruodžio 26 d. – sausio 2 d. nuo 16 val. iki 20 val.

Muziejaus nuotr.

Knygos – dovanų

Šventiniu laikotarpiu MO džiugina ir dovanomis. Visi muziejaus lankytojai nuo gruodžio 22 d. iki sausio 2 d. galės išsirinkti sau muziejaus knygą dovanų.

Lankytojai galės rinktis iš knygų apie tapybą, Vilniaus skulptūras, taip pat ir knygų vaikams. Jas atrasti bus galima MO muziejaus I a. hole.

Šventiniai renginiai

O kas vyks šventiniu laikotarpiu muziejuje?

Gruodžio 26 d. nuo 11 val. muziejuje vyks šventinis Šeimų sekmadienis. Jaunųjų lankytojų laukia žaidimai, piešiniai ir netgi unikalių nuotraukų kūrimas. Nuo 13 val. MO kviečia klausytis ir pasakų. Beje, šiuo šventiniu laikotarpiu muziejuje veiks atnaujintas ir naujais žaidimais papildytas vaikų kampas, esantis muziejaus I aukšto hole.

Ištikimus muziejaus bendruomenės narius – MOdernistus – ir jų draugus MO kviečia į specialius kino seansus. Gruodžio 27 d. 18:30 val. vyks filmo „Štai ir mes“ peržiūra.

Muziejaus nuotr.

Švenčių metu visi lankytojai taip pat kviečiami atrasti ir patirti parodas. Didžiąją fotografijos parodą „Permainų šventė“ bei mažąją parodą „Jaunojo tapytojo prizas 2021“.

Šventinis muziejaus darbo laikas

Muziejaus atstovai primena, kad švenčių metu gruodžio 24 d. ir 25 d. MO muziejus nedirbs, o sausio 1 d. dirbs 13–20 val.

„Menas pajusti Kalėdas“ instaliacijos veiks nuo gruodžio 22 dienos iki sausio 2 dienos, o MO kubas lauke dirbs gruodžio 22–23 d., gruodžio 26 d. – sausio 2 d. nuo 16 val. iki 20 val.

„Jaunojo tapytojo prizas“ – vienas svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse, visuomenei pristatantis kylančius jaunuosius talentus. Pamatyti šių metų finalininkus MO muziejuje bus galima nuo lapkričio 18 dienos iki sausio 30 dienos. Parodos atidarymo vakarą MO kviečia į diskusiją ir nugalėtojo paskelbimo ceremoniją.

Platforma jauniems meno pasaulio žaidėjams

MO muziejaus steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai, dar neveikiant muziejui, rėmė „Jaunojo tapytojo prizo“ projektą, taip pat įsigijo ir jaunųjų kūrėjų darbų. Todėl dabar, muziejaus vadovės Mildos Ivanauskienės teigimu, yra džiugu konkurso finalininkus eksponuoti MO.

„MO yra atviras įvairiems požiūriams, auditorijoms ir kūrėjams muziejus. Jame norime matyti ir atrandamus jaunuosius talentus. Taigi nuoseklus MO steigėjų konkurso palaikymas realizavosi į parodą muziejuje, kurią atrasti kviečiame visus MO lankytojus. Taip pat įsteigėme ir specialų konkurso prizą. Jį steigėjų ir visos komandos vardu įteiksime parodos atidarymo vakarą“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus vadovė.

„Aktyvus Baltijos šalių menininkų dalyvavimas konkursui yra labai svarbus įvertinimas bei tęstinumo variklis. Praėjusiais metais surengę konkurso atidarymą virtualiai, šiemet labai džiaugiamės galėdami tai daryti gyvai MO muziejuje“, – priduria Julija Dailidėnaitė, konkurso organizatorė.

Muziejaus nuotr.

Vilmantas Marcinkevičius, taip pat vienas iš konkurso organizatorių, sako, kad „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas buvo sugalvotas norint sukurti platformą jauniems meno pasaulio žaidėjams: „Jaunieji menininkai – grupė, kuri yra pažeidžiamiausia ir reikalaujanti didžiausio palaikymo. Šio konkurso dėka jaunieji kūrėjai tampa matomi, atrasti ir publikos, ir kuratorių ar kolekcininkų“.

Atidarymo vakarą – diskusija apie naująją kartą tapyboje

Lapkričio 18 dieną 18.30 val. atidarant parodą MO muziejuje vyks ir speciali diskusija „Naujoji karta tapyboje: kokia ji?“.

Diskusijoje dalyvaus pirmojo „Jaunojo tapytojo prizo“ (2009 m.) laimėtojas Andrius Zakarauskas, konkurso organizatorė Julija Dailidėnaitė, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Pokalbį moderuos ir diskusiją apie tai, ką savo kūryba nori pasakyti jaunoji karta, ves menotyrininkė Laima Kreivytė.

Po diskusijos lauks svarbiausia vakaro akimirka – konkurso komisija paskelbs geriausią šių metų jaunąjį tapytoją, kurio laukia net keletas prizų.

Konkurso nugalėtojas bus apdovanotas dviejų mėnesių rezidencija Šiaurės menininkų centre Dale, Norvegijoje, 11 000 NOK mėnesio stipendija, taip pat 3 000 eurų premija ir galimybe surengti asmeninę parodą Pamėnkalnio galerijoje, Vilniuje. Nugalėtojo kūrinys taip pat bus įtrauktas į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekciją.

MO muziejaus steigėjai ir komanda taip pat įsteigė specialų prizą – vienas iš konkurso dalyvių bus apdovanotas 1 000 eurų MO premija.

Muziejaus nuotr.

Konkurso finalininkai ir komisija

Jau tryliktą kartą organizuojamas „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas – vienas svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse. Nuo 2009 metų vykdomo projekto tikslas yra ne tik pristatyti visuomenei kylančius menininkus, bet ir padėti meno kolekcininkams bei kuratoriams atrasti naujų talentų Baltijos šalyse. Konkursas orientuotas į meninį išsilavinimą turinčius ar jo siekiančius kūrėjus iki trisdešimties metų.

Šių metų konkurso finalininkai: Arnolds Andersons (LV), Gytis Arošius (LT), Kazimieras Brazdžiūnas (LT), Aurelija Bulaukaitė (LT), Siiri Jüris (EE), Madara Kvēpa (LV), Lisette Lepik (EE), Edvinas Mikulskis (LT), Erika Povilonytė (LT), Indrė Rybakovaitė (LT), Justīnė Seile-Urtāne (LV), Greta Šležaitė (LT), Dominykas Sidorovas (LT), Denisa Štefanigova (EE), Mantas Valentukonis (LT). Jų darbus galima pamatyti ČIA.

Konkurso darbus vertino tarptautinė komisija: meno istorikas, Norvegijos Nordic Artists Centre Dale rezidencijų centro direktorius Arild H. Eriksen, MO muziejaus kuratorė Gabrielė Radzevičiūtė, Estijos KAI meno centro meno vadovė Karin Laansoo, kino ir videomenininkas, skulptorius Deimantas Narkevičius, latvių tapytoja ir konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2013” laimėtoja Zane Tuča bei meno istorikė Mėta Valiušaitytė.

Konkurso organizatoriai: Julija Dailidėnaitė ir Vilmantas Marcinkevičius, koordinatorės: Gabrielė Radzevičiūtė ir Ieva Stasevičiūtė, grafikos dizainerė – Akvilė Paukštytė, parodą įrengė Dominykas Šavelis.

Apie grupines nuotraukas ir savotiškus jų ritualus pasakoja vienas iš MO muziejaus parodos „Permainų šventė“ knygos autorių, tyrėjas ir fotografas Paulius Petraitis. Taigi ką mums gali pasakyti grupinė nuotrauka?

Šventės portretas – grupinė nuotrauka

Fotografija – įprastas būdas įamžinti šventę ar svarbų įvykį. Kaip tai darome? Arba užfiksuojame gyvą šventės akimirką, arba surežisuojame kadrą. Grupinės nuotraukos dažniausiai yra režisuojamos.

Bendroje nuotraukoje mes sukonstruojame šventės portretą, rodantį gerai laiką leidžiančius žmones. Tai dažniausiai išreiškiama daugumai atpažįstamomis pozomis, gestais ir šypsenomis. Negana to, grupinis portretas įvardija svarbų faktą: „mes ne tik švenčiame“, bet ir dar svarbiau – „mes švenčiame kartu“.

Bendra nuotrauka – buvimo drauge įrodymas

Išties, grupiniai portretai skirti vizualiai pademonstruoti grupės bendrumą. Kieno nors nenoras fotografuotis ar atsidurti nuotraukoje dažnai nepaisomas, negirdimas. Tikriausiai visi esame sakę: „ne, nenoriu fotografuotis / ar tikrai to reikia?“ ir tuo pačiu metu jau stojęsi į režisuojamą kadrą.

Taigi pasirinkimo galimybė yra ribota: arba tu esi nuotraukoje (vadinasi, esi „su mumis“), arba nesi. O jei nuotraukoje šypsaisi, vadinasi, tai buvo džiugi ir laiminga šventė. Juk besišypsantys nuotraukoje veidai tarsi „sako“: mes buvome ten ir ten, atrodėme laimingai, buvome kartu.

Žinoma, kartais sukirba mintis, jog džiaugsminga nuotrauka nėra visada tikrasis įvykio atspindys, tačiau laimingi veidai nuotraukoje leidžia tai ignoruoti ir bent akimirkai patikėti laimingos grupės fantazija.

Muziejaus nuotr.

Pozavimas – kūnų choreografija

O ar pamenate jausmą, kai jums pasako, kad fotografuosimės? Tuo metu pradedame galvoti ir apie bendrą nuotraukos vaizdą, ir apie unikalų save joje. Kažkas lyg kaladėles rikiuoja mūsų kūnus – visi turime tilpti kadre. Sakyčiau, vyksta savotiška kūnų choreografija. Bet tuo pačiu metu ir kiekvienas iš mūsų, stovintis ar sėdintis bendrame kadre, išgyvename įvairius jausmus – pradedame ruoštis nuotraukai ir ne visada elgiamės organiškai. Mes pozuojame.

Pozavimas yra performatyvus veiksmas, atliekamas prieš kamerą. Kūną mes „paruošiame kameriškam“ vartojimui. Žinome, kad į nuotrauką bus žvelgiama joje ieškant šventei būdingų savybių – šypsenų, atmerktų akių, pasitikinčios stovėsenos. Ir ką mes darome? Ogi, pasiduodame šiam kameros ir pozavimo lūkesčių diktatui.

(Ne)unikalūs portretai nuotraukose

Galbūt nuskambės paradoksaliai, bet nuotrauka dažniausiai nėra skirta tik mums, pozuojantiems joje. Ji yra kuriama „vartoti“ – portretas tampa savotišku produktu, kuris yra lengvai atpažįstamas. Nuotraukose kūnas, veidas, išraiška, burna, drabužiai, plaukai kamerai yra išstatoma tarsi vitrinoje. Tai tampa dar akivaizdžiau, kai nuotraukos yra publikuojamos socialiniuose tinkluose. Jei siekiame būti pastebėti ir pamėgti, nuotraukos pateikimas, t.y. kaip mes atrodysime joje, tampa esminiu tikslu.

Todėl daugybė bendrų nuotraukų atrodo panašiai. Grupiniame portrete paprastai neieškoma naujovių ar neformato. Dažniausiai pasitenkinama jau veikiančiomis, daugelį kartų matytomis pozų schemomis. Čia vyrauja klišės. O net ir, regis, iš pirmo žvilgsnio unikalios fotografijos dažnai yra jau matytų socialinėse medijose kitų portretų pozų (sąmoningas ar nesąmoningas) kartojimas. Kiek unikali yra jūsų grupinė nuotrauka – lieka spręsti jums patiems, joje pozuojantiems.

Nuotraukose kūnas, veidas, išraiška, burna, drabužiai, plaukai kamerai yra išstatoma tarsi vitrinoje.

Daugiau fotografijų ir istorijų – MO muziejaus parodoje

Daugiau fotografijų, kuriose įamžinamos įvairios šventės, o veikėjai perteikia švenčių akimirkas arba galbūt pozuoja – galima pamatyti MO muziejaus fotografijos parodoje „Permainų šventė“. Parodoje taip pat galima susipažinti ir su visu P. Petraičio straipsniu – jis prieinamas parodos knygoje, pratęsiančioje „Permainų šventės“ temą gilesniais straipsniais ir skaitiniais.

Paroda „Permainų šventė“ yra pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje.

MO muziejaus parodos po muziejaus darbo valandų, kūrybinės užduotys, muzika, dainos, pasakos ir netgi lobio paieškos muziejuje. Vaikai pripažįsta, kad patyrė kitokį meno pažinimą ir po pirmosios stovyklos visi vienbalsiai klausinėjo: „o kada vėl?“.

Naujos formos sudominti vaikus

Kokia gali būti geresnė vaikui dovana už prisiminimą visam gyvenimui? Naktis, praleista muziejuje, susiejanti meno erdvę su savo kasdieniu, asmeniniu išgyvenimu, formuoja vaikų požiūrį. Galbūt jų santykio su muziejaus erdve ir menu nebeblokuos jokie išankstiniai barjerai, kad tai skirta ne man? O natūraliai užsimezgęs asmeniškas santykis su menu atvers naujų galimybių ieškoti atsakymų į svarbius klausimus, mąstyti apie save ir pasaulį.

„Naktinės stovyklos dalyviai – naktinėtojai – patyrė muziejų taip, kaip dar niekas to nepatyrė – po darbo valandų ir netgi naktį. Norime kurti įvairiapusiškas patirtis vaikams, todėl MO edukatoriai specialiai šiai naktinei stovyklai sudėliojo įtraukiančią programą. Džiaugiuosi, kad vaikams ji patiko, o ryte atsikėlę po nakties muziejuje prie pusryčių stalo visi klausinėjo, kada ir vėl kartosime“, – pasakoja Jurgita Zigmantė, MO muziejaus edukacijų vadovė.

Muziejaus nuotr.

Kitoks parodų lankymas, žaidimai ir netgi lobio paieškos

Muzika, dainos, kūrybinės užduotys, netgi lobio paieškos – MO muziejaus edukatoriai vaikams paruošė pačių įvairiausių veiklų.

Jaunieji naktinėtojai drauge su „Keistuolių teatro“ aktoriais Eimantu Bareikiu, Vaidotu Žitkumi ir Marija Korenkaite bei MO edukatore Sandra Zubielaite nėrė į įvairias kūrybines veiklas ir užsiėmimus. Vaikai susipažino su kitais naktinėtojais žaisdami susipažinimo žaidimus, gaminosi marškinėlius, o sutemus patyrė MO parodas unikaliai – pasišviesdami tik prožektoriais ir naktį ieškodami lobio muziejuje.

„Keistuolių teatro“ aktoriai Justas Tertelis ir Jurgis Marčėnas naktinėtojams paruošė muzikinę programą ir dainų vakarą. O patys ištvermingiausi stovyklos dalyviai galėjo mėgautis ir naktiniu filmu.

Muziejaus nuotr.

Vaikai labiausiai vertino išskirtinę galimybę būti muziejuje po darbo valandų, kada kitų lankytojų nėra. Jiems didžiausią įspūdį paliko lobio ieškojimas parodinėje salėje, kūrybiniai užsiėmimai ir, žinoma, – nakvynė muziejuje, kurią visi įvardijo kaip netikėtą nuotykį.

MO vaikų naktį muziejuje rengs dar kartą

Įspūdžių kupini vaikai nepraleido nei vienos veiklos naktinėje stovykloje. O atsikėlę ryte pusryčiaudami dalijosi savo įspūdžiais ir emocijomis. Akivaizdu – vaikų susidomėjimas tokia veikla yra didelis, todėl muziejaus atstovai pažada, kad „Vaikų naktis muziejuje“ dar šiemet įvyks ir antrą kartą.

Preliminariai planuojama 9–12 metų naktinėtojus kviesti į naktinę stovyklą spalio pabaigoje. Tikslią datą muziejaus atstovai praneš artimiausiu metu ir kviečia sekti naujienas mo.lt

Emocinė sveikata, gerovės jausmo augimas, psichikos sveikatos stiprinimas bus analizuojamas įvairiais formatais. Diskusijose, pokalbiuose, jogos ir meditacijos užsiėmimuose, šokio dirbtuvėse.

Nuolatinis muziejaus dėmesys emocinei sveikatai

„Muziejai – vietos, kuriose mažėja stresas ir auga vidinės pilnatvės jausmas, stiprėja psichikos sveikata. Norime, kad tai atrastų ir pajustų kuo daugiau žmonių. Šiuo metu mes visi gyvename pandemijos emocijomis, kurios kelia stresą, nerimą, apatiją. Taigi ieškoti būdų, kaip emociškai ir psichiškai sutvirtėti – labai svarbu. Tikiu, kad muziejus gali būti viena iš saugių erdvių atitrūkti nuo rutinos, įsikvėpti ir emociškai sustiprėti. Todėl ir toliau plėtosime emocinei sveikatai dedikuotus renginius ir įvairius jų formatus“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus vadovė.

Ne kartą akcentavusi meno ir kultūros teikiamą naudą bei svarbą visuomenei, MO muziejaus direktorė priduria, kad muziejų ir galerijų lankymas gerina žmonių emocinę sveikatą bei mažina stresą – augina tvarią asmenybę.

Taigi kokie emocinei sveikatai stiprinti skirti renginiai vyks MO muziejuje rugsėjo mėnesį?

Muziejaus nuotr.

Psichikos sveikatos menų festivalis „Ryšiai“

Nuo rugsėjo 11 dienos MO muziejaus atstovai kviečia į pirmąjį Lietuvoje psichikos sveikatos menų festivalį „Ryšiai“. Jo metu muziejuje vyks daugiau nei 10 renginių.

Festivalio tema yra užkoduota jo pavadinime – ryšiai. Tai ryšiai su savimi, savo aplinkos žmonėmis, objektais, netgi – visata. Ar gyvenant atskirai, nuotolyje galima išlikti ryšyje ir kas nutinka, jei šį ryšį mes prarandame? Kokie yra ryšio formatai ir įvairovė bei kokios yra jo trūkumo pasekmės? Tai dalis klausimų, kurie bus gvildenami įvairiais formatais festivalio metu.

MO muziejuje vyks daugiau negu 10 renginių: jogos ir meditacijos užsiėmimai, šokio dirbtuvės, muzikos rašymo dirbtuvės, pokalbiai apie meną ir kultūrą. Renginiuose dalyvaus psichikos sveikatos specialistai, psichiatrai, menininkai. Festivalis prasidės rugsėjo 11 dieną ir baigsis spalio 10 dieną – Pasaulinę psichikos sveikatos dieną.

Muziejaus nuotr.

Baltijos jūros regiono tvari ateitis

Emociškai stiprios ir tvarios asmenybės tema muziejuje rugsėjo mėnesį bus tęsiama tarptautiniame Baltijos jūros festivalyje, ieškant ryšio tarp muzikos ir aplinkos tvarumo. Santykis su mus supančia aplinka – dar vienas aspektas, auginantis vidinį gerovės jausmą. O kaip kultūra ir menas gali tapti tvaresnio gyvenimo įrankiu?

Į šiuos klausimus festivalio metu bandys atsakyti Marta Finkelštein – šiuolaikinės klasikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ pianistė ir meno vadovė bei Sandra Galdikaite – kūrėja ir jaunimo mentorė „9 zuikiuose“. Laukia dviejų menininkių, savo kūryboje tiriančių meno, kultūros ir gamtos sąsajas, pokalbis.

Pokalbis MO muziejuje vyks anglų kalba šį sekmadienį, rugsėjo 12 dieną.

Muziejaus nuotr.

Negalios raiška mene

Rugsėjo mėnesio emocinei sveikatai skirtus renginius MO muziejuje užbaigs diskusija „Negalia mene: skirtingų kūnų pasakojimai“. Kaip mes reaguojame į negalią, kaip keičiasi mūsų santykis su negalią turinčiais asmenimis ir kaip negalia vaizduojama mene? Daugiau sužinoti bus galima rugsėjo 27 dieną. Diskusija – puiki proga kalbėti apie negalios fenomeną, jo kaitą ir raišką mus supančiame pasaulyje, taip pat ir mene.

Diskusijos metu bus pristatoma Giedrės Šmitienės ir Jurgos Jonutytės parengta knyga „Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose“. Knygoje nagrinėjamos žmonių su negalia patirtys skirtingais laikotarpiais, apmąstymai apie jiems primestas ir jų pačių atrastas negalios sampratas.

Apie visus emocinei sveikatai skirtus renginius bei kitus užsiėmimus muziejuje sužinoti galima MO kalendoriuje: https://mo.lt/kalendorius/

Taip menininkai Rolandas Žigonis ir Algis Kriščiūnas bei atliekų tvarkymo įmonė „Žalvaris“ tikisi atkreipti visuomenės dėmesį į besaikį plastiko vartojimą ir taršą.

„Keliaudamas Tailande ir Indonezijoje pamačiau kraupią situaciją, kai vandenynas tiesiog skęsta plastike. Supratau, kad galiu imtis kūrybos ir joje integruoti žinią apie tai. Visuomenės dėmesys šiai problemai yra nepakankamas, mūsų akis nebekliūva už šiukšlės miške ar kamštelio, išplauto iš vandens“, – teigia menininkas.

Prisidėti prie idėjos įgyvendinimo R. Žigonis pasiūlė žinomam fotografui ir dailininkui A. Kriščiūnui. Keturių paveikslų ciklas „Holy Trash“ su šiuolaikinėmis Lietuvos žvaigždėmis – Andriumi Mamontovu, Juste Arlauskaite-Jazzu, Justinu Jaručiu ir Agne Jagelavičiūte – pristatomas rugsėjo 14-15 d. MO Muziejuje, renginyje, keliančiame diskusijas apie vartojimą ir buriančiame atsakingus prekinius ženklus, „Smart POP-UP“.

„Norėjome įdėti trikdį į meno kūrinį, sukrėsti. Tai – tarsi analogija, primenanti, kad ir plastiko šiukšlė gamtoje yra trikdis, tik mes tų trikdžių nebematome. Taip gimė mintis „sušiukšlinti“ Algio paveikslus“, – sako R. Žigonis.

Unikalų Lietuvoje projektą palaiko ir remia didžiausia šalyje pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo įmonė „Žalvaris“. Pasak jos direktoriaus Vitoldo Sapožnikovo, „Žalvario“ vertybinis pagrindas – aplinkosauga, todėl bet koks veiksmas, skatinantis visuomenę vartoti atsakingiau, nešiukšlinti, kurti mažiau taršos, yra labai svarbus ir sveikintinas.

„Aplinkos apsauga visų pirma priklauso nuo mūsų pačių elgesio, sąmoningumo. Nuolat ieškome naujų būdų skatinti meilę gamtai ir jos išsaugojimą ateities kartoms. Labai gerai, jei tai sukrečia, atkreipia dėmesį, priverčia susimąstyti, nes tik taip spėsime sureaguoti šiandien, neatidėliodami atsakingo elgesio ateičiai“, – teigia V. Sapožnikovas.

Jo teigimu, nors surenkamo plastiko kiekiai kasmet auga, jo vartojimas auga dar greičiau, o tai reiškia kiekvienais metais didėjantį gamtos užterštumą.

„Augant ekonomikai, pragyvenimo lygiui, natūralu, kad žmonės vartoja daugiau. Tai reiškia daugiau pakuočių, daugiau naujų produktų ir galiausiai – daugiau atliekų. Turime atsižvelgti į šias tendencijas ir savo sąmoningumą auginti lygiagrečiai ekonominiam augimui. Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, situacija nėra itin prasta – žmonės nori rūšiuoti, todėl vis dar turime sąlyginai švarius ežerus ir upes. Tačiau turime žengti dar toliau: atsisakyti perteklinio plastiko vartojimo ir tiesiog išmokti nebešiukšlinti“, – sako „Žalvario“ direktorius.

Pirmas paveikslų „Holy Trash“ pristatymas įvyks MO muziejuje rugsėjo 14-15 dienomis, vėliau darbai bus eksponuojami kitose erdvėse. „Norime, kad paveikslai tarsi pradėtų „gyventi savo gyvenimą“ ir taip, skleisdami žinią apie plastiko taršą, keliautų po įvairias viešąsias erdves“, –  teigia R. Žigonis.