„Traviatų“ idėja vystyti pradėta dar ruošiantis Lietuvos operos šimtmečiui, ne kartą keitėsi ir kūrybinė komanda. Galiausiai opera patikėta į režisieriaus Artūro Areimos ir kompozitoriaus Maximiliano Oprishkos, daugeliui žinomo slapyvardžiu FUME, rankas. Artėjant premjerai, pasikalbėjome su jais, o taip pat ir viena iš dokumentinės medžiagos rinkėjų Inga Sanakojevaite.
– Artūrai, Maximilianai, ar tema nebuvo gluminanti?
Artūras Areima (A.A.): Ne, tikrai ne. Maždaug prieš penkerius metus pats norėjau statyti spektaklį panašia tema, jis turėjo vadintis „Plaštakės“. Jau turėjau nemažai medžiagos ir buvau gilinęsis į temą. Taip sutapo, kad dabar irgi statau spektaklį panašia tema. Man įdomu buvo išgirsti pačius žmones, tai, kaip jie vertina save ir savo aplinką, kaip joje jaučiasi. Norėjome juos atskleisti, parodyti, kad nėra taip, kaip įsivaizduojame – jog jiems tik sunku, jie yra priversti, jie yra aukos. Siekėme pažvelgti iš kitos pusės.
Maximilianas Oprishka (M.O.): Tema labai sudėtinga, viena vertus, dėl to, kad Lietuvoje ji stigmatizuota, kita vertus, dėl to, kad reikia rasti tinkamą priėjimą. Negali apie tai kalbėti per daug linksmai, nes gali atrodyti tarsi šaipytumeis, tačiau negali visko nušviesti ir labai tamsiai, nes tai būtų klišė. Teko dirbti „pilkojoje zonoje“, atrasti specifinę nuotaiką. Noriu tikėti, kad mums pavyko rasti aukso vidurį. Žinoma, ten, kur naudojama dokumentinė medžiaga, yra ir nemažai gyvenimiško absurdo, į kurį galima pažiūrėti su šypsena. Bet po humoru slepiasi daug nepatogumo, kontraversijos. Tad nežinau, ar tema sukrečia, glumina, bet ji yra sudėtinga.
– Inga, labai įdomu sužinoti, kaip ieškojote žmonių, kurie sutiktų dalintis savo patirtimis?
Inga Sanakojevaitė (I.S.): Kadangi mūsų, kaip ir, turbūt, daugelio aplinkoje, tuo užsiimančių žmonių nėra, išnaudojome visus būdus, kokius tik buvo įmanoma įsivaizduoti. Tiek gyvai, tiek tam tikrose vietose, tiek internetu ar telefono skambučiais. Ieškojome informacijos taip, kaip ieško žmogus, kuris nežino, kaip jos ieškoti.
– O suradus, ar žmonės noriai dalinosi? Visgi tema delikati.
I.S.: Bent jau man susidarė įspūdis, kad žmonės – gana tiesmuki. Jeigu jie nori pasidalinti savo istorija, aiškiai tai ir parodo. Vos vienas kitas žmogus sutiko, o tada pradingo. Didžioji dalis pašnekovų dalinosi noriai ir mielai, nes jie retai turi galimybę pakalbėti šiomis temomis.
A.A.: Manau, žmonės panoro kalbėti, nes mūsų priėjimas buvo atviras. Nedarėme kažkokio tyrimo – tiesiog norėjome atverti jų pasaulį, jį parodyti tiems, kurie nežino, arba į jį žiūri neigiamai, nurašo žmones. Klausydamiesi istorijų, girdėjome, kokie žmonės perka jų paslaugas. Tie patys, kurie juos labiausiai smerkia. O kalbintieji turbūt norėjo ištransliuoti savo pasaulį ir parodyti, kad jis nėra baisus.
– Ar kalbinant jautėte, kad žmonės kažkiek cenzūruoja save?
I.S.: Kadangi visi žinojo, jog medžiaga bus tik audio formatu, nefilmuosime, didelės savicenzūros nejautėme. Kalbintieji iš anksto buvo informuoti, kad pokalbis – anoniminis, jų tapatybė neviešinama ir nebus viešinama niekada. Tai leido jiems atviriau dalintis.
– Apie ką kalbintieji pasakojo daugiausia? Ar dalinosi istorijomis, kaip atsidūrė ten, kur yra? O gal ir labai intymiomis detalėmis?
A.A.: Stoties moterys tarsi šiek tiek save kaltino. Pasakojo, kad nenorėjo čia atsidurti, o atsidūrė dėl tam tikrų aplinkybių, dabar yra priklausomos, todėl toliau dirba šitą darbą, nors ir nenori. Kiti visai savęs nekaltino – jiems jų darbas patinka, jie nori tai daryti, supranta, ką suteikia kitiems žmonėms.
I.S.: Vieni buvo labiau linkę dalintis pačia veiklos specifika – kas vyksta jų darbe, kokia pati paslaugų teikimo specifika, kokie žmonės pas juos ateina. Kitiems rūpėjo pasidalinti emocija, matėsi, kad jiems svarbu papasakoti, kaip jaučiasi. Dalis kalbintųjų labai ilgai su niekuo apie savo veiklą nekalbėjo ir jiems buvo įdomu pasakoti bet ką, atsakyti į visus klausimus, net ir tuos, kurie neliečia jų profesijos. Klausytis buvo labai įdomu, nes žmonės kalbėjo vedami skirtingų paskatų.
Darbas mūsų kalbintų žmonių gyvenime užima skirtingą vietą, kaip ir bet kurių kitų žmonių. Vieni neturi jokio laisvalaikio, gyvena depresijoje, jausdami nuolatinį nerimą, nelaimingi. Kitiems darbas užima tik nedidelę dalį jų gyvenimo, jie yra laimingi, užmezgę laimingus santykius, sukūrę šeimą, turintys daug kitų užsiėmimų.
– Ar didelė dalis šių žmonių, ypač, paslaugų teikėjų, yra sukūrę šeimas? Jei taip, ar šeimos žino, kuo jie užsiima?
I.S.: Dalis yra užmezgę laimingus santykius ar sukūrę šeimas, dalis, žinoma, ne. Antrosios pusės taip pat skirtingai – vienų žino, kitų – ne. Labai priklauso nuo aplinkybių.
– Galbūt teko susidurti su pasakojimais, kur būtų minima seksualinė prievarta?
I.S.: Apie seksualinę prievartą atvirai nepasakojo niekas. Tačiau klausantis žmonių, kurie yra pirkę sekso paslaugas, tam tikrus dalykus gali interpretuoti įvairiai. Jeigu vyras perka sekso paslaugas, jis iš moters tikisi tam tikrų dalykų. Atvirų pasakojimų nebuvo, bet šioje srityje prievarta turbūt egzistuoja neišvengiamai ir kai ką galima perskaityti tarp eilučių.
– Kaip keitėsi požiūris, daug laiko praleidus su sekso paslaugų teikėjais, taip pat vartotojais, juos kalbinant? Kaip keitėsi, dirbant su šia dokumentine medžiaga?
M.O.: Man įdomiausia buvo tai, kaip veikia šių žmonių vidinis pasaulis. Daugelio jų priešistorė labai panaši, ši dalis tarsi aiški, ar bent jau galime ją nuspėti. Įdomiausia, kad daugeliu atvejų, jų pasaulis nėra toks tamsus, kaip mes galvojame. Jie gyvena savo gyvenimą, dirba savo darbą, turi savo vietą visuomenėje.
I.S.: Stengiausi neturėti kažkokio įsivaizdavimo, stereotipų apie žmones. Tačiau rinkdama šią medžiagą supratau, kad mano pačios baimė kalbėti yra didesnė nei kalbintųjų, tų, apie kuriuos bandome jautriai kalbėti. Išties, stereotipai yra mūsų, o ne jų pusėje. Jie kalba apie mus, o ne juos. Mums baisu paskambinti telefonu, nors tie žmonės visai nebijo atsiliepti, kalbėti ir atvirai dalintis.
– Nuoroda į G. Verdi operą – akivaizdi ir esminė. Kiek klasikinės „Traviatos“ bus „Traviatose“?
A.A.: Gerai žinome, ką reiškia traviata – tai puolusi moteris. Tiesą sakant, kai pats Verdi norėjo statyti operą šia tema, ji buvo cenzūruojama, nebuvo galima kalbėti atvirai. O dabar „Traviata“ yra nepaprastai romantizuota – esame pamiršę, apie ką Verdis norėjo kalbėti, ir ramiai per Naujuosius kartu dainuojame „Pakelkim taurę linksmybės“. „Traviatas“ norėjome pastatyti kaip opoziciją, kuri neneigia, o primena, apie ką „Traviata“ išties pasakoja, ir kaip opera atrodytų šiandien. Be romantinių užuominų, nesislepiant, o ypač atvirai pasakojant apie tuometines kurtizanes ar šiandien sekso paslaugas teikiančius žmones.
M.O.: Garso atžvilgiu, „Traviata“ atsispindi garso mastelyje. Prieš imdamasis kurti, perklausiau keletą klasikinės „Traviatos“ versijų, perskaičiau originalų Dumas kūrinį. Nenorėjau, kad tai būtų pilnai elektroninė opera. Siekiau, kad bent masteliu kūrinys primintų klasikinę operą, turėtų jai būdingų bruožų.
– Ar „Traviatos“ – tik meno kūrinys, ar daugiau – socialinis veiksmas?
A.A.: Jos turi socialinio projekto skonio, tačiau yra skirtos tam, kad pasaulis, klausydamasis Verdi „Traviatos“, prisimintų, ką girdėjo „Traviatose“, ir tai padėtų klasikinę operą išgirsti kitaip – giliau, per šiandienos prizmę.
M.O.: Norėjau, kad opera skambėtų kaip visavertis meno kūrinys, tačiau kartu ji transliuoja labai rimtą socialinę žinutę. Sekso paslaugų sritis stipriai stigmatizuota ir menkinama, nors patys tyliai tyliai už uždarų durų veikiame viską, ką tik norime. Atpsimetame, kad kažkas mums labai amoralu, nepriimtina, purvina, tačiau jei tik turėtume absoliučią laisvę, tuo patys naudotumėmės ir pumpuotume sau adrenaliną. Tad „Traviatos“, kartu, yra ir žvilgsnis į mūsų pačių dviveidiškumą.
Tarptautinė operos „Traviatos“ premjera – spalio 22 d., šeštadienį, 18 ir 20 val., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius)
