Ten gavo Tarptautinių santykių ir teisės diplomą ir suprato – labiau už teisę, už kvalifikuotą vertėjos darbą ir tvirtą statusą visuomenėje jai patinka… tiesiog tvarkytis. Dabar valymas – Monikos darbas ir aistra, iš kurios ji netgi sugebėjo įsukti pelningą verslą: lietuvė su padėjėjomis valo pačių gerbiamiausių Šefildo žmonių namus.

„Taip, aš esu pedantė. Anksčiau tikrai tokia nebuvau“, – pokalbį pradeda lietuvė. Pasak jos, vaikystėje tėvai neretai bardavosi, nes Monika vis nesusitvarkydavo kambario. Tačiau viskas pasikeitė, kai ji užaugo ir gyvenimą kurti pradėjo užsienyje.

Gyvenant namuose penkiese ar daugiau, visi buities darbai buvo atliekami pagal grafiką. „Visi turėjome būti tvarkingi tam, kad sugyventume ir gyventume vadinamoje simbiozėje. Aš kažkaip „persiverčiau“ ir mane pradėjo labai nervinti kiti, tie netvarkingieji“, – pasakoja lietuvė.

Tai, kaip uoliai lietuvaitė tvarkosi, pradėjo stebinti ne tik draugus, bet ir namo savininką. Tada, prieš dvylika metų, Monika nemanė, kad jis taip tiksliai nuspės jos ateitį sakydamas, kad jai reikėtų ne mokytis, o geriau pradėti valymo paslaugų verslą.

Į Angliją atvyko užsidirbti automobiliui

Vos baigusi mokyklą vilnietė svajojo užsidirbti automobiliui. Jai buvo tik devyniolika metų, kai su būriu kitų emigrantų pirmąsyk atvažiavo į Londoną – miestą, kuriame, kaip tada manė, atlyginimai tiesiog milžiniški.

„Galvojau tris mėnesius pabūsiu, užsidirbsiu, susitaupysiu ir nusipirksiu Lietuvoje mašiną, išsilaikysiu teises ir viskas. Tikrai neplanavau ir nesiejau savo gyvenimo su Anglija“, – prisimena lietuvė. Pasak jos, galutinai apsispręsti jai padėjo draugė, išvykusi į Angliją ir vėliau ten pasikvietusi ir Moniką.

Kaip ir daugelis jaunų merginų, lietuvė pirmiausiai įsidarbino restorane. Nors darbas pasirodė sunkus ir jai nelabai patiko, ten ji išmoko labai svarbią pamoką, kuri jai itin reikalinga ir dabartiniame darbe – „klientas visada teisus“. 

Jau mokydamasi universitete ir tikėdamasi, kad bus teisininkė, Monika keitė vieną darbą po kito, nes vieni nenešė laimės, o iš kitų negalėjo normaliai pragyventi. Po studijų lietuvė gavo koordinatorės pareigas rūpybos namuose ir jomis labai džiaugėsi.

„Labai daug dirbau su kompiuteriu: suvedinėjau duomenis, darydavau grafikus ir man tai patiko“, – pasakoja ji.

Naujame mieste viską pradėjo nuo nulio

Gal Monika ir būtų pasilikusi Londone. Galbūt dabar namus ji tvarkytųsi tik sau ir dirbtų kažką kita. Į už kelių šimtų kilometrų esantį Šefildą ją atvedė meilė kitam emigrantui. Viską palikusi ji atvažiavo į daug mažesnį ir visai nepažįstamą miestą.

„Čia daugiau kaip pusę metų negalėjau rasti darbo pagal specialybę. Buvo labai sudėtinga pritapti prie tos, kaip aš vadinu, „žemaitiškos“ anglų kalbos, nes čia yra visiškai kitoks tarimas, žmonės yra užsidaresni. Čia nebuvo ir tiek emigrantų, kiek jų yra Londone. Pajutau labai didelį skirtumą tiek socializuojantis, tiek ieškant darbo, tiek bandant bendrauti, surasti draugų. Čia man viskas buvo kaip nuo paties mažiausio nulio“, – prisimena Monika.

Gyventojų Šefilde – apie pusę milijono. Tai pramonės ir roko muzikos miestas, kuriame nuolatos skamba būgnai ir gitaros. Tačiau su muzika Monika turi mažai ką bendra, o eiti dirbti į fabrikus doroti vištienos ar stovėti prie konvejerio lietuvei nesinorėjo. Beviltiškoje situacijoje emigrantė prisiminė kažkada seniai girdėtą patarimą – „tu nesimokyk, tu tiesiog tvarkyk“.

Ji paskambino į valytojų ieškančią agentūrą, susitiko su jos savininku ir pradėjo vos nuo poros namų per savaitę. „Kažkaip net nespėjau pajusti, kaip tų namų padaugėjo iki labai daug“, – kalba lietuvė.

Bevalydama namus, Monika dar ir vertėjavo – padėdavo lietuviams, negalintiems susikalbėti ligoninėse ar kitose įstaigose. Bet neilgai trukus dėl valymo šią veiklą teko pamiršti.

„Man labai patiko vertėjo darbas. Buvo nesudėtingas ir, palyginus su tuo, ką mokėdavo valytojai, geriau apmokamas. Bet tiesiog nebuvo čia šitiek lietuvių, kad galėčiau per dieną dirbti 8 ar 10 valandų. Galėdavo būti vienas vertimas per savaitę. Ar aš iš to būčiau išgyvenusi? Nebūčiau“, – pabrėžia emigrantė.

Tvarkytis nepabosta niekada

„Kai ateinu išvalyti namų pirmą kartą, žmogui tiesiog pasakau, kad pirmą kartą užtruksiu daug ilgiau negu paprastai, nes norėčiau namą išvalyti taip, kad paskui man būtų lengviau. Noriu ji išsišveisti iki tokio lygio kaip sau. Pradedu nuo voratinklių, grindų apvadų, atšveičiu visas duris, rankenas, radiatorius, išsivalau visus langus“, – vardija namų tvarkytoja.

Monika sako, kad tvarkytis jai niekada nepabosta. Žmonės stebisi, iš kur ji turi tiek jėgų. O moteris, grįžusi po valymo darbų, toliau tvarkosi namuose. Ir taip kiekvieną dieną. O užėjusi į kliento namus, ji su pagalbininkėmis imasi tokių slaptų namų kampų, kurių šeimininkai gal net nežino esant.

„Išsišveičiu virtuvę taip, kad tiesiog galiu valgyti iš šiukšlių dėžės. Aš viską išsiplaunu, išsišveičiu, viskas blizga“, – iliustruoja Monika.

Leidžia sau ne tik dulkes nuvalyti

Jeigu gali būti profesionalus valytojas, tai Monika tikrai tokia. Ji ne tik valo. Namų tvarkymas jai – tarytum filosofija. Emigrantė žino, kur turi būti kiekvienas daiktas ne tik jos, bet ir svetimuose namuose.

„Ne tai, kad aš jiems tiesiog dulkes nuvalau ir išsiurbiu kilimus – aš leidžiu sau padaryti tai, ką galbūt ne visi sau leistų – aš pertvarkau viską. Pavyzdžiui, jeigu matau, kad kažkas išmėtyta ne savo vietose [...], tai viską surenku, sutvarkau, kad atėjęs žmogus pasijunta kaip viešbutyje“, – aiškina lietuvė.

Prie to, kad iš valytojos tapo įmonės savininke ir kad dauguma jos klientų – Anglijos turtuoliai, prisidėjo ir paprasčiausia sėkmė. Žinia apie nuostabius lietuvės valymus ėjo iš lūpų į lūpas, kol galiausiai pavirto pinigais.

Lietuvė visai netyčia susipažino su dizainere, kuriai padėdavo dirbti tvarkydamasi ir lygindama. Ji supažindino Moniką su nekilnojamo turto brokeriu, kuriam reikėjo pagalbos tvarkant namus, iš kurių kažkas išsikrausto arba ketina įsikraustyti.

„Kai tik su juo susipažinau, man „pasipylė“ užsakymai iš labai garsių žmonių. Jie būtent su tuo agentu dirbo. Taip man pasisekė“, – šypsosi moteris.

Ilgainiui suprato, kad viena nespės

Prie emigrantės sėkmės prisidėjo ir jos asmeninės savybės. Su garsiais namų šeimininkais ji gali pasikalbėti bet kokia tema. Su savo klientais lietuvė elgiasi maloniai, tačiau per prievartą į draugus nesiprašo.

Ilgainiui emigrantė sulaukė tiek daug užsakymų, jog suprato, kad viena nebesusitvarkys. Tada ir kilo mintis šiam darbui samdyti dar kelias moteris. Dabar ji turi visą valymo komandą. Kas rytą visos jos sėda į automobilį ir važinėja iš vienų namų į kitus. Per dieną tokių namų būna apie dešimt. Baigus valyti paskutinį, atrodo, kad namuose net negalės pažvelgti į grindų šepetį ar siurblį, o, žiūrėk, praeina pora minučių ir vėl Monika nori tvarkytis.

Ji turi būti tikra, kad padėjėjos puikiai atliks savo darbą, kad visada pasielgs sąžiningai. Juk, pakaktų vienos smulkios vagystės – ir visas įdėtas darbas nueitų šuniui ant uodegos.

„Visko būna – aišku, ir pasipykstam. Bet man labai patinka, kai darbo metu viskas einasi kaip iš pypkės, būna tokia harmonija, – sako Monika, – Viena kita pasitikim 100 procentų, žinome, kad nė viena nepaims jokio daikto iš žmogaus ir panašiai.“

Valytoja visą gyvenimą nebus

Apie namų šeimininkus Monika žino labai daug. Taigi turi liežuvį laikyti už dantų. Juk namuose kaupiasi ne tik dulkės, bet ir ten gyvenančių žmonių paslaptys.

„Valytoja, atėjusi į namus, gali rasti įvairiausių dalykų ir žino daugiau, negu tas žmogus, kuriam valai, įsivaizduoja. Pavyzdžiui, žinau, kad žmogus labai vėlavo į darbą. Tai aš ne tiesiog einu su siurbliu ir paspiriu tuos daiktus – aš padarau taip, kad tas žmogus, grįžęs vakare, net neprisimintų, kad jis vėlavo į darbą“, – akcentuoja emigrantė.

Bevalydama Monika su pagalbininkėmis kartais pastebi tai, ko nemato ir patys namų šeimininkai. Bet vėlgi – viskas, ką ji sužino, lieka tuose namuose. Moteris įsitikinusi, kad vieno jos kliento – garsaus režisieriaus – 20-metis sūnus rūko marihuaną ir namuose vartoja įvairiausius alkoholinius gėrimus, bet namų šeimininkas apie tai iš namų tvarkytojos niekada nesužinos.

Tačiau kad ir kaip lietuvei patiktų šis darbas, ji nemano, kad dirbs jį iki gyvenimo pabaigos. „Negalvoju, kad pasensiu ir vis dar valysiu. [...] Norėčiau dar kažką paveikti gyvenime“, – atvirauja moteris.

Ką bepasirinktų Monika ateityje, ji žino: darys tik tai, be ko negali gyventi. Todėl visą laiką bus laiminga.