„Pusryčiai būdavo labai vėlyvi, kartais net sutapdavo su pietumis, mat turėdami tokį statusą didikai keldavosi vėlai. Tai buvo privatus valgymas, dažniausiai lovoje. (...) Jie mėgdavo pavalgyti sočiai ir įvairiai, tad pietums buvo gaminami 5–7 patiekalai. Nebūtinai tam, kad visus suvalgytų, bet tam, kad būtų iš ko rinktis“, – teigia R. Laužikas.

Anot jo, kitų šalių virtuvės patiekalams buvo net samdomi virėjai iš tų kraštų, o tokie patiekalai nebuvo plačiai paplitę.

„Šiuo metu beveik visi gyventojai Lietuvoje gali sau leisti tokį maistą, kokį Kleopo Oginskio laikais galėjo sau leisti 2–3 proc. pasaulio populiacijos“, – pasakoja profesorius.