Tikrina objektus
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ramunė Šidlauskaitė atsakinga už jau šešerius metus vykdomą projektą "Be slenksčių", kuris labai pasiteisino. Mat žmogus su negalia, sėdintis vežimėlyje, numatydamas bet kokią savo kelionę, turi susiplanuoti ją, kaip sakoma, nuo A iki Z: žinoti, kur jis galės patekti, o kur – neįmanoma, kur infrastruktūra pritaikyta neįgaliesiems, o kur ne.
"Analizuojame konkrečias vietas ir keliame į internetą informaciją su nuotraukomis, visų pirma kreipdami dėmesį į tuos aspektus, kurie žmonėms su judėjimo negalia yra svarbiausi – pandusas, liftas, automobilių parkavimo vieta, tualetas ir pan. – sakė projekto koordinatorė. – Visą surinktą informaciją žmonės gali rasti internete, įvertinti situaciją ir nuspręsti, ar jam bus reikalinga pagalba, ar jis pats puikiai susitvarkys."
Iš pradžių projekto iniciatoriai tikrino visuomeninės paskirties objektus – seniūnijas, savivaldybes, "Sodros" padalinius, gydymo įstaigas, mokyklas ir pan. Vėliau kilo mintis tikrinti kultūros, paveldo objektus ir sudarinėti maršrutus, kur ratukuose sėdintis žmogus gali apsilankyti, nes neįgalieji tampa vis drąsesni, daugiau keliauja, rašo ir klausia, kur jie gali nuvažiuoti, ką aplankyti.
Pakilti stačiais laiptais Šaltinių gatvėje vežimėlyje sėdintis neįgalusis net padedamas kitų neįstengtų, o mėginti nusileisti būtų tolygu savižudybei.
"Sakyčiau, daug pas mus yra ir gerų dalykų, bet daug yra ir spragų. Pagrindinė problema, mano manymu, – logikos trūkumas ką nors darant ar planuojant, – pastebėjo R.Šidlauskaitė. – Aš siuntinėju labai daug raštų dėl įvairių problemų į Neįgaliųjų departamentą, į savivaldybes, ir neretai gaunu atsakymą, kad tuo metu, kai kažkas buvo statoma galiojusiems teisės aktams nusižengta nebuvo. Kitas dalykas – neretai žmonės, kurie su tuo nesusidūrę, galvoja, kad neįgaliųjų problemos jų neliečia, jiems tai neaktualu. Žmonių yra toks mentalitetas – jie taupo galvodami, kad judėjimo negalią turinčiųjų yra mažai, tai kam čia investuoti. Iš mokyklų gauname dažnai tokius paaiškinimus: pritaikymas labai daug kainuoja, o tokių mokinių pas mus nėra. Tai kaip jų bus, jeigu aplinka jiems nepritaikyta? Čia yra požiūrio reikalas."
Ne viskas blogai, bet...
13 metų vežimėlyje sėdinti neįgaliųjų atstovė teigė puikiai suprantanti, kad ne visada ir ne viską galima pritaikyti žmonėms su judėjimo negalia. Ji pati mokėsi nepritaikytoje mokykloje, bet, laimė, buvo kam ją užnešti, pagelbėti. Po to studijavo aukštojoje, bet metė studijas, nes atsibodo prašinėti kitų pagalbos, negalėjo patekti į nepritaikytas auditorijas.
"Aš suprantu ir juos – Vilniaus universitetas, pavyzdžiui, yra kultūros paveldas, ten sienos yra labai storos ir tu net turėdamas geriausių norų tų keltuvų, liftų neįrengsi. Bet yra ir tokių vietų, kur žmonės ieško išeičių, ir tas pats kultūros paveldas labai atsinaujina, daug objektų rekonstruojant pritaikoma neįgaliesiems. Tikrai yra gražių vietų, kur ir neįgalieji gali patekti. Pavyzdžiui – Medininkų pilyje įrengtas keltuvas, Lajų take, nors ir labai ilgas, medinis pandusas, ir kt.
Vis dėlto tenka konstatuoti, kad iki šiol yra neįgaliesiems nepritaikytų gydymo įstaigų. Pasitaiko ir tokių faktų, kai nepritaikomi naujos statybos pastatai. Kyla natūralus klausimas – kaip tokioms statyboms išduodami leidimai?
Pritrūksta geranoriškumo
Anot moters, gydymo, mokymo įstaigų vadovams kartais pritrūksta ir geranoriškumo, ir supratingumo. Labai dažnai jie sako – neturime pinigų. Taip, tas pritaikymas neįgaliesiems tikrai gana daug kainuoja, todėl neretai vadovai pataupo ir nuperka visiškai nereikalingų dalykų: tarkime, būtų galėję įrengti keltuvą, o įrengia metalines uždedamas ližes, nes taip yra daug pigiau. Tam, kad žmogus galėtų užvažiuoti savarankiškai, turėtų būti bent jau pandusas, nes tos ližės dažniausiai būna per stačios ir neįgalusis jomis užvažiuoti negali – kitas jį turi stumti, jam vis tiek reikalinga pagalba. O juk aplinkos pritaikymo tikslas – kad žmogus būtų savarankiškas. Ir tai ne vien žmonėms su negalia skirta, bet ir mamoms su mažais vaikais gyvenimą palengvina. Ta tema tiek daug kalbėta, kad sunku suvokti, kaip kažkas dar to nesupranta.
R.Šidlauskaitė įsitikinusi – reikėtų žiūrėti plačiau ir kurti miestą laikantis reikalavimų pritaikyti jį žmonėms su negalia ne vien tik dėl to, kad to reikalaujama, o tam, kad būtų patogu visiems. Dėl ko, tarkime, prekybos centruose durys plačiai atsiveria, laiptų nėra, prie pat įėjimo – neįgaliųjų, šeimų vietos, vieta šuniukui pririšti? Dėl to, kad verslas galvoja apie visus, jiems visi tie vartotojai neša naudą. Neįgalieji irgi yra vartotojai, jie ir valgo, ir apsipirkinėja. Neseniai atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad tada, kai pastatas pritaikytas – žmonėms su negalia, šeimoms su vaikais – vartotojų ten padaugėja 30–40 proc.
Keliaudama po Lietuvą ir tikrindama objektus neįgaliųjų atstovė atkreipė dėmesį, kad didmiesčiuose kur kas dažniau į aplinkos pritaikymą neįgaliesiems žiūrima formaliai. O nuvažiuoji į kokį mažesnį miestelį ir nustembi – žiūri, kad tu ir į parduotuvę pateksi, nes yra pandusas, ir į paštą, ir net mokykloje keltuvas įrengtas, nors tų neįgaliųjų ten vos vienas kitas. Moters manymu, provincijoje gal tiesiog likę daugiau žmogiškumo ir atjautos.
Skirtingas požiūris
"Manęs neskaudina, kad kažkur negaliu patekti, – pabrėžė R.Šidlauskaitė. – Aš į viską žiūriu šiek tiek kitaip, suprantu, kad ne visur yra galimybė pritaikyti, ir tiesiog neinu į tas vietas, kurios yra nepritaikytos. Geriau nuvažiuosiu toliau ar sumokėsiu brangiau, bet jausiuosi patogiai. Juk jeigu moteris yra stambi, ji neina į bet kurią parduotuvę – renkasi tą, kuri prekiauja jos dydžio rūbais. Taip pat ir mes – žiūrime, kur mums bus patogu. Be to, man nebaisu bendrauti, paklausti, paprašyti pagalbos. Bet yra tokių žmonių, kurie nedrįsta. Jeigu žmogus yra ilgai užsibuvęs namuose, jis tiesiog niekur neina, nes žino, kad jam bus nepatogu, kad blogai jausis."
Į užsienio šalis ne kartą savarankiškai keliavusi moteris pastebėjo, kad Vakarų šalyse požiūris į neįgaliuosius visiškai kitoks – ten į neįgalų žmogų žiūrima pagarbiai. Tarkime, jei jis nori kažkur patekti ir negali, jie pasisiūlys užnešti ar gal kažkaip kitaip suteikti savo paslaugas. Lietuvoje kur kas dažniau tenka išgirsti: "nepritaikyta", ir tai – tavo problema.
