Ambicingas projektas

Liūdniausiai atrodo 1-uoju numeriu pažymėtas trijų aukštų namas iš kairės: tik pirmame jo aukšte dar rusena kelių nuo sovietinių laikų išlikusių prekybos ir paslaugų įstaigėlių gyvybė; du likusieji aukštai tušti, o aptrupėjusiuose balkonuose ir ant stogo auga žolė. Tarpukariu šiame kampiniame name veikė viešbutis pretenzingu pavadinimu "New York".

Sklypą 1926 m. nusipirko verslininkas Ovsiejus Noachimas (Nochimas) Romas. Ankstesni jo savininkai Maksas ir Ksenija Helvegai 1924 m. čia buvo įrengę aliejaus spaudymo fabrikėlį, kuris vadinosi "Kaunas". Gamyba vyko sėkmingai ir po trejų metų, 1929-aisiais, O.N.Romas sumanė Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvių sankryžoje pasistatyti naują kampinį namą. Pagal pirminį sumanymą namas turėjo būti puošnus, derantis prie šalia stovėjusio architekto Nikolajaus Andrejevo 1899 m. statyto "Volfo-Engelmann" alaus daryklos bendraturčio Grigoriaus Volfo namo (buvusio Vytauto pr. 3), kuriame taip pat veikė viešbutis prašmatniu pavadinimu "Šveicarija".

Statybų kuriozai

Iš pradžių Kauno miesto Statybos komisija naujoms statyboms leidimo nedavė, motyvuodama tuo, kad šioje vietoje planuojama plėsti geležinkelio stoties aikštę ir netgi tiesti naują Šerno gatvę. Išliko kuriozinis tų metų dokumentas – 1929 m. gruodžio 6 dienos protokole užfiksuotas savininko pasiaiškinimas dėl neteisėtai pastatytos tvoros: "Pil. Romas pareiškė: "Aš pastačiau tvorą savo sklype iš Čiurlionies gatvės. Inž. Frikas šiandieną 10 val. ryto įsakė (...) tvorą nugriauti. Atvykau ir radau laužant tvorą. Inž. Frikas paklaustas, kokiomis teisėmis jis tai daro, nieko nesakė ir nuėjo. Aš liepiau savo darbininkams tvorą ištaisyti. Jei įstatymas neleidžia be leidimo statyti, tai ir draudžia nors ir be leidimo pastatytą tvorą be leidimo griauti" (kalba netaisyta). Geležinė logika. Taip ir matai Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėją architektą Edmundą Alfonsą Fryką, nelaukus savo įsakymo vykdymo, tą pačią šaltą žiemos dieną asmeniškai atėjusį laužti neteisėtai pastatytos tvoros. Sprendžiant iš skubaus savininko atvykimo, galima manyti, kad jis pats anuomet šioje valdoje negyveno.

1930 m. leidimas statyboms buvo gautas, o 1931-aisiais namas jau buvo pastatytas. Apsiribota paprastesniu, pradžioje – dviejų, galiausiai – trijų aukštų modernistinio stiliaus pastatu; senajam Volfo namui, kurį Noachimas ir Chana Romai iki tol nusipirko, taip pat buvo užstatytas trečias aukštas. Naujam namui jau stovint, prie M.K.Čiurlionio gatvės dar buvo likę mediniai pastatai, gamybiniai ir gyvenamieji. 1933 m. čia gyveno M.Romas – matyt, savininko giminaitis. Kiek toliau stovėjo keli seni mūrinukai. Savininkas buvo įpareigotas čia palikti neužstatytą plotą, skirtą naujai gatvei.

Inžinieriaus architekto Juozo Segalausko projektuotas namo kampe išsiskiria lengvai suapvalintas erkeris su balkonu. Ryškūs apvadai jungė langus į horizontalias juostas. M.K.Čiurlionio gatvės fasade išryškintas seniai užkalto įėjimo portalas ir vertikalus laiptinės langas. Vytauto gatvės kiemo fasade virš laiptinės išlikęs arkinis buvusio lango apvadas su apvalaus spalvoto stiklo langelio likučiais.

Jei įstatymas neleidžia be leidimo statyti, tai ir draudžia nors ir be leidimo pastatytą tvorą be leidimo griauti.

Fasade iš kiemo pusės yra ir masyvus stačiakampis rizalitas su mažais netaisyklingai išdėstytais langeliais. Visiškai apleisto M.K.Čiurlionio gatvės korpuso kieme matyti neseniai įvykusio gaisro ženklai. Įėjimas iš Vytauto prospekto pusės darbo dienomis visada atviras – pro jį patenkama į vis dar pirmame aukšte veikiančią kirpyklą. Įėję į vestibiulį galime pamatyti išlikusias lubų dekoracijas ir arkines angas.

Verslų kryžkelė

Be minėto viešbučio, 1932–1935 m. kampiniame name veikė J.Jokūbaičio siuvykla, į kurią buvo įeinama iš M.K.Čiurlionio gatvės. "Darbas sąžiningas. Kainos prieinamos" skelbia 1932 m. reklama.

Sovietiniais laikais name buvo geležinkelininkų poliklinika. Paskui pirmame aukšte iš abiejų pusių buvo ūkinių prekių parduotuvė, o iš Vytauto prospekto pusės – daug smulkių įstaigėlių: buitinės technikos parduotuvė, vis dar veikiančios kirpykla ir plastikinių buitinių prekių parduotuvėlė. Atrodo, namas seniai nešildomas, nes dar veikiančiose parduotuvėse žiema tvyro baisus šaltis.

Pirmame aukšte neseniai dar veikė ir antkapinių paminklų pardavimo kontora. Visus traukiniais atvykstančius į Kauną svečius iki dabar pasitinka ant namo kampinio erkerio užkabinta reklama: "Įkapių rūbai, avalynė. Ritualinės paslaugos. Paminklai." Ši reklama man primena dar 1928 m. Kauno miesto statybos komisijos pastebėjimą: "Daugelis prekybos įstaigų reklamos dėlei kabina skersai šaligatvių iškabas, dėžes, įvairaus turinio plakatus, ženklus ir net prekių pavyzdžius, k. a. vainikus, štampus, akinius ir Vytauto prospekte viena karstų dirbtuvė buvo iškabinusi net karstą. Kadangi toks reklamos būdas miesto negražina, bet darko jo išvaizdą, be to, daugiausia silpnai prikabinti daiktai krenta ant praeivių, kad sudaro pavojų praeiviams, ypatingai esant vėjui."

1936 m. Romas norėjo plėsti savo aliejaus fabriką, bet jam nebuvo leista, motyvuojant tuo, kad iš fabriko sklinda stiprūs kvapai, šioje miesto dalyje (reikia suprasti, jau reprezentacinėje) nepageidautini. Tačiau išlikę 1937 m. sklypo brėžiniai rodo, kad fabrikas vis dėlto buvo išplėstas. Viename jų matome dviejų aukštų pastatą (dabar M.K.Čiurlionio g. 17), kuris, prisiglaudęs prie kampinio namo, šiandien stovi visiškai apleistas, tik papuoštas gatvės meno piešiniu. Ant vieno brėžinių matomas parašas – inž. A.Macijauskas – nurodo šio namo autorių buvus Antaną Macijauską. Šioje vietoje planuota nauja gatvė taip ir neatsirado.