Galerija įrengta naujame Zarasų krašto muziejaus padalinyje Zarasų senamiestyje, restauruoto istorinio pastato antrajame aukšte.

Trijose salėse bus eksponuojami abiejų menininkų kūriniai.

„Nors paveikslų formatai, plastika ir temos, atrodo, be galo skirtingos, nesunku rasti ir jungiančių dalykų. Vaiko susitikimas su skeletu, gėlės ir kaulai, kūrėjo flirtas su giltine, degantis aguonų laukas – skirtingi pavidalai kalba apie gyvenimo trapumą, daiktų ir žmogaus laikinumą, praeities alsavimą kasdienybėje ir kartu – apie amžiną atsinaujinimą“, – Zarasų krašto muziejaus pranešime sakė parodos kuratorė Monika Saukaitė.

Nomeda ir Šarūnas Saukos – žinomi Lietuvos tapytojai, jaunystę praleidę Vilniuje, baigę Vilniaus dailės akademiją (buvusį Vilniaus dailės institutą), nuo 1990 metų gyvenantys Zarasų rajone, šalia Dusetų.

Š. Sauka yra Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Baltijos asamblėjos premija, N. Saukienė – Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Abu menininkai už profesionalios dailės puoselėjimą ir propagavimą bei Zarasų krašto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje 2014 metais paskelbti Zarasų krašto garbės piliečiais.

Zarasų krašto muziejui menininkai paskolino daugiau kaip 80 tapybos ir skulptūros darbų, dalį jų bus galima pamatyti atidaromos galerijos pirmojoje parodoje.

Netrukus menininkės kino portretą žiūrovai galės pamatyti kino festivalyje “Baltijos banga”, Nidoje. Nomeda Saukienė tapo paveikslus, rūpinasis vaikais ir anūkais, su vyru Šarūnu renka obuolius sode, su mama diskutuoja apie tikėjimą, rengiasi parodai… Viską ir dar daugiau suspėja ši įkvepianti moteris. Su režisiere Agne Marcinkevičiūte kalbamės apie filmo “Iš kur tas švytėjimas” atsiradimą.

– Trumpai papasakokite apie šio projekto pradžią. Kas jus susiejo su Nomeda Saukiene?

– Tai buvo apie 2012-uosius. Dusetose rodžiau savo filmą ir ten būdama pamačiau du nuostabius paveikslus: didelius pūpsančius alijošius. Nesu meno kritikė, tiesiog pajutau, kad tie darbai turi būti didelio meistro nutapyti. Netrukus sužinojau, kad tai Nomedos Saukienės kūriniai. Vėliau paaiškėjo, kad Dusetose apskritai gyvena nemažai menininkų, tapytojų, fotografų. Ten net juokaujama, kad žmonės iš Lietuvos išvažiuoja, o menininkai į Dusetas suvažiuoja. Iš tiesų, ten menininkų bruzdesio netrūksta, mane tai sužavėjo. Tai, kad jis vyksta ne centre, ne Vilniuje. Tai labai viltinigas dalykas – kai žmonės kultūros dėka bendrauja tokiame mažame miestelyje.

– Kaip prasidėjo Jūsų bendras darbas su šia menininke?

– Nomeda griežtai atsisakė filmuotis. Pirmojo pokalbio telefonu metu ji man aiškiai pasakė, kad nenori. Sako: „Filmas apie mano vyrą jau yra. Aš nenoriu.“ Nenuleidau rankų ir po kurio laiko vėl skambinau, šį kartą Nomeda buvo palankesnė, mat ją paskatino vaikai. Pakalbėjusi su Monika ir Mykolu, ji nusprendė leisti daryti filmą.

– Kokią rinkotės filmo formą? Ar tai klasikinis dokumentikos portretas?

– Dėl filmo formos apsisprendžiau vos jį pradėjusi kurti. Filme nėra klasikinių „kalbančių galvų“. Viskas vyksta per tarpusavio bendravimą: užeina kaimynė, Nomedą aplanko vaikai su anūkais, ji važiuoja lankyti savo mamos, o mes visur įsiprašom į svečius ir stebime situacijas. Ir šie pokalbiai neša “sultingus vaisius”. Pavyzdžiui, mama grįžusi iš kelionės, kviečia prie stalo, deda lauktuves iš svečios šalies, su Nomeda diskutuoja apie tikėjimą – tai labai įdomu pamatyti iš arti.

Filme tikrai nepamatysime kažko šokiruojančio, tai filmas atskleidžiantis labai stiprios menininkės pasaulėžiūrą per jos santykius su aplinkiniais ir pasauliu.

– Kaip pavyko užtikti Nomedą tose akimirkose, kai ji tapo? Kas  buvo sudėtinga kuriant filmą?

– Nomeda kategoriškai pasakė, kad mes tikrai nenufilmuosime, kaip ji tapo. Galvoju “na jau, filmas apie tapytoją, kuri netapo”. Tačiau radome sprendimą. Vieną kamerą palikome dukrai Monikai ir ji vis pafilmuodavo. Nomeda nežinodavo net kada kamera įjungta jos dirbtuvėse. Kai kuriuose kadruose net gali pamatyti, kad ji tikrai tokia pasinėrusi į savo darbą, kad aplinkinis pasaulis tiesiog neegzistuoja, ji apie viską pamiršusi ir susikaupusi tik į drobę priešais save.

Filmo kūrimo procesas buvo labai sudėtingas įvairiom prasmėm. Regis, trukdė viskas, bet žinojau, kad nesustosiu ir nepasiduosiu. Kad ir kiek jėgų reikės – tikslą pasieksiu.

– Ar pavyko pažinti Nomedą Saukienę artimiau?

– Ji labai šiltas žmogus. Atstumas yra natūralus dalykas, bet kai susipažįsti su ja, peržengi slenkstį, pamatai, kad ji dėl tavęs paskutinius marškinius galėtų atiduoti. Man atrodo, kad ji toks žmogus, kuriam norisi atsiverti, norisi kalbėtis, o su laiku ir ji gali atsiverti, filme tai galima pamatyti. Manau, mums pavyko parodyti tą Nomedos tikrumą.

– Paveikslai, parodos, dėmesys. Tai Nomedos Saukienės kasdienybė?

– Filme matome epizodą iš parodos rengimo ir atidarymo. Nomeda tos parodos daryti net nenorėjo, regis, jai tai buvo trukdis tapybai. Ji paslaptinga ir uždara, turi labai stiprią vertybių sistemą – pavyzdžiui, jos paveikslai yra kelių rūšių, tie, kuriuos galima parduoti, ir asmeniniai, jos vaikų portretai. Taip pat jos paveikslai nėra socialinės žinutės, tai dabar labai populiaru. Kaip ji sakė – stebi kaip šviesa krenta ant daiktų ir stengiasi ją perteikti paveiksluose. Juk iš tiesų pasaulis yra šviesos atsipindėjimas.

– Filmo pavadinimas „Iš kur tas švytėjimas“. Iš kur gi?  

– Nors Nomeda ir sako, tapanti tiesiog apšviestus daiktus, tačiau yra ir nematoma dimensija, kurioje slypi būtent jos matymas. Juk ne paslaptis, kad net puodelį, stovintį prieš mus, mes kiekvienas matome skirtingai, tai ir Nomedos matymas yra tiesiog ypatingas, tai jaučiasi kiekviename jos darbe.

Ji tapo paveikslus, kuriuose matomas akimirkos trapumo grožis, tai žolynai, gėlės, gamta – ateis ruduo ir nieko neliks, tačiau taip pat tai ir amžini dalykai. Ciklai kartosis, ir žolė vėl stiebsis į saulę, jos niekas nesustabdys. Taigi, tas švytėjimas ateina iš dangaus, o mes kiekvienas perleidžiame jį per save, švytėjimas priklauso nuo kiekvieno mūsų. Kaip pavyksta save ugdyti, kokie mūsų prioritetai, uždaviniai. Galų gale, tiksliai ir negali pasakyti, iš kur tas švytėjimas.  Todėl ir nėra filmo pavadinime klaustuko, nesiūlau klausti, siūlau apie tai pasvarstyti. Tik iš žmogaus tas šytėjimas, nes pasaulis pats nenušvis, tik žmonės tai gali padaryti.

Komisija rekomenduoja Vyriausybės kultūros ir meno premijas skirti muzikologui Gedgaudui Edmundui, rašytojui Vincui Ramučiui Gudaičiui, grafikei Danutei Gražienei, muziejininkei ir menotyrininkei Lolitai Jablonskienei, menotyrininkui Virginijui Kinčinaičiui, architektui Arūnui Eduardui Paslaičiui, kino operatoriui Viktorui Radzevičiui, poetui Rimvydui Stankevičiui, tapytojai Nomedai Saukienei, baleto ir dailės istorikui Helmutui Šabasevičiui, žurnalistui ir rašytojui Laimonui Tapinui bei tautodailininkui Vytautui Valiušiui.

Komisijos sprendimas kartu su Vyriausybės nutarimo dėl Vyriausybės kultūros ir meno premijų skyrimo projektu teisės aktų nustatyta tvarka bus pateikiamas Vyriausybei.

Nuo 2008 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija yra 340 bazinių socialinių išmokų dydžių. Kasmet skiriama ne daugiau kaip 12 premijų.