Jos teisininkei N. Degutienei gerai žinomos iš penkerių Izraelyje pragyventų metų. Išvykusi kaip ambasadoriaus žmona, sugrįžo praturtėjusi dar keliomis profesijomis – kulinarės, rašytojos, maisto tinklaraštininkės, fotografės. Tel Avive išleidusi pirmąją kulinarijos knygą, dabar yra jau trijų autorė. Tai, kad dvi iš jų pelnė pasaulinius apdovanojimus „Gourmands“, įrodo: maistas – taip pat svarbi diplomatinė kalba.

– Visų pirma, vasariški linkėjimai iš Lietuvos – Australijoje ruduo netrukus užleis vietą žiemai... Ar nešalta? Kurį sezoną šioje šalyje sunkiausia ištverti?

– Žiema Australijoje prasideda birželį. Kanberoje oras bene šalčiausias (žvarbiau tik Tasmanijoje), nes nuo greta esančių sniegingų kalnų vėjas gali atpūsti labai nemalonų orą. Ne tik aš, bet ir daugelis keliautojų po Australiją būna nepasiruošę žvarbiems orams, visiems atrodo, kad tai karštas ir saulėtas žemynas. Anaiptol. Australija tokio pat didumo kaip Europa, todėl orai skirtingose kontinento vietose labai skiriasi.

Sunkiausia priprasti prie kiaurai perpučiamų namų, tačiau Australijoje žiemojame jau antrą žiemą, todėl išmokau šaltojo sezono gyvenimo taisyklių: įsigijau avies kailio aulinukus „Ugg“, kurie čia atstoja šlepetes, keliaudama po Naująją Zelandiją pasirūpinau specialiais merino vilnos marškinėliais, skirtais keliaujantiems į Antarktidą, nusipirkau elektra šildomą paklodę, kad vakare nebūtų taip šalta įlipti į ledinę lovą... Australai taip pripratę gyventi, tačiau mums, europiečiams, tokie šalti namai žiemą – labai neįprasta.

N. Degutienės asmeninio archyvo nuotr.

– Žinau, kaip su meile kūrėte namus Vilniuje, Antakalnyje. Kokie jūsų namai dabar? Ar daug kuo skiriasi buitis Lietuvoje ir Australijoje?

– Savi namai visada skiriasi nuo tų, kuriuose apsistoji laikinai. Man, kaip namų dvasią itin vertinančiam žmogui, jokie namai nebus tokie jaukūs, kaip mano namai. Rezidencija, kurioje gyvename, labai erdvi (visi australų namai išskirtinai dideli), yra didžiulis žalias kiemas, kuriame nuolat (net žiemą!) kažkas žydi. Man išties gera gyventi gamtos apsuptyje, smagu turėti savo didelę žalią erdvę. Tačiau neslėpsiu: tokios erdvės reikalauja nepaprastai daug priežiūros, tad, net išvykę kelioms dienoms, sugrįžę turime pasiraitoti rankoves ir geras keturias valandas tvarkyti aplinką: pavasarį – pjauti žolę, rudenį – grėbti lapus.

Australijoje yra tiek vietos, kad nereikia jos taupyti statant kelių aukštų namus. Kanberoje didžioji dalis būstų – nuosavi namai, didžioji jų – vieno aukšto. Nepaprastai dideli ir namų sklypai. Australai labai gražiai tvarko aplinką, dažniausiai aplinkos dizainą kuria specialistai, ne vienam tenka samdytis ir aplinką prižiūrinčius specialistus, kurie pjauna žolę, geni gyvatvores, prižiūri žydinčius augalus. Australai labai mėgsta laiką leisti lauke (dažnai lauke šilčiau nei namuose), todėl itin išpuoselėtos ir terasos, jose pastatyti dideli pietų stalai ir būtinai – grilis.

– Ambasadoriaus žmonos pareigų skalsą ir naštą pažinote jau Izraelyje, o dabar, prabėgus metams Australijoje, patirties dar prisikaupė. Kokia ji?

Tai be galo daug keliaujanti tauta, puikiai pažįstanti ir Europos žemėlapį. Per šiuos pusantrų metų man dar neteko aiškinti australams, kur yra Lietuva, kas jos sostinė.

– Ambasadorių žmonos pačios pasirenka, kokia ir kokios apimties veikla jos nori pasinerti į diplomatinį gyvenimą. Palyginti su Izraeliu, Australijos diplomatų gyvenimas kur kas ramesnis, čia mažiau renginių, kadangi nemažai veiklos vyksta kituose miestuose, ne sostinėje. Štai todėl čia turiu daugiau laiko sau, šaliai ir jos kultūrai pažinti, savo hobiams plėtoti ir įgūdžiams lavinti.

– Esate sakiusi, kad Australiją išsisvajojote – taip norėjosi pagyventi šioje šalyje. Dabar, jau gerokai apšilusi, galite pasidalyti ir įžvalgomis. Kuo žavi australai? Kokie išankstiniai mitai subyrėjo?

– Australija yra kitokia, nei buvau nusipiešusi savo vaizduotėje. Visų pirma, nesuvokiamas šios šalies dydis! Keliauti iš vieno miesto į kitą automobiliu gali užtrukti 9 ar net 15 valandų. Lietuvoje man 100 km atstumas atrodė neprotingai didelis, o pagyvenus Australijoje 300–400 km yra juokas!

Australai yra laiminga ir labai atsipalaidavusi tauta. Ši šalis neturi ypatingų iššūkių ar agresyvių kaimynų, čia gausu natūralių iškasenų, viso pasaulio turistai svajoja čia atvykti. Australų gyvenimo būdas – labiau atostoginis nei įprastas mums, europiečiams. Čia neįprasta dirbti viršvalandžius ar jausti konkurentų kvėpavimą į nugarą. Australai dirba tiek, kiek priklauso pagal įstatymus, ir kiekvieną laisvą minutę išnaudoja poilsiui, jūrai, paplūdimiui, turistavimui. Tai be galo daug keliaujanti tauta, puikiai pažįstanti ir Europos žemėlapį. Per šiuos pusantrų metų man dar neteko aiškinti australams, kur yra Lietuva, kas jos sostinė.

Australijoje visi laikosi taisyklių, tai visuomenė, kurioje už kiekvieną nusižengimą numatytos itin griežtos baudos. Už 3–4 km viršytą greitį bauda prasideda nuo 300 dolerių ir tokių baudų nėra galimybės išvengti.

Gal kam nors bus keista, tačiau per pusantrų metų aš nesu lietusi australiškų pinigų – visi iki vieno atsiskaitymai (net turguje!) vyksta tik kortelėmis. Tai patogi ir saugi šalis, o australai – be galo sąžiningi, malonūs vieni kitiems ir mandagūs.

N. Degutienės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate teisininkė, ekonomikos studijų absolventė, turite tris universitetinius išsilavinimus ir tapote kulinare. Beje, kvalifikuota – baigusia daugybę kulinarinių kursų, įskaitant ir prestižinius Le Cordon Bleu Sidnėjuje. Jau būtumėte geidžiama darbuotoja ir „Michelin“ žvaigždėmis apdovanotuose restoranuose...

– Vargu. Esu tik namuose maistą gaminti mėgstanti mėgėja, foodie (nėra lietuviško žodžio, kuris atitiktų prasmę) – žmogus, kuris dievina skaityti apie maistą, gaminti, kalbėti maisto temomis... Restoranuose įgyjama praktika – juk niekur kitur neturi galimybės tą patį patiekalą gaminti šimtus, jei ne tūkstančius kartų. Tiesą pasakius, nežinau, ar tokiu keliu eiti norėčiau. Man patinka gaminti įvairų maistą, kasdien vis kitokį, ir būti savo pačios virtuvėje, didžiausioje komforto zonoje.

– Gruodį bus penkiolika metų, kai rašote tinklaraštį „Nidos receptai“, turite be galo daug sekėjų. Gerbėjai žeria komplimentus, kad visi patiekalai pavyksta iš pirmo karto, dėkoja, kad plečiate jų kulinarinį akiratį. Koks sėkmės receptas?

– Kadangi esu foodie, viskas, kas yra apie maistą, man įdomu. Skaitau begales kulinarinių knygų (ne receptų, bet žymių šefų biografijų, mokslinės literatūros apie maisto gaminimo procesus), keliaudama visuomet pradedu planuoti maršrutą nuo maisto, kurį ketinu ragauti, ar restoranų, kuriuos norėsiu aplankyti. Esu prilipusi prie TV ekrano, kai rodo mano mėgstamą televizijos projektą „Masterchef Australia“, atkartoju kai kuriuos patikusius receptus savo virtuvėje. Tai kaip visu tuo nepasidalyti su kitais?! Tai mano bendravimo priemonė, rašydama tinklaraštį jaučiuosi taip, tarsi nuolat bendraučiau su kitais foodie.

– Jūsų pirmoji kulinarinė knyga „Izraelio skoniai“ 2015 m. pelnė geriausios pasaulyje knygos žydiškos virtuvės kategorijoje įvertinimą apdovanojimuose „World Gourmand Cookbook Awards“. Šiemet – naujas kulinarinis „oskaras“: ką tik pasiekė žinia iš Švedijos, kad „Nidos receptai: 10 metų drauge“ pripažinta geriausia pasaulio kulinarijos knyga socialinių medijų kategorijoje. Ką paguldėte ant menčių? Koks jausmas?

– Jausmas nepakartojamas! Kelis kartus pasitikrinau informaciją, kuri atkeliavo iš Švedijos. Buvo sunku patikėti, kad išrinko mano knygą, nors šioje kategorijoje kova buvo itin nuožmi (finaliniam etapui buvo atrinktos devynios knygos, keturios iš jų pateko į finalą – Jungtinės Karalystės, Kanados, Australijos ir Lietuvos autorių).

Nežinau, kodėl būtent mano knyga gavo laimėjimą, tačiau pagal tai, kas užrašyta ant laimėjimo sertifikato, manau, kad buvau įvertinta už ilgametę veiklą socialiniuose tinkluose. Šiais laikais labai daug kas griebiasi rašyti tinklaraščius, tačiau retas kuris šią veiklą išlaiko metus ar net dešimtmečius. Nuolatinis turinio kūrimas ir tai, kad viena pati kuriu ir medžiagą, ir vizualą, ko gero, buvo tas faktorius, kad „Nidos receptų“ dešimtmetį vainikuojanti knyga buvo išrinkta geriausia pasaulyje.

– Ar dažnai tenka pademonstruoti kulinarinius įgūdžius priimant aukšto rango svečius? Jei sakoma, kad į vyro širdį lengviausias kelias per skrandį, tai gal galima perfrazuoti: į tautų suartėjimą lengviausias kelias per skanias vaišes?

Ambasadorių žmonos pačios pasirenka, kokia ir kokios apimties veikla jos nori pasinerti į diplomatinį gyvenimą.

– Taip, gana dažnai! Man tai labiausiai patinka, nes rengdama oficialias vaišes rezidencijoje turiu galimybę pasipraktikuoti restoraninėje virtuvėje – ja paverčiu savo namų virtuvę. Mūsų rezidencijoje vykstantiems priėmimams ir oficialioms vakarienėms maistą ruošiu vien aš, samdome tik aptarnaujantį personalą. Teko girdėti, kad svečiai, kuriuos vaišinome, liko labai patenkinti tuo, ką ragavo.

Šiemet nusprendžiau žengti dar vieną žingsnį – subūriau dešimt maistą mėgstančių bendraminčių būrelį iš Libano, Pietų Afrikos, Libijos, Maroko, Australijos, Singapūro, Indijos. Kartą per mėnesį kiekvienas iš dalyvių kitus pasikviečia į savo virtuvę ir demonstruoja kokių nors patiekalų gaminimą. Ši veikla man labai patinka, kaskart sužinome be galo daug įdomybių apie kitos šalies kultūrą ir skonius.

N. Degutienės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate sakiusi, kad Izraelis maisto prasme – tautų ir tradicijų katilas, o Australija? Kas čia džiugina ir stebina tokią maisto gurmanę?

– Man labai pasisekė, kad abu kartus patekau į tikrą tautų katilą. Australija yra emigrantų kraštas, tad ko jau ko, o valgių įvairove čia niekaip negali skųstis. Džiugina tai, kad kiekviename žingsnyje yra be galo daug autentiško maisto, kurį gamina į Australiją atsikraustę emigrantai. Man itin džiugu, kad Australijoje dominuoja Azijos virtuvės maistas, kurį aš be galo mėgstu. Natūralu, kad australai itin išsilavinę maisto prasme, jie puikiai pažįsta ne tik atskirų šalių virtuves, bet labai gerai gaudosi ir tų šalių regioniniuose skirtumuose. Manau, Australija – tikras rojus gurmanams!

– Jums teko apsilankyti ir Naujojoje Zelandijoje. Iš nuotraukų susidaro įspūdis, kad tai nepaprastai šilti ir nuoširdūs žmonės?

– O, taip! Australai ir Naujosios Zelandijos gyventojai – reto šiltumo ir nuoširdumo žmonės. Man susidarė įspūdis, kad jie dar labiau atsipalaidavę nei australai. Jie niekur neskuba, dar labiau mėgaujasi gamta, vandens sportu ir turistavimu.

– O tautiečiai? Palaikote intensyvius ryšius su Lietuvių bendruomene – kokia ji?

– Taip, Australijoje gana gausi Lietuvos bendruomenė, vienijanti tiek atvykusius į Australiją 1948–1949 m., tiek ir naujuosius emigrantus. Senoji lietuvių bendruomenė puoselėja lietuvybę, sekmadieniais renkasi pietų (beveik visada pietums verdami cepelinai), šoka tautinius šokius, dainuoja liaudies dainas.

– Daugeliui esate nuoširdaus bendravimo pavyzdys, tačiau netgi tokiam žmogui gali būti nelengva integruotis į vis naujas bendruomenes. Ar nekilo sunkumų?

– Australijoje lengva integruotis, čia apstu progų susipažinti, įsitraukti į įvairias veiklas. Kad ir kokio amžiaus būtum, kad ir kuo domėtumeisi – visada atrasi bendraminčius vienijantį klubą. Aš pati priklausau tarptautiniam moterų klubui, vienijančiam Kanberoje daugiau nei 300 veiklių moterų, tame klube lankau keturis būrelius. Esu Diplomatų žmonų klubo narė – čia taip pat bent kartą per mėnesį vyksta renginiai, ekskursijos ir susitikimai. Laiko nuobodžiauti nėra!

– Sportas judviem su Dariumi – ne laisvalaikis, o gyvenimo būdas. Žodis „pasivaikščioti“ jums reiškia nueiti 10–15 km. Rytinis bėgimas – juokas, kai ir maratonus įveikiate. Kokie nauji sportiniai pasiekimai?

– Sportas mums yra kasdienė rutina. Kanbera labai tinka sportuojantiems žmonėms, čia kiekvienas keliukas, kiekvienas parkas pritaikytas saugiai judėti. Darius dažnai su bendraminčiais mina dešimtis kilometrų dviračiu, mudu kas savaitę nubėgame mažiausiai po 25 km, dalyvaujame bėgimo varžybose.

– Kokius jūsų dienos ritualus pakeitė Australija?

– Jokių! Atsikeliu ir neriu į darbus. Iki pat nakties, nes popiet pabunda Europa, ir tada prasideda nauja darbų serija. Australijoje aš prie kompiuterio dirbu mažiausiai dvigubai tiek, kiek prie jo laiko praleisdavau Lietuvoje. Tad vienas dalykas, kurį parsivešiu iš Australijos, tai akinių kolekciją...

– Reprezentuojate Lietuvą ir savo apranga – mėgstate lietuvių dizainerių drabužius. Tai vizitinė kortelė?

Į priėmimus einu vilkėdama tik lietuvių dizainerių drabužius – man tai būdas papasakoti apie savo šalį.

– O, taip, į priėmimus einu vilkėdama tik lietuvių dizainerių drabužius, man tai būdas papasakoti apie savo šalį. Turiu kelis gerbėjus tarp diplomatų, susitikus priėmime jie iškart klausia, kokio dizainerio drabužiais vilkiu šįkart, visada pagiria už stilių. Australai visada atkreipia dėmesį į drabužius, kuriais vilkiu, nesidrovi pagirti, paklausti, kur juos pirkau. Ypač juos žavi lininiai drabužiai. Išgirdę, kad šie – iš Lietuvos, supratingai palinksi galva – tarsi sakydami: taip ir galvojome, kad iš Europos. Europa čia reiškia kokybės ženklą.

– Kokia jums yra gera diena? Kas padeda atgauti jėgas ar nuvyti liūdnas mintis? Ar tokiam pasaulio žmogui pažįstama nostalgija?

– Geras klausimas. Aš neturiu laiko liūdnoms mintims – jos ateina tada, kai trūksta veiklos, savęs realizavimo. Liūdna būna nebent tuomet, kai matau vis didėjantį sąrašą darbų, kurių nespėjau padaryti. Man svarbu kas rytą bent valandą praleisti gryname ore sportuojant, bėgiojant, kopiant į kalvą (Kanberoje jų daug), vasarą išsimaudyti vėsiame baseine, o tada nerti į darbus.

Tačiau neslėpsiu, kartais aplanko Lietuvos ilgesys ir suvokimas, kad esu siaubingai toli nuo savo šalies ir draugų. Štai todėl su trigubu malonumu laukiu vasaros, kai parskrisiu į Lietuvą net penkioms savaitėms!

Trys svarbiausios taisyklės

"Dažnai patys sveikiausi ingredientai yra lengviausiai randami ir nebrangūs – pavyzdžiui, kruopos, ankštinės ir šakninės daržovės, kiaušiniai, paukštiena. Renkantis vietines, sezonines daržoves per patį derliaus piką, sumokame daug mažiau, nei pirkdami atvežtas iš už jūrų marių, ypač ne sezono metu", – teigia kulinarė.

Sveika mityba N.Degutienei reiškia sezoninius ir visaverčius patiekalus, kuriuos reikėtų gaminti iš kokybiškų, šviežių ingredientų. Kulinarė kritikuoja dietų kultūrą, nebent tai daryti lieptų medikai. Pradedantiems sveikos mitybos kelionę svarbu žinoti, kad žmogui reikia įvairovės: vitaminų ir mineralų, ląstelienos, baltymų, riebalų ir angliavandenių.

"Jeigu žmonės maistą gamina patys, jie dviem trečdaliais lenkia tuos, kurie pasikliauna pirktiniais patiekalais ir pusgaminiais", – sako N.Degutienė. Kulinarė pabrėžia, kad vertėtų įgyti įprotį skaityti produktų etiketes. Jeigu ingredient pavadinimai skamba pažįstamai – toks maistas tikrai gali keliauti į virtuvės spintelę.

"Jeigu etiketėje esantys užrašai primena chemijos pamokoje išmoktą periodinę elementų lentelę – turėtų užsidegti raudona lemputė. Toks maistas greičiausiai nebus labai naudingas, jame gali būti pernelyg daug konservantų, cukrų ar riebalų, jis tik trumpam numalšins alkį", – sako kulinarijos knygų autorė.

Renkantis produktus, reikėtų atsižvelgti ir į sezoniškumą – atvežtiniai pomidorai žiemą nebus tokie pat vertingi kaip vidurvasarį užaugę vietos ūkiuose. Todėl žiemą kur kas parankiau naudoti konservuotas daržoves – jos juk į stiklainius pateko tada, kai buvo pačios skaniausios. Svarbu valgyti kuo daugiau daržovių, žuvies produktų, o sportuojantiems nepamiršti baltymų. N.Degutienė įvardijo tris sveikos mitybos taisykles: sezoniškumas, vartojamų produktų įvairumas ir kuo pastovesnis mitybos režimas.

Brangu – nebūtinai vertinga

Maisto tinklaraštininkė pabrėžia, kad svarbu planuoti maisto racioną bent kelioms dienoms į priekį. Statistika negailestinga: ne restoranai ar parduotuvės, bet būtent namų ūkiai išmeta didžiausią dalį nesuvartoto maisto, vadinasi, išmeta ir pinigus.

"Aš visada einu į maisto parduotuvę su sąrašu reikalingų produktų, taip mano krepšelyje neatsiranda atsitiktinių prekių. Planuodama racioną, pagalvoju ne tik ką skanaus paruošiu, bet kurie patiekalai bus vertingiausi savo maistinėmis savybėmis. Nebūtinai vertingiausi reiškia brangiausi: paradoksalu, bet, pavyzdžiui, kuo mažiau apdorotos kruopos – tuo jos pigesnės, bet kartu ir naudingesnės sveikatai", – teigia N.Degutienė.

Kulinarė įvardijo pagrindinius produktus, kurių visada derėtų turėti namuose: kruopų, ankštinių, viso grūdo miltų, makaronų, konservuotų pomidorų, tunų, kiaušinių. Nė vienas iš šių produktų nėra brangus, tačiau visi jie naudingi sveikatai.

"Pravartu šaldiklyje turėti ne tik užšaldytų vaisių, daržovių, prieskoninių daržovių, bet ir išmirkytų pupelių arba avinžirnių – šiais maistingais priedais galima papildyti sriubas ir troškinius. Jie ypač naudingi mūsų sveikatai, be to, išmirkius iš anksto, labai sutrumpėja maisto pagaminimo laikas", – atskleidžia kulinarė.

Dažniausios klaidos apsiperkant

Planavimas yra sveikos ir ekonomiškos mitybos pagrindas. "Man patinka tiksliai suplanuoti, ką gaminsiu visą savaitę. Tada parduotuvėse sugaištu mažiau laiko, išleidžiu mažiau pinigų ir įsigiju tik tai, ko reikia būtent tiems patiekalams pagaminti", – sako N.Degutienė.

Kulinarė nemėgsta išmesti maisto, todėl vieną dieną per savaitę skiria sunaudoti visiems susikaupusiems maisto likučiams ir tai daryti pataria  kitiems.

"Laimingi tie, kurie turi galimybę bent kai kurių produktų užsiauginti patys", – teigia N.Degutienė. Sezono metu produktai ne tik skaniausi, vertingiausi, bet ir pigiausi – jų reikėtų ieškoti ir turguje. Pasak kulinarės, lietuviška vasara gana trumpa, bet ir itin gausi gėrybių, todėl patartina pasiruošti ir žiemai – užsišaldyti, užkonservuoti, užsūdyti arba išdžiovinti. Tai visais atvejais pigiau, nei pirkti jau paruoštas daržoves, padažus ar kitus gaminius.

"Instinktyvus pirkimas ir ypač pirkimas tada, kai esi alkanas, – rizika prisipirkti padrikų ingredientų, kurie greičiausiai taip ir suges nepanaudoti. Taip pat per kišenę smarkiai gali suduoti ir maisto pirkimas be plano ir sezoniškumo nepaisymas", – pašnekovė įvardijo dažniausiai daromas maisto pirkimo klaidas.

N.Degutienė tvirtina, kad paprastų vasariškų receptų visai šeimai, kurie džiugins ne tik skrandį, bet ir piniginę, gausu. Pavyzdžiui, sočios pastos salotos su tunais tiks ir pietums, ir lengvai vakarienei, ir piknikui.

Pastos ir tunų salotos

(4 asm.)

1 skiltelė susmulkinto česnako,

2 šaukšteliai nutarkuotos citrinos žievelės,

2 šaukštai citrinų sulčių,

2,5 stiklinės susmulkintų petražolių lapelių,

1,5 stiklinės susmulkintų krapų,

1 šaukštelis druskos,

¼ stiklinės (60 ml) baltojo balzaminio acto,

½ stiklinės (120 ml) alyvuogių aliejaus,

1 stiklinė supjaustytų žaliųjų alyvuogių be kauliukų,

400 g pastos (rinkitės stambesnius makaronus – vamzdelius, kriaukleles ar kt.),

2x120 g konservuotų tunų (skystį nupilkite),

gražgarsčių lapellių ir grūstų juodųjų pipirų patiekti.

Dideliame dubenyje sumaišykite česnaką, citrinų žievelę ir sultis, petražoles, krapus, druską, balzaminį actą ir aliejų. Pastą išvirkite al dente (šiek tiek trumpiau, nei nurodyta ant pakuotės), perliekite lediniu vandeniu, nusausinkite ir sudėkite į paruoštą padažą. Suberkite alyvuoges ir gerai išmaišykite, kad pasidengtų padažu. Viską sudėkite į didelį serviravimo indą. Ant viršaus dėkite tuną, gražgarsčių lapelius ir pabarstykite grūstais juodaisiais pipirais.

Renginio šeimininkai – Kaune naujai duris atvėrusi specializuota žuvies parduotuvė „Šiaurės jūra“ – svečiams surengė netradicinę gurmanišką vakarienę, specialiai šiam vakarui užsakę 55 kilogramų tuną, pagautą Indijos vandenyne, ir kitus įspūdingus laimikius.

Į renginį susirinkę verslo bei pramogų pasaulio atstovai turėjo galimybę pamaloninti savo skonio receptorius neįprastais žuvies patiekalų skoniais. Čia pat, parduotuvėje, tarp daugybės šviežios žuvies ir egzotiškų jūros gėrybių buvo dorojamas, pjaustomas ir gaminamas didžiulis tunas. Svečiams šefas Gintaras Krutkevičius patiekė patiekalus iš žalios žuvies, taip pat iš trumpai kepto tuno. Specialiai šiam renginiui iš Šiaurės ir Norvegijos jūrų bei Islandijos krantų atkeliavo 14 kg svorio europinis jūrų velnias, 37 kg atlantinis paltusas, 4,5 kg dygioji raja ir kt. 

„Žmonės tampa vis žingeidesni ir įprastas ežerų žuvis keičia į  naujus jūrinių žuvų skonius. Tai ypač pastebime per didžiąsias metų šventes. Tiesa, kai kurie vengia egzotiškos žuvies ir neretai pasižiūri kaip į eksponatą, tačiau šviežią žuvį paruošti nėra sudėtinga, kai žinai pagrindinius principus. Todėl siekiame kuo daugiau šviesto pirkėjus, papasakoti apie žuvį ir jos gamybą, pasiūlyti naujų patiekalų idėjų, išpjaustyti bei paruošti ją patogiam gaminimui“, – kalbėjo „Šiaurės jūra“ savininkas, žuvies žinovas Žilvinas Pupkus. 

Noriai išbando naujoves

Žinoma keliautoja, tinklaraštininkė ir antrosios kulinarinės knygos autorė N. Degutienė pasakoja, kad kelionėse visada stengiasi išbandyti būtent žuvies patiekalus, nes Lietuvoje daugelio jų iki šiol nebuvo galimybės paragauti ar pasigaminti. Savo knygos pristatymą „Žuvis pasaulio virtuvėse“ N. Degutienė pradėjo nuo pasakojimų apie gastronomines keliones. Anot kulinarės, daugelyje šalių žuvis užima labai svarbią mitybos raciono dalį, o atskiri žuvies turgūs Portugalijoje, Prancūzijoje ar Pietų Korėjoje tiesiog apsuka galvą nuo didžiulio asortimento ir nematytų jūros gyventojų.

„Pastebėjau, jog lietuviai vis drąsiau neria į naujų žuvies skonių atradimus. Labai svarbu, kad renkantis žuvis ar jūrų gėrybės, jos būtų šviežios, nes tik tada geriausia atsiskleidžia tikrasis jų skonis. Knygoje galima rasti daugybę receptų, pagardų ir patarimų, kaip pasigaminti įvairius jūrinės žuvies patiekalus patiems namuose“, – apie naująją knygą pasakojo N. Degutienė. „Ruošdama knygą džiaugiausi, kad lietuviai pagaliau gali gauti visus reikalingus šviežius patiekalų ingredientus“, – apie draugystę su „Šiaurės jūra“ sakė ji.

Žuvis tik iš patikimų ūkių

Į keletą gastronominių kelionių N. Degutienė leidosi kartu su parduotuvės „Šiaurės jūra“ vadovu Ž. Pupkumi, kuris visame pasaulyje ieško patikimų, šviežios žuvies ir jūros gėrybių tiekėjų. Viena tokių knygoje aprašytų išvykų – tai kelionė į austrių fermą Prancūzijoje, Šaivete, iš kurios tiekiamos šviežios ir kokybiškos austrės į Lietuvą.

Pasaulinės organizacijos duomenimis, žuvį svarbu valgyti mažiausiai du kartus per savaitę. Iš jos gauname reikiamą omega 3 riebalų rūgščių dozę, būtiną žmogaus smegenų, širdies veiklai ir imuninei sistemai stiprinti.

Žmonės ieško draugų ir bendraminčių, kad galėtų kartu įveikti tūkstančius kilometrų dėl savo hobio, pradedant aktyviu vandens sportu, baigiant egzotiškomis gastronominėmis kelionėmis. Savo pomėgių vedini į Lietuvą taip pat atvyksta turistai iš užsienio.

Tendencija – gastronominės kelionės

Kelionių agentūros „West Express“ specialistė Laura Šepetienė sako, jog keliaujantiems pagal pomėgius labiausiai rūpi pažinti tai, kas dar neatrasta, ką įprastai aplenkia turistai. „Konkretūs pomėgiai reikalauja ir labai specifinių žinių apie tam tikrus maršrutus ar vietas, todėl geriausiai planuojant kelionę padeda tarpininkauti vietos gidai, kurie gali parodyti autentiškas vietas ir suorganizuoti norimas pramogas“, – pasakoja specialistė.

Viena populiariausių lietuvių pamėgtų hobio turizmo tendencijų – gastronominės kelionės. „Lietuviai dažnai derina du dalykus – pažintį su šalimi ir maistu. Labai populiarios tampa  „gatvės maisto“ ekskursijos, kuomet visu kelionės tikslu tampa vietinių skonių pažinimas, maršrutai po turgus, užeigėles, barus ir kitas autentiškas vietas. Tokiomis kelionėmis ypač vilioja tokios egzotiškosios šalys, kaip Indija, Izraelis, Vietnamas, Meksika. Ne mažiau populiarios kulinarinės pamokos ar specialios kelionės, suorganizuotos taip, kad aplankytumėte geriausius „Michelin“ žvaigždėmis įvertintus restoranus“, – sako L. Šepetienė.

Tuo tarpu aktyvaus laisvalaikio mėgėjų kelionės labai tikslingos, o keliautojams paprastai nėra svarbios žymiausios šalies vietos. Lietuviai dažnai renkasi žvejybą, slidinėjimą, jėgos aitvarus, nardymą, atrakcionų parkus. Vienas svarbiausių reikalavimų leidžiantiems aktyvų laisvalaikį – patogi viešbučio lokacija ir maistas. Pasitaiko, jog tik atvykus į šalį ir joje išbandžius naują veiklą, palaipsniui tai virsta hobiu, kurį norisi išbandyti skirtingose pasaulio vietose.

Nida Degutienė: gastronominėje kelionėje svarbu visada jaustis šiek tiek praalkus

Tai, jog autentiškus kulinarinės kelionės įspūdžius galima  patirti tik patekus į vietos žmonių ratą, gali patvirtinti kulinarė, keliautoja ir knygos „Izraelio skoniai: šventė ir kasdiena“ autorė Nida Degutienė. „Iš visų kulinarinių kelionių, neišdildomą įspūdį man paliko Šabo vakarienė Jeruzalėje. Sėdėjome prie bendro stalo su vietos žydų šeima, klausėmės dainingų maldų, ragavome šventiškų Šabo patiekalų. Taip pat įsimintinas buvo rytmetys Jafos arabės krikščionės namuose, kur buvom vaišinami arabiška kava ir saldumynais bei išgirdome emocingą pačios jaunos moters istoriją ir gyvenimo arabų bendruomenėje subtilumų. Taip pat vaišės druzų kaime ir kulinarinė popietė, kai maistą gaminomės patys. Tokius dalykus būtų labai sunku patirti didelėse grupėse keliaujantiems turistams ar pavieniams keliautojams“,– pasakoja N. Degutienė.

Izraelio virtuvė ne vienintelė gastronominė kelionė, kurioje Nida po siūlelį išnarstė vietinės kulinarijos subtilybes. Šiemet keliautoja pabuvojo Pietų Korėjos gastronominėje kelionėje, taip pat yra susipažinusi su Portugalijos, Pietų Afrikos ir Meksikos, Tailando, Vietnamo bei Skandinavijos virtuvėmis. Nida pažeria daugybę naudingų patarimų, norintiems leistis į gastronominę kelionę: „Keliaujant labai svarbu iš anksto pasidomėti, kuo ypatinga svečios šalies virtuvė, ką rekomenduoja paragauti kiti keliautojai ir kokiais patiekalais didžiuojasi vietiniai. Visus kulinarinius pageidavimus pravartu susirašyti ir tinkamai pasiplanuoti jų ragavimo laiką: juk žmogaus skrandžio galimybės ribotos, o mėgautis maistu geriausia švelniai praalkus. Aš pati keliaudama stengiuosi vengti „viskas įskaičiuota“ pasiūlymų, kadangi tokiose vietose savo noru „užsidarai“ dideliame viešbutyje, užuot nėręs į autentiškas gurmaniškas paieškas“, – pataria N. Degutienė, šiuo metu svajojanti iš arčiau susipažinti su Japonijos virtuve.

Vidmantas Čičelis: keliauju ne gerti, o atrasti įdomių alaus skonių ir kvapų

Neaplenkiant gastronominių kelionių, ne mažiau egzotiškas hobio įprasminimas gali būti kelionės po geriausius šalies vynuogynus ar bravorus. Pažinti šalies alaus tradicijas ir paragauti vietinio alaus – tokius tikslus planuojant kelionę apsibrėžia žinomas alaus someljė Vidmantas Čičelis. Kitoje srityje dirbantis ir alaus degustacijas hobiu įvardinantis Vidmantas renkasi šalis, kuriose nori aplankyti kuo daugiau su alumi susijusių vietų ar renginių: „Jei toje šalyje gyvena draugai, dažnai jiems patikiu galimybę parodyti man vietas, kurios yra vertos dėmesio. Ne visos geros vietos įtraukiamos į lankytinų vietų sąrašus ir ne viskas, kas įtraukta, yra verta apsilankymo. Yra miestų, kurie jau pateko į alaus istoriją ir neapsilankyti ten yra neatleistina. Paragauti „Pilsner Urquell“ alaus galima daugelyje šalių, bet žinant, kad tai pirmasis „Pilsner“ stiliaus alus pasaulyje, būnant Čekijoje reikia stengtis aplankyti Pilzeno miestą“, – pasakoja V. Čičelis.

Nors praktiškai kiekvienas lietuvis yra alaus mėgėjas, retas kuris išragavęs tiek alaus rūšių ir nukeliavęs dėl gurkšnelio alaus tiek kilometrų, kiek Vidmantas. „Kalbant apie šalis, Belgija žavi savo tradicijomis, rūgščiaisiais „Lambic“ alumis, stipriaisiais „Eliais“. JAV žavi savo bravorų kiekiu, eksperimentų drąsa. Lenkija stebina alaus kokybe. Kiekviena šalis vis kitokia ir kuo ilgiau joje būni, kuo daugiau aplankai neturistinių vietų, tuo lengviau atrasti, kuo ji išskirtinė“, – savo patirtį atskleidžia Lietuvos alaus someljė. V. Čičelis pasakoja, jog degustacines keliones daug smagiau planuoti kartu su draugais ar grupėmis: „Jei nėra degustacinių rinkinių, tuomet užsisakius po skirtingo alaus taurę visi paragaujame po 80 ml ir to visiškai užtenka. Nevažiuoju gerti, keliauju pažiūrėti, atrasti įdomių skonių ir kvapų.“

Danas Macijauskas: jėgos aitvarų mėgėjų rojus – Venesuelos krantai

Fotografas D. Macijauskas – ekstremalaus vandens sporto mėgėjas, kuris pakrantes vertina pagal vėją, vandens banguotumą bei vaizdus. Prieš porą metų Lietuvoje, „Surfhouse Summer Camp“ stovykloje, jėgos aitvarų sportą išbandęs D. Macijauskas vos po dviejų valandų vėjo gaudymo nusipirko reikiamą įrangą ir išvyko į Pietų Ameriką. Venesueloje šiam sportui praleido daugiausiai laiko, nors per pastaruosius dvejus metus D. Macijauskas tuo užsiėmė Peru, Brazilijoje, Tailande, Šri Lankoje ir Filipinuose. „Kol kas didžiausią įspūdį  paliko Venesuelos krantai Los Roques – tai jėgos aitvarų mėgėjų rojus, kurį privalu išbandyti dėl pastovaus vėjo, lygiausio vandens paviršiaus, kokį esu matęs, ir gražiausios vietos visame pasaulyje“, – sako vyras.

Nors pomėgis fotografui iki šiol nebuvo pagrindinis prioritetas kelionių metu, D. Macijauskas nepraleisdavo laisvos minutės ar progos išmėginti jėgos aitvarus vėjuotose bei šiltose pakrantėse. Šiais metais D. Macijauskas planuoja kelionę skirti tik savo pomėgiui. „Taip keliaudamas neturi daug laisvės, nes vežiesi papildomų kilogramų, tad greičiausiai šįkart kelionę rinksiuosi tikslingai – ten, kur svarbu apsilankyti bent kartą gyvenime kaituotojui – tai Egiptas, Tarifa ir Keiptaunas, nors visada sutikčiau susikrauti lagaminus ir  grįžti į Venesuelą“.

Kas į Lietuvą vilioja turistus?

Lietuva taip pat vilioja pomėgių turinčius turistus. „West Express“  atvykstamojo turizmo ekspertė Vilija Malinauskaitė pastebi, kad vasarą į Lietuvą atvyksta tam tikras srautas žmonių, kurie domisi gamta: paukščių stebėtojai, gamtininkai, dviratininkai, pasirenkantys gražiausių Lietuvos kraštovaizdžių maršrutus. Štai visai neseniai didelė grupė iš Kinijos aplankė visus 5 Lietuvos nacionalinius parkus. Tokios grupės išbando ir Lietuvos virtuvę, domisi papročiais, aplanko artimiausius architektūrinius objektus.

Nemažai turistų į Lietuvą atvyksta dėl aktyvios veiklos praktikavimo, organizuojamų vietinių sporto renginių, kaip bėgimo ar dviračių maratonai, teniso ar paplūdimio tinklinio čempionatai. Neretai čia turistai atvyksta net su asmeniniais treneriais, norėdami pasiekti geriausių rezultatų, didinti savo meistriškumą ir kartu susipažinti su mūsų šalimi.

Lietuvoje ypač populiarus dviračių turizmas – dviračių mylėtojams organizuojamos ne tik ekskursijos po miestus, bet ir siūlomi maršrutai po gražiausius regioninius parkus bei rezervatus. Vasaros sezonu turistai renkasi ir baidares.

Geriausių kulinarinių knygų rinkimuose dalyvavo autoriai net iš 209 šalių, iš viso komisijos vertinimui buvo pateikta daugiau nei 3 tūkst. kulinarinių knygų.

Į renginio finalą Kinijoje atvyko nominuoti autoriai iš 103 šalių. N.Degutienės knyga finale susirungė su Izraelio ir Vokietijos autorių knygomis. Laimėtojos pasveikinti atvyko Lietuvos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė.

N.Degutienė knygą "Izraelio skoniai. Šventės ir kasdiena" parašė 2014 m. gyvendama Izraelyje. Lietuvės knyga tapo pirmąja lietuviška kulinarine knyga, kurią 2015 m. anglų kalba išleido didžiausia pasaulio leidykla "Penguin/Random House" Pietų Afrikoje. Prieš mėnesį knygą "Izraelio skoniai" Lenkijos leidykla "Foksal" išleido lenkų kalba.

Geriausių pasaulio kulinarinių knygų nominacijos teikiamos nuo 1995 m., glamūrinio renginio metu apdovanojamos geriausios pasaulio kulinarinės televizijos programos ir geriausi vyno albumai. Šiemet apdovanojimai buvo teikiami Jantajaus mieste Šandongo provincijoje, kuri garsėja seniausiomis Kinijos kulinarinėmis tradicijomis ir žinoma kaip imperatoriškos Kinijos virtuvės lopšys. Tris dienas vykusio tarptautinio renginio metu rengtos Kinijos vynų ir maisto degustacijos, konferencijos kulinarinių knygų leidybos tema, meistriškumą demonstravo "Le Cordon Bleu" mokyklos auklėtiniai, specialų apdovanojimą pelnė Austrijoje išleista pirmoji pasaulyje vyno knyga, parašyta Brailio raštu.

Antradienio vakarą didžiausiems „Kino pavasario“ gurmanams buvo pristatyta programa „Kulinariniai filmai“. Šiemet ją sudaro trys dokumentinės juostos apie asmenybes, keičiančias ne tik maisto, bet ir vyno kultūrą. Programą atidarė istorija „Natūralus pasipriešinimas“, pasakojanti apie keturis vyndarius iš Italijos.

Programos atidarymo filmo „Natūralus pasipriešinimas“ („Natural Resistance“) centre – žmonės, tikintys, jog atsakingai elgiantis su žeme, ji dosniai atsilygina. Filmo herojai neseka rinkos ekonomikos modeliais, kritikuoja vyno sertifikavimą ir kovoja už savo svajonę užsiimti vynininkyste taip, kaip jiems atrodo teisinga. Režisierius Jonathan Nossiter, populiaraus filmo apie vyndarius „Mondovino“ autorius, naujajame darbe pasakoja apie keturis Italijos vyndarius, naudodamas interviu, ištraukas iš nespalvotų filmų bei animaciją. J. Nossiter dokumentika analizuoja vyną kaip kompleksišką darinį, apimantį istoriją, meną, archajines tradicijas bei pokyčius visuomenėje.

„Šis filmas yra paprastas, tačiau ypatingas. Jis turėtų patikti vyno ir maisto mylėtojams. Jis tarsi padiktuoja, kas yra laimė. Tai – geras vynas, geras maistas ir geras kinas“, – sako knygos „Izraelio skoniai“ autorė Nida Degutienė.

Šių metų „Kulinarinių filmų“ herojus sieja maksimalizmas ir aistra darbui. „Noma – mano ideali audra“ („Noma My Perfect Storm“, rež. Pierre Deschamps) pasakoja apie Rene Redzepi – vieną įtakingiausių pasaulio virtuvės šefų, kurio vadovaujamas restoranas „Noma“ net keturis kartus buvo išrinktas geriausiu pasaulyje.

Sėkmė turi savo kainą – filme „Sergio Herman, velniškai tobula“ („Sergio Herman, Fucking Perfect“, rež. Willemiek Kluijfhout) užfiksuoti momentai atskleidžia aukšto lygio restoranuose vyraujančią įtampą. Garsus virtuvės šefas Sergio Hermanas Nyderlanduose vadovauja restoranui, kurio staliukai rezervuoti metams į priekį.

Daugiau apie tai – LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ ištraukoje.

Juk būna taip: pamatai šalį ir įsimyli. Galėtum keliauti ten kasmet, kasmet atrasti naujų vietų, naujų įspūdžių ir naujų skonių. Taip nutiko ir Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje Dariaus Degučio žmonai, aistringai kulinarei Nidai Degutienei. Neseniai grįžusi iš gastronominės kelionės po mėgstamą šalį, Nida sako, kad tokioje kelionėje žmonės turi galimybę atsidurti vietinių namuose, prisiliesti prie jų buities, kartu sėdėti prie jų stalo ir klausytis jų istorijų. Savų kelionių istorijomis kulinarė, aistringa keliautoja, blogerė ir fotografė dalinsis jau šį savaitgalį vyksiančioje tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“.

– Nida, nuo ko prasidėjo tavo meilė Izraeliui?

– Nuo pirmo karšto oro dvelksmo išlipus iš lėktuvo Tel Avive, nuo pirmos vakarienės arabų restorane Jafoje, nuo pirmos taurės iki tol neragauto izraelietiško vyno, nuo pirmo vizito į Artimųjų Rytų aromatais, spalvomis ir garsais užtvindytą turgų ir nuo pirmo sutikto gatvėje nepažįstamojo, kuris , sužinojęs jog esu lietuvė, su didžiausiu pasididžiavimu pasakė: “Ir mano šaknys iš Lietuvos!”

– Koks buvo pirmasis patiekalas, kurio ten paragavai?

– Tai buvo pilnas stalas meze – kokių 15 rūšių vegetariškų užkandėlių – jomis stalas buvo nukrautas mums dar dorai neatsisėdus. Be jokios abejonės, viena meze lėkštelė buvo kupina tiršto humuso.

– Parašei knygą apie Izraelio virtuvę. Kaip ją įvertino vietiniai?

– Kadangi knygą rašiau lietuvių kalba, vietiniams buvo labai smalsu sužinoti, kaip aprašiau jų šalį, papročius. Dabar, kai knyga išversta į anglų kalbą, mano draugai ir pažįstami nekantrauja ją kuo greičiau perskaityti. Pavasarį ji pasirodys Izraelio knygynų lentynose. 

– Kaip dažnai Izraelio patiekalus gamini Lietuvoje?

– Dažnai! Jie man tarsi įaugo į kraują. Mano spintelės pilnos Artimuose Rytuose populiarių prieskonių, tad jais dažnai gardinu ir tradicinius lietuviškus patiekalus, taip kurdama naujus skonius, kurie man primena Izraelį.

– Galbūt esama kokio prieskonio ar produkto, be kurio negali gyventi? 

– Labai pamėgau tipišką sefardų virtuvės prieskonių kombinaciją: kuminą, kalendras, kvapiuosius pipirus, gvazdikėlius ir cinamoną. Izraelyje taip pat iš naujo atradau granatų sėklas, kuriomis žydai gardina viską: nuo salotų iki desertų. Granatų sėklų jie įmeta net į putojančio vyno taurę – taip gražiau ir skaniau.

– Neseniai buvai išvykusi į gastronominę kelionę po Izraelį. Kuo gastronominė kelionė skiriasi nuo paprastos?

– Tokia kelionė kur kas autentiškesnė. Gastronominėje kelionėje žmonės turi galimybę atsidurti paprastų žmonių namuose, prisiliesti prie jų buities, kartu su jais sėdėti prie stalo ir, ragaudami jų pagamintą maistą, išgirsti jų istorijas, susipažinti su tradicijomis ir kultūra. Su mumis keliavo moteris, kuri Izraelyje buvo lankiusis jau tris kartus. Grįžusi į Vilnių ji tvirtino, kad gastronominėje kelionėje Izraelio pamatė daugiau nei per visas tris praeitas keliones kartu sudėjus.

– Kelionėje susitikote su žinomais Izraelio virtuvės meistrais, ar buvo kažkas naujo, ko teko paragauti?

– Stengėmės labiau išragauti tradicines virtuves, iš kurių ir susideda šiuolaikinė Izraelio kulinarija, kuria žavisi visas pasaulis: žydų išeivių iš Maroko, Irako, Prancūzijos, Ispanijos, taip pat arabų, druzų, beduinų virtuves. Žinoma, neaplenkėm ir garsiausių Tel Avivo bei Jeruzalės restoranų.

– Kuo ypatinga Izraelyje ryto kava, kurią gėrėte su vietos gyventojais ir Šabo vakarienė?

– Izraeliečiai kavai kelia itin aukštus reikalavimus! „Starbox“, įžengusi į Izraelio rinką, bankrutavo vos per pusmetį – tokią prastą kavą žydai gerti atsisakė. Rytais jie kavą geria su puria pieno puta, o arabiška kava – stipri, saldi ir kvepianti kardamonu. Tuo tarpu Šabo vakarienė – tai ypatinga patirtis visiems keliautojams, dauguma jų niekuomet nebuvo sėdėję prie šventinio žydų stalo, negirdėję dainingų maldų ir neragavę ypatingų svarbiausios žydams šventės – Šabo - patiekalų.

– Kokį įspūdį paliko chalvos degustacija? Kas tai yra iš viso?

– Ne visi žinojo, kad tikroji chalva gaminama iš sezamų. Chalvos gamykloje galima paragauti dar šiltos, tiesiai iš po preso bėgančios sezamų pastos. Šią pastą nuo seno Artimuosiuose Rytuose žmonės kas rytą po šaukštą gerdavo kaip eleksyrą, stiprinantį imunitetą. Tuo tarpu saldi chalva, pagaminta iš sezamų pastos ir pagardinta pistacijomis ar migdolais, izraeliečiams atstoja Nutella – jie chalvą tepa ant duonos ir valgo pusryčiams!

Nidos Izraelio virtuvės skaniausių dalykų dešimtukas

Šviežia sezamų pasta tachini

Humusas

Šakšuka

Izraelietiškas vynas

“Izraelio” salotos

Sezamų chalva

Granatų sultys

Į saują vos telpančios trešnės iš druzų sodų

Baklažanų užkandėlės

Knafė – arabiškas desertas su ožkų sūriu

Daugiau apie tai bus galima išgirsti sausio 22-24 dienomis turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“, kuri vyks Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Parodoje dalyvaus daugiau nei 200 turizmo verslo atstovų iš 37 pasaulio šalių ir įvyks daugiau kaip 100  renginių. Pirmą kartą parodoje plačiai prisistatys Lietuvos miestai ir miesteliai – jų parodoje dalyvaus net 47.