Čia – irgi Vilnius

Prisiruošusius aplankyti parką, einančius nuo Čiobiškio gatvės pusės pasitinka rankas išskėtusio vyro skulptūra, pavadinta "Eduardas", giliau – "Jurgis" ir "Sima".

M.Sauka "Vilniaus dienai" teigė, kad nuošalus ir tik vietos gyventojų lankomas pušynas tarp sovietinių daugiabučių iš pirmo žvilgsnio atrodė atstumiantis, baugus, o paskui tapo labai jaukus ir egzotiškas, turintis potencialo tapti įdomiu, lankomu parku. Tad menininkas būtent jį pasirinko, kad toliau nuo miesto centro sukurtų traukos tašką, kurį verta pamatyti ir kur norisi apsilankyti.

"Viršuliškės yra tiek pat Vilnius, kiek Vokiečių gatvė. Kai tik savaitgalį pašviečia saulė, žmonės suplūsta į Bernardinų sodą, prie Pūčkorių atodangos arba į Vingio parką. Bet ar kas nors važiuos bent kiek toliau nuo centro, į nedidelį parkelį tarp Viršuliškių ir Šeškinės, apžėlusį laukinėmis avietėmis ir šermukšniais, kur nėra nė vieno suoliuko, jokių karstynių vaikams? Tad mano sumanymas – juos sudominti, – sakė M.Sauka. – Noriu, kad čia važiuotų ne tik vilniečiai, bet ir turistai. Pasivaikščioti po Viršuliškes kaip po Père Lachaise kapines Paryžiuje. Šitas parkas, viena vertus, yra kitoks, nei mums įprasta matyti: jis laukinis, mažai lankomas, apleistas. Kita vertus, čia ramu, nes tuščia. Todėl čia žmonės ateina ne pasivaikščioti, o pasislėpti ar pavalgyti prisėdus ant išvirtusių kamienų. Betono skulptūros vaizduoja tokius pačius žmones, kokie gyvena aplinkui – vieni drįsta kirsti šį brūzgyną, kiti apeina aplinkui."

Gal atlaikys?

Autorius teigė turėjęs viziją, kaip skulptūros turi atrodyti, tačiau specialiai jų prie aplinkos nederinęs – tiesiog įkurdinęs miškelyje. Jis įsitikinęs, kad laikui bėgant Viršuliškių parke skulptūros apaugs samanomis ir su natūralia parko gamta sudarys darnią visumą. Tiesa, jei iki to laiko neužklius kokiems nors vandalams.

Parodos – tarsi žaidimų aikštelė: baltai išdažyta patalpa, atitverta, saugoma. O čia skulptūros atsidūrė tarsi tikrame gyvenime.

"Tiesą sakant, man pačiam įdomu, kaip joms čia seksis, – pasakojo M.Sauka. – Kol kas sutinku po parką vaikštančius malonius, kultūringus žmones, bet visi kalba apie tai, kad sudaužys, aprašinės. Prikišau ten daug armatūros, kad būtų tvirtesnės. Bus, kas bus. Būtų gaila, jei suniokotų, bet tos rizikos neišvengsi, nes čia juk tikras dalykas, natūrali aplinka, o ne kokia paroda. Parodos – tarsi žaidimų aikštelė: baltai ar kitaip išdažyta patalpa, atitverta, saugoma. O čia skulptūros atsidūrė tarsi tikrame gyvenime."

Iki vasaros skulptorius M.Sauka parką žada papildyti dar dviem savo kūriniais. Tačiau turi vilties, kad skulptūrų, laikui bėgant, čia atsiras ir daugiau – pradžia padaryta, tad ateityje Viršuliškių parkas galėtų tapti skulptūrų parku, jį galima būtų pildyti ir pildyti.

Įsikurs nuošaliau

Šis projektas yra vienas iš 19, kurie laimėjo finansavimą pagal meno projektų rėmimo programą "Kuriu Vilnių". Visi projektai finansuojami Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis. Tam skirta 500 tūkst. eurų.

Meno projektų rėmimo programa "Kuriu Vilnių" skirta pagyvinti, o kai kuriais atvejais ir atgaivinti vietas, kurios svarbios tik vietos gyventojams, kartais net ir jų pačių pamirštos. Dauguma programos finansavimą laimėjusių projektų įsikurs ne sostinės centre, o miesto pakraščiuose. Tai yra vienas pagrindinių šios programos sumanymų. Būtent toks buvo Viršuliškių miško parkas.

Meno projektų rėmimo programos "Kuriu Vilnių" konkursas buvo skelbiamas pirmą kartą. Iš 120 novatoriškų, ryškių, unikalių miesto meno projektų, kuriuos siūlė įvairūs menininkai, buvo atrinkta 19. Laimėję projektai papuoš ir papildys erdves ne tik miesto centre, Naujamiestyje ir Senamiestyje, bet ir atokesniuose rajonuose: Viršuliškėse, Antakalnyje, Šeškinėje, Pilaitėje, Kirtimuose, Šnipiškėse. Meno kūriniais pasipuoš ir viešasis transportas. Projektai turi būti įgyvendinti iki kitų metų vasaros.

Jų autorius Mykolas Sauka sako, kad nuošalų ir tik vietos gyventojų lankomą pušyną tarp sovietinių daugiabučių pasirinko specialiai tam, kad toliau nuo miesto centro susikurtų traukos taškas, kurį verta pamatyti. 

„Naujoji meno projektų rėmimo programa „Kuriu Vilnių“ skirta pagyvinti, o kai kuriais atvejais ir atgaivinti vietas, kurios svarbios tik vietos gyventojams, o kartais, net ir jų pačių pamirštos. Dauguma programos finansavimą laimėjusių projektų įsikurs ne sostinės centre, o miesto pakraščiuose. Tai yra vienas pagrindinių šios programos sumanymų. Būtent toks buvo Viršuliškių miško parkas. Sakau buvo, nes tikiu, kad čia įsikūrus M. Saukos skulptūroms, šis parkas taps vietos bendruomenės ir viso miesto nauju traukos centru“, –  sakė sostinės meras Remigijus Šimašius. 

Prisiruošusius aplankyti parką, einančius nuo Čiobiškio gatvės pusės pasitiks rankas išskėtusio vyro skulptūra, giliau – ir kitos dvi figūros.  Iki vasaros skulptorius M.Sauka  parką žada papildyti dar dviem.

„Viršuliškės yra tiek pat Vilnius, kiek Vokiečių gatvė. Kai tik savaitgalį pašviečia saulė, žmonės suplūsta į Bernardinų sodą, prie Pūčkorių atodangos arba į Vingio parką. Bet ar kas nors važiuos bent kiek toliau nuo centro, į nedidelį parkelį tarp Viršuliškių ir Šeškinės, apžėlusį laukinėmis avietėmis ir šermukšniais? Tai mano užduotis – juos sudominti. Noriu, kad čia važiuotų ne tik vilniečiai, bet ir turistai. Pasivaikščioti po Viršuliškes kaip po Père Lachaise kapines Paryžiuje. Šitas parkas, viena vertus, yra kitoks nei mums įprasta matyti: jis laukinis, mažai lankomas, kiek apleistas. Kita vertus, čia ramu, nes tuščia. Todėl čia žmonės ateina ne pasivaikščioti, o pasislėpti ar pavalgyti prisėdus ant išvirtusių kamienų. Betono skulptūros vaizduoja tokius pačius žmones, kokie gyvena aplinkui; vieni jų drįsta kirsti šį brūzgyną, kiti apeina aplinkui“, – sakė skulptorius M. Sauka.

Šis projektas yra vienas iš 19 projektų, kurie laimėjo finansavimą pagal meno projektų rėmimo programą „Kuriu Vilnių“.  Visi projektai  finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis. Tam skirta net 500 tūkst. eurų.

Meno projektų rėmimo programos „Kuriu Vilnių“ konkursas buvo skelbiamas pirmą kartą. Iš  120 novatoriškų, ryškių, unikalių miesto meno projektų, kuriuos siūlė įvairūs menininkai buvo atrinkta 19. Laimėję projektai papuoš ir papildys erdves ne tik miesto centre, Naujamiestyje ir Senamiestyje, bet ir atokesniuose nuo centro rajonuose: Viršuliškėse, Antakalnyje, Šeškinėje, Pilaitėje, Kirtimuose, Šnipiškėse. Meno kūriniais pasipuoš ir viešasis transportas. Projektai turi būti įgyvendinti iki kitų metų vasaros.

„Titaniko“ parodų erdvėje – penkios monumentalios betoninės trijų metrų aukščio skulptūros. Realistiškai vaizduojančios nuogus senyvus žmones, jų kūnus su jų trūkumais, randais, veide įsispaudusiais išgyvenimais. Jų autorius skulptorius Mykolas Sauka tam naudojo netobulas, trupančias, sutrūnijusias ir surūdijusias medžiagas. Kaip pats sako – kuria skulptūras iš vienatvės ir šiukšlių.

„Skulptūrą padaryti užtrunka ilgai, reikia pradėti nuo karkaso. Galima pirkti medžiagas iš kažkokių parduotuvių, bet galima ir konteineriuose rasti, ir tos iš konteinerių daug mielesnės yra, patrūnijusios, šilumos turi, rūdžių, iš jų daug maloniau virinti, sukti, ir tada visa estetika išeina iš tų šiukšlių, – prisipažįsta skulptorius Mykolas Sauka. – Manau, kad mūsų bendras dar tautos kažkoks jausmas, kad viską sunaudoti, antrinis perdirbimas, kad nieko neišmesti, jei kažkas nemokamai, imti, tas momentas.“

Parodoje, greta penkių betoninių baigtų, M. Sauka eksponuoja ir skulptūros karkasą, kuriame matosi jos struktūra, kaip ji padaryta, kokios medžiagos naudotos.                      

„Karkasas, kurį rodau, jame matosi, kaip jos padarytos, jame šiukšlės, metalas, molis, gipsas, tai, ko reikia. Nes bedarant atsiranda momentai, kai karkasas galėtų būti baigtas, pavyzdžiui, sugipsuota koja, sulaužyta“, – pasakoja M. Sauka.

Skulptorius ir rašytojas parodoje dalyvauja nuo 14 metų. Baigęs Vilniaus dailės akademiją, pernai jis laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmosios knygos konkursą ir išleido apsakymų rinkinį „Grubiai“, už jį apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija. Pasak M. Saukos, šios dvi jo kūrybos sritys – paralelios. Skulptūras iš betono jis kuria jau keletą metų, sako, pila betoną į formas, girdo jį vandeniu, o išėmus jis būna sutrūkęs, korėtas, būtent toks, kokio reikia.

„Jau 4–5 metus kuriu iš betono, man jis savas, malonus, jis skirtingai nei dervos, kurios yra nuodingos, jis labai greitai džiūsta, palieka faktūras gražias, kažkas nutrupa. Jis kaip akmuo kietumo, bet iš jo galima lieti, bet tai ne dirbtinis akmuo, tai ta medžiaga, kuri pritraukia“, – detaliai pasakoja M. Sauka.

Paroda „Pasijuntu stebimas kito“ „Titanike“ veiks iki spalio 22 d.

Debiutavęs kaip rašytojas, jis drauge beveik trejus metus kūrė monumentalias (3 metrų aukščio) betonines skulptūras, realistiškai atvaizduojančias nuogus senyvus žmones. Jas ir bus galima apžiūrėti parodoje „Pasijuntu stebimas kito“.

M. Sauka išmano amatą ir tam skiria daug dėmesio, tačiau jo skulptūros anaiptol nėra tvarkingos, teisingos ar išdailintos. Jis kuria savitą griuvėsių estetiką – vaizduoja nuogą kūną su jo trūkumais, randais, veide įsispaudusiais išgyvenimais, pasitelkdamas tam netobulas, trupančias, sutrūnijusias ir surūdijusias medžiagas.

Parodoje skulptūras lydės paties Mykolo tekstas – atviras pasakojimas apie ilgą ir įvairialypį kūrybos procesą, meilę savo darbui ir skulptūros gimimą: „Daryti ką nors rankomis – tai pirmykštis malonumas. Skulptūras kuriu iš vienatvės ir šiukšlių. Kai ateina laikas lieti, dirbtuvėje tvyro kalkių, rūsio kvapas; drebiu betoną į formas, iki sustings, jį reikia kasdien girdyti vandeniu. Išimu iš formos, betonas korėtas, skylėtas, sutrūkęs, jis toliau trupės, skils ir samanos. Šito ir tikėjausi.“

M. Sauka (g. 1989) – skulptorius ir rašytojas. Nuo keturiolikos metų dalyvauja parodose. Baigęs magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2015 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą pirmosios knygos konkursą ir išleido apsakymų rinkinį „Grubiai“ (už jį apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija).

Paroda veiks iki spalio 22 d. parodų salėse „Titanikas“ (I aukštas, Maironio g. 3, Vilnius).

Asociacija LATGA antrą kartą surengė konkursą Jaunojo menininko stipendijai laimėti. Šiemet paskirtos net septynios metinės stipendijos. Stipendininkų sąraše – kelios žinomos pavardės: tarpdisciplininių menų srities stipendiją laimėjo menininkė Monika Dirsytė, audiovizualinių menų – LRT užsienio politikos žurnalistas Karolis Kaupinis, literatūros – žinomo dailininko Šarūno Saukos sūnus Mykolas Sauka.

Iš viso į 7 metines stipendijas, kurių kiekviena siekia 3444 Eur (neatskaičius mokesčių), pretendavo 92 jaunieji menininkai nuo 18 iki 35 metų amžiaus. Geriausius iš geriausių atrinko Asociacijos LATGA taryba, vadovaujama kompozitoriaus Teisučio Makačino. Antrą kartą rengiamą konkursą pagal Autorių ir gretutinių teisių kūrybinės veiklos programą iš dalies finansuoja Kultūros ministerija.

„Stengiamės skirti stipendijas tiems menininkams, kurių idėjos originaliausios. Vis dėlto fantazija turi būti pamatuota. Šiemet vienas jaunas menininkas siūlėsi įgyvendinti projektą, primenantį pasakos siužetą – nežinia kur paslėpti nežinia ką. Deja, jam stipendijos skirti negalėjome – būtų pernelyg sudėtinga įvertinti jo darbo rezultatus“, – šypsodamasis įspūdžiais iš konkurso atrankos dalijosi jaunųjų menininkų idėjas kartu su kitais tarybos nariais vertinęs LATGA Tarybos prezidentas T. Makačinas.

Nuo vaidybinių filmų iki performansų

Audiovizualinių menų stipendiją laimėjęs Karolis Kaupinis, kuris daugeliui lietuvių pažįstamas iš televizijos ekranų, LATGA skirtus pinigus panaudos pilno metro vaidybinio filmo „Corcovado Borealis“ kūrimui. Pasak laisvalaikiu filmus kuriančio žurnalisto, juostoje bus siekiama atpasakoti tikrus Lietuvos istorijos įvykius, maišant juos išgalvotais dalykais, – panašiai, kaip tai daroma W. G. Sebaldo knygoje „Austerlitz“. Pagrindinio personažo prototipas – Kazys Pakštas, svajojęs apie atsarginės Lietuvos idėją bei Stasys Lozoraitis – diplomatas, ilgus metus atstovavęs valstybę, kuri de facto neegzistavo.

Žinomo dailininko Šarūno Saukos sūnus Mykolas rašo romaną, kuris, anot jo, bus skirtas jauniems miesto kultūros žmonėms. Jo teigimu, iš tradicinės lietuviškos prozos kūrinys išsiskirs tuo, kad jame bus nedaug lyrizmo, meditacijų, melancholijos: romanas turėtų būti gyvas ir aštrus, ironiškas ir kritiškas.

Dailės stipendiją laimėjusi jauna juvelyrė Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, savo juvelyrikos kūriniuose nagrinėjanti žmogaus ir papuošalo santykį su kūnu, įsitikinusi, kad stipendija suteiks jai galimybę užsiimti menine veikla neribojant kūrybinės laisvės, kadangi dirbant su metalais ir kuriant juvelyrinius dirbinius reikalingi specifiniai darbo įrankiai ir medžiagos (ji dirba su sidabru, auksu, emaliu, variu, akmenimis ir kitomis medžiagomis).

Fotografas Paulius Peleckis kuria nuotraukų ciklą apie menininkus, kurie nusprendė pakeisti gyvenamąją vietą ir iš miesto persikėlė į kaimą. Šiuo projektu jis sieks parodyti, jog kaime gyvena ne tik asocialūs asmenys.

Dramos srities stipendiją laimėjusi Eglė Kižaitė kuria pjesę „Stebuklų šalis – Alisoms“ Lewiso Carollo pasakos „Alisa stebuklų šalyje“ motyvais, kurioje stengsis atskleisti perėjimo iš paauglystės į suaugusių pasaulį problemas.

Su daugybe žinomų pop ir džiazo muzikantų grojęs boso gitaristas Domantas Aleksa LATGA stipendiją panaudos solinio albumo išleidimui. Įrašinėdamas muzikos kūrinius atlikėjas ketina bendradarbiauti ir su Lietuvos menininkais, ir su muzikantais iš užsienio.

Tik šiemet įsteigtą tarpdisciplininių menų srities stipendiją laimėjusi menininkė Monika Dirsytė sakė, kad būsimasis jos performansas, kuriame dalyvaus net 15 žmonių,pasakos apie žmogaus teisę būti savimi, išsaugoti savo unikalumą.

„Asociacijos LATGA skirta stipendija man yra labai aukštas įvertinimas ir stipri motyvacija man kaip menininkei. Man svarbus ne tik kūrybos procesas, bet ir rezultatas. Mano tikslas yra pasiekti žiūrovų širdis, protą ir sielą bei paneigti Lietuvoje dar dažnai gyvuojantį stereotipą, kad šiuolaikinis menas yra niekai. Jaučiu, kad savo darbais keičiu šį požiūrį. „ArtVilnius15“ mugėje žiūrovai geriausiu darbu išrinko mano performansą „Aš tavo saulė“. Vadinasi, judu teisinga kryptimi“, – sakė menininkė.

Stipendija leido kurti

2015-aisiais LATGA Jaunojo menininko stipendiją laimėjusi komiksų kūrėja Ula Šimulynaitė viena pirmųjų Asociacijai pristatė savo darbo rezultatus. Ji kuravo šv. Jono gatvės galerijoje 2015-ųjų gruodį rengtą tarptautinę parodą „Baltijos iliustracija. Komiksai“, o taip pat praėjusių metų pabaigoje išleido savo komiksų knygą „Vilniaus miesto legendos“.

„Mintį sukurti komiksų rinktinę Vilniaus legendų tema audžiau jau keletą metų. Domiuosi istorija, tad vaikštinėdama dažnai pagalvodavau apie Vilnių, man buvo įdomu, kaip jis atrodė prieš kelis šimtmečius. Prisiminiau legendas, kurias žinojau, ėmiau ieškoti naujų. Paprastai keliomis iliustracijomis sunku nupiešti viską, o štai komiksas atrodė labai tinkamas žanras, sugebantis atskleisti visas detales, kurios man atrodo svarbios. Komikso žanras Lietuvoje kol kas nėra ypatingai paplitęs, piešiančių nėra daug, leidyklos bijo rizikuoti, o darbas užima siaubingai daug laiko… Todėl labai džiaugiuosi, kad LATGA tarybos nariai balsavo už mane. Galėjau laisviau atsikvėpti nuo smulkių darbų ir kibti į piešimą, rašymą, dizainą. Dirbau kiaurus metus, kasdien, nuo ryto iki vakaro. Jei ne LATGA stipendija, būčiau negalėjusi sau to leisti“, – teigė U.Šimulynaitė.

„Labai tikiuosi, kad ir šiemetiniai stipendijų laimėtojai taip pat sėkmingai įgyvendins projektus ir ilgainiui ras savo vietą modernioje meno rinkoje“, – sakė LATGA tarybos narys T. Makačinas.

Neseniai knygynų lentynas pasiekė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos konkurso laureatų knygos: Mykolo Saukos novelių rinkinys "Grubiai" ir Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės poezijos knyga "Kvėpuoju".

Abu autoriai skirtingi savo pasaulėjauta, vystoma literatūros kalba, žanrais, tačiau sykiu ir panašūs sava pagarba kūrybos pašaukimui. Apie kūrybą, jos kritiką ir laimėjimus – interviu su V.Pilipauskaite-Butkiene (V.P.-B.) ir M.Sauka (M.S.).

– Kada pajutote tuos impulsus rašyti poeziją?

V.P.-B.: Nemanau, kad pajėgčiau atsiminti, kada konkrečiai pajutau ir ar pajutau. Galiu užfiksuoti pirmą savo sąmoningą eilėraščio kūrimą – maždaug penktoje ar šeštoje klasėje kažkokiam moksleivių konkursui. Sekdama Maironio pavyzdžiu, parašiau tekstą apie Vytėnų pilį. Dabar ši pilis žinoma kaip Panemunės pilis, o tais laikais buvo vadinama pagal kolūkį. Prie jos aš augau.

M.S.: Natūraliai, nuo vaikystės pamažu.

– Kaip atrodo kūrimo procesas: rašote spontaniškai ar rytą kilusius vaizdinius nešiojatės iki patogaus momento, vakaro, kai galėsite juos užrašyti?

V.P.-B.: Man šis procesas panašesnis į vaiko nešiojimą įsčiose. Kol tekstas subręsta, iki galės užgimti, praeina daug laiko. Pirmiausia yra jo, beužsimezgančio, pojūtis mano kūne. Tai labai aiškus pojūtis; tarsi idėja jau ieškotųsi žodžių. Šis laikas gali tęstis mėnesius, metus. Tada užrašau – paprastai tai įvyksta vienu ypu, lyg gimdant. Kartais ryte, kartais vakare, kartais dieną, per vaikų pietų miegą. Iš tiesų tai vyksta tada, kai turiu galimybę užrašyti. O jų ne visada būna. Jei matau, kad greitai dar negalėsiu prisėsti ilgiau užrašyti, pasižymiu pirmuosius žodžius ar pirmąjį sakinį, kad prisiminčiau. O paskui jau užrašytą tekstą dar gana ilgai puoselėju. Tai, kas užrašyta, tvarkau, skaitau, švarinu, tikrinu. Ir tai irgi gali trukti metų metus.

M.S.: Dažnai nešuosi su savimi dieną, naktį ir kitą dieną iki tada, kol prieinu iki kompiuterio. Juodoji dėžė sugeria viską, ką noriu pasakyti. Kompiuteryje tekstas rodosi objektyvesnis, išvalytas nuo apnašų ir asmeniškumo, kuriuos palieka rašysena. Būna, kad užsirašau ir nieko nelaukdamas. Negaliu apibendrinti, nes dar neturiu nusistovėjusio ritualo.

– Ar ryžotės pirmąjį kūrinį parodyti rimtam vertintojui ir koks apskritai jūsų santykis su kritika? Ar jums svarbios specialistų pastabos, o gal esate iš tų, kurie klauso tik vidinio kritiko ir negali sąmoningai ieškoti įmantresnio žodžio, sakinio struktūros ar motyvų?

V.P.-B.: Kritikai dirba savo darbą, aš kaip autorė – savo. Kadangi esu profesionali literatūrologė, išmanau, koks yra kritiko darbas. Su šia knyga tarsi atsistoju pati prieš save – aš, kaip autorė, prieš save kaip kritikę. Esu pirmoji kritikė pati sau, todėl ši knyga ir pasirodo tik dabar. Kitų žmonių – mano artimųjų, literatūros profesionalų, skaitytojų – pastabos man irgi svarbios. Man įdomu, ką žmonės patiria skaitydami mano tekstus, ką apie juos mano. Taip pat yra ir kai vedu paskaitas – man įdomu susitikti su kitu žmogumi. Prasiplečia pasaulio pažinimas: matai, o jam štai taip atrodo! Vertinu kito žmogaus patyrimą, emocijas, nuomonę. Tai nuostabu. O apie tą sąmoningą įmantresnio žodžio ieškojimą – man svarbiausia intencija. Suvokti, kodėl darau vieną ar kitą veiksmą. Ieškoti įmantrumo tik dėl įmantrumo – ne mano kelias. Gal todėl ir savo knygą pradedu šv. Bernadetos žodžiais: "Tai, kas bus parašyta kuo paprasčiausiai, bus geriausia. Stengiantis dalykus pagražinti, jie tik iškraipomi."

M.S.: Bet juk vidinis kritikas kaip tik ragina ieškoti, graužia, nepalieka ramybėje. Vidinis kritikas – sąmoningas ir dalykiškas, kirmėliškas.

Stereotipiniai rašytojai nekenčia stereotipinių kritikų. Kiek daug yra kūrinių, kuriuose rašytojas keršydamas į kritiko personažą įskiepija visas komiškiausias ir labiausiai apgailėtinas charakterio savybes. Nesu rašytojas ir su kritikais nesu skausmingai susidūręs, todėl galiu sakyti, kad specialistų pastabos man yra svarbios. Kaip bus, pamatysime.

Anksčiau esu rodęs savo rašinėlius vienam kitam rimtam vertintojui, bet pirmosios knygos konkursas vis tiek yra rimčiausias parodymas.

– Ar jums yra svarbus šis įvertinimas, ar jis nebaugina – juk tai ir labai didelis įpareigojimas antrajai ir kiekvienai kitai knygai?

V.P.-B.: Man svarbu, kad ši knyga išėjo. Svarbu, kad išėjo "Pirmosios knygos" serijoje. Svarbu, kad ji yra tokia, kokia yra. O baugintis neturiu ko – džiaugiuosi, esu rami ir laiminga. Tiesą sakant, net nežinau, ar bus antra ir kitos knygos. Rytoj bus rytoj, tada ir matysime.

M.S.: Atsakysiu kliše – knygą įvertins skaitytojai. Dabar ji dar tik išleista, tai dar nieko nereiškia. O skaitytojų įvertinimo aš didžiąja dalimi net ir nesužinosiu.

Bus labai didelis įvertinimas, jeigu skaitys žmonės, kurie nėra mano mama.

Nemanau, kad tai įpareigoja. Jeigu taip, tada kuo įpareigoja? Juk galima daugiau knygų nebeleisti. Pirma gali būti ir paskutinė. O jeigu ruoščiausi leisti, įsipareigojimas sau: daryti kokybiškai, reikalauti iš savęs daugiau, daryti taip, kad pačiam patiktų ir kad pačiam būtų įdomu. Tokie yra įsipareigojimai, nesvarbu, kelinta knyga ir kokia leidykla ją leidžia.

– Vitalija, koks jūsų santykis su proza? Ar esate rašiusi proza?

V.P.-B.: Šiek tiek. Mokyklos laikais tai net visai rimtai bandžiau. O ir studijų metais. Esu prikaupusi užrašų su idėjomis prozai. Gal kada grįšiu prie jos. O gal ir ne. Eilėraštis mane labiau intriguoja – kaip perteikti tą pačią idėją sutelkčiau. Kaip visą kūrinio kūną, atskirą visatą sutalpinti į mikropasaulį; išgryninti iki kristalo. Arba iki vienos, pirminės, ląstelės.

– Mykolai, jūsų atsakymai bus pateikti kartu su kitu Pirmosios knygos konkurso laureatės, poetės V.Pilipauskaitės-Butkienės, atsakymais į identiškus klausimus. Nežinau, kiek esate susipažinęs su jos kūryba, poezijos knyga, tačiau įdomus jūsų santykis su poezija. Ar esate rašęs poezijos?

M.S.: Vitalijos knygos dar neskaičiau, bet žinau, kad ji visai kitokia: sumanymas, patirtis, turinys, kalba, pateikimas – viskas labai skiriasi. Man patinka, kad komisija šiemet išrinko tokį duetą. Taip daug įdomiau.

Poezija yra vienas iš gyvybinių kalbos organų. Plaučiai, širdis, smegenys. Yra ir kitokių kalbos atmainų, pavyzdžiui, biurokratinė, teisinė kalba, primenanti surambėjusią padų odą. Ir jos visos reikalingos, visos man įdomios. Įdomu paspaudyti padus, paskui pasiklausyt širdies plakimo.

Man atrodo, kad eilėraščių rašiau mažiau už vidutinį vaiką ir vidutinį paauglį. Vieną kitą. Bet tai jau nebesvarbu – seniai buvo.

– Vitalija, knygoje rašote, kad moteriškumo raiška yra svarbiausia ne tik kūrybos, bet ir išgyvenimų tema. Kokia moteris, jūsų nuomone, dominuoja mūsų visuomenėje ir lietuvių literatūroje?

V.P.-B.: Nemėgstu absoliutinti. Man labiau patinka įžvelgti grožį atskiruose dalykuose. Man patinka kiekvieno žmogaus unikalumas. Mes kiekvienas esame ta unikali, nuostabi ląstelė; kiekvienas kaip savitas tekstas, eilėraštis apie save patį. Galbūt kaip literatūros mokslininkė ir aš kada nors grįšiu prie šios dominavimo temos. Bet poezija yra visai ne apie tai.

– Mykolai, jūsų novelių stiprumas – ne tik ironija, bet ir labai tiksliai parinkta jos dozė: reikia ryti vienu ypu, bet dėl intensyvaus skonio čia pat negali griebtis kitos, reikia bent nedidelės pauzės. Ar lygiai taip pat rašote – vienu ypu, su pertraukomis, o gal knygoje tik koks dešimtadalis jūsų sukurtų istorijų, kurios randasi lyg dienoraščio įrašai?

M.S.: Įdomu sužinoti jūsų įspūdį, nes pats jau perdozavau ir nebegaliu pajusti to "vieno ypo" poveikio. Novelės tiek kartų perrašytos, iš naujo mano perskaitytos, kad sunku atsiriboti ir suprasti, kaip jos veiks kitą. Ten yra gal dešimtadalis to, ką esu prirašinėjęs "aplink". Bet nespontaniškai. Iš viso to išrankiojau po žodį, klijavau, karpiau, kaip maniakas iš skirtingų laikraščių iškarpo po raidę. Nepasakysi, kad maniakas "sėdo ir spontaniškai suklijavo grasinantį laišką". Juk jis ilgai planavo žmogžudystę.

– Vienos novelių herojaus klausiama apie sudėtingos leksikos šaltinį. Peradresuosiu šį klausimą ir jums.

M.S.: Sudėtingą leksiką turbūt lemia sudėtingas galvojimas. Kartais mintys vargina savo priekabumu. Bet tikiuosi, kad ta leksika ne tokia ir sudėtinga, arba tik kartais.

– Tekstai papildyti piešiniais – gal sulauksime ir grafinio romano?

M.S.: Tie piešiniai buvo lyg ir bandymas praplėsti teksto galimybes, asmeninis eksperimentas, kuris nepretenduoja į originalumą. Eksperimentas yra toks žodis, kuris dažnai vartojamas pateisinti pačiam save. Jei kažkas neaiškaus, nesuprantamo, klampaus, dažnai sako – tai eksperimentas. Supraskite, jau vien todėl gerai. Pasklinda laboratorijos kvapai, matai kolbas, baltus chalatus, kylančius garus ir supranti: kur eksperimentas, ten bus ir pažanga.

Daug garsių kūrinių susilaukė prisipažinimo vien todėl, kad tai buvo drąsūs eksperimentai.

Bet dažniausiai noras eksperimentuoti praeina ir atsiranda noras daryti tai, kas jau išrasta ir patikrinta. Taip pankų ir metalistų drabužiai darosi vis pilkesni, jie nusiskuta plaukus, įsidarbina įmonėse, išsiveria auskarus ir žiogelius. Galų gale iš viso maišto lieka tik odinė striukė.