Gyvenimo posūkis

2016-aisiais, kai keli bendraminčiai suprato, kad atsirado poreikis savo ir Trakų rajono vaikams bei šeimoms sukurti alternatyvų darželį ir erdvę mokymuisi, gražiame gamtos kampelyje netoli Trakų pradėjo veikti bendruomeninis darželis.

Vienas šios bendruomenės narių – Olegas Kovrikovas. Jo teigimu, šis darželis ypatingas tuo, kad patys tėvai yra jo steigėjai, todėl jie įsitraukia į veiklas, ugdymo formavimą ar poreikių išsiaiškinimą ir patenkinimą. Jie ne perka rūpinimąsi vaiku, o jį kuria. Tai bendras reikalas, kiekvienas prisideda, kuo gali. Darželyje mokymasis ir augimas yra pagrįsti kūrybiškumu, smalsumu, džiaugsmu ir sąveika tarp proto, kūno ir dvasios, bet ne ribotu vertinimu ir pažymiais.

Kai pirmieji vaikai išaugo darželį, jiems reikėjo kažkur toliau mokytis panašioje aplinkoje, kuri išlaikytų darželio bendruomenės šeimų vertybes ir viziją. Todėl rugsėjį čia pradėjo veikti pradinė mokykla. Greitai paaiškėjo, kad mokyklai reikia specialios erdvės. Ir čia pravertė O.Kovrikovo patirtis savo rankomis statant namus.

"Man tai buvo kūrybinis iššūkis, – sako Olegas. – Mat aš negaliu statyti  įprastai – samdyti žmones, ir tegu dirba. Aš pats turiu viską išjausti – nuo pamatų iki spintelių rankenėlių. Dabar taip ir gyvenu: atvežu vaikus į darželį, o pats šalia statau. Statome iš visokių rąstų, šakų, molio, dekoruojame, drožinėjame, stengiamės, kad būtų simbolių, gamtos elementų. Štai tokią kupolinę erdvę sukūrėme, matome, kaip saulė juda, ant sienų pažymime kas valandą – klasės viduje bus saulės laikrodis. Tai dalis edukacijos – vaikams nereikės atskiros pamokos apie laikrodį ir dienos valandas, jie tai nuolat matys. Kuriant visokių idėjų gimsta, patys į vaikystę nukeliaujame, su savo vidiniais vaikais susitinkame. Ir darželio vaikai padeda – duodame ir jiems tokių paprastesnių kūrybinių užduočių."

Olegas Kovrikovas. 

Vis dėlto, prieš imdamasis darbo, O.Kovrikovas tris mėnesius svarstė, ar ryžtis. Paklaustas, kodėl, paaiškino: "Jei kažką darau, turiu visą save tam atiduoti. Juk tai kaip organizmas, kaip gyvas augalas. Apšvietimas, erdvių išdėstymas – viską turiu išjausti, išgyventi. Projektui skiriu visą savo laiką ir dėmesį, o juk ir šeimai manęs reikia. Žinojau, kad pasiryžęs statyti mokyklą turėsiu atsisakyti kitų veiklų – ugdomojo vadovavimo, terapijų, muzikos kūrimo... Galiausiai supratau, kad šis projektas nusveria visus kitus. Jei tai bus mokykla, į kurią eis mano vaikai, tai yra pats svarbiausias dalykas. Tie trys mėnesiai ir buvo laikotarpis, kol supratau, kad tai ne tik projektas, o rimtas gyvenimo posūkis."

Sustoti padėjo namai

O.Kovrikovas pripažįsta: tai buvo stipri asmeninė transformacija. Tiesa, jau ne pirmoji. Prieš keletą metų jis susilaukė daug dėmesio, kai iš molio ir šiaudų pats statė savo šeimai namą.

"Tas namas man buvo įsižeminimo simbolis, – prisimena pašnekovas. – Tuo metu dalyvavau visokiuose projektuose, leisdavausi į ekstremalias keliones, sportavau ir staiga pajutau, kad tiesiog bėgu per gyvenimą, nerandu sau vietos, negaliu nurimti. Visi tie filosofiniai, egzistenciniai klausimai atvedė prie sprendimo, kad statysiu namą."

Pinigų vyras teigia turėjęs pakankamai, kad galėtų namą nusipirkti, bet nutarė statyti savo rankomis, nes kam skirsi savo dėmesį, savo laiką, ten bus ir širdis, trauka. O jis norėjo, kad namas būtų ne tik vieta miegoti, bet vieta, kur norisi sugrįžti. Tad namo statyba tapo intensyvia transformacine kelione, padėjusia įveikti egzistencinę depresiją. Kūryboje pavyko atrasti džiaugsmą, prasmę to, ką darai, proto ramybę. O kai protas ramus, jis neieško prasmės.

"Aš dabar jau nesvarstau, kuri veikla prasmingesnė: ar su trejų metų vaiku juoktis, ar sąskaitas sumokėti, ar maistą ruošti, ar ąžuolą drožinėti. Tiesiog vyksta procesas, o tu jame dalyvauji ir džiaugiesi. To pakanka", – sako O.Kovrikovas.

Kuriu, o formą gyvenimas duoda. Tai gali būti ir žmonių ašaros, ir vaikų šypsenos, ir molinis namas, ir terapinis garsas. Viskas priklauso nuo to, kur pašaukia gyvenimas.

Pastatęs namą, jis dar pastatė ir garso kupolą muzikuoti, renginiams, įrašams. Ar ši statybų patirtis pravertė statant mokyklą? Anot pašnekovo, praverčia visa patirtis, taip pat ir ta, kurios sukaupė dirbdamas su žmonėmis, muzika, teatru, verslu.

"Svarbiausia – įsitraukti į tai, ką darai, – sako Olegas. – Kai muzika groja – įsiklausai į garsą, jo švarą, ieškai tikslesnės natos, tikslesnio ritmo, ir kuo labiau įsitrauki – tuo subtiliau grožį jauti. Tada iš energijos kūriniai formuojasi – ar tai būtų pastatas, ar muzika, ar vaiko supratimas. Įgyji kūrybinį jautrumą, o tada gali ir puodus iš molio lipdyti, ir moliūgų sriubą virti, bet viskas bus daroma tiksliai, gražiai, aktualiai. Tai štai tą išmokau. O statybų patirtis statant mokyklą, sakyčiau, net šiek tiek trukdo. Jeigu prisiriši prie žinojimo, kaip anksčiau kažkas suveikė, neieškai unikalaus sprendimo unikaliai situacijai."

Vyras teigia, kad jei nesugeba įsijausti, kažkokios problemos išspręsti, atideda darbą į šalį. Reikia laiko. Kai ateina laikas – ateina ir sprendimas. Jeigu nepavyksta išlaukti, paaiškėja, kad ir ta situacija, ir tas poreikis buvo klaidingas, tik nereikalinga ambicija.

"Sakyčiau, aš ne kuriu, o stengiuosi įsiklausyti, kas per mane nori įvykti. Mokausi išgirsti, o jei pavyksta – viskas pavyksta ir gražiai, ir nebrangiai, ir su džiaugsmu. Tačiau jei kokie rūpesčiai ar Mėnulio fazės paveikia, energijos mažai, tada toks lyg per protą ėjimas, ir kančios daugiau", – sako O.Kovrikovas.

Karantinas padėjo susikaupti

Paklausius filosofinių pašnekovo minčių kyla noras paklausti, tai kas vis dėlto jis yra: keliautojas, režisierius, ugdomojo vadovavimo treneris, statytojas?

"Ne kartą esu sakęs, kad bijau įvardyti. Jeigu įvardyčiau, tai būtų lyg ir stagnacija. Man patinka, kai gyvenimas man kažką parenka, pakviečia, o aš tiesiog sakau – taip. Bet žmonės dažniausiai įsivaizduoja: jeigu režisierius, tai dirbi mažiausiai dešimt metų. Taip, aš pastačiau kelis spektaklius, dirbu su kitais režisieriais – tai gal esu tiesiog kūrėjas. Kuriu, o formą gyvenimas duoda. Tai gali būti ir žmonių ašaros, ir vaikų šypsenos, ir molinis namas, ir terapinis garsas. Viskas priklauso nuo to, kur pašaukia gyvenimas."

O.Kovrikovas dėkingas karantinui, kuris suteikė laiko vidinei kokybei kaupti, augti. Kai kažką darai sau – kad ir groji, kai nesi įpareigotas kito lūkesčių, atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, aiškumo, jautrumo. Menininko pagrindinis instrumentas yra jo asmenybė, o karantinas, galima sakyti, labai tą instrumentą brandina. O ir išraiškos naujų formų atsiranda.

Niekada netikėjęs, kad per internetą galima rengti terapinius susitikimus, jis pamatė, kad ir tame pačiame "Zoom" susitikus atsiveria širdys, kažkokių pokyčių įvyksta. Kai kurie kūrėjai prie šiuolaikinių sąlygų prisitaikė, sugeba sukurti nuostabių naujų kūrinių. Tačiau jeigu, pavyzdžiui, teatrą jie tapatina tik su pastatu ir scena, o teatras uždarytas, tada kyla klausimas – ar jie menininkai, ar vykdytojai?

"Man karantinas leido susitelkti, išsigryninti mintis, sumažėjo kitų reikalų, ir aš galiu visiškai atsiskleisti darbe, kurį dabar dirbu, – kurdamas mokyklą", – sako Olegas.

Žinios per patirtį

Tad ir vėl grįžtame prie mokyklos. Kodėl jos reikia kitokios? Kodėl netinka valstybinės?

O.Kovrikovo manymu, valstybinėse mokyklose akcentuojamas tik intelektualinis ugdymas, ir vaikai nepažįsta nei kūno, nei gamtos, nei laisvės, nei meno. Ten, galima sakyti, edukuojamos tik galvos, mokytojai žiūri į vaikus kaip į objektus, kuriems reikia įdiegti žinių, o paties vaiko, jo sielos niekas neišgirsta.

"Man labai svarbu, kad mokykla būtų kaip antroji šeima. Netgi didesnė šeima, nes daug sąmoningo laiko vaikas joje praleidžia, – sako trijų mažamečių tėvas. – Vaikas mokykloje turi jausti meilę, būti išgirstas, o edukacija – tik fonas. Juk vaikai nuolat edukuojasi: žaisdami, kažką veikdami. Mes ieškome, kaip jiems būtų lengviau, – ne per prievartą, o per žaidimą, per įvairius edukacinius užsiėmimus. Išeina vaikai į žygį – suskaičiuoja medžius, malkas, lauželį kuria, augalus pažįsta. Ir pramogauja, ir mokosi."

Žaidimo metu mokytojai stengiasi atrasti, kaip kažkokias užduotėles pavyzdžiui, matematikos, įtraukti. Ir tada vaikui įdomus pats kūrybinis ar pažinimo procesas, jis ne tik teorija – tai nuotykis, kuriame vaikas dar ir kažko išmoksta. Tada ir pats mokymasis malonus. Vaikai nori eiti į mokyklą, kažkuo pasidalyti.

Dar vienas svarbus momentas, pašnekovo manymu, kad tradicinėje mokykloje yra mokytojas, kuris viską žino, ir vaikas, kuris nežino. Bet kur kas veiksmingiau, kai vaikai pradeda vieni kitus mokyti. Kažkas išmoksta greičiau skaityti, kažkas – skaičiuoti, ir tada jiems svarbu, kad draugas mokėtų skaityti ar skaičiuoti, nes jie nori kartu žaisti žaidimą. Rezultatas toks – ir tas, kuris moko, geriau išmoksta, ir kuris mokosi – taip pat. Mokytojas – ne tas, kuris perteikia informaciją, o tas, kuris sukuria tinkamą kontekstą – randa tinkamų žaidimo priemonių su tam tikromis užduotimis: ar tai būtų stalo žaidimai, gamtos pažinimas, ar namelių medyje statymas.

O.Kovrikovo teigimu, per laisvę, per santykį ugdomi vaikai iš pradžių lėčiau startuoja, nes nuo darželio ne taip gretai atpranta, bet, pavyzdžiui, artėdami link trečios ketvirtos klasės jie aplenkia lankančius tradicinę mokyklą.

"Žmogus mokosi ne tik iš informacijos, kurią išgirsta, bet ir stebėdamas kito pavyzdį. Džiaugiuosi, kad dabar aš pats galiu būti pavyzdžiu, kurį mato mano paties vaikai. Aišku, jei nestatyčiau mokyklos, irgi galėčiau rodyti tą pavyzdį – kurdamas muziką, drožinėdamas... Tačiau tada man būtų liūdna, kad vaikai su manimi būna tik vakarais, o paskui eina į mokyklą ir mokosi iš mokytojų, kurie pasaulį galbūt mato visai kitaip nei aš", – sako kūrėjas.

Tačiau šiandien vyras garsėja piligriminėmis kelionėmis po visą pasaulį ir su šeima gyvena savo rankomis iš molio bei šiaudų pastatytame name.

Olegas sako: „Buvau tarsi žiurkėnas, uždarytas į narvą, kuris niekaip negalėdamas ištrūkti bėgo pinigų kalimo ratu“. Kaip ir daugelis, vyras gyveno mintimi, kad vieną dieną pakaks pinigų ir tuomet galės pradėti kurti savo laimę bei gyvenimo pilnatvę, LNK laidoje „Bus visko“ pasakos Olegas.

Viskas pasikeitė, kai prasidėjo 2008-ųjų ekonominė krizė, ėmė griūti verslai, braškėti tuometinė Olego santuoka. Vietoje nenustygstantis ir aštrius pomėgius bei ekstremalų sportą dievinantis vyras nusprendė padaryti pertrauką leidosi į kelionę laivu per Atlanto vandenyną.

Buvau tarsi žiurkėnas, uždarytas į narvą, kuris niekaip negalėdamas ištrūkti bėgo pinigų kalimo ratu.

Nors vyras tikėjosi kovos su stichijomis, bet vėjas buvo palankus ir kelionė pasidarė labai nuobodi. Mėnesį trukusi kelionė burlaiviu nuo Lanzarotės iki Karibų salų daugeliui ėmė jaukti protą. Pradžioje du vyrai bandė nuobodulį skandinti alkoholyje, bet ilgainiui ir jis nebepadėjo. Trečiam nuo streso paūmėjo jūrligė, organizmas atmetė viską, ką suvalgydavo ar išgerdavo. Kelionei įpusėjus atsirado tokių, kurie panoro susimokėti 15 tūkst. eurų tam, kad atskridęs gelbėjimo sraigtasparnis juos išvaduotų.

Ilgainiui vyras išmoko būti su savimi ir atrado vidinę ramybę, ėmė mėgautis tuo, kas vyksta, o grįžęs norėjo tęsti savęs bei žmogaus galimybių pažinimą. Labai greitai Olegą pasiekė informacija apie Amazonės džiunglėse organizuojamas Peru šamanų ceremonijas, kuriose žmonės geria ayachuasca augalo nuovirą ir patirdami haliucinacijas iš gamtos semiasi kosmoso informaciją.

Visą gyvenimą labai teisingai gyvenęs, nerūkęs bei alkoholio nevartojęs vyras pirmą kartą patyrė, ką reiškia atsidurti būsenoje, kai negali kontroliuoti nei savo kūno, nei minčių. „Išgeri ir po pusės valandos pradedi jaustis, kad tavęs nėra, tavo kūno, atrodo, kad net mano vaikai ir visas pasaulis tėra tik iliuzija. Apėmė didžiulis išgąstis. Nežinojau, kuo remtis, kas yra tiesa, jaučiausi tarsi pragare. Tačiau tuo pat metu apima ir didžiulė palaima, nes išsilaisvini nuo visų prisirišimų ir gyvybiškai svarbių vertybių“, – pasakos dvasinis ieškotojas.

Pirmą kartą pabandęs ayachuaskos ceremoniją Europoje Olegas ryžosi trijų mėnesių stovyklai Amazonės džiunglėse, kurią organizavo šipibo genties šamanai. Apsigyvenę mažame kaimelyje stovyklos dalyviai buvo apriboti nuo bet kokios išorinės informacijos. Visus tris mėnesius buvo draudžiama naudotis telefonais ir internetu. Nebuvo galima tarpusavy bendrauti. Naktimis gėrė haliucinacijas sukeliančią arbatą, o dienomis meditavo. Vis tik Olegas sako, kad sunkiausia buvo tai, kad visa laikotarpį gyveno beveik pusbadžiu. Lietuvą palikdamas vyras svėrė 63 kilogramus, o jau po mėnesio – vos 56.

Tais metais visa spauda mirgėjo antraštėmis, kad, pasak Majų kalendoriaus, įvyks pasaulio pabaiga. Likus porai dienų iki išpranašautos datos miestelį užliejo pražūtinga liūtis, geriamą vandenį užteršė kanalizacija. Šamanai, pradžioje skelbę, kad tai dvasinio pažengimo išbandymas baltiesiems, galiausiai patys sakė, kad jeigu iš ten visi staigiai nedings, ateis galas. Daugiau nei 80 ayachuasca ceremonijų turėjęs Olegas galiausiai nusprendė sustoti.

Kaip Olegas suprato, kad gana ieškoti, atrado vidinę ramybę ir šiandien tuo dalinasi organizuodamas specialius mokymus, bus galima pamatyti šį šeštadieni 17.30 val. per LNK laidoje „Bus visko“.

Nuėjęs į tamsą ir išėjęs iš jos, žmogus ima suprasti, kodėl dieną keičia naktis, po nakties ateina diena. Bet, to neperėjus, tamsos baiminamasi ir galvojama, kad ji – blogis, LRT RADIJUI sako režisierius, psichoterapeutas ir keliautojas Olegas Kovrikovas. „Nuėjęs ir patyręs tamsą ar mirtį, aš labai pailsėjau ir supratau, kad kiekvienas gamtos ciklas, kiekviena būsena reikalinga, nes mes negalime būti kaip saulė – susitelkę, įsitempę ir nuolat dirbti. Svarbu mokėti atsipalaiduoti, įeiti į naktį ir nusiraminti“, – išgyvenimais, patirtais pas Peru šamanus, dalijasi jis.

Išgyvenęs tokias būsenas, pasakoja O. Kovrikovas, žmogus pajunta ryšį su kosmosu, visata, todėl kitaip ima žiūrėti net į meilę: „Kas yra ta meilė vienam žmogui? Mes fiziškai atskirti, bet dvasiškai, širdimi esame susiję. [...] Netgi kai prarandi jį fiziškai, supranti, kad vis tiek energetiškai nepraradai. Net jam mirus, lieka prisiminimas, mes apie jį galvojame. Tada sąmonė supranta, kad neįmanoma išsiskirti ir kartu neįmanoma prisirišti, nes mes visada susieti vieni su kitais.“

– Internete galima rasti Jūsų „Šamano užrašus“. Kaip su Jumis dirbo šamanai, kol pasiryžo Jus įvesti į tam tikras būsenas?

– Į kalnus, vienuolynus, Indiją, Peru žmonės važiuoja tam, kad patirtų tam tikrų dvasinių išgyvenimų. Kai sumažėja ego (arba materialioji pusė), atsiranda daugiau pojūčių, šeštasis jausmas, intuicija, matymų, vizijų. Tada galima eiti dviem keliais. Saugesnis kelias – medituoti, gyventi asketiškesnį gyvenimą, būti arčiau gamtos, arčiau gyvų dalykų, toliau nuo miesto, pinigų, nuo viso triukšmo. Tada tampi jautresnis, dvasingesnis, nes gyveni ne per protą, ne per koncepcijas, o per jutimą.

Yra ir kardinalių būdų, kuriuos aprašo Castaneda, bet jie kai kuriose šalyse uždrausti. Tai – augalai, kurie per pusę valandos leidžia patirti tą būseną. Šamanai naudoja visas priemones, kurias duoda gamta. Jie naudoja ir augalus, kurie leidžia patirti labai gilius išgyvenimus, ir asketizmą. Pavyzdžiui, mes valgėme tik ryžius, nebuvo bendravimo, ir tai lėmė labai stiprų jautrumą, skaidrumą.

– Dabar Jums nebereikia augalų, kad pasiektumėte tam tikrą būseną?

– Taip, kai patiri galutinį tašką, žinai, ko siekti. Tai gali būti atsipalaidavimas, meditacijos, pabuvimas su savimi, muzika. Pavyzdžiui, kai klausau muzikos, atsipalaiduoju tiek, kad matau ir spalvas, ir jos judesį. Man patinka rasti tuos išgyvenimus be jokių kardinalių patyrimų įprastiniame gyvenime – su vaikais, statybose, savo kūryboje, muzikoje.

– Pradėkime nuo pirmos patirties. Tada Jums buvo parinktas kažkoks augalas. O, kaip sako šamanai, augalai yra tikrieji mokytojai, nes dėl jų savybių kažkokie procesai smegenyse užaštrinami, atveriami.

– Kas yra tie augalai? Kiekvienas augalas yra ir vaistas, ir maistas, be to, spinduliuoja tam tikrą energiją. Ąžuolas – tvirtas, įsišaknijęs. Liana daugiau susijusi su santykiais, labiau prisiderinanti prie aplinkos, jai reikia kitų augalų. Kiekvienas augalas turi savo vietą gamtoje, spinduliuoja savo charakterį. Kiekvienas žmogus, kaip ir augalas, turi savo charakterį, unikalias savybes. Jei per daug atsipalaidavęs, per daug minkštas žmogus ilgiau pabus šalia ąžuolo, apkabins ir 20 minučių ramiai pasėdės, perims ąžuolo energiją, nurims, ras centrą, taps tvirtesnis. Jeigu jis gers ąžuolo lapų arbatą ar pasistatys namą, tos savybės irgi pereis jam. Kiekvienas augalas gali kompensuoti arba išbalansuoti mūsų vidinę energiją.

Man paskyrė didelį, 100 metrų aukščio medį, 12 valandų viriau jo žievės nuovirą ir paskui tris dienas gėriau. Pojūtis išgėrus buvo įdomus – kilo instinktyvus noras įkišti pirštus į žemę, kad pajausčiau ją, įsišaknyčiau. Tada supratau, kas yra įsišaknijimas, kas yra žemės elementas ir kad aš jo neturiu, neturiu šaknų. Turiu daug ugnies, vandens, oro, bėgioju po pasaulį, pradedu naują veiklą, bet neturiu savo vietos, pastovumo. Taip pat supratau, kad, jei šito elemento nesukursiu savo gyvenime, tiesiog iššvaistysiu save. Tokia buvo pradžia – noriu įsišaknyti.

– Vadinasi, šamanas pajuto Jūsų energiją ir parinko atitinkamą augalą? O šiaip gyvenime nekildavo noras suleisti rankas į žemę?

– Žmogus pripranta prie gyvenimo būdo ir renkasi ne tai, kas jam geriau, o tai, kas pažįstama, įprasta, nors tai gali griauti ne tik santykius, bet ir sveikatą. Kažkodėl mes patys nedarome sprendimų – reikia kažkokių stiprių patyrimų, kad išeitume iš inercijos ir įpročių spąstų.

– Turėjote vieną šamaną mokytoją ar kelis?

– Jie buvo keli. Tačiau atrodo, kad netgi ne šamanas parenka. Jis yra toks žemiškas, bendraujantis, juokauja, bet, kai dirba su manimi, kai pats įeina į tą būseną, tada jaučia, ko mano energija arba situacija prašo.

– Kitaip sakant šamanas – aiškiaregys?

– Taip, jis – kaip laidininkas, aplinkos kūrėjas. Jis paskiria, bet paskui tai labai individualus procesas. Iš Europos ten buvo apie 20 žmonių, paskui jų vis mažėjo, mažėjo. Vieni santykius su tėvais sprendė, keli atvažiavo išgyti nuo vėžio. Bet šamanas neduoda unikalaus sprendimo. Jis sukuria tokią būseną, terpę, kad pats suprastum ir kad augalas leistų pajausti tuos patyrimus.

– Rašote, kad išgyvenote ir mirties pojūčius, suvokėte, kaip diena keičia naktį, planetų poveikį, matėte ano pasaulio energijas. Vadinasi, išėjote į daug aukštesnes erdves, tarsi pažinote visatą, Kūrėjo vietą?

– Ten buvo ir išgąsčio. Augalus, kurie leidžia pasiekti stiprias būsenas, netgi draudžiama individualiai vartoti. Šamanas tam ir yra – kai kažką suvartoji arba papuoli į tą būseną, jis gieda. Tada atrodo, kad užsikabini kaip už siūlo, ir keliauji su jo dainavimu. O kai į tą mirties tuštumą ar tamsą nueini labai giliai, patiri, kad iš tikrųjų ten nieko nėra, gali išsigąsti. Bet tada šamanas truputį pakeičia ritmą, ir jauti, kad atsiranda kažkokia šviesa, už kurios kabiniesi. Nežinau, ar jie tiesiog tiki, kad nieko baisaus ten negali atsitikti (praeis laikas, ir sugrįši į protą iš to patyrimo), bet aš pats turėjau tokių ribinių išgyvenimų, kai, atrodo, nėra išeities [...].

Taigi rizikos yra, tad šamanai reikalingi, kad visa tai padarytų procesu ir kad neužstrigtum. Į tamsą nueini, paskui išeini ir tada supranti tą ciklą, kad dieną keičia naktis, po nakties ateina diena. Bet, kol to nepereini, bijai tamsos ir galvoji, kad tai blogis. Nuėjęs ir patyręs tamsą ar mirtį, aš labai pailsėjau ir supratau, kad kiekvienas gamtos ciklas, kiekviena būsena reikalinga, nes mes negalime būti kaip saulė – susitelkę, įsitempę ir dirbti darbus. Svarbu mokėti atsipalaiduoti, įeiti į naktį ir nusiraminti.

– Sakėte, kad skausmas duotas tam, kad prisiliestume prie visatos ir tarsi netektume kažkokios savęs dalies.

– Skausmas, meilė yra labai stiprus ląstelių išgyvenimas. Fizinis skausmas lyg pjauna ir ardo visumą – mano kūnas buvo vienas, o čia jau atidalintas. Taip pat būna su širdies skausmu – pavyzdžiui, mane išorė labai stipriai paliečia, ir aš prarandu save. Psichologinis skausmas kyla, kai tvarka, kuria aš tikiu, sugriūva. Pavyzdžiui, aš visada save įsivaizdavau kaip vyrą, kuris turi moterį, bet ji mane paliko, ir dabar aš kitoks – sugriuvo mano psichologinis kūnas. Visada, kai yra skausmas, mes prarandame save ir kartu atrandame kažką naujo, pasipildome iš pasaulio, iš kosmoso. Tačiau tai visada būna su skausmu.

– Su praradimais, su atradimais?

– Taip. Bet aš atradau tik vieną būdą, kaip tą skausmą sumažinti, – reikia neprisirišti, neįtikėti, kad tai vienintelis, pats geriausias gyvenimas, neidealizuoti. Kai neidealizuoji, viskas, kas vyksta, vyksta kaip virsmas.

– O kaip Jums pavyksta neprisirišti prie mylimo žmogaus?

– Kas yra ta meilė vienam žmogui? Mes fiziškai atskirti, bet dvasiškai, širdimi esame susiję. Tačiau mes susiję su viskuo: su žmonėmis, muzika, saule... Pavyzdžiui, šamanas ar žmogus, patiriantis tam tikrą būseną, pajunta ryšį su kosmosu, visata, todėl vienas žmogus netampa toks išskirtinis, ypatingas. Netgi kai prarandi jį fiziškai, supranti, kad vis tiek energetiškai nepraradai. Net jam mirus, lieka prisiminimas, mes apie jį galvojame. Tada sąmonė supranta, kad neįmanoma išsiskirti ir kartu neįmanoma prisirišti, nes mes visada susieti vieni su kitais. [...]

Kai manęs mano moteris klausia, ar aš ją myliu, atsakau, kad myliu kaip paukščius, kaip muziką. Man tai yra aukščiausia meilė, o ji supyksta, nes nori išskirtinės. Bet aš sakau, kad paskui išskirtinę meilę ateina ir kančia. Vieną dieną ta meilė yra, groja kaip muzika, o kitą dieną kažką ne taip pasakei – ir skausmas. Supratau, kad nenoriu taip mylėti. Yra žmogus – man gera.

Bet sunkiau su dukra – yra kažkoks prisirišimas, kurio negaliu pasirinkti. Kai mama paima ją, man pasidaro labai liūdna, ir aš suprantu, kad esu per daug prisirišęs. Tada tiesiog medituoju ir paleidžiu, nes suprantu, kad energetiškai laikyti, būti prisirišusiam prie vaikų – kaip nenutrūkusi bambagyslė. [...] Jei manęs paklaustų, ar norėčiau visai paleisti, sąžininga būtų atsakyti, kad, jei viską paleisiu, išvažiuosiu kur nors į vienuolyną, sėdėsiu, medituosiu ir dėkosiu Dievui už visą pasaulį.

– Minite įdomią šamanų meilės filosofiją ir kartu sakote, kad vis dėlto turime mylėti save. Ši frazė populiariojoje psichologijoje labai nuvalkiota ir banali, bet Jūs paliečiate labai įdomų aspektą, kad galima stebėti save. Pratęskite mintį apie šamanišką meilės filosofiją ir meilę sau. Ko Jūs išmokote?

– Kai pasakiau, kad mano žmona reikalauja ją mylėti, bet aš negaliu duoti kažkokios išskirtinės meilės, mano draugas Ivanas Vyrypajevas paklausė: „O kodėl? Meilė – tiesiog švelnumo išraiška.“ Man tai labai patiko. Jei meilė yra kaip darbas, tada „neskanu“ – negerai, kai reikia dirbti, kad ją užsidirbtum. Bet tai yra švelnumo išraiška kitam, sau. [...] Meilė, taip paprastai pasakyčiau, – tiesiog ramiai atsisėsti, žvakę užsidegti, klausytis muzikos gražios ir mintyse save apkabinti, įkvėpti ramybės, sušildyti save, pajausti save, pabūti su savimi.

– Nesmerkti, negraužti, neteisti savęs – tu blogas ar kažko nepadarai?

– Čia taip pat, kaip gyvenant šeimoje. Jei savo vaiką graužiame, kaltiname, jis auga nelaimingas, nes negauna nei meilės, nei šilumos. Gal jis taps kokiu daktaru, teisininku, gal kažko pasieks, bet širdyje bus tuščias. Tarsi savo artimiesiems, vaikams ir norime gero, bet pavagiame meilę, švelnumą.