Magiška tarpukario trauka

Tarpukaris Lietuvoje – nemažai tyrinėtas ir tebetyrinėjamas laikotarpis, tačiau kažkas iki galo nepaaiškinamai paslaptingo ir visada stipriai įkvepiančio. Kiekvieną kartą, kai tenka imtis scenos meno šiuo laikotarpiu temos, pasineriu į visiškai kitą pasaulį, pilną paradoksų, žaismės, kūrybiškumo laisvės, grožio ir kartu būties trapumo. Taip nutiko ir šį sykį rausiantis archyvuose, tarpukario spaudoje ieškant išlikusios informacijos apie baleriną O.Malėjinaitę.

Iš karto akį patraukė užburiančios fotografijos, kurių yra išlikę ne taip ir mažai. Sunku nesigėrėti šokėjos dailaus kūno linijomis, plastika ir lengvumu. Nesigėrėti ir kartu to laikmečio kasdienybės įspaudais kostiumuose, šukuosenose, grime, ekspresijoje. Be proto gražu! Balerinos talentą šokant į darnią visumą sujungti fizines duotybes ir emocijas tuomet ypač vertino kritikai ir žiūrovai.

Deja, įspūdingą karjerą pasiglemžė ankstyva šokėjos mirtis – anapilin iškeliavo būdama 32-erių. Buvo labai smalsu išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Staiga netikėtai to meto spaudoje perskaičiau: "mirė dėl visiško organizmo nusilpimo". Ji – viena pirmųjų mūsų šalies balerinų, mirusių nuo šiandien jau daug dėmesio susilaukusios ligos – anoreksijos.

Šokis ir šaltis

Bet apie viską nuo pat pradžių. O.Malėjinaitė gimė Kaune 1907 m. sausio 22 d. totorių šeimoje. Abu tėvai buvo išsilavinę, tėvas buvo garsus inžinierius. Kilus karui šeima buvo priversta pasitraukti į Rusiją. Spėjama, kad 1915 m. šeima jau ten apsigyveno, o 1917 m. persikėlė į Sankt Peterburgą, kur, būdama dešimties metų, kaip žiūrovė Olga aktyviai pradėjo lankytis Marijos operos ir baleto teatre. O 1918–1922 m. ji jau mokėsi Marijos teatro baleto mokykloje pas Mariją Romanovą – žinomos rusų balerinos Galinos Ulanovos motiną.

Šokėjos talentas buvo greitai pastebėtas, tad mokydamasi ji jau šoko ir šio teatro pastatymuose. Sunkiausia čia būdavę žiemą, kai siausdavo didelės pūgos ir būdavo baisiai šalta, o teatras buvo nešildomas. Spektakliuose pauzių metu šokėja būdavo priversta kojas užsikloti vilnone skara, net ir būdama scenoje. Lediniame šaltyje balerina eidavusi ir iki teatro pėsčiomis ne vieną kilometrą pirmyn ir atgal.

Kaune tuo metu profesionalus nacionalinis baletas pradėjo žengti pirmuosius žingsnius. 1919 m. plastikos studiją čia įkūrė iš Sankt Peterburgo atvykęs lietuviškų šaknų turėjęs baletmeisteris Georgijus Kiakštas. Tais pačiais metais laikinojoje sostinėje aktyviai ėmė dirbti ir šokėja, pedagogė, dailininkė Olga Dubeneckienė. Po trejų metų ji čia įsteigė baleto studiją, kurioje mokėsi ir pirmieji būsimos Valstybės teatro baleto trupės šokėjai.

Kritikų požiūriu, balerinai taip ir nepavykę pasižymėti stipria puantų technika ir sukinių veržlumu, tačiau žiūrovus ji žavėjo kitkuo – lyriška kūno kalba.

O.Dubeneckienės baleto studiją taip pat pradėjo lankyti ir O.Malėjinaitė, 1922 m. kartu su šeima sugrįžusi į Kauną. Tuo metu ji buvo viena iš profesionaliausiai paruoštų lietuvių baleto šokėjų. Kartu su ja sugrįžo ir šokėjas Bronius Kelbauskas, vėliau tapęs pirmuoju Lietuvos choreografu, vadovavusiu Valstybės teatro baleto trupei. Po kelerių metų į Kauną iš Sankt Peterburgo atvyko kitas rusų baletmeisteris Pavelas Petrovas, kuriam buvo pavesta suburti Valstybės teatro (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras) baleto trupę, į kurią pateko ir daugelis šios baleto studijos mokinių, tarp jų ir O.Malėjinaitė.

Tobulybės siekis

Trupėje trūko vyrų šokėjų, todėl moterys šokėjos dažnai persirengdavo vyriškais kostiumais ir atlikdavo vyriškus vaidmenis. Pirmiausia trupė šoko operos pastatymuose (šoko dar būdami ir O.Dubeneckienės mokiniais). 1925 m. gegužę įvyko pirmasis nepriklausomas trupės pasirodymas-koncertas "Orientale", o tų pačių metų gruodį – ir pirmojo spektaklio premjera – Leo Delibes "Kopelija". Jame O.Malėjinaitė sukūrė Svanildos vaidmenį. Kartu šoko ir B.Kelbauskas. P.Petrovas šokėjams skyrė didžiulį dėmesį dirbdamas su jais atskirai.

Kaip prisimena šokėjai, šio reiklaus šokio pedagogo mokymo technika buvo efektyvi, bet fiziškai labai sunkiai ištveriama. Daugelis jų manė nepakelsiantys tokio krūvio, kai kasdien reikėdavę įveikti tiesiog pačius save. Olga – ne išimtis. Tik atėjusi į Valstybės teatrą jauna šokėja susilaukė choreografo kritikos. Jam nepatiko jos "silpna" laikysena, tad jai taip pat teko labai stipriai paplušėti, tačiau gana greitai šokėjos judesiai tapo tvirtesni. Tiesa, kritikų požiūriu, balerinai taip ir nepavykę pasižymėti stipria puantų technika ir sukinių veržlumu, tačiau žiūrovus ji žavėjo kitkuo – lyriška kūno kalba.

O. Malėjinaitė Valstybės teatre šoko pagrindinius vaidmenis. Vis dėlto pasakyti "šoko" būtų pernelyg paprasta. Kaip rašė žurnalas "Laiko žodis" (1935), "Panelę Malėjinaitę nepamatysite kavinėje sėdint, jos visas pasaulis teatras, baleto studija, namai". Apsisprendusi savo gyvenimą paskirti baletui ji visą savo laiką praleido repeticijose ir pasirodymuose. Ji turėjo įgimtą stiliaus ir formos pajautą, gebėjimą jautriai pajusti muzikos kuriamą nuotaiką ir ją išreikšti kūnu. Skrupulingai rūpinosi savo išvaizda, kad kūno formos atrodytų nepriekaištingai. Turėjo paveldėtą polinkį storėti, tad laikėsi itin griežtos dietos – badavimo.

Įdvasintas šokis

Šokėjos vidinė galia buvo be galo stipri, liepusi kūnui paklusti idealams ir svajonėms. Tai ir buvo viena svarbiausių O.Malėjinaitės sceninės charizmos paslapčių.

Vis dėlto, nors kūnui ji skyrė daug dėmesio, kadangi to reikalavo ir paties baleto specifika, jis jai buvo tik priemonė, o kur kas svarbesnė – emocija. O.Malėjinaitės pasirodymai buvo vadinami "bekūnišku šokiu", "įdvasintu šokiu". Jie dvelkė nežemišku grožiu ir dramatizmu. Kaip rašė tuometė spauda, "Ji buvo grakšti, elegantiška, švelni šokėja, turėjusi balerinai tinkamą išorę, kas labai derinosi su jos meniškais gabumais" ("Lietuvos žinios", 1939).

Balerina neginčijama žvaigžde tapo po 1927 m. įvykusios P.Čaikovskio baleto "Gulbių ežeras" premjeros (Odetos-Odilijos vaidmuo). Be šio pastatymo balerinai kitas sėkmingiausių ir artimiausių vaidmenų buvo Paukščio vaidmuo I.Stravinskio balete "Skaidrusis paukštis" (premjera įvyko 1929 m.). Vaidmuo publiką pakerėjo mistiškumu, antžmogiškumu, bet kartu ir stipriu gyvumu. Kritikas J.Kardelis tuomet vaidmenį įvertino taip: "Pastatymas tiek pilnas, užbaigtas ir efektingas, kad praneša visus kitus pastatymus ir tuom yra naujas mūsų baleto laimėjimas."

Kiti šokėjos sukurti vaidmenys: Liza Riccardo Drigo "Užburtojoje fleitoje", 1926 m., Maša Piotro Čaikovskio "Spragtuke", 1928 m., Silvija L.Delibes "Silvijoje", 1928, Kolombina R.Drigo "Arlekinadoje", 1932 m., Kitri Ludwigo Minkaus "Don Kichote", 1936 m. Mokinės – balerinos Tamara Sventickaitė ir Genovaitė Sabaliauskaitė.

1935 m. su trupe vyko į gastroles Monte Karle ir Londone. Lietuviškas baletas ten buvo įvertintas gana aukštai. Savo meniškumu jis pranokęs daugelį Vakarų Europos teatrų baletų. Nemažą vaidmenį suvaidino ir šių miestų teatrų techninės galimybės, leidusios mūsų baleto spektakliams atsiskleisti visai kitu lygiu.

1929 m. P.Petrovui išvykus iš Kauno, O.Malėjinaitė iki sezono pabaigos vadovavo trupei. Vėliau ne taip puikiai sutarė su kitais baletmeisteriais, kadangi šie, anot jos, mažai tesiekę įnešti į baleto meną naujovių, o labiau siekę materialinės naudos. Vis dėlto jai pavyko išsilaikyti prima balerinos pozicijoje. Perėmus trupės vadovo pareigas iš jos rankų kitam baletmeisteriui, Olga buvo priversta susirūpinti savo sveikata, kuri pradėjo stipriai silpti. Gydytis ji išvyko į Paryžių.

Pagerėjus sveikatai, balerina grįžo į Kauną, Valstybės teatre šoko iki 1937 m. vasario 4 d. Pastaroji buvo lemtinga: repetuodama vaidmenį balete "Raimonda" paslydo ir krisdama susilaužė ranką. Savaime suprantama, šokti daugiau nebegalėjo. Paskutinis jos pasirodymas scenoje buvo Princesės Florinos ir Alyvų fėjos vaidmenys spektaklyje "Miegančioji gražuolė" 1937 m. sausio 31 d.

Rankos lūžis, išsekimas ir balerinos širdgėla, suvokiant, kad daugiau nebegalės tęsti savo įspūdingos karjeros, net ir sveikatai kiek pagerėjus, galiausiai pasiglemžė paskutines jėgas. O.Malėjinaitė mirė Kaune 1939 m. vasario 27 d.

Į balerinos laidotuves Kauno senosiose kapinėse susirinko ne tik visa teatro bendruomenė, bet ir daugybė žmonių. Šiandien balerinos kapą galima rasti Panemunės kapinėse.

Tekstą norėtųsi pabaigti pačios šokėjos žodžiais. Viename interviu (1936 m., laikraštis "Sekmadienis") į klausimą "Kaip vaizduojatės baleto ateitį?" ji atsakė: "Baletas nėra tiktai kojų paradas. Taip pat neskaitau baletu kabareto šokių. Todėl manau, kad kol žmonės ieško grožio, kol grožis juos žavės, tol egzistuos ir baleto menas."