Velykų savaitę žmoguje viskas turi nurimti

Egidijus Bavikinas, operos solistas

Velykas mes švenčiame labai tradiciškai. Gyvename Plutiškių kaime Kazlų Rūdos savivaldybėje, kur turime ir savo medinę Plutiškių Šv. Juozapo bažnytėlę. Į ją su žmona Lina, dukromis Monika, Emilija ir Marija kasmet einame į Didžiojo penktadienio, šeštadienio šv. Mišias, atliekame velykinę išpažintį.

Ypač gražios šioje bažnyčioje būna Velyknakčio apeigos. Dažnai jose giedu, o kartais, kai negali atvykti vargonininkė, tenka ir pagroti.

Šurmulys: Bavikinų Velykos būna triukšmingos – į svečius atvyksta Egidijaus tėvai ir Linos mama, žmonos sesuo su šeima, o antrąją Velykų dieną į kiemą susirenka kaimynai su savo vaikais. / E. Bavikino asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi esu atlikėjas, džiaugiuosi, kad tą savaitę renginių būna mažai. Tuomet galiu atsidėti rimčiai, susikaupimui, pabuvimui su savimi, šeima. Tą savaitę, manau, jei ne natūraliai, tai bent priverstinai žmoguje turi viskas sustoti, nurimti.

Man patinka dalyvauti visuose Didžiosios savaitės renginiuose – ne tik nueiti į bažnyčią Velykų sekmadienį. Ta ramesnė savaitė leidžia susikaupti tolesniems darbams, kurie po Velykų vėl labai greitai užverda.

Velykų rytą pas mus į Plutiškes atvyksta mano tėvai, žmonos mama, kartais – žmonos sesuo su šeima. Gera visiems susitikti, pabūti drauge.

Man patinka dalyvauti visuose Didžiosios savaitės renginiuose – ne tik nueiti į bažnyčią Velykų sekmadienį.

Į bažnyčią vyresnės dukros jau nelabai nori eiti, bet kiaušinius marginti mėgsta visos. Nelabai kišuosi į tuos moteriškus reikalus: mano rankos per didelės (juokiasi), tuoj viską sulaužau. Nemoku nei skutinėti, nei marginti vašku. Nebent dažyti su svogūnų lukštais. Užtai labai mėgstu tą momentą, kai reikia daužti kiaušinius ir žiūrėti, kieno stipresnis. Tada man sekasi: būna, išsirenku kokį kiaušinį smailu galu (turiu gerą akį), kartais truputį pagudrauju ir dažnai laimiu.

Didesnis šurmulys būna antrąją Velykų dieną, kai į mūsų kiemą ima rinktis kaimynai su savo vaikais. Šalia gyvena ir studijų, vėliau – scenos laikų draugas Liudas Mikalauskas su šeima. Žodžiu, kartais pas mus suguža koks 20 žmonių – visi kaimynai iš Plutiškių. Pasibūname, paridename, padaužome kiaušinius.

Velykų vaišės? Nieko ypatingo – kiaušiniai, sviestas, juoda duona ir krienai. Krienai mums su tėčiu svarbiausias patiekalas, mėgstame užsiaštrinti. Jei jų nėra – ne Velykos. Apie Velykų avinėlį nieko nesu girdėjęs… Sakote, turi būti ant stalo? Reikės šeimininkėms pasakyti!

Kadangi po Velykų yra mokinių atostogos, daug žmonių išvažinėja pas savo artimuosius į užsienį, kiti – į šiltuosius kraštus. Mes šįmet taip pat su dukromis žadame vykti į Londoną pasižiūrėti operos. Kviečiau prisijungti ir seserį, kuri gyvena Airijoje, deja, nepavyko suderinti laiko. Velykų sekmadienį visi būsime namuose, sėsime prie stalo, vaišinsimės, bendrausime: juk tos bendrystės šiais laikais labai trūksta.

Velykų margutis suteikia apsaugą

Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, tautodailininkė

Gerai žinau, kokios yra Velykų tradicijos, todėl pasiruošimą joms pradedu nuo Didžiojo, dar kitaip vadinamo Čystojo, ketvirtadienio. Visą tą dieną švarinuosi, tvarkau namus ir jau vėliau – t. y. nuo penktadienio iki sekmadienio – prie namų tvarkymo nebegrįžtu.

Penktadienį paprastai apgalvoju visus Velykų valgius. Juos paveldėjau iš savo mamytės, todėl tokius pačius gaminu ir pati. Pagrindinis patiekalas – virtas rūkytas kumpis, o jei žmonių prie stalo bus mažiau (vaikai negali atvykti iš užsienio) – užtenka virto rūkyto kulno, bet būtinai su naminiais kaimiškais krienais.

Atsakomybė: „Kai matau, kiek daug po Velykų į šiukšlyną išmetama margučių, man darosi baisu“, – apgailestauja O. Tumėnaitė-Bražėnienė, pati itin pagarbiai išsauganti kiekvieną margutį. / O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Mano dukrytė Adelė Gančierė (ji irgi tautodailininkė) per Velykas būna atsakinga už kulinariją ir pyragus. Aišku, mudvi abi – kas gi daugiau?! – dažome kiaušinius, marginame juos vašku ir merkiame į stiprų svogūnų lukštų nuovirą, kad visi margučiai būtų vienos spalvos. Beje, šįmet Velykų švęsti į Lietuvą atvyksta mano sūnus su marčia bulgare, tai specialiai jai rodysime, kaip lietuviai margina kiaušinius vašku. Bulgarai – ortodoksai, Velykas jie taip pat švenčia, tik jau vėliau. Kiaušinius irgi dažo, tik kur kas paprasčiau.

Vos nepamiršau paties svarbiausio Velykų stalo akcento – sviestinio avinėlio. Aš pati išmokau jį daryti iš savo mamytės, o ji – iš savo anytos. Šįmet moterys paprašė, kad savo galerijoje Vaikutėnuose surengčiau sviestinio avinėlio gamybos edukaciją, todėl prieš Velykas dar vyks mokymai.

Kiek artimųjų sės prie Velykų stalo? Keturi vaikai su antromis pusėmis ir vienas anūkėlis – Majus Gabrielius, Adelės sūnelis, kuriam beveik dveji. Bus įdomu, nes anūkas švęs savo pirmąsias jau beveik sąmoningas Velykas.

Prieš sėsdami prie stalo mes visada iš lėkštelės išsidalijame po vieną margutį. Panašiai kaip per Kūčias kalėdaitį. Būtinai tai darome su linkėjimais ir vaišinamės iš tos pačios lėkštelės, kad visi šeimos nariai būtų vieningi, draugiški, mylėtų vienas kitą. Šitą tradiciją irgi atsinešiau iš savo tėvelių namų.

Dažnai per savo edukacijas pasakoju žmonėms, kad jei kažkur pasiklysti, turi prisiminti, su kuo pirmuoju daužei per Velykas kiaušinį: tuomet, sakoma, visa migla nuo akių nueina, žmogus randa kelią ir nebepaklysta.

Yra žmonių, kurie Velykų kiaušinių lukštų nemeta į šiukšlyną. Laiko juos tarsi pašventintais. Todėl surenka tuos lukštus į maišelį, o paskui veža į sodą ir užkasa į žemę. Ne išmeta, bet užkasa!

Jei kažkur pasiklysti, turi prisiminti, su kuo pirmuoju daužei per Velykas kiaušinį: tuomet, sakoma, visa migla nuo akių nueina, žmogus randa kelią ir nebepaklysta.

Visada pasiliekame gražiausią arba stipriausią margutį. Raskite namus, kuriuose (bent jau seniau) sekcijoje ar bufete nestovėtų gražiausias margutis?! Neseniai viena moteris pasakojo, kad jei toks kiaušinis stovi sekcijoje daug metų ir staiga vieną dieną lyg iš netyčių sutrūksta – tai šį tą reiškia. Manoma, kad jis saugojo jūsų namus iki tol, kol galėjo, o paskui nuo per didelės įtampos sprogo. Štai kodėl seniau nuotakos įsidėdavo Velykų margutį į savo kraičio skrynią, kad iš tėvų namų jų globą, rūpestį persivežtų ir į vyro namus. Kai lankėmės Bulgarijoje, užsukome į etnografinį muziejų, kur gidė pasakojo, kad ir pas juos nuotaka į vyro namus vežasi būtent Velykų kiaušinį, kuris jai suteikia apsaugą.

Dar viena privaloma Velykų tradicija – kiaušinių ritinėjimas. Iš tiesų ridenti juos turėtume ant žemės – ne ant buto grindų, nes ritinamas kiaušinis žemę budina iš žiemos miego, prikelia žolę ir visą augaliją. Dabar šią tradiciją mes pritaikėme prie savo buities sąlygų, supaprastinome.

Yra tik vienas dalykas, kuris kelia nerimą. Kai matau, kokiais kiekiais, vos ne maišais, po Velykų į šiukšlyną metami margučiai, man darosi baisu. Žmonės per daug jų nudažo ir po švenčių meta į šiukšlių konteinerius. Mūsų seneliai kiaušinius vertino kaip delikatesą, skanėstą. Juos rinkdavo per visą gavėnią, nevalgydavo, kad paskui, Velykų rytą, galėtų gardžiuotis. Dabar kiaušiniais ant stalo jau nieko nebenustebinsi. Todėl, manau, būtų gražu jais dalytis su tais, kuriems trūksta bendrystės, – nuvežti margučių į vaikų namus, ligonines, senelių pensionatus. Juk tikrai atsiras vietų, kur jie bus be galo laukiami, o žmonės – ištroškę kitų žmonių dėmesio.

Velykos mums – bendrystė, proga pabūti drauge

Karolina Liukaitytė, televizijos laidų vedėja

Šiais metais Velykos mūsų šeimai bus dar paprastenės nei visada. Jau seniai neliko prosenelių, kurie labai sąžiningai ir preciziškai rūpinosi tomis tradicijomis, kaip ir tradiciniais Velykų valgiais. Be to, šįmet Velykas pasitinku su gipsu ir ramentais. Taip jau nutiko, kad patyriau traumą tiesiog savo namuose.

Jeigu paklaustumėte apie Kalėdas, Kūčias, drąsiai sakyčiau: taip, šioms šventėms labai ruošiamės, o Velykoms? Į jas žiūrime kur kas paprasčiau. Ir be bažnytinės dalies.

Pasirengimas: kiaušinių margini mas – K. Liukaitytės ir Lukrecijos darbas. Tam mama ir dukra skiria šeštadienį. / K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Specialiai į užsienius (juk mokinių atostogos!) per Velykas neskrendame: mėgstame šventes švęsti namuose, su visa šeima. Tačiau jei tas ilgasis Velykų savaitgalis būtų vienintelė proga, kai galėtume išskristi į užsienį, galbūt ir mes keliautume. Tiesa, sykį yra tekę sutikti Velykas ne Lietuvoje, bet kitos šalies oro uoste, nes buvo atšauktas mūsų skrydis.

Kai Velykas švęsdavome pas prosenelius Kėdainiuose, prosenelė turėjo tokių Velykų valgių receptų, kurių, deja, nebeatkartosime. Su jos išėjimu išėjo ir jie, nebeliko tradicijų. Vis dėlto Velykų šventimas liko. Velykos mums – bendrystė, suėjimas prie vieno stalo, proga pabūti visiems drauge.

Velykų pusryčiams ir šįmet sesuo turbūt pjaustys baltą mišrainę, o mes su vyru tradiciškai gaminsime jaučio liežuvį ir ėriuko koją. Šeštadienį su dukra namuose marginsime kiaušinius. Tik gal kur kas paprasčiau nei tais tradiciškais būdais – turiu omenyje svogūnų lukštus. Pernai Lukrecija, kai jai buvo devyneri, prisižiūrėjo visokių trendų internete ir bandė daryti savaip – su lipdukais, blizgučiais.

Jau seniai neliko prosenelių, kurie labai sąžiningai ir preciziškai rūpinosi tomis tradicijomis, kaip ir tradiciniais Velykų valgiais.

Ar reikėtų vaikus pratinti prie tų senųjų lietuviškų kiaušinių marginimo tradicijų? Nežinau. Gal kažkada šitie dalykai jiems natūraliai bus įdomūs, tuomet viskas vyks savaime. Aš pati nelabai mėgstu kiaušinius. Per Velykas jų nevalgau, tik susidaužiu.

Ypatingų ritualų ta proga mūsų šeimoje taip pat nėra. Ant stalo visada turi būti pirmos žalumos – pirktos ar pačių rinktos miške. Šokoladiniai kiaušiniai? Jie, mano galva, yra visiškas popsas. Lukrecija jau išaugo iš to amžiaus. Be to, praeitais metais mūsų šuo tiek jų prisigvelbė, kad vos nenumirė, todėl šįmet jų tikrai nepirksime.

Iš pradžių – dvasiniai, paskui – praktiniai reikalai

Kęstutis Ignatavičius, Kauno ceremonimeistras

Visa gavėnia man yra pasiruošimas Velykoms. Verbų sekmadienis, Didžioji savaitė – labai laukiu to laiko. Iš pradžių susitvarkai savo dvasinius reikalus, o tada imiesi praktinių. Paprastai iš anksto su sūnaus šeima suderiname, kieno namuose rinksimės Velykų sekmadienį. Šįmet važiuosiu į svečius pas juos. Kol mano žmona Vida dar buvo gyva, dažniausiai Velykas švęsdavome mūsų namuose.

Kiek žmonių sėdasi prie šventinio stalo? Nedaug. Sūnus su marčia ir du anūkai. Jie jau suaugę, bet savo šeimų, kaip ir dauguma dabartinio jaunimo, kurti dar neskuba. Raginu juos nedelsti, nes labai noriu prie Velykų stalo sulaukti ir proanūkių.

Iš širdies: „Visa gavėnia man yra pasiruošimas Velykoms“, – sako K. Ignatavičiuis, dalyvaujantis ir visose Velykų apeigose. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pradėkime nuo Didžiojo ketvirtadienio. Kelerius metus iš eilės mane vis kviesdavo pranciškonai iš Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčios. Ten turėdavome tokią privačią Velykų avinėlio valgymo vakarienę, po kurios aš jiems specialiai sugrodavau gitara tokį kūrinį „Egzodus“, kuris reiškia išėjimą. Be galo graži melodija.

Didysis penktadienis man yra susikaupimo, rimties diena. Šeštadienį visada dalyvauju Velyknakčio ceremonijoje Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčioje, kur pašventinamas vanduo, ugnis, vyksta krikšto atnaujinimo apeigos… Velykų rytą einu į Arkikatedrą, kur paprastai sutinku visus draugus, pažįstamus. Atvažiuoja ir sūnus su marčia, o po šv. Mišių vykstame pas jį į namus.

Susėdę prie stalo pirmiausia pasimeldžiame. Paskui daužiame kiaušinius, žiūrime, kurio tvirtesnis; keičiamės savo atsineštais margučiais. Ir pats jų duodi, ir gauni iš kitų – mūsų Žaliakalnio bendruomenės, savivaldybės narių, kaimynų. Čia svarbiausia – dovanojimo tradicija, galvojimas apie tą, kuriam dovanosi margutį. Kai žmogus ruošia dovaną kitam, joje pasireiškia to žmogaus skonis, nuoširdumas, dėmesys. Malonu būna abiem.

Svarbiausia – dovanojimo tradicija, galvojimas apie tą, kuriam dovanosi margutį.

Aš kiaušinių marginimo klausimu esu tinginys (juokiasi). Dažniausiai išpaišau juos flomasteriais, bet irgi su mintimi.

Vaikystėje, kol mama dar buvo gyva (ji mirė labai jauna), visokių patiekalų, saldumynų, tortų Velykoms priruošdavo. Ir mums, vaikams, toje ruošoje leisdavo patalkinti.

Sovietiniais laikais į bažnyčią eiti galėjo ne visi. Tačiau, priešingai nei dabar, Velykų rytą į ją susirinkdavo daugybė žmonių. Man, vaikui, tos minios bažnyčios viduje darė labai didelį įspūdį. Ypač  Arkikatedros tvarkdarys ar ceremonimeistras, kuris turėjo tokią žilą barzdą, panašią į Kalėdų Senelio, ir lazdą. Ant tos lazdos smaigalio buvo rutulys su skambučiais. Jis ja tik trinkt – ir minia skiriasi, procesijai vietą užleidžia. Tą vaizdą ir garsą iki šiandien pamenu. Trinkt – skimbt, trinkt – skimbt – ir visi traukiasi! Tačiau kur ten trauktis, kai visi žmonės susikimšę kaip silkės statinėje.

Per Velykas bent pastovėti šventoriuje ateidavo net tie, kurie šiaip į bažnyčią niekada neidavo: vieni gal šnipinėdavo, kiti gal proginiai katalikai buvo.

Tačiau smagiausia vaikams būdavo, kai išaušdavo antra Velykų diena. Tada tiesiog gatvėje vykdavo margučių ridenimo čempionatai. Dabar taip nėra, kad vaikai eitų į gatvę prie namų ir susinešę kiaušinius juos ridentų. Kai jau laimėdavai kieno nors kiaušinį – jį ir pasiimdavai. Žiaurios tada varžybos dėl tų margučių vyko: juk kas norės gera valia savo margutį kažkam atiduoti (juokiasi).

Susižavėjo Amsterdame

Paprašyta prisiminti, kaip gimė idėja kolekcionuoti baltai mėlynus keramikos gaminius, O. Tumėnaitė-Bražėnienė sako, kad tokių dalykų nesuplanuosi – viskas įvyko natūraliai.

„Bute po remonto viskas buvo labai šviesu, baldai šviesūs, bet man labai trūko kažkokių detalių, – sako pašnekovė. – Maždaug tuo metu buvau Amsterdame, lankiausi muziejuje, kuriame eksponuojami geriausių olandų dailininkų darbai. Ir mane ne tiek sužavėjo tikrai žinomų menininkų tapyba, kiek olandų senosios vazos – baltos su mėlynais raštais. Labai daug jų buvo. Iš Amsterdamo parsivežiau baltų vazų, ištapytų mėlynais malūnais. Tai ir buvo mano kolekcijos pradžia. O vėliau pamačiau, kad yra gražių ir kitokių motyvų – ir augalinių, ir medžioklės scenų. Patys gražiausi man indai su senosiomis Anglijos pilimis, kur nupiešta konkreti pilis, užrašytas net jos pavadinimas“.

Susižavėjusi tokia keramika, pašnekovė kur radusi vis jos įsigydavo. Indų į savo kolekciją ieško pas sendaikčių pardavėjus, antikvariatuose, turguose. Internete gausu pardavėjų, kurie tokius daiktus atveža iš Europos, todėl prekių pasirinkimas tikrai didelis.

Paskirtis: O. Tumėnaitės-Bražėnienės sukaupta kolekcija nedūlo lentynose. Dalis baltai mėlynų keramikos gaminių skirta papuošti interjerą, o visa kita naudojama kasdien. / O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Iš puošybai, ir kasdienai

„Neturiu didelių vientisų servizų, mano kolekcijoje – indai iš pačių įvairiausių komplektų, – sako Odeta. – Dalis baltai mėlynų keramikos gaminių skirti papuošti interjerą, o visa kita – mano virtuvės spintelėse, tai, ką mes naudojame: ir pietų lėkštės, ir lėkštutės, ir dubenys, ir puodeliai kavai, arbatai. Indų turiu labai daug, tad kai vieni pabosta, pakeičiu kitais. Net kelis kartus per dieną gerdama kavą aš visada žinau, iš kokio puodelio norėsiu gerti. Pradėjau pirkti dėl interjero, po to man pasidarė malonu ir valgyti iš tų indų.“

Moters surinktoje kolekcijoje – ir stalinės lempos, žvakidės, kavos malimo malūnėlis, pjaustymo lentelės, arbatinukai, kavinukai, ąsočiai, prieskoninės, gėlių vazonai ir kt. Ir visi – būtent balti su mėlynais raštais.

Gal tiesiog to liaudiškumo jau buvo per daug – matyt, todėl ir turėjo atsirasti tas elegantiškas stilius.

Šių daiktų kūrėjai – labai skirtingi, iš skirtingų šalių: Vokietijos, Anglijos, Belgijos, Olandijos, Kinijos. O. Tumėnaitės-Bražėnienės namuose yra ir ypatingo porceliano iš Japonijos, vadinamojo kiaušinio lukšto porceliano, kuris toks skaidrus, kad net persišviečia.

Kolekcininkė teigia, kad jos kolekcijos indai nėra brangūs, tačiau kai kurie daiktai kainavo ir daugiau nei šimtą eurų. Brangiausios gal stalinės lempos, kai kurios olandų, japonų rankų darbo vazos.

O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Įkurdins galerijoje

„Dabar atrodo, kad jau nebereikia nieko, visko tiek daug turiu, bet jeigu pamatau kažką gražaus – pasiūlo ir pardavėjai, ir draugai, kurie kur nors pamato parduodamą – negaliu susilaikyti. Sakyčiau, tokia liga. Manau, visi turime kažkokių silpnybių. Mano – mėlyna balta. Tie daiktai nuspalvina mano kasdienybę, mano namai tapo spalvingesni man pačiai“, – sako tautodailininkė.

Tiesa, jos namams ir šiaip nebuvo būdingas minimalizmas. Čia visada buvo daug jos pačios kurtų karpinių, medžio raižinių, jos sukauptų sodų, skulptūrų, liaudiškos keramikos.

„Gal tiesiog to liaudiškumo jau buvo per daug – matyt, todėl ir turėjo atsirasti tas elegantiškas stilius. O visus tuos liaudiškus dalykus planuoju jau vasario mėnesį iškelti į „Odetos galeriją“, įsikursiančią Vaikutėnuose, netoli Utenos. Ten bus savotiškas margučių muziejus – įsikurs mano margintų ir surinktų margučių kolekcija, taip pat mano studija, patalpos edukacijai, nes tam skiriu daug laiko“, – sako O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

Turi kiekviena šeima

Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, šiuo metu veikia daugiau kaip 100 margučių paroda, kurioje – natūralūs kiaušiniai, išmarginti gamtiniais ir liaudiškais ornamentais. Šios parodos eksponatų autorės – tautodailininkės, sertifikuotos tradicinių amatų meistrės Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė ir Adelė Bražėnaitė-Gančierė, mama ir dukra, jau daugelį metų puoselėjančios senąsias lietuvių kiaušinių marginimo tradicijas. Moterys margučius skutinėja ir margina vašku.

O. Tumėnaitė-Bražėnienė turi ir su margučiais susijusį hobį – ji kolekcionuoja savo ir kitų Lietuvos meistrų margintus ir iš kitų šalių atvežtus margučius, taip pat įvairią su Velykomis susijusią atributiką. Vien margučių skaičius kolekcijoje, jos preliminariais skaičiavimais, jau perkopė 3 tūkst.

Tikslas: O. Tumėnaitė-Bražėnienė siekia surinkti geriausių Lietuvos margintojų darbus, nors po dešimt margučių, kad jie išliktų ateities kartoms./ O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Tautodailininkės teigimu, Lietuvoje beveik kiekviena šeima turi šiokią tokią margučių kolekciją. Vieni pasilieka, pavyzdžiui, kiekvienų metų stipriausią margutį, kiti – gražiausius, jų nesudaužo, nesuvalgo, ir taip natūraliai susikaupia kolekcija.

„Mano kolekcija susikaupė per kokius 20 metų, – pasakoja Odeta. – Kadangi mano šeima – jau amžinatilsį mano mamytė, aš ir mano dukrytė – kuriame margučius, skutinėjame ir marginame vašku, mūsų pačių kūrinių susikaupė apie 1 000. Aš važinėju į visokiausias muges, parodas, kur su kolegėmis pradėjome jais keistis, – taip namuose ėmė rastis ir svetimų margučių. Paskui pradėjau atsivežti jų ir kaip suvenyrų iš kitų šalių, galiausiai ir draugai man jų veždavo, dovanodavo – ir tikrų, ir suvenyrinių.“

3 tūkst. – tiek margučių yra sukaupusi O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

O. Tumėnaitės-Bražėnienės tikslas – surinkti geriausių Lietuvos margintojų darbų kolekcijas, nors po dešimt margučių, kad jie išliktų ateities kartoms. Mat, nors kai kurie šalies muziejai ir turi lietuviškų margučių, jie dažniausiai būna fonduose ir ne kiekvienas gali juos pamatyti. Tautodailininkė nori, kad juos galėtų pamatyti visi, taip pat ir Lietuvos svečiai, tad jau šiais metais netoli Utenos esančių Vaikutėnų bendruomenės namuose ji planuoja atidaryti Odetos galeriją ir joje įkurdinti visą savo margučių kolekciją.

Nerimas pagimdė idėją

Menininkė planuoja, kad galerija bus kūrybos ir edukacijų erdvė, kur atvykstantys galės mokytis karpinių, lino ir medžio raižinių meno, tradicinio kiaušinių marginimo. Didžiausia ekspozicija galerijoje bus būtent margučių ir kitų su Velykomis susijusių daiktų.

„Kodėl man kilo tokia idėja? Tiesiog kartą kažkur užsienyje pradėjau pasakoti apie margučius, o man sako: „Taigi čia ne lietuviški, čia ukrainietiški margučiai.“ Kad ukrainietiški margučiai yra, žino visame pasaulyje, o kad yra ir lietuviški – nežino. Tai noriu, kad sužinotų“, – sako pašnekovė.

Nerimą sukėlė ir pokalbis su viena margintoja, kuri tikrai daug gražių margučių yra sukūrusi, – ji pasakiusi, kad niekam Lietuvoje tie jos kūriniai nereikalingi, teks užsieniečiams parduoti.

„Man tada baisu pasidarė – suprantate, tai turėtų būti Lietuvos nuosavybė, tie margučiai turėtų likti Lietuvoje, nes jie tikrai yra mūsų paprotinė, meno istorija, – sako Odeta. – Tada aš ir supratau, kad turiu stengtis surinkti jų kuo daugiau, kuo įvairesnių, išsaugoti ir parodyti žmonėms.“

Tautodailininkė sako jau įsivaizduojanti, kad jos galerijoje geriausių lietuvių margintojų margučiai bus tarsi altorius, o šalia – margučiai iš viso pasaulio. Tiesa, pastarieji jai taip pat įdomiausi tradiciniai, būdingi kažkuriai konkrečiai šaliai.

Floristiniai: marginimas sudžiovintais smulkiais augalų žiedais ir lapeliais O. Tumėnaitė-Bražėnienė vadina kūrybiniu paišdykavimu./ O.Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Įdomu, kad margučių, kaip suvenyrų, gali nusipirkti ir pačiose egzotiškiausiose šalyse. Pavyzdžiui, turiu margutį iš Japonijos su ant lukšto nupiešta geiša. Turiu margutį su nutapytu drambliu iš Balio salos – draugė atsargiai parskraidino lėktuve, kad tik nesudaužytų, – pasakoja moteris. – Aišku, turiu ir suvenyrų pačių įvairiausių – ir raktų pakabukų, ir labai gražių porcelianinių kiaušinio formos dėžučių. Dabar į kiekvieną šalį nuvažiavusi tikrai jau labai rimtai pasižiūriu, pasiieškau vis kažko  originalaus, ko dar neturiu.“

Kolekcijoje – ne tik margučiai

O. Tumėnaitė-Bražėnienė margučių ekspozicijoje planuoja parodyti, iš kokių medžiagų gali būti gaminami suvenyriniai margučiai – jos kolekcijoje yra medinių, gintarinių, stiklinių, keraminių, sidabrinių ir kitokių. Kai kurie lietuviški margučiai dažyti augalais – ramunėlėmis, svogūnų lukštais, juodalksnio, ąžuolo žieve ir pan.

Manau, kad toks muziejus Lietuvoje būtų populiarus, žmonės norėtų atvykti ne tik pamatyti, bet ir pasimokyti tradicinių marginimo būdų, vaikai – pažaisti.

„Margučių pas mane yra visokiausių – nuo pačių brangiausių autorinių, kur margutis yra kaip paveikslas, meno kūrinys, iki pigių, plastikinių, kurių negaila pakabinti ant medžio šakų lauke“, – dalijasi Odeta.

Kadangi jos kolekciją jau dabar sudaro ne tik margučiai, planuojamoje ekspozicijoje bus galima pamatyti ir įvairių daiktų, susijusių su Velykomis. Pavyzdžiui, tautodailininkės labai branginamų ukrainietiškų specialiai Velykų šventei siuvinėtų rankšluostukų – jie skirti Velykų rytą nešamam pašventinti maistui ir kiaušiniams uždengti.

Specifika: skutinėti margučius – laikui imlus ir kuopštus procesas. / O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Galerijoje bus įkurdinta ir įvairių medinių ir keraminių skulptūrėlių su margučiais, įvairių Velykų temai dedikuotų grafikos darbų, karpinių. Taip pat indų, skirtų kiaušiniams valgyti, specialių figūrėlių – avinėlių, vištų, gaidžių, ančių ir kt., skirti Velykų stalui papuošti. Na, ir įvairiose šalyse leistų knygų apie margučius. „Žodžiu, renku ir galerijoje įkurdinsiu viską, kas susiję su margučiais“, – sako pašnekovė.

Susidomėjimas auga

Tautodailininkė pasakoja buvusi margučių muziejuje Ukrainoje, Kolomyjos mieste. Tai vienas didžiausių tokių muziejų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

„Į tą muziejų žvelgiau ne tik kaip lankytoja, bet galvodama, kad galiu pasisemti idėjų. Manau, kad toks muziejus Lietuvoje būtų populiarus, žmonės norėtų atvykti ne tik pamatyti, bet ir pasimokyti tradicinių marginimo būdų, vaikai – pažaisti. Svečius būtų galima supažindinti su mūsų Velykų papročiais ir tradicijomis.“

Odeta įsitikinusi, kad margučių marginimo tradicijas būtina išsaugoti. Ne lipdukus reikia ant kiaušinių klijuoti, o susiburti visai šeimai prieš Velykas, marginti kiaušinius ir gerai leisti laiką.

Tautodailininkę džiugina, kad viešoje Lietuvos erdvėje vis dažniau pasididžiuojama tradiciniais būdais ir raštais puoštais margučiais. Tiesa, šis tas keičiasi – šiuolaikiniai margučiai gražesnio piešinio, nes skutinėjami nebe tokia primityvia priemone kaip aštrus peiliukas, o graviruokliais, elektriniais prietaisais, kurie įgalina tai daryti greičiau, paprasčiau, lengviau ir pasiekti gražesnį rezultatą. Skutinėjami didesni – žąsies ar net stručio – kiaušiniai.

„Prieš kiekvienas Velykas per visą Lietuvą vyksta šimtai edukacijų – žmonės mokosi, pabando, pavyzdžiui, marginti vašku ir įpranta. Sakyčiau, kad norinčių išmokti tų tradicinių dalykų ne mažėja, o daugėja“, – sako O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

Papildo: tautodailininkė įsivaizduoja, kad jos svajonių muziejuje geriausių lietuvių margintojų margučiai bus tarsi altorius, o šalia – margučiai iš viso pasaulio, kurių ji daug sukaupusi. / O.Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Ji net neabejoja, kad tradicinius marginimo būdus ir raštus išsaugosime. „Aš labai daug edukacijų vedu mokyklose. Kai paaugliams paaiškini, kad nežinia, kurioje šalyje jie ateityje gyvens, neaišku, kur studijuos, neaišku, kokios tautybės bus jų žmona ar vyras, bet kai jie norės kažką savo perduoti vaikams, turės ką duoti, jeigu tik išsaugos tradicijas. Tada net ir paaugliai su dideliu noru imasi marginti kiaušinius. Tai kaip žaidimas ir kartu puikus rezultatas. Visada išliks tradicijas puoselėjančių“, – įsitikinusi tautodailininkė.

– Karpinių menas žavi savo preciziškumu, bet tai, ką galima pamatyti jūsų feisbuko puslapyje, pranoksta bet kokius lūkesčius. Kaip sumanėte iškarpyti rudeninius lapus?

– Kiekvieną rudenį, kai tik išvysdavau nukritusius lapus, vis norėdavau tai padaryti. Pabandžiau tik šįmet. Reikia kažkokio vidinio postūmio ar pašaukimo, kad imtum žirklutes ir pradėtum karpyti. Įkvėpimo pagauta net sukūriau filmuką "YouTube" kanale (dukrytė padėjo), po kurio sulaukiau labai didelio atgarsio. Daug kas karpė, siuntė man savo darbų nuotraukas. Aš pati esu išbandžiusi tik klevo, liepos, paprastojo ir dekoratyvinio ąžuolo lapus. Tų medžių, kurie auga mūsų parke, Utenoje.

– Nesitikėjote tokio susidomėjimo?

– Tikrai ne. Nes kai padarai kažką rimto, kitaip sakant, kai gerą pusmetį dirbi prie kokio sudėtingo medžio raižinio, niekam jis neįdomus. O pakarpiau aš tuos rudeninius lapus – tiesiog anšlagas. Žmonėms patinka naujovės. Gal kažkur kažkas pasaulyje taip jau daro – tikrai nepretenduoju būti novatore ar patentuoti šitą šaunią idėją. Visiems sakau – tik kurkite: lapų visiems užteks!

– Ar visus lapus galima iškarpyti, o gal tik didesnius?

– Karpyti pasirenku nukritusių lapų. Pagulėję ilgiau ar šalnos pakąsti nelabai tinka. Kaip patikrinti? Reikia perlenkti pusiau. Jei nelūžta, netrupa, o gražiai lankstosi – tuomet puiku, tinkamas karpyti. Sykį radau kažką panašaus į dekoratyvinį ąžuolą, kurio lapai man pasirodė gerokai didesni net už klevo. Įsivaizdavau, kad iš didelio lapo turi išeiti rimtesnis darbelis. Bet paskui pamėginau karpyti liepos lapus ir pamačiau, kad iš mažo išeina dar gražiau – tikra miniatiūra!

– Jau seniai savo talentais, tautodailės žiniomis dalijatės edukacijose, tarptautiniuose seminaruose. Štai ir lapų karpymo pamokėlių jau spėjote surengti feisbuke.

Kai gerą pusmetį dirbi prie kokio sudėtingo medžio raižinio, niekam jis neįdomus. O pakarpiau aš tuos rudeninius lapus – tiesiog anšlagas.

– Esu Amerikos karpytojų gildijos narė ir, vos tik įdėjau savo darbų į jų puslapį, viena amerikietė karpytoja labai gražiai pakarpė ir pažymėjo, kad tai darė mano darbų inspiruota. Maža to, gavau gausybę atsiliepimų iš lietuvių, kurie, tos mano pamokėlės paskatinti, bandė kurti. Matote, kai į darbą kimba geras karpytojas, tai jam bet kokia technika, bet kokios priemonės – net ir medžių lapai – yra pavaldžios.

– O ką daryti tiems, kurie, be popierinių snaigių, karpyti nėra bandę? Nuo ko pradėti? Gal iš pradžių pasitreniruoti ant popieriaus?

– Oi ne, visai nebūtina. Čia ne tokia brangi medžiaga, kad turėtume ją taupyti. Jei ant vieno lapo nepavyks, imsite antrą, trečią ir t.t. Kažkada juk vis tiek išeis. Dar vienas svarbus dalykas: jei, grįžę su lapais namo, išsyk juos karpysite – viskas gerai. Bet jei neturėsite laiko tai daryti ir karpyti prisėsite tik rytoj – tuomet reikės juos paslėgti kokioje nors knygoje ar tarp laikraščių. Antraip lapai perdžius ir susiraukšlės.

– Ar karpote žirklutėmis?

– Ir manikiūrinėmis žirklutėmis, ir peiliuku, skirtu popieriui pjaustyti. Galima lapą perlenkti per pusę ir laikytis simetrijos. Galima jo nelankstyti ir karpyti iš karto. Pradedantiesiems taip ir siūlau – pradžioje karpyti visokias skylutes ir iš jų pamėginti kurti ornamentus. Nepiešti jokio rašto. Bet jei norite išbandyti kažką sudėtingiau – iškarpyti žmogų, namą, paukštį, kitoje lapo pusėje turite nusipiešti norimą figūrą tušinuku. Pieštuko nesimatys. Be to, rizikuojate, kad aštrus jo galas perplėš lapą. Žirklučių dydis? Žiūrėkite, kad būtų patogios. Mažytėmis gal pavyks išgauti subtilesnius ornamentus, nors profesionalams žirklučių dydis nesvarbus. Kas moka – tas karpo ir stambesnėmis. O pačius smulkiausius ornamentus aš pabaigiu pjaustyti peiliuku. Kas neturite manikiūrinių, bandykite su tomis žirklutėmis, kokias rasite namuose. Nieko ypatingo čia nėra.

– Kokie motyvai dažniausi jūsų lapų karpiniuose?

– Nepaisant, kokią medžiagą – lapą ar popierių paimčiau, motyvai lieka panašūs. Net draugės pastebėjo, kad vis tiek matyti mano braižas, mano stilistika. Aš mėgstu augalus, bet labiausiai – paukštelius. Retas kuris mano karpinys neturi nors mažiausio paukštelio. Karpant ant medžių lapų išskrendančius paukščius, jie labai gražiai atrodo. Ir dera pagal prasmę. Dar patinka piešti žmones, arkliukus, katinukus. Piešiu ant lapų tai, ką mėgstu karpyti ir iš popieriaus. Sykį paėmusi lapą pamačiau, kad ten turėtų atsirasti... prakartėlė (juokiasi). Juk artėja Kalėdos.

Domina: tautodailininkė O.Tumėnaitė-Bražėnienė prisipažįsta, kad mūsų promočiučių mėgtos popierinės užuolaidėlės šiandien ją maitina – sulaukia nemažai užsakymų tokių iškarpyti.

– Kokius karpinius labiau mėgstate: miniatiūrinius ar didesnius?

– Kai karpau ant popieriaus, vienu metu galiu daryti ir didelį, ir visai miniatiūrinį darbelį. Esu karpiusi Šv.Jurgį, kuris su visu drakonu ir arkliu tilpo ant pusės delno dydžio popieriaus lapo. Man įdomu viską išbandyti: nuo didžiausio iki mažiausio. Visuomet kuriu tik tai, kas man pačiai labiausiai patinka, įdomu, dar neatsibodę. Gal kitais metais ir lapai manęs taip nebedomins, kaip šiais, kol idėja dar šviežia (juokiasi). Kad ir kaip neturėčiau laiko, vis tiek neiškenčiu: pribėgdama kasdien po vieną kitą lapelį iškarpau. Žiū – ir parodėlę galiu rengti. Neskaičiavau, kiek tiksliai tų lapelių turiu: gal 20 ar 30.

– O kaip iškarpytus lapus išsaugoti ilgiau? Galbūt mamytės su vaikučiais, smagiai savaitgalį parankdarbiavę, norėtų suruošti tokią parodėlę?

– Labai šauni idėja. Iškarpytus medžių lapus reikia paslėgti tarp knygos ar laikraščio lapų. Galima juos išlyginti lygintuvu. Dėkite popierių, tuomet lapo karpinį, paskui ir vėl popierių, o tuomet atsargiai palyginkite. Taip lapas išdžius, sustiprės ir pasidarys panašus į tvirtą odą. Šitaip paruošę lapą, ieškokite spalvoto popieriaus fonui. Prie jo švelniai klijuokite karpinį sausais klijais (nors aš labiau mėgstu "Lipalą"), o tada įrėminkite į A3 formato rėmelius. Viskas. Galite džiaugtis gražiu rudenišku darbeliu.

– Kokios klaidos gresia pradedančiam lapų karpytojui?

– Oi, kokios čia klaidos (juokiasi). Jei nepavyks vienas – pavyks kitas. Dar siūlau karpant išnaudoti gražias lapo gyslutes. Galima nusipiešti tušinuku ant lapo katiną ir jį paprastai iškirpti, bet galima pasinaudoti tuo, ką siūlo gamta, t.y. palikti visas lapo gyslutes, dėmeles ir skylutes. Žodžiu, aš visuomet stengiuosi visiškai išnaudoti gamtos ypatybes. Gyslutes iš pradžių apsivedžioju tušinuku, o tik paskui piešiu karpinio eskizą. Klaidos? Na… kol pajausite lapo storį, gal jų ir pasitaikys. Turėtumėt atminti, kad medžio lapas yra kur kas plonesnis už popierių. Tad, viena vertus, iš lapo kirpti lengviau, bet toji gamtinė medžiaga kur kas lengviau ir pažeidžiama. Reikia prilaikyti, pasaugoti, žodžiu, pajausti. Jei namuose turite keletą žirklučių, išmėginkite dirbti su visomis – pažiūrėkite, kuriomis patogiausia. Aš irgi daug ką pjaustau kanceliariniu peiliuku (pasidėjusi po apačia tvirtą padėkliuką), o kai ką kerpu žirklutėmis. Tai priklauso nuo piešinio detalių.

– Gal ruduo jums – mieliausias metų laikas: juk būtent rudenį atradote tokią originalią karpiniams medžiagą?

– Oi, ne... Labiau myliu pavasarį. Tas metų laikas nuo vaikystės man mielesnis. Mėgstu sakyti, kad esu Rokiškio krašto dukra, daug metų gyvenanti Utenoje. Gimiau Keležerių kaime, kur baigiau pradinę mokyklą. Žinote, tas gamtos prabudimas duoda daugiau šviesos kūrybai, nei jos ėjimas į poilsį. Su rudeniu aš vis dar nesusigyvenu. Tas jo spindėjimas auksu man atrodo kažkoks netikras. Net viename iš savo eilėraščių rašiau, kad rudeniškas grožis yra labai apgaulingas. 2006-aisiais pasirodė mano poezijos knyga "Angelo šešėlyje", kurią pati iliustravau. Nesu labai produktyvi poetė. Pamažu tie eilėraščiai ir vėl kaupiasi, tai gal kada nors pasirodys dar viena poezijos knygutė.

– Esate iš tų menininkų, kurie mėgsta ne tik kažką pradėti, bet ir pabaigti su trenksmu. Turiu omeny jūsų parodas.

– Esu pedantė. Jei jau kažką pradėjau ir man patiko – tęsiu iki galo. Nors, kita vertus, mėgstu spontaniškumą: niekas juk negalvojo, kad su tuo lapų karpymu taip užsižaisiu. O dabar jau tikrai ir apie parodą galvoju. Dažniausiai iškerpu paveikslą – karpinį – ir matau, kad jame dar visko neišsakiau, tuomet kerpu antrą, trečią, ketvirtą. Taip išeina ciklas. Bet, suprantate, jis nebūna mano suplanuotas nuo pat pradžių: tiesiog viskas išsirutulioja savaime.

Kai į darbą kimba geras karpytojas, tai jam bet kokia technika, bet kokios priemonės – net ir medžių lapai – pavaldžios.

– Esate ne tik garsi karpytoja, bet ir geriausia Lietuvos liaudies meistrė, apdovanota "Aukso vainiku" vaizduojamosios dailės srityje. Turbūt sunku būtų suskaičiuoti jūsų tautodailės parodas, apkeliavusias ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Ar šiuo metu kam nors ruošiatės?

– Aš visada kažkam ruošiuosi, visada darbas darbą veja. Turiu karpinių ciklą "Lietuvos dvarai", kuris pradėtas gal 2014 m. Tad kasmet iškarpau po kelis karpinius jam papildyti. Šiuo metu tuos darbus galite pamatyti Žemaitijoje, Pakiršinio dvare. Po keletą mano karpinių galite rasti ir kitose parodose. Tiesa, dar negrįžę darbai iš parodos Barnaule. Ten vyko puiki trijų meistrų lietuviškos tautodailės paroda, kurioje buvo eksponuojami mano karpiniai, dukros Adelės raižiniai ir jauno tautodailininko Augustino Monkaus austos lietuviškos juostos.

Susikaupė: kiek yra iškarpiusi lapų, O.Tumėnaitė-Bražėnienė nežino, tačiau juokauja, kad jau galėtų surengti parodėlę.

– Lietuvos edukologijos universitete studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą, bet taip jau susiklostė, kad visą savo gyvenimą paskyrėte tautodailei. Paklausiu tiesiai šviesiai – ar menininkui iš tautodailės šiais laikais įmanoma išgyventi?

– Na, kai labai nori – viskas įmanoma. Gyvenu iš karpinių, raižinių, edukacijų užsakymų. Pagrindinė mano veikla ir didžioji dalis užsakymų yra popierinės užuolaidėlės. Iki XX a. pradžios lietuvių namuose bene prieš visas didžiąsias šventes namai būdavo puošiami baltais popieriniais karpiniais. Kadangi anuomet trobose būdavo gana tamsu, tai tos popierinės užuolaidėlės virš langų, iškarpytos kaip staltiesėlės, nutįsusios nuo lentynėlių įvairiose namo kertėse suteikdavo mūsų prosenelių namams šviesos, šventiškumo ir jaukumo. Kadangi didelį balto popieriaus lakštą įpirkti galėjo ne visi, kartais karpiniams naudojo ir laikraščius. Tiesa, ne kiekviena šeimininkė gebėdavo žirklėmis ar peiliuku iš popieriaus sukurti tikrą meno kūrinį, bet paprastą karpinuką iškirpdavo kiekviena.

– Kur šiais laikais žmonės naudoja tas popierines užuolaidėles – negi interjere?

– Dažniausiai ten, kur turi ypatingus namus – kaimo ar etnografines, kaimo turizmo sodybas, namelius tautodailės edukacijoms. Dažnai užsako ir valdiškos įstaigos, ir etnokultūros centrai, ir muziejai. Tikrai žinau, kad net ir žmonės, gyvenantys šiuolaikiškai įrengtuose moderniuose butuose, pasikabina virtuvėje ant langų mano karpytas popierines užuolaidėles ir džiaugiasi gražiu vaizdu. Ar nesuplyšta? Na, keletą metų tikrai atlaiko. Pavyzdžiui, mūsų tradiciniame Utenos amatų centre mano karpytos popierinės užuolaidėlės kabo jau devintus metus ir vis dar atrodo nepriekaištingai! Savo bute Utenoje ant kelių langų irgi esu tokias išsikarpiusi. Tai nusikabinau tik todėl, kad man jos atsibodo. Kitaip sakant, pakeičiau jas kitomis iškarpytomis (juokiasi).

– Apie Kalėdas jau pagalvojate?

– O kaipgi! Kasmet spalio pabaigoje jau visos mintys sukasi apie Kalėdas. Suplanuota kalėdinių karpinių paroda Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje. Prasidės kalėdinių karpinių edukacijos, o netrukus pasirodys ir nauja mano knyga. Ji skirta norintiems išmokti karpyti užuolaidėles ir vadinasi "Lietuviškos užuolaidėlės. Kirpk. Spalvink". Tai užuolaidėlių trafaretų knyga. Tiesa, 2008 m. jau esu išleidusi vieną mokomąją knygą apie karpinius "Mokomės karpyti", bet ji jau seniai tapusi bibliografine retenybe. Ar žadu ją kartoti? Tikrai ne: jau daugiau nei porą metų ruošiu naują. Matote, per dešimt metų net karpiniai pasensta, o ir man pačiai pasidaro nebeįdomu kalbėti apie tą patį. Noriu parodyti, kaip per tą laiką viskas patobulėjo: tiek karpiniai, tiek ir jų edukacijos.