– Kokia situacija yra dabar?

– Ši direktyva yra papildymas. Didžioji dalis tų draudimų jau egzistuoja. Dabar jie tik papildomi, detalizuojami, plečiami. Anksčiau buvo tik „eko“ reglamentuota, t. y. ekologiška dalis. Dabar jau – ir tvarioji dalis. Reikėtų turėti omenyje, kad „eko“ produktai sureglamentuoti iki panagių. Šiandien  ir taip jau draudžiama vartoti „ekologiškas“, „natūralus“ maisto produktams su tam tikromis išimtimis. Ir jeigu Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrina, o gamintojas neturi to patvirtinančio sertifikato, baudžia. Yra sukurta vis „eko“ sertifikavimo sistema, kur turi būti registruotas kaip subjektas, tave prižiūri, privalo būti atsekamumas. Tad tiesą sakant, man truputį keistas tas tikslas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Gal problema ta, kad ne visi sertifikuojasi, nors kai kurie produktai išties yra natūralūs?

– Taip. Kadangi čia viskas vyksta europiniu mastu, yra direktyva, ne reglamentas, šalys narės tai gali taikyti labai skirtingais būdais. Jos šios direktyvos pakeitimus galės įdiegti atskirais teisės aktais arba integruoti į esamus. Spėčiau, kad greičiausiai integruos į esamus, nes jie liečia labai skirtingas sferas.

 Jeigu dabar atliktume tyrimą, kas yra ekologiškas produktas, vargu, ar žmonės teisingai apibūdintų. Kai paklausi, sako, kad kažkuo mandresnis ir brangesnis...

– Kiek Lietuvos parduotuvių lentynose yra to žaliojo „smegenų plovimo“, apie kurį mes nuolat girdime?

– Jis yra, bet ne tekstiniame, ne žodiniame lygmenyje. Jis egzistuoja įvaizdžio lygmenyje. Žmonėms tai spalvos asocijuojasi, tai piešinys ant etiketės, ko neįmanoma iš anksto nuspėti ir reglamentuoti. Pavyzdžiui, jeigu dabar atliktume tyrimą, kas yra ekologiškas produktas, vargu, ar žmonės teisingai apibūdintų. Kai paklausi, sako, kad kažkuo mandresnis ir brangesnis, na, ir gal sveikesnis. Ir nesvarbu, kad tai yra aiškiai apibrėžtas, dešimtmečiais praktikuojamas dalykas, žmonės teigia, kad nepasitiki tomis institucijomis, kažin, ar čia tikrai ekologiškas produktas. Tai rodo, kad stinga pasitikėjimo ir švietimo. Tad, manau, priešingai, reikėtų paprastinti viską, kad žmonėms būtų aiškiau. Pavyzdžiui, jei parduotuvėje perpjauni ekologišką sūrį ir parduodi gabaliukais, jis jau praranda ekologiškumą ir jį gali pardavinėti tik kaip paprastą sūrį. Labai svarbu tas atsekamumas, kas kas nors ir ko nors nepridarytų. Labai griežtos taisyklės. Tarkim, jei bulvės fasuotos, jos gali būti ekologiškos, jei palaidos – ne. Arba tas pats su kitomis daržovėmis ar vaisiais. Tai tiesiogiai prieštarauja tam kitam tvarumo tikslui, kad tu nori mažinti pakuotes ir pan., bet negali.

– Ar po šitų naujų taisyklių papildymo Europa taps tvaresnė, ekologiškesnė ir draugiškesnė aplinkai?

– Ne, ji bus tiesiog brangesnė, nes kainuos brangiau produktų sertifikavimas. Dalis gamintojų, ypač kai dabar yra tokia įtampa tarp kaštų ir kainų, jie tiesiog nesiims šio projekto. Jiems paprasčiau ir pigiau atsieis dirbti su įprastine produkcija, nes daug paprasčiau viskas. Na, o dėl tvarumo, man sunku pasakyti, nes nesu didelė ekspertė, bet matau, kaip visa tai apauga tuo pačiu. Esu tikra, kad su esamais teisiniais instrumentais institucijos, jeigu jos norėtų tuos piktybinius piktnaudžiautojus išgaudyti, ir dabar galėtų tai padaryti be tų naujų taisyklių.

– Kiek kainuoja tas žalias „eko“ lapelis gamintojui?

– Dar reikėtų pridėti, kiek laiko ir pastangų tai kainuoja. Daug. Bet svarbiausia, kad kasmet tau reikia iš naujo atlikti sertifikavimą. O tai reiškia, kad visi stovi „ant ausų“, nes atvažiuoja revizorius. Ir tu nežinai, ką patikrins. 

Vis daugiau britų pastaruoju metu atsisako dėvėti drabužius su natūraliu kailiu dėl etinių priežasčių. Beje, auginti kailinius žvėrelius šalyje uždrausta nuo 2003 metų.

„Mes žinome, kad dauguma britų nenori pirkti dirbinių iš kailio dėl etinių ir moralinių priežasčių, tačiau mūsų miestų gatvėse pastebime vis daugiau natūralaus kailio, – sakė minėtos organizacijos direktorė Claire Bass (Kler Bas). – Vartotojai yra apgaudinėjami jiems parduodant natūralų kailį.“

Dažniausiai tokiu atveju kalbama ne apie drabužius iš kailio, o apie aksesuarus ar nedideles detales: burbulą ant kepurės ar šaliko, raktų pakabukus ir panašiai, rašo „The Times“.

„Humane Society International UK“ duomenimis, nedidelių daiktų iš triušio, šuns, lapės, audinės ar net meškėno kailio galima nesunkiai nusipirkti turgeliuose, nedidelėse parduotuvėlėse ar užsisakyti internetu. Ir dalis pardavėjai net patys nežino, kad kailis yra natūralus.

„Humane Society International UK“ nori, kad prekių etiketėse būtų tiksliai aprašytos visos medžiagos, naudotos gaminant vieną ar kitą gaminį. Taip pat ji reikalaus visiškai uždrausti natūralaus kailio importą.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atkreipia šalies bitininkų, medaus pakuotojų ir prekybininkų dėmesį, kad ženklinant bičių medų, jo etiketėje negali būti nurodomas terminas „natūralus“. Tokias išvadas pateikė Žemės ūkio ministerija, įvertinusi atitinkamą Europos Komisijos išaiškinimą.

Kreipimąsi dėl medaus ženklinimo išaiškinimo inicijavo Lietuvos bitininkų sąjunga. Europos Komisija, išnagrinėjusi Žemės ūkio ministerijos kreipimąsi, informavo, kad žodis ,,natūralus“ medaus pavadinime neturėtų būti naudojamas. Europos Komisijos nuomone, toks medaus pavadinimas neatitinka reikalavimų, kur teigiama, kad produktų ženklinimo būdai neturi klaidinti pirkėjo dėl padarytų užuominų apie ypatingas maisto produkto savybes, kai tokias pačias savybes turi visi panašūs produktai.

Atsižvelgus į šį išaiškinimą ir Žemės ūkio ministerijos pateiktas išvadas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja šalies bitininkus, medaus pakuotojus ir prekybininkus, kad nurodant ženklinimo etiketėje medaus pavadinimą, negali būti vartojamas žodis „natūralus“.

Siekiant išvengti galimų nuostolių, bitininkams ir šiuo verslu užsiimantiems asmenims bus leista per nustatytą laiko terminą, suderinus su atitinkama teritorine valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, sunaudoti turimas etiketes arba jas perženklinti.

,,Ženklinimo etiketėse turi būti nurodytas medaus pavadinimas, įmonė arba bitininko pavardė, adresas, užrašas ,,Tinka vartoti iki“, nurodant datą. Privaloma taip pat nurodyti medaus kilmės šalį. Jei medus surinktas iš daugiau nei vienos Europos Bendrijos (EB) valstybės narės ar iš trečiosios šalies, turi būti pažymėta: ,,EB medaus mišinys“, ,,ne EB medaus mišinys“ arba ,,EB ir ne EB medaus mišinys“. Priklausomai nuo gamybos būdo, medus gali būti korinis, su korinio medaus gabaliukais, nuvarvėjęs, išsuktas, išspaustas, filtruotas, konditerinis. Tam tikrais atvejais šis saldus produktas gali būti įvardintas kaip rapsų, grikių, nektaro, lipčiaus medus. Tokie pavadinimai kaip ,,pavasario gėlių medus‘‘, ,,vaistinių augalų medus“ yra niekuo nepagrįsti ir negali būti naudojami. Pavadinime gali būti nurodytas regioninis ar teritorinis pavadinimas, jei medus surinktas vien tik iš nurodyto regiono. Todėl jeigu pavadinime naudojamas žodis ,,lietuviškas“, teisės aktų nuostatos nepažeidžiamos“, – komentavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydytojas Jonas Stanius.