Žmonėms jaudinantis ir nesėkmingai spėliojant – kas gi galėjo nutikti, atsakymą netikėtai sužino geri bičiuliai drambliukas Sebastijanas ir kačiukas Mičas. Vieną dieną nusprendę pažvejoti, draugai sugauna butelį, kuriame – laiškas nuo dingusio mero.

Pagalbos besišaukiantis meras rašo esantis Paslaptingoje Saloje ir negalintis iš jos ištrūkti. Butelyje bičiuliai taip pat randa žemėlapį su pažymėta salos vieta ir mažą sėklytę. Ją pasodinę, Mičas su Sebastijanu suka galvą, kaip padėti merui, bet nieko gero nesugalvoję, nueina miegoti.

Kitą rytą jų laukia didžiulis nustebimas: iš mažytės sėklytės per naktį išaugo milžiniška kriaušė! Ją patyrinėję atidžiau, draugai išsiaiškina, kad tai – didžiulės kriaušės pavidalo laivas. Būtent tai, ko reikia mero gelbėjimo misijai.

Filmo stop kadras

Išsiruošę ieškoti Paslaptingos Salos, Mičas ir Sebastijanas kelionėje susidurs su žiauriais piratais, siaubingu Jūrų Drakonu ir patirs kitų pavojingų nuotykių. Ar jiems užteks drąsos įveikti visus iššūkius ir išgelbėti paslaptingai pradingusį merą? Sužinosime jau nuo gegužės 25 dienos, kuomet „Didžioji kriaušė ir magiška jos kelionė“ bus pradėta rodyti Lietuvos kino teatruose.

Filmukas sukurtas pagal populiaraus danų karikatūristo Jakob‘o Martin‘o Strid‘o knygelę, kuri sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Danijoje, bet ir keliolikoje užsienio šalių. Lietuvoje 2014 metais knygelę „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“ išleido leidykla „Nieko rimto“.

Vasario 22–25 dienomis parodų ir kongresų centre „Litexpo“ Vaikų literatūros salėje (4 salė) vaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“ visus kvies į ištisą gatvę, kurioje vyks įvairiausi užsiėmimai su mylimiausiais vaikų literatūros autoriais ir dailininkais. Niekorimtiškoje gatvėje nuo ketvirtadienio iki sekmadienio bus galima ne tik įsigyti leidyklos produkcijos, bet ir pabendrauti su knygų autoriais, kurti ir žaisti! Leidyklai „Nieko rimto“ tai jau penkioliktoji knygų mugė. Apie tai, kuo ypatinga ji bus šiemet – kalbiname Sigutę Ach – kiekvienais metais mugėje kuriančią vis naują leidyklos „Nieko rimto“ erdvę drauge su sparnuotu niekorimtukų kolektyvu.

„Šiemet noriu, kad itin matomi būtų jaunieji Lietuvos autoriai: rašytojai, dailininkai. Jų tarsi jaunų – jaunų ir kūrybingų – yra tikrai nemažai. Jie žada būti atviri ir linksmi – yra parengę nemažai edukacinių užsiėmimų savo skaitytojams. Kad visi norintys tilptų, „Nieko rimto“ stende sukursime gatvę vaikų talentams. Joje visas keturias dienas be pertraukų mažieji galės bendrauti su dailininkais ir rašytojais, gauti jų autografus ir nupiešti savo talentus. Šiemet svarbi idėja – vaiko gabumai – kurie lyg sėklos, gali būti auginami. Reikia tik šiek tiek pasitikėjimo savimi, o jo, tikiuosi, „Nieko rimto“ autoriai tikrai padės susirasti.

Kaip ir kiekvienais metais knygų mugei ruošiuos su švelniu virpuliuku – man tai labiausiai jaudinantis metų įvykis, prie kurio niekad nepripranti. Nuostabus jausmas: šviežių knygų kvapas, susitikimų šypsenos, džiaugsmingos švieselės akyse ir knygos, netelpančios glėby. Visa knygų mugė – efemeriškas meilės skaitymui miestas, gimstantis kartą per metus ir gyvenantis, šviečiantis, bruzdantis keturias dienas. Tad laukiame Jūsų visų pasipuošę, nekantrūs ir su puikiomis knygomis... Net jei Jūs ir ne vaikas!“, – apie pasiruošimą mugei pasakoja dailininkė Sigutė Ach.

Šiemet, kai visų mintys sukasi apie Lietuvos valstybės šimtmetį, „Nieko rimto“ sukvietė leidyklos naujausius ir mylimiausius lietuvių autorius ir dailininkus į bendrą lietuvišką gatvę, kur jie visą laiką galės bendrauti su skaitytojais, pasakoti apie jų prisijaukintus veikėjus, kartu piešti ir žaisti. Su skaitytojais visas keturias dienas bendraus Sigutė Ach, fotografas Marius Čepulis, vaikų taip mylimas rašytojas ir dailininkas Kęstutis Kasparavičius, muzikuojantis Virgis Šidlauskas ir debiutuojanti Jolita Zykutė.

„Nieko rimto“ mokytojus, tėvus ir leidėjus kvies į diskusiją apie interaktyvias knygas ir jų įtaką vaikų norui skaityti. Debiutuojanti autorė Jolita Zykutė ragins berniukus ir mergaites apsilankyti karališkose kūrybinėse dirbtuvėse. Rašytoja Neringa Vaitkutė su dailininke Marija Smirnovaite pakvies vaikus gaminti talismanų savo žaislams. Selemonas Paltanavičius surengs vaikams žaidimą – viktoriną „Kas parašė laišką iš girios?“. Iš viso per keturias mugės dienas niekorimtiškoje gatvėje apsilankys beveik dvi dešimtys skirtingų lietuvių autorių ir dailininkų, pasiruošusių susitikti, pasikalbėti, pažaisti ir atminčiai padovanoti autografą.

„Nieko rimto“ vaikų talentų gatvė su lietuvių rašytojais veiks parodų ir kongresų centre „Litexpo“,Vaikų literatūros salėje (4 salė) ir bus puiki erdvė vaikams, kurie nori sužinoti, iš kur atsiranda knygos ir visiems tiems, kurie nori bent trumpam tapti tikrais kūrėjais.

Pasigedo atmintinų datų

Kaunietė Danguolė (pavardė redakcijai žinoma) padėjo ant stalo šiems metams skirtą "Svarbių reikalų knygą 2018". Ją išleidusios leidyklos braižas atpažįstamas nė nežvilgtelėjus į knygos viršelio apačią.

"Iki šiol leidykla "Nieko rimto" mums buvo kaip kokybės ženklas. Visada mielos, išskirtinės iliustracijos, nepriekaištingai įrištos knygos yra mėgstamos mūsų vaikų", – kaunietė pamažu vertė "Svarbių reikalų knygos 2018" puslapius.

Moteris pasakojo, kad labai panašiai vieną vakarą šeima vartė per Kalėdas dovanų gautą knygą. Mažieji šeimos nariai konkuravo, kuriam galėtų atitekti ši dovana. Tačiau, verčiant puslapį po puslapio, akis užkliuvo už "Svarbių reikalų knygoje 2018" surašytų svarbių datų.

"Štai sausio 6 d. lape leidėjai mums primena, kad stačiatikiai švenčia Kalėdas, tačiau apie Trijų karalių šventę – nieko. Toliau – Sausio 13-oji – tuščia ir visai nesvarbi diena. Leidėjams daug svarbesnė pasirodė sausio 14 d., kai stačiatikiai švenčia Naujuosius metus. Sausio 13-ąją minima Laisvės gynėjų diena – mūsų tautai viena svarbiausių dienų ir nesvarbu, kad tai nėra valstybinė šventė", – jaudulio neslėpė Danguolė.

Moteris šiek tiek lengviau atsiduso žvelgdama į Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena pažymėta, tačiau rankos nusviro atvertus vasario 23 d. – ji pažymėta kaip Tėvynės gynėjų diena. Kokios tėvynės, kokių gynėjų?" – pečiais traukė Danguolė.

"Tai sovietų okupacinės armijos diena. Sovietmečiu ją dar vadino vyrų diena.  Mums tikrai tokia svarbi ši Rusijos valstybinė šventė? Tai kodėl nepažymėta Lietuvos kariuomenės diena, kurią minime lapkričio 23 d. arba gegužės 20-oji – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena?" – klausimus bėrė kaunietė.

Dviprasmiškos mintys

Verčiant "Svarbių reikalų knygos 2018" puslapius stabtelėta prie gegužės 9-osios. Leidėjai primena: tai Pergalės diena. Šia šventę kariuomenės paradais itin iškilmingai mini Rusija kaip Pergalės prieš fašistinę Vokietiją dieną, tačiau Europa gegužės 9-ąją švenčia Europos dieną. Kaunietė įsitikinusi, kad, Lietuvai esant ES nare, svarbiau žinoti, kad Senajame žemyne pergalės diena švenčiama gegužės 8-ąją.

"Viską suprantu – leidykla smulkiu šriftu prie nurodytų datų yra pažymėjusi, kokios šalies valstybinė šventė knygoje pažymėta. Tačiau šiandienos įtampų su Rusija kontekste, manau, toks leidyklos pasirinkimas priminti mums, lietuviams, Rusijos valstybines šventes yra socialiai neatsakingas", – kritišką poziciją argumentavo Danguolė.

Šiandienos įtampų su Rusija kontekste, manau, toks leidyklos pasirinkimas priminti mums, lietuviams, Rusijos valstybines šventes yra socialiai neatsakingas.

Moteris abejojo, ar tokia knyga tinkama naudotis vaikams, nepaisant, kad ji iliustruota šių metų simboliais šuniukais, leidyklai "Nieko rimto" būdingais mielais, trumpais kiekvieno metų mėnesio apibūdinimais. Kaunietės nuomone, tai nepatriotiškas leidyklos požiūris.

Danguolės nenuramino ir tai, kad knygos pabaigoje nurodyta, jog "Svarbių reikalų knygoje 2018" pažymėtos trijų valstybių – Lietuvos, Rusijos ir Didžiosios Britanijos – valstybinės šventės. Leidėjų pasirinkimą pažymėti Didžiojoje Britanijoje minimas valstybines šventes, kurios taip pat yra ir nedarbo dienos, kaunietė sakė dar suprantanti, nes toje šalyje gyvena daug emigravusių tautiečių.

"Didžiosios Britanijos švenčių žymėjimą dar galima pateisinti. Čia likusiems emigrantų tėvams, draugams gal tai ir yra svarbu, tačiau niekaip nesuprantu Rusijos valstybinių švenčių žymėjimo, apeinant mums svarbias datas. Tokią leidyklos poziciją galima vertinti labai dviprasmiškai", – svarstė Danguolė.

Pastebėjimai patiko

Leidykla "Nieko rimto" tikino sprendimą, kurių šalių valstybines šventes žymėti "Svarbių reikalų knygoje 2018", priėmusi remdamasi pirkėjų pageidavimu.

"Tai yra darbo knyga, savo formatu labiausiai tinkama laikyti ant darbo stalo, nes yra kvadratinė, atversta patogiai laikosi ir neužsiverčia, atvertus matyti visos savaitės planas ir mažučiai einamojo ir būsimo mėnesio kalendoriai. Mūsų žiniomis, tokio tipo knygų naudotojams dažniausiai patogu po ranka turėti būtent šių valstybių nedarbo dienas", – dėstoma leidyklos kolektyvo nuomonė.

Leidykla atmeta kritiškus pastebėjimus, kad jų pasirinktų valstybių valstybinių švenčių žymėjimas gali būti traktuojamas kaip nepatriotiškas.

"Lietuvą labai mylime ir laikome save patriotais, tad toks vertinimas mus glumina ir liūdina. Taip pat norime pabrėžti, kad kaip vaikų literatūros leidykla esame apolitiški ir mus visų pirma domina kokybiška literatūra, puikios iliustracijos ir edukaciniai aspektai, tačiau kaip tik su džiaugsmu leidžiame patriotiškumą skatinančius leidinius", – aiškinimą tęsė leidyklos bendruomenė.

Leidykla tvirtina, kad kalendoriuose sąmoningai pasirinko žymėti tik valstybines šventes – nedarbo dienas, nes leidinys skirtas darbams planuoti. Todėl kalendoriuje pažymėtos Nepriklausomybės diena, Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, Žolinė, nors nepažymėtos Sausio 13-oji ar Užgavėnės.

"Tai nė kiek nemenkina mūsų pagarbos šioms šventėms ir įsimintinoms dienoms. Priešingai, jūsų skaitytojų pastebėjimas mums patiko – matome, kad yra poreikis darbo kalendoriuje matyti ne tik valstybines šventes ir nedarbo dienas, tad ateityje svarstysime į savo darbo knygas įtraukti ir kitas įsimintinas ir lietuviams svarbias datas", – pareiškė "Nieko rimto".

Kalendorių įvairovė

Leidyklos atstovai aprašė nemažai jų leidžiamų darbo knygų, kalendorių, kuriuose šalia iliustracijų galima rasti ir receptų, ir žolelių, tinkamų arbatai pasiruošti, aprašymų bei kitų malonių smulkmenų ir patriotizmą skatinančių iliustracijų.

Lietuvos rinkoje pirkėjams siūloma išties pačių įvairiausių reikalų, darbo ar dar kitais pavadinimais pavadintų knygų. Tokias knygas mėgsta ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Reikalų ar darbo knygos kai kuriose firmose yra įprastinė dovana ateinantiems metams. Ir kad kokie išmanūs mobilieji telefonai būtų su visa eile priminimų, užrašų funkcijų, tokios knygos vis dar nepraranda populiarumo.

Leidėjo pasirinkimu, tokiuose darbo užrašuose būna įvairios informacijos: nuo Lietuvos žemėlapio ir surašytų atstumų tarp miestų iki vardadienių, mėnulio fazių, kasdienių žymių žmonių intencijų. Yra tokių knygų, kuriose nėra jokios papildomos informacijos, tik kalendorius ir kiekvienai metų dienai skirtas atskiras lapas.

Vis dėlto didžiojoje dalyje tokio pobūdžio leidinių yra nurodytos be išimties visos Lietuvos valstybinės šventės, kai nedirbame, ir atmintinos dienos, kai dirbame. Nevengiama žymėti užsienio šalių valstybines šventes. Dažniausiai apsiribojama valstybės pavadinimo trumpiniu tos dienos lapelyje, kuri vienai ar kitai šaliai yra šventinė. Visas užsienio šalių šventinis kalendorius būna išspausdintas atskirame leidinio puslapyje.

Komentaras

Laimis Bratikas

Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovas

Kai kurios šalies kultūros, meno įstaigos ar leidyklos kartais neatsakingai pasirinkdamos tam tikrus projektų ar leidinių kūrimo kriterijus, sukelia kontroversiškas mintis ir leidiniai ar kūriniai gali pasitarnauti propagandai arba mažų mažiausiai kelti visuomenėje aistras. Pavyzdžiui, jūsų paklausime minimoje "Svarbių reikalų knygoje 2018" paminėta Rusijoje vasario 23 d. švenčiama Tėvynės gynėjų diena, kurios ištakos yra Raudonosios Armijos, okupavusios Lietuvą 1940 m. diena.  Leidinyje nepaminėta nei Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena, nei gegužės mėnesį minima Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Taip pat, jei keltume klausimą, kokiai ar kokioms tikslinėms auditorijoms skirtas minėtas leidinys, pasirinkimas pažymėti Lietuvos, Rusijos ir Didžiosios Britanijos valstybines šventes atrodo keistokas, kadangi jis yra lietuviškas, todėl greičiausiai skirtas Lietuvos piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje. Tuomet pagrįstai kyla klausimas, kodėl jame minimos Rusijos, o ne, pavyzdžiui, kitų mūsų kaimynų (lenkų ar latvių) ar partnerių ES ir NATO valstybinės šventės.

Lietuvos knygų autoriams ir iliustruotojams ši iniciatyva atvėrė duris į tarptautinę rinką, o jaunieji skaitytojai išnaudojo galimybę susipažinti su užsienio kūrėjų darbais.

„Vaikų skaitymo problema opi ne tik Lietuvoje. Visiems rūpi išauginti sąmoningą, kultūriškai turtingą jaunąją kartą, kuri teisingas vertybės perduotų kitiems“, – vienus svarbiausių „Mūsų mažosios bibliotekos“ tikslų išskiria leidyklos „Nieko rimto“ atstovė Taura Šitkauskaitė.

Projekto įgyvendinimo laikotarpiu trys bendradarbiaujančios leidyklos išleido šešias geriausiai savo šalyse įvertintas knygas vaikams. Keturias iš jų leidykla „Nieko rimto“ 2015-aisiais ir 2016-aisiais pristatė Vilniaus knygų mugėje. Tai slovėnių knygos – Janos Bauer „Raganiukė Gūdžiojoje girioje“ ir Peterio Svetina‘os „Antano cirkas“ bei lenkės Annos Onichimowskos darbai – „Kur nuėjo sapnas“ ir „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“.

„Knygos skirtingos, bet pasižymi meniškumu, geba prajuokinti ar pamokyti skaitovą“, – teigia Akmenės gimnazijos mokytoja, projekto dalyvė Gitana Gricienė.

Tuo metu T. Šitkauskaitė akcentuoja ne leidinių turinį, o tarptautinės iniciatyvos naudą autoriams: „Kiekvienoje šalyje yra daug puikių kūrinių, bet tiek pačioms knygoms, tiek kūrėjams sunku peržengti sienas. Nors pradėjome tik nuo šešių knygų, projektas tarytum nugriovė sieną ir leido plisti gerai literatūrai.“

Abiejose Knygų mugėse vaikai susitiko su leidinių autorėmis, dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse – pasitelkė fantaziją ir lipdė iš plastilino, piešė knygų veikėjus, įsimintinas scenas, dalijosi savo vaikystės prisiminimais ir juos aprašė.

„Mano auklėtiniai, Akmenės gimnazijos 2a klasės mokiniai, susižavėjo keistuoju Antanu, jo draugu liūtu ir ėmėsi kūrybinio darbo“, – apie knygą „Antano cirkas“ ir moksleivių entuziazmą kalba mokytoja G. Gricienė.

Projekte dalyvaujančios leidyklos ne tik plėtojo skaitymo kultūrą, bet ir organizavo įvairius renginius, ugdė meninius gebėjimus, skatino aktyvų laisvalaikį. Tarptautinės vaikų knygos dienos proga 159-ios Lietuvos darželių grupės dalyvavo piešinių konkurse „Mano sapnas“, o praeitais metais „Kultūros nakties“ metu vaikai ir jų tėvai Bernardinų sode varžėsi orientacinėse žaidynėse, kurios supažindino renginio dalyvius su A. Onichimowskos knygų veikėjais.

„Orientacinės varžybos susilaukė didžiulio dėmesio, akimirksniu buvo užpildytos laisvos vietos, o po renginio dar ilgokai girdėjome renginio atgarsius ir padėkas“, – prisimena T. Šitkauskaitė.

Anot „Nieko rimto“ atstovės, projektas „Mūsų mažoji biblioteka“ buvo išskirtinis. Po vienu stogu jis subūrė trijų leidyklų darbuotojus, dailininkus ir rašytojus, kurie mokėsi vieni iš kitų, dalijosi kultūrine patirtimi, įgūdžiais bei tradicijomis.

„Išleidę šešias knygas trimis skirtingomis kalbomis paskatinome mažuosius ne tik dalyvauti užsiėmimuose, bet ir domėtis skirtingais rašytojais, kitų šalių istorija“, – apibendrina T. Šitkauskaitė ir žada perleisti projektą į kitų Europos valstybių leidyklų rankas.

Ar esate aplankę Italijos sostinę, amžinąją Romą? Miestą, turintį turtingą istorinę praeitį ir gausius meno bei architektūros lobynus? Galbūt vis svajojate apie tai? Kol iš tikrųjų aplankysite šį miestą, siūlome leistis į nepaprastus nuotykius kartu su Laura ir Kristupu, pagrindiniais knygos „Mergiotė ir mirusi kalba“ personažais, netikėtai atsidūrusiais Senovės Romoje ir besistengiančius grįžti į savo gyvenimą. Tokį knygos pasaulį pristato jos autorius Domas Austis.

– Ar pamenate tą momentą, kai kilo idėja parašyti knygą vaikams „Mergiotė ir mirusi kalba“?

– Tą momentą pamenu. Parašiau istoriją apie LDK gydytoją, patekusį į Aukso Ordos nelaisvę. Rankraštį daviau leidyklos edukacinių programų vadybininkui Sauliui, jis perskaitė ir entuziastingai siūlė pritaikyti paaugliams, nes jiems trūksta literatūros. Aš sutikau ir pasielgiau „niekšiškai“, užuot kūrinį adaptavęs, perrašęs, parašiau istoriją apie mergiotę. Rankraštį apie Aukso Ordą palikau suaugusiems.

– Ar rašėte knygą turėdamas kokį nors tikslą? Ką, Jūsų manymu, ši knyga duos jaunam skaitytojui? Ko būtų galima pasimokyti iš knygos personažų?

– Kai rašau, mano tikslai ir norai sutampa, noriu kuo greičiau baigti kūrinį. Jeigu rimtai, tai noriu perteikti skaitytojui tai, kas man patinka ar nepatinka. Stengiuosi, kad būtų logikos ir tikrų žinių ar istorinių faktų, kad įvykiai būtų kuo tikroviškesni. Skaitytojas gali ne tik jaustis nuotykių sūkury, bet ir gauti tikros informacijos. Mano nuomone, personažai turi būti tokie, kokie ir mes gyvenime: ir geri, ir silpni, pažeidžiami, ir sugebantys pakovoti, ir trokštantys draugystės.

– Kodėl pasirinkote Senovės Romą? Ar tai susiję su kokiais nors įvykiais bei prisiminimais?

– Kai kilo mintis apie mergiotę, mokančią lotyniškai, kitur ji ir negalėjo nukeliauti, tik į Romą. Visi keliai veda į Romą (kas pasakė?).

– Pagrindiniai personažai – Laura ir Kristupas – turi tiek panašumų, tiek skirtumų. Ar pastebite kokių nors šių personažų savybių, kurias galite priskirti ir sau?

– Jei personažai gyvi, jie visada turės žmogiškų savybių, kiekvienas gali rasti nors dalelę panašaus į save. Stengiuosi ne įsikūnyti, o įsivaizduoti, kaip galėtų vienas ar kitas personažas pasielgti aprašomoje situacijoje.

– Ar rašėte kiekvieną dieną, nusistatytu metu, ar tik tada, kai ateidavo įkvėpimas?

– Įkvėpimas dar nebuvo atėjęs. Tiesiog nuolat niežti nageliai... Ir tik tada, kai turiu laisvo laiko nuo pagrindinio darbo ar šeimos reikalų, galiu prisėsti prie kūrinio. Taigi, labai retai.

– Kai kurie rašytojai pirmenybę teikia rašymui ant popieriaus, o ne spausdinimui kompiuterio klaviatūra. Kaip rašėte savo knygą?

– Ant popieriaus rašyti mieliau, bet dėl laiko stokos rašau tiesiog į kompiuterį.

– Kokį patarimą galėtumėte duoti visiems, svajojantiems parašyti knygą, bet nedrįstantiems to pradėti?

– Jei nedrįsti, tai ir nerašyk. Svajonė ir liks svajone. Tokiam asmeniui labai svarbu padrąsinimas, palaikymas ir net pagyrimas.

– Koks buvo Jūsų mėgstamiausias vaikystės žaislas ir kokia jo atsiradimo istorija?

– Labai mėgau žaisti su degtukais. Jie be aiškiai suprantamų priežasčių atsidurdavo rankose. Paskui žaislai pasikeitė, tam įtakos turėjo auklėjimas.

Keliaujančių lagaminų paroda – tai šeši vaikų knygų dailininkų smagiai iliustruoti lagaminai, kurie aplankys tris šalis – Lietuvą, Lenkiją ir Slovėniją. Savo kelią jie pradės Vilniuje, o vėliau patrauks ir į kitus miestus. Spalio 10 dieną paroda bus atidaryta išskirtinėje vietoje – Lietuvos geležinkelių muziejuje (Geležinkelio g. 16, stoties antrajame aukšte).

14 val. prasidedančio renginio metu vaikai ir jų tėveliai pirmiausia galės apžiūrėti šešis pagal iliustruotojų vaizduotę išpuoštus lagaminus, o paskui paimti šalia esančius atvirlaiškius ir, parašę ten mintis, palinkėjimus, klausimus autoriams ar net veikėjams, mesti juos į lagaminus. Atvirlaiškiai bus renkami visuose miestuose, o leidyklos „Nieko rimto“ atstovai bei autoriai perskaitys mintis ir stengsis atsakyti į visus klausimus.

Parodos metu rengiamas ir fotokonkursas. Lankytojai kviečiami fotografuotis prie jiems gražiausio lagamino, o vėliau iš kiekvieno aplankyto miesto bus išrinkta po vieną laimėtoją. Kol vieni rašys savo mintis ar rinksis mėgstamiausią lagaminą, kiti mažieji lankytojai galės dalyvauti ilgo traukinio piešime kartu su projekto iliustruotojais Kęstučiu Kasparavičiumi, kuris darbuosis piešdamas traukinį, ir Marija Smirnovaite, kuri padės vaikams sodinti į vagonus įvairiausius veikėjus.

Keliaujančių lagaminų paroda yra puiki proga ne tik dalyvauti renginyje, bet ir nemokamai aplankyti Lietuvos geležinkelių muziejų bei susipažinti su jo eksponatais.

Po spalio 29 dienos lagaminai iškeliaus į Šiaulius, Jonavą ir Klaipėdą, o vėliau ir į tolimesnes projekto šalis.

Keliaujančių lagaminų paroda yra leidyklos „Nieko rimto“ ir partnerių iš Lenkijos bei Slovėnijos vykdomo projekto „Mūsų mažoji biblioteka“ dalis. Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai pagal Europos Sąjungos programą „Kūrybiška Europa“.  Vienas iš pagrindinių projekto tikslų yra kūrybiškais būdais garsinti užsienio vaikiškų knygų rašytojus ir dailininkus Lietuvoje. Juk ir svetur esti puikių kūrėjų, kurie paprastai lieka žinomi tik savo šalyse, nors yra pelnę įvairius apdovanojimus. „Mūsų mažoji biblioteka“ užsiima knygomis paremtomis veiklomis, rengia konkursus ir plečia jaunųjų knygų entuziastų gretas.