Klaipėdietė Olga Žorova, dar tik siekianti operinio dainavimo aukštumų, jau yra stovėjusi ant scenos Maskvoje ir keliuose Europos teatruose. 27-erių unikalaus balso savininkė neskuba daryti karjeros, o pragyvenimui užsidirba turtingų maskviečių atžalas mokydama užsienio kalbų pagal pačios susikurtą teoriją.
Pavydėjo broliui talento
– Ar dainuoti mokėtės nuo mažens?
– Mano tėvai nebuvo susiję su muzika. Mama – anglų kalbos mokytoja, tėtis – inžinierius nusprendė, kad mes su broliu turime lankyti muzikos mokyklą tiesiog dėl bendro išsilavinimo. Prisimenu, priimant į muzikos mokyklą pedagogai sakė, kad mano klausa nėra labai gera. Dabar šeimoje tai kelia šypseną. Nuo septynerių mokiausi groti smuiku, o kai baigiau muzikos mokyklą, supratau, kad be muzikos negaliu gyventi.
– O kaip sekėsi broliui?
– Brolis Jevgenijus turėjo absoliučią klausą ir buvo labai gabus muzikai, bet, kaip ir daugelis berniukų, tingėjo. Aš jam pavydėdavau, nes valandų valandas čirpindavau smuiku, o jis galėdavo be jokio vargo sėsti prie instrumento ir puikiai sugroti sudėtingus kūrinius. Jis baigė muzikos mokyklą, bet toliau su muzika neturėjo nieko bendra. Dabar jis dirba naftos verslovėse ir dažnu atveju tampa mano rėmėju.
– O kada pajutote, kad galite dainuoti?
– Buvau gal 12-os, kai norėdama sužlugdyti solfedžio pamoką natas giedodavau vibruodama balsą. Vaikai juokdavosi, o mokytoja liepdavo nustoti dainuoti operiniu balsu. Tai būdavo tik pokštas. Panašiai tuo metu aš užsinorėjau groti gitara. Kaip ir visi tokio amžiaus vaikai, klausydavausi "Bitlų". Pirmoji meilė pastūmėjo mokytis groti gitara, dainuodavau savo malonumui. Vėliau mokykloje būrelis draugų susibūrėme į ansambliuką. Kai pasirodė filmas "Titanikas", aš atsistodavau ant kėdės, dainuodavau dainą iš šio filmo ir kaimynų berniukui sakydavau: "Pamatysi, aš tapsiu žvaigžde". Tikro dainavimo pradėjau mokytis kur kas vėliau, tik tada, kai žlugo mano svajonė tapti smuikininke.
Iškrito iš rankų
– Ar ilgai mokėtės smuikuoti?
– Baigiau muzikos mokyklą ir sugalvojau stoti į S.Šimkaus konservatoriją. Tada kažkas pasakė, kad reikėtų pasirodyti J.Karoso muzikos mokykloje tuo metu dėsčiusiam unikaliam mokytojui Borisui Meš. Tai buvo tikrai didis muzikantas, baigęs Peterburgo konservatoriją. Jis man atvėrė akis į didįjį muzikos pasaulį ir nušlifavo mane kaip muzikantę. Beje, būtent jis išmokė prieš grojant, kiekvieną partiją sudainuoti. Po pusantrų metų jis emigravo, tada iš Vilniaus atvažiavo Skaistė Čilinskaitė. Jos mokytojas profesorius Jurgis Dvarionas iš Muzikos ir teatro akademijos atvažiuodavo kuruoti jos darbo. Garsios muzikų šeimos palikuonis J.Dvarionas Palangoje rengdavo vasaros mokyklas, važiuodavome mokytis ir į Vilnių. Dabar suprantu, kokios reikšmingos buvo tos pamokos.
– Turėjote nemenką krūvį?
– Būdama 17-os tiesiog pervargau, neturėjau vaikiško gyvenimo. Keldavausi penktą ryto, važiuodavau į "šimkinę", iki pusės devintos grodavau, paskui grįždavau į savo bendrojo lavinimo mokyklą, atsėdėdavau pamokose iki trečios valandos po pietų, kur papildomai mokiausi vokiečių kalbos. Grįžusi iš mokyklos skubėdavau atgal į konservatoriją ir iki septynių vakaro sėdėdavau paskaitose, o paskui iki dešimtos vėl grodavau smuiku ir tik po to, vėlai vakare grįžusi namo, ruošdavau pamokas. Vieną dieną repeticijos metu, kai mes ruošėmės B.Dvariono konkursui, man iš rankų iškrito ir sulūžo smuikas, o iki konkurso buvo likęs tik mėnuo. Iki šiol negaliu suprasti, kaip tai atsitiko, veikiausiai aš tiesiog pervargau. Tai buvo lyg ženklas. Tas smuikas man buvo labai brangus, nes jį įsigyti padėjo daugybė mano draugų. Norėjau viską daryti tik puikiai, bet ėmiau suprasti, kad tai neįmanoma. Vieną dieną mano dėstytoja pasakė, jog psichologinė trauma neleis man tinkamai pasirodyti konkurse. Buvo labai apmaudu, labai nusivyliau.
Balsas susiformuoja po dešimtmečio
– Koks įvykis tapo postūmiu imtis klasikinio dainavimo?
– Kartą repetuojant su J.Dvarionu Palangoje man nesisekė sugroti vienos kūrinio vietos. Profesorius mane paragino ją sudainuoti. Balsu išvingiavau, tada J.Dvarionas tarė: "Tu taip puikiai dainuoji, kodėl bandai groti? Eik ir dainuok!" Tada uždariau smuiką į futliarą ir išėjau. Tai buvo teisingas patarimas ir teisingas sprendimas.
– Kaip ketinote realizuoti šį norą?
– Bandžiau įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje. Ten pirmą kartą susidūriau su vokalistais. Tai visai kitokie žmonės nei muzikantai. Būtent būsimieji dainininkai man nepasakė, kad pasikeitė perklausos laikas, ir aš tiesiog praleidau savo laiką. Dabar siaubas ir juokas ima prisiminus, kaip aš bėgau Gedimino prospektu, tualete apsipylusi ašaromis vilkausi suknelę, o visa tai matė Irena Milkevičiūtė. Aš vis dėlto padainavau, bet man buvo pasiūlyta mokytis paruošiamajame kurse. Akivaizdu, kad komisijos nariai buvo teisūs, bet aš įsižeidžiau, išvažiavau į Maskvą ir viską pradėjau nuo nulio.
– Kaip sugalvojote mokytis Maskvoje?
– Pradėjau žiūrinėti internete, kur galėčiau toliau mokytis. Radau Gnesinų valstybinį muzikos koledžą Maskvoje. Žinojau, kad tai geriausia mokykla, ir žiemą susiruošiau ten nuvažiuoti. Ten nebuvo lengva patekti, reikėjo praeiti atranką. Nors ir su nuotykiais, aš ją praėjau. Išmokau dvi liaudies dainas, pasiėmiau gitarą ir nuvažiavau. Aišku, ta mano gitara juos labai nustebino ir net prajuokino. Kai įveikiau perklausą, mano mokytoja nuvedė pas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistę Valeriją Balsytę. Ji mane puikiai įvertino ir padėjo pasiruošti stojimui į koledžą. Taip aš apsisprendžiau studijuoti vokalą. Buvo nelengva, nes už mokslą teko mokėti. Kol mokiausi, mokestis už mokslą pakilo dvigubai. Paskutiniame kurse įsidarbinau, tik taip sugebėjau sumokėti už mokslą.
– Bet vien šiais mokslais neapsiribojote?
– Po mokslų Maskvoje pradėjau dairytis, kur galėčiau toliau tobulintis. Mokiausi Anglijoje, Vokietijoje, gavau ten labai daug patirties ir žinių apie muziką. Iš esmės vokalistui įgauti geriausią formą reikia dešimties metų. Mes dirbame visu kūnu, ypač moterų kūnas keičiasi, balsui įtaką daro visi biologiniai procesai. Tik išmintingas mokytojas gali išgelbėti dainininką nuo persitempimo. Dabar Europos teatrai neretai būtent tokiu būdu nuvaro jaunus atlikėjus, juos išsunkia iki galo ir išmeta. Man pasisekė, mokytojai neleido man išsekti. Aš iš esmės dainavimo mokiausi tik šešerius metus, tai tikrai nėra daug, mokslų dar nebaigiau.
Karjeros daryti neskuba
– Kokia jūsų kaip dainininkės patirtis?
– Dainavau Maskvoje, kur dalyvavau operinės studijos veikloje. Turėjau vaidmenį "Figaro vedybose", spektaklyje "Didonė ir Enėjas", Birmingame taip pat turėjau vaidmenį viename spektaklyje. Truputį dainavau Ispanijoje, Vokietijoje. Dabar mano svajonė pradėti dainuoti teatre nedidelius vaidmenis. Norėčiau pradėti nuo Vilniaus operos ir baleto teatro, bet ten nėra lengva patekti. Mano kolegos organizavo man gastroles Izraelyje. Kitų metų sausį ir vasarį Europos teatruose, kaip įprasta, prasidės perklausos, tikiuosi nuo šių metų vasaros pradėti joms ruoštis. Atvirai pasakysiu, aš neskubu. Nesiveržiu padaryti jau dabar svaiginamą karjerą. Žinau ne vieną pavyzdį, kai per daugelį metų kurtas balsas sugadinamas vos per metus. Reikia viską daryti teisingai ir atsargiai, kad galėčiau ilgai ir vaisingai dirbti, o tai reiškia, kad ne aš ieškosiu sau vaidmenų, o jie manęs.
– Iš ko dabar užsidirbate duonai?
– Dabar gaunu pinigų mokydama vaikus užsienio kalbų. Moku anglų ir vokiečių kalbas, kalbu lietuviškai, jau pramokau italų kalbos. Susikūriau sistemą kalbų mokyti per dainavimą, tai lavina atmintį ir ugdo teisingą tarimą. Mano mokiniai gyvena Maskvoje, bendraujame skaipu. Turiu gastrolių planą. Čia, namuose, rengiu nemokamus koncertus, dainuoju ir pasakoju apie atliekamą muziką.
– Kur jūsų namai?
– Kol kas čia, Klaipėdoje, Vyturio gatvėje. Bet jau vasarį būsiu Milane, kur stažuosiuosi pas savo mokytoją, kursiu naują repertuarą. Mano namai yra ten, kur tuo metu atsiduriu.
– Koks jūsų pagrindinis gyvenimo tikslas?
– Man svarbiausia tai, kas ir bet kuriai moteriai – šeima. Kol kas neturiu gyvenimo draugo. Didžiausia svajonė, kad mano vyras ir vaikai matytų mane ant scenos ir palaikytų. Man nereikia būti geriausia visiems, norėčiau būti pati svarbiausia tik vieninteliam žmogui visoje žemėje. Siekiu nepadaryti gėdos savo mokytojams, tėvams, va taip ir stengiuosi gyventi. Žinau, kad dainuosiu. Suvokiu, jog viską, ką aš sužinau ir ko išmokstu, gaunu tam, kad perteikčiau kitiems. Svajoju turėti savo meno mokyklą, kur vaikai būtų mokomi kalbų, piešimo, dainavimo, muzikos. Joje neturėtų būti siekiama iš vaiko padaryti genijų. Norėčiau sukurti mokyklą, kur vaikai tiesiog mokytųsi kurti. Be jokių barnių, spaudimo ir rezultatų siekimo. Kažkodėl svajoju, kad tokia mokykla būtų prie vandens, todėl tai gali būti ir Klaipėdoje.
Vizitinė kortelė
Gimė 1986 m. gruodžio 5 d. Klaipėdoje.
Baigė "Pajūrio" vidurinę mokyklą ir S.Šimkaus konservatoriją.
2005–2010 m. mokėsi Gnesinų valstybiniame muzikos koledže Maskvoje.
2010–2011 m. mokėsi Birmingamo konservatorijoje, Operos dainavimo katedroje.
2011–2012 m. stažavosi Miunchene.
2013 m. mokėsi Hamburge, dalyvavo A.Dvoržako konkurse Prahoje.
Tebesimoko pas prof. Aleksejų Gusevą Milane.
