Visą naktį rėkė

„Radau Nojų (vardas pakeistas) su dviem slaugytojomis palatoje, kurioje nebuvo įjungta šviesa. Jos sakė, kad jei šviesą uždega – nė metukų neturintis berniukas pamatęs svetimus žmones verkia. Jis buvo labai išsigandęs.

Kadangi buvo jau dešimta valanda vakaro, badžiau jį užmigdyti liūliuodama. Tačiau Nojus naktį labai dažnai prabudinėjo šaukdamas, rėkdamas. Bandžiau jį raminti, sakyti, kad viskas gerai, bet tai neveikė: greičiausiai dėl to, kad jam mano balsas buvo svetimas. Padėjo švelnus lopšinių dainavimas, glostymas, ėmimas už rankytės.

Jaučiausi šimtu procentų reikalinga tam vaikui.

Tačiau po valandos-pusantros jis vėl išsigandęs pabusdavo. Taip visą naktį ir išbuvau su juo. Paryčiais pasidarė lengviau, jis turbūt apsiprato su mano šnabždėjimu, leidosi paimamas ant rankų.

Džiaugiuosi, kad tą naktį galėjau pas jį nueiti, nes jis tikrai nebūtų išbuvęs vienas, jis visą laiką rėkė... Su Nojumi reikėjo būti, kartu išbūti jo nerimą ir baimę. Jaučiausi šimtu procentų reikalinga tam vaikui“, – apie budėjimą prie kūdikio, į ligoninę patekusio dėl krizinės situacijos šeimoje, pasakojo savanorė Marija.

Ryte gydytojams atlikus visus reikalingus tyrimus, paaiškėjo, kad berniukui viskas gerai ir jis su globėjais išvyko iš ligoninės.

Marija – viena iš iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorių. Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ komunikacijos specialistė portalui kauno.diena.lt Dovilė Stoškutė teigė, kad šiuo metu labiausiai žmonių, norinčių ir galinčių padėti vienišiems vaikams ligoninėse, trūksta Šiauliuose, Panevėžyje ir Kaune. Geriausia situacija – Vilniuje. „Sostinėje yra daugiau norinčių padėti nei mes galime priimti. Labai smagu, kad žmonės yra sąmoningi ir nori padėti. Labai kviečiame prisijungti Šiaulius, Panevėžį ir Kauną“, – sakė Dovilė.

„Aš tikrai galiu“

„Kai skelbiame naujų savanorių atrankas, pastebime, kad žmonės dalijasi labai panašiomis mintimis. Pavyzdžiui, jie sako, kad bijo tapti savanoriais, nes galvoja, jog visą laiką būdami šalia vienišo vaiko ligoninėje verks.

Tokias emocijas jausti visiškai normalu, tačiau norime, kad jos neužgožtų noro savanoriauti, todėl šį rudenį griauname išankstines nuostatas ir kviečiame „negaliu“ paversti į „aš tikrai galiu“, – sako organizacijos „Savanoriai vaikams“, kuri vykdo iniciatyvą „Niekieno vaikai“, direktorė Ieva Šuipė.

Pirma baimė: negaliu savanoriauti, nes nesusitvarkysiu su savo emocijomis.

Svarstant apie savanorystę su vaikais ši baimė neabejotinai pati didžiausia. Tie, kurie stebi iniciatyvos veiklą ir skaito istorijas apie budėjimus prie vienišų vaikų, dažnai nerimauja, kad nepajėgs susitvarkyti su savo emocijomis ir visą laiką verks.

Savanorių patirtys rodo, kad ligoninėse tikrai netrūksta jautrių akimirkų. Čia jie laiką leidžia su kūdikiais, kurių nuo pat gimimo atsisako tėvai, su nebematančiais prasmės gyventi paaugliais ar sunkiai sergančiais ir anapilin iškeliaujančiais vaikais. Tačiau savanorių pavyzdys tik įrodo, kad tą akimirką, kai stengiesi atliepti vaiko poreikius ir juo pasirūpinti, visos baimės atsiduria antrame plane.

Griauname išankstines nuostatas ir kviečiame „negaliu“ paversti į „aš tikrai galiu“.

„Maniau, kad nesugebėsiu susitvarkyti pati su savimi tiek psichologiškai, tiek emociškai. Bet tos baimės nebeliko jau pirmo budėjimo metu. Man atrodo, kad viskas nublanksta, kai esi su vaiku ar vaikais, kuriems nors ir kelioms valandoms nuoširdžiai reikia tavo meilės ir rūpesčio. Tuomet visa kita, kas dedasi aplink, atrodo nesvarbu – tik tos akimirkos, kurias praleidi kartu su vaikais“, – sako savanorė Augustė iš Vilniaus.

Antra baimė: negaliu savanoriauti, nes nerimauju, kad vaikui nutiks kas nors blogo.

Pas sergančius vaikus į ligonines einantys savanoriai turi vieną tikslą – savo buvimu padėti jiems pasijusti geriau. Į budėjimus savanoriai žiūri labai atsakingai, todėl natūralu, kad mintyse kartais kyla blogiausių galimų scenarijų. Kas bus, jei staiga pablogės vaiko sveikata, žaisdamas jis susižeis ar užsigaus arba pats savanoris ką nors padarys ne taip?

Organizacija supranta, kad ši savanorystė nelengva emociškai, todėl daug dėmesio skiria savanoriams rengti ir palaikyti: rengiami įvadiniai, vėliau – ir palaikomieji mokymai apie vaikų raidą, poreikius, kaip reaguoti į vaikų jausmus, sudėtingą elgesį. Daug kalbama apie pačių savanorių jausmus, aptariama, su kokiomis situacijomis jie gali susidurti.

Savanoriai iš esmės niekada nelieka vieni: koordinatoriai palaiko juos tiek budėjimų metu, tiek po jų, kai organizuoja susitikimus, atvejų aptarimus, dalijasi patirtimis. Taip savanoriai gauna palaikymą ne tik iš koordinatorių, organizacijos psichologų, bet ir vienas iš kito.

„Negaliu sakyti, kad dabar ta baimė visiškai išgaravo, ypač būnant su sergančiais vaikučiais. Bet atsidūręs ligoninėje labai greitai supranti, kad jei tik prireiks pagalbos, visda jos sulauksi. Be to, ilgainiui natūraliai prisitaikai prie situacijos ir nerimas dingsta, o išėjus iš palatos apima pilnatvės jausmas, kuris yra žymiai didesnis už baimės“, – dalijasi Renata, kuri prieš pradėdama savanoriauti taip pat jautė šią baimę.

Trečia baimė: negaliu savanoriauti, nes pats neturiu vaikų.

Norintys prisijungti prie iniciatyvos dažnai bijo užpildyti savanorystės anketą, nes galvoja, kad savanoriauti gali tik tie, kurie patys turi vaikų. Be jokios abejonės, mamų ir tėčių įgūdžiai čia labai padeda, tačiau tai tikrai nebūtina sąlyga.

Svarbiau yra gebėjimas užmegzti ryšį su vaikais, išgirsti jų poreikius, o tai padaryti galima ir nebūtinai užauginus savo vaikus. Savanoriai, kurie patys neturi vaikų, dalijasi, kad jiems padėjo mažesnių brolių ar sesių priežiūra, bendravimas su draugų ar giminių vaikais, patirtys iš ankstesnių savanorysčių.

„Galvojau, kad manęs paprasčiausiai nepriims savanoriauti, nes neturiu vaikų, tačiau tai man nesutrukdė įsilieti į savanorių gretas ir dabar puikiai sutarti su mažaisiais ligoniukais. Jei tik yra noro, tikrai pavyksta su jais atrasti bendrą kalbą, sugalvoti, ką kartu veiksime“, – pasakoja savanorė Lina.

Dėmesys: tą akimirką, kai stengiesi atliepti vaiko poreikius ir juo pasirūpinti, visos baimės atsiduria antrame plane. („Savanoriai vaikams“ nuotr.)

Kviečia prisijungti

Būrys savanorių, kurie įveikė savo baimes, abejones ir prisijungė prie komandos, per daugiau nei ketverius iniciatyvos gyvavimo metus atliepė jau į daugiau nei 650 vaikų poreikius.

Savanoriai kasdien rūpinasi, kad vaikai neliktų vieniši ir apgaubia juos savo dėmesiu, padeda bent akimirką užmiršti liūdesį, baimę, skausmą. Tai savanoriai daro įvairiais būdais – jie vaikus nešioja, nuramina, kartu žaidžia, moko, ugdo, užsiima įvairiomis veiklomis.

Įsivaizduokime mažylį, neturintį tėvų ir gulintį ligoninėje. Savaitę, mėnesį ar dar ilgiau. Vienišą, be meilės ir šilto apsikabinimo. Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai teikia emocinę paramą vaikams, kurie ligoninėse būna be tėvų ar kitų artimųjų. Savanoriai būna su vienišais vaikais palatoje ir rūpinasi jais, kad suteiktų vaikams reikiamą emocinį palaikymą: žaidžia, ramina, migdo, nešioja, guodžia, išklauso, padrąsina, moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras. Savanoriai laiką su vaikais leidžia ne tik darbo metu, bet ir vakarais bei savaitgaliais, esant poreikiui – ir naktį. Konkretus budėjimo grafikas sudaromas pagal poreikį, atsižvelgiant į vaiko interesus. Visais atvejais siekiama, kad būtų kuo mažesnė savanorių kaita prie vieno vaiko tam, kad būtų užmezgamas ir išlaikomas emocinis kontaktas.

Plačiau apie šią veiklą „Kauno dienos“ studijoje pasakoja I. Stoškutė – Mažuknienė ir M. Vaičiulytė – Balčė.

Įprasminta kasdienybė

Kretingoje gyvenanti savanorė Vilija sako, kad nors ši savanorystė ir nėra lengvas kelias, o kartais vaiko priežiūra gali būti pakankamai sudėtinga, ši patirtis nuspalvina jos kasdienybę šviesiausiomis spalvomis: „Kai šeima lieka namuose, o tau reikia išeiti, atsiranda vidinė nuostata, kad gyvenime yra daugiau nei tik tavo buitis. Tu gali padaryti daugiau. Gali palikti kažkokį antspaudą“.

Savanoriai, būdami su vaikais ligoninėse, padeda jiems susipažinti su nauja aplinka, palydi į procedūras, ramina, migdo, nešioja, žaidžia, skaito pasakas, vyresniems vaikams – padeda paruošti pamokas, jei galima – išeina į lauką pakvėpuoti grynu oru. „Mes nedarome didelių dalykų, bet darome mažus dalykus su didele meile“, sako savanoriai stengdamiesi vienišiems vaikams, kol jie yra ligoninėje, duoti maksimumą ir apgaubti juos rūpesčiu ir meile.

Bejėgis kūdikis tapo guviu mažyliu

Neseniai Klaipėdos miesto savanoriai rūpinosi 8 mėnesių mažyliu. Tiesa, apie tokį jo amžių byloja tik dokumentai – berniukas buvo itin mažas ir smulkus, atrodė kaip vos kelių mėnesių kūdikis.

„Kai atėjau pirmą kartą, sakau tiesiai šviesiai, aš bijojau jį paimti. Jis nelaikė galvytės, buvo visiškai bejėgis leliukas ant rankų“, – pirmąjį susitikimą su berniuku prisimena savanorė Aušra.

Berniukas į ligoninę pateko turėdamas įvairių patologinių ligų, būdamas itin mažo svorio, o jo kūnelį dažnai kamuodavo traukuliai. Tačiau medicininė ligoninės personalo pagalba ir savanorių skiriamas dėmesys bei rūpestis netrukus padėjo mažyliui padaryti nemenką pažangą.

„Vaikutis nepaprastai pasikeitė, tiesiog sveiko akyse. Mūsų buvimas, artumas, supimas, besąlygiškas glaudimas ir šiluma, įsitikinau savo akimis, daro stebuklus“, – sako Aušra. Jai antrina ir dar viena prie berniuko budėjusi savanorė Vilija, kuri labai džiaugėsi gerėjančia berniuko savijauta: „Jis tapo guvesnis, žvalesnis, net jo žvilgsnis tapo kitoks, taip pat priaugo nemažai svorio. Su kiekvienu atėjimu aš matydavau jį vis geresnės būklės.“

Savanorės budėjimų prie šio mažylio metu padėjo ligoninės personalui su tokiais dalykais kaip sauskelnių keitimas, maitinimas, kūdikio paruošimas įvairioms procedūroms. Taip pat Aušra pasakoja, kad berniukas buvo apgaubtas nepertraukiamu bendravimu, glostymu, laikymu ant rankų. Pavyzdžiui, ji jam dainavo daineles, kuteno ir masažavo bei atrado būdą, kuris nuramindavo berniuką, jei šis tapdavo irzlus.

„Kai prasidėdavo traukuliai ar jis sunerimdavo, aš visada jį laikiau ant rankų taip, kad jis galėtų žiūrėti per langą – jam tai labai patiko, akys išsiplėsdavo, iškart nustodavo verkti. Vis sakydavau: pažiūrėk per langelį, pažiūrėk į saulytę, į debesėlį, kaip čia viskas gražu. Ir jis nurimdavo“, – dalijasi savanorė.

Raktas į vyresnių vaikų širdis

Savanoriai laiką leidžia ne tik su kūdikiais, bet ir su vyresniais vaikais, taip pat kartais reikia rasti ir vienijančių užsiėmimų skirtingo amžiaus vaikų grupelėms ar vaikams turintiems elgesio sutrikimų, esantiems sudėtingesnės psichinės būklės.

„Kai kurie vaikai iš karto bėga apsikabinti ir yra atviri kontaktui, o su kitais tenka kelio į vaiko į širdį ir paieškoti, atlaikyti patikrinimus, surasti priėjimą ir jį prisijaukinti. Raktas į abipusį ryšį dažniausiai būna pagarbus bendravimas ir nuoširdus domėjimasis tuo, kas įdomu pačiam vaikui“ – patirtimi dalijasi savanorė Daiva.

Informacinės dienos norintiems savanoriauti Klaipėdoje

Klaipėdiečiai šiuo metu savanoriauja Klaipėdos vaikų ligoninėje bei vaikų reabilitacijos sanatorijoje “Palangos Gintaras”. Klaipėdoje ir Palangoje savanoriai jau yra padėję daugiau nei šimtui vienišų vaikų.

Jei manote, kad galėtumėte skirti laiko vienišiems vaikams, arba turite klausimų dėl savanorystės iniciatyvoje „Niekieno vaikai“, kviečiame dalyvauti savanorystę pristatančiose informacinėse dienose ir sužinoti daugiau bei gauti atsakymus į jums rūpimus klausimus. Savanoriais gali tapti pilnamečiai asmenys, praėję atrankas ir išklausę mokymus.

Žala augančiam žmogui

"Vaikai turi ne tik fiziologinius, bet ir emocinius poreikius, kurie yra ne mažiau svarbūs. Saugumo ir pagarbos poreikis, poreikis jaustis matomam, reikšmingam ir išgirstam, poreikis jaustis priimtam ir, turbūt, svarbiausia – poreikis jausti ryšį su kitu žmogumi. Sergantį vaiką palikę ligoninėje vieną, tik medicinos ir slaugos darbuotojų priežiūrai, negalime patenkinti jo emocinių poreikių. Tai sisteminė emocinė vaikų nepriežiūra, kuri, deja, vis dar toleruojama, nepaisant to, kad ji daro žalą augančiam žmogui", – teigia organizacijos "Savanoriai vaikams" vadovė psichologė Ieva Šuipė.

Skudurėlis atstoja žmogų?

Savanoris niekada neatstos vaikui mamos ar tėčio. Tačiau esame alternatyva skudurėliui – mes nepaliekame sergančio vaiko vienišo.

I.Šuipės teigimu, vienišų vaikų emocine būkle gydymo įstaigose sistemiškai nesirūpinama – viskas palikta tik gerai gydymo įstaigų personalo valiai, tačiau jos negana, mat darbuotojai tiesiog neturi fizinių galimybių vaikui skirti užtektinai dėmesio.

Todėl vieniši vaikai ligoninėse, paprastai atkeliaujantys iš vaikų globos įstaigų, dažnai patys save supa prieš miegą, čiulpia nykštį ir kitaip bando nusiraminti, kompensuoti ryšio su suaugusiu žmogumi trūkumą. Savanoriai, leisdami laiką su tokiais mažyliais, atliepia vaiko poreikius ir jausmus.

Siekdami atkreipti dėmesį į šią problemą, "Niekieno vaikai" inicijavo informacinę kampaniją. Jos simboliu tapo skudurėlis, kurį vieniši vaikai neretai glaudžia rankose ir taip mėgina bent kiek kompensuoti jiems būtiną artimą ryšį su kitu žmogumi.

Atrama vienišam vaikui

"Savanoris niekada neatstos vaikui mamos ar tėčio. Tačiau esame alternatyva skudurėliui – mes nepaliekame sergančio vaiko vienišo. Artimųjų neturinčiam vaikui ligoninėje tai didžiulė atrama. Idealiu atveju norėtume, kad visi vaikai turėtų bent vieną artimą suaugusį žmogų, į kurį galėtų atsiremti – ne tik ligoninėje, bet ir kasdien. Link to galime judėti kompleksiškai padėdami šeimoms, išgyvenančioms krizes, stiprindami budinčių globotojų tinklą", – sako iniciatyvos "Niekieno vaikai" autorė "Savanoriai vaikams" atstovė Indrė Vileitė.

„Vaikai turi ne tik fiziologinius, bet ir emocinius poreikius, kurie yra ne mažiau svarbūs. Saugumo ir pagarbos poreikis, poreikis jaustis matomam, reikšmingam ir išgirstam, poreikis jaustis priimtam ir, turbūt, svarbiausia – poreikis jausti ryšį su kitu žmogumi.

Sergantį vaiką palikę ligoninėje vieną, tik medicinos ir slaugos darbuotojų priežiūrai, negalime patenkinti jo emocinių poreikių. Tai – sisteminė emocinė vaikų nepriežiūra, kuri, deja, vis dar toleruojama, nepaisant to, kad ji daro žalą augančiam žmogui“, – teigia organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovė, psichologė Ieva Šuipė.

Esame alternatyva skudurėliui – mes nepaliekame sergančio vaiko vienišo. Artimųjų neturinčiam vaikui ligoninėje tai didžiulė atrama.

Vietoj artimo žmogaus – skudurėlis

I. Šuipės teigimu, vienišų vaikų emocine būkle gydymo įstaigose sistemiškai nesirūpinama – viskas palikta tik gerai gydymo įstaigų personalo valiai, tačiau jos negana, mat darbuotojai tiesiog neturi fizinių galimybių vaikui skirti užtektinai dėmesio.

Todėl vieniši vaikai ligoninėse dažnai patys save supa prieš miegą, čiulpia nykštį ir kitaip bando nusiraminti ir kompensuoti ryšio su suaugusiu žmogumi trūkumą. Savanoriai, leisdami laiką su tokiais mažyliais, atliepia vaiko poreikius ir jausmus.

Siekdami atkreipti dėmesį į šią problemą, „Niekieno vaikai“ inicijuoja informacinę kampaniją, kurios simboliu tapo skudurėlis, kurį vieniši vaikai neretai glaudžia rankose ir taip mėgina bent kiek kompensuoti jiems būtiną artimą ryšį su kitu žmogumi.

Budėjo su 380 mažųjų ligonių

„Savanoris niekada neatstos vaikui mamos ar tėčio. Tačiau esame alternatyva skudurėliui – mes nepaliekame sergančio vaiko vienišo. Artimųjų neturinčiam vaikui ligoninėje tai didžiulė atrama. Idealiu atveju norėtume, kad visi vaikai turėtų bent vieną artimą suaugusį žmogų, į kurį galėtų atsiremti – ne tik ligoninėje, bet ir kasdien.

Link to galime judėti kompleksiškai padėdami šeimoms, išgyvenančioms krizes, stiprindami budinčių globotojų tinklą“, – sako iniciatyvos „Niekieno vaikai“ autorė, VšĮ „Savanoriai vaikams“ plėtros vadovė Indrė Vileitė.

„Pandemija mus privertė labiau rūpintis savo fizine sveikata, tačiau neretai pamirštame emocinę būklę, o ji ne mažiau svarbi. Paaukoję ją, netruksime sulaukti sunkių pasekmių. Rimtas signalas yra paskutinis UNICEF tyrimas, kuris parodė, kad pagal vaikų emocinę sveikatą Lietuva yra viena paskutinių Europoje.

Žinoma, būtina taikyti prevencines apsisaugojimo nuo viruso priemones, tačiau kartu būtina pasverti jų mastą ir galimą žalą“, – įsitikinusi „Niekieno vaikų“ plėtros vadovė Indrė Vileitė.

„Niekieno vaikai“ – tai mažieji ligoniai, kurie į ligonines patenka iš vaikų ar kūdikių namų bei po krizių šeimose. Sunkiomis ligos akimirkomis jie lieka vieniši, mat neturi juos lankančių suaugusių: tėvų ar kitų artimų žmonių.

Dėmesys ir emocinė parama jiems visuomet reikalingi, o ligoninėje – ypač.

I. Vileitė pastebi ir teigiamų pokyčių – lengviau sergančių „niekieno vaikų“ ligoninėse dabar mažiau. Anksčiau pasitaikydavo atvejų kai vaikus, ypač iš globos namų, hospitalizuodavo ne tiek dėl ligos sunkumo, kiek dėl to, kad jie neužkrėstų kitų. Dabar gi ieškoma sprendimų, kurie globos namų personalui sudėtingesni, tačiau palankesni vaikams, kurie lieka jiems įprastoje aplinkoje.

 Vieniši liko sunkiausiai sergantys vaikai

„Kai užpernai pradėjome veiklą, dažnai lankydavome vaikus, kurie po krizės būdavo paimami iš šeimos ir ligoninėse – kartais net tris savaites – laukdavo sprendimų dėl tolimesnio savo likimo. Šiuo metu tokių atvejų neliko, užtat dabar savanoriai daugiausiai būna su sunkiai sergančiais mažaisiais ligoniais: vieni serga vėžiu ar cerebriniu paralyžiumi, kitu turi autizmo spektro sutrikimų ar sveiksta po sunkių operacijų. Dėmesys ir emocinė parama jiems visuomet reikalingi, o ligoninėje – ypač“, – pasakoja „Niekieno vaikai“ vadovė Ieva Šuipė.

Jos teigimu, dabar sudėtinga vertinti situaciją, nes organizacijos savanoriams dar nepavyko grįžti į visas ligonines, kuriose budėta iki karantino. Tačiau ji pastebi, kad ligoninėse lieka daug žmogiškumo ir rūpesčio vaikų emocine gerove, tik bėda, kad ligoninių personalas neturi fizinių galimybių suteikti reikiamos paramos.

Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ nuotr.

Pandemija išretino savanorių gretas

COVID-19 pandemija sumažino ne tik mažųjų ligonių, bet ir juos lankančių savanorių gretas, nes dabar šalia vienišų vaikų negali budėti į rizikos grupę patenkantys, t. y. vyresni nei 60 metų bei lėtinėmis ligomis sergantys savanoriai. Į budėjimus nevyksta ir tie, kurie gyvena kartu su rizikos grupės asmenimis ar juos dažniau lanko.

Būtent todėl „Niekieno vaikai“ ieško Vilniaus, Kauno ir Jonavos savanorių komandos papildymo. Visi norintys prisidėti prie iniciatyvos ir tapti „Niekieno vaikai“ savanoriais, turėtų iki antradienio (rugsėjo 15 d.) užpildyti šią anketą.

I. Šuipė sako, kad budėjimas su vaikais ne tik gerina emocinę jų būklę. Savanoriai pasakoja, kad buvimas šalia taip pat gerina vaikų miegą, greitina sveikimą. Kūdikiai su savanoriais patiria daugiau fizinio kontakto, o tai skatina jų fizinę ir psichinę raidą. Vyresni vaikai žaisdami ir bendraudami su savanoriais nusiramina, pralinksmėja, gali įgyti naujų žinių bei įgūdžių.