– Kada supratote, kad muzika yra tai, ką norite veikti gyvenime?

– Supratau galintis kurti muziką dar vaikystėje. Man buvo vienuolika, tėvai turėjo sporto klubą, restorane stovėjo pianinas. Aš juo grodavau iš klausos. Kartą, man taip žaidžiant tuo pianinu, restorane pietavo tėvų draugas, kuris pasakė: "Iš jo gali šis tas išeiti, galiu pamokyti groti." Taip ir padarėme.

– Gal šeimoje yra daugiau muzikos profesionalų?

– Jie nėra muzikantai, tačiau užaugau apsuptas muzikos, ji visuomet skambėjo namuose. Mano tėvai, brolis itin mėgo džiazą. Man patinka įvairi muzika, tačiau būtent vėlyvo septintojo – ankstyvo aštuntojo dešimtmečių džiazas ir fankas įstrigo giliau.

– Ar šeima pritarė profesijos pasirinkimui? Juk pasitaiko, kai meno kelias laikomas nerimta profesija...

– Na, tai nebuvo toks sprendimas, kai tiesiog vieną dieną atsibudęs tariau: "Mama, tėti, aš būsiu muzikantas." Jie žinojo, kad tai mano aistra, jutau, kad turėsiu jų palaikymą. Tėvai niekuomet nevertė manęs ko nors daryti, pavyzdžiui, studijuoti universitete. Tiesą sakant, buvau išmestas iš universiteto už blogą elgesį. Studijavau anglų kalbą, muziką ir medijas, o anuomet, 1995-aisiais, muzika buvo klasikinė, tradicinė. Kadangi prieš tai muzikos nesimokiau, negalėjau skaityti natų taip puikiai, kaip kiti klasėje. Jie mokėjo groti antrais instrumentais, aš – tik pianinu. Nelabai pritapau prie tų, kurie pianinu groti mokėsi nuo ketverių metų ir grojo L.van Beethoveną, o aš tiesiog improvizuodavau.

– Ar augant buvo muzikantų, kuriuos galėtumėte pavadinti savo dievukais?

– Taip, vienas jų šiemet kaip atvyko į "Kaunas Jazz" festivalį – tai Bobas Jamesas, vienas mano mėgstamiausių pianistų. Labiausiai man patiko amerikietiškas džiazas bei fankas. Taigi, žavėjausi Chicku Corea, Jeffu Lorberiu, George'u Duke'u, Joe Sample'u, Herbie Hancocku, Stanley Clarke'u, klausiau džiazo fusion įrašų.

– O su kokiu muzikantu šiandien labiausiai norėtumėte kartu groti?

– Galėčiau išvardyti daug muzikantų, kurių, deja, jau nebėra su mumis. Pavyzdžiui, klavišinių virtuozą George'ą Duke'ą ar Al Jarreau, kurį keletą kartų turėjau garbės sutikti per karjeros metus, jis mane labai stipriai įkvėpė muzikine prasme. Kalbant apie tuos, kurie gyvi, George'as Bensonas – vienas mano numylėtinių. Greičiausiai tai būtų kažkuris iš tų vyrukų, labai norėtųsi iš arti pamatyti, kaip jie dirba. Nors greičiausiai būtų be proto baisu groti kartu, kadangi jie tokie geri.

– Džiazas visuomet patiko labiau negu kiti muzikiniai žanrai?

– Manau, reikėtų sakyti džiazas, fusion ir fankas labiau negu visiškai tradicinis džiazas, kurį atradau būdamas jau kiek vyresnis. Kai buvau aštuoniolikos, pradėjo veikti puikus vietinis universitetas, kuriame ir pradėjau studijas. Ten buvo vienas mokytojas, džiazo pianistas, kuris vesdavo valandos trukmės pamokas. Anuomet dirbau biurų valytoju, nelabai turėjau pinigų. Tad šiaip ne taip sukrapštydavau vienai pamokai per mėnesį. Jis mano situaciją suprato ir norėjo kuo daugiau mane išmokyti. Taigi per tą valandą jis mane tiesiog užbombarduodavo informacija, duodavo daugybę namų darbų kitam mėnesiui. Greičiausiai tie šeši mėnesiai taip besimokant ir buvo vienintelė džiazo teorija, vėliau jau ėjau savuoju keliu savarankiškai.

– Ar kada nors eksperimentavote su kitais instrumentais, išskyrus klavišinius?

– Iš esmės buvo tik klavišiniai. Kai dėl blogo elgesio turėjau palikti universitetą, turėjau ieškotis darbo. Anuomet muzikiniai universitetai buvo labai brangūs arba toli nuo ten, kur gyvenome, tad neturėjau pasirinkimo. Nors dirbau nuo septyniolikos, tuo pat metu domėjausi, kaip gimsta muzika, darbu studijoje. Mano brolis, vyresnis dešimčia metų, pats negrojo, bet rašė diplominį darbą, susijusi su muzikos kūrimu. Tuomet buvau tik šešiolikos, bet eidavau į jo paskaitas ir tiesiog sėdėdavau kartu. Galima sakyti, kad buvau pirmiausia prodiuseris, o paskui pianistas, ilgą laiką daugiau kūriau muzikos įrašus kitiems žmonėms, užuot grojęs pats. Nuo devyniolikos iki gal dvidešimt penkerių kūriau šokių, hauso muzikos įrašus kitiems instrumentalistams.

Per pastaruosius šešerius ar septynerius metus koncertavau visur, pradedant Vemblio ar O2 arenomis, kuriose susirenka 50–60 tūkst. žmonių, iki klubų ir barų su 50 žiūrovų.

– Rengiate pasirodymus įvairiose erdvėse – nuo klubų ir restoranų iki didžiulių arenų. Galbūt kuriuos nors pasirodymus mėgstate labiau?

– Per pastaruosius šešerius ar septynerius metus koncertavau visur, pradedant Vemblio ar O2 arenomis, kuriose susirenka 50–60 tūkst. žmonių, iki klubų ir barų su 50 žiūrovų. Akivaizdu, skirtumai didžiuliai. Tiesą sakant, drąsiau groti didžiulėje arenoje negu mažoje patalpoje, kai matai visus, o jie iš arti mano tave. Ypač sunku, jei nejauti iš žiūrovų grįžtamojo ryšio, juk muzikantai, menininkai – iš prigimties gan jautrūs žmonės, norintys savo darbo įvertinimo. Bet per šiuos metus turbūt įdomiausia buvo koncertuoti didžiuosiuose renginiuose. Štai tokiose arenose kaip O2 ar Vemblis Londone, kur scena didžiulė ir įrengta aukštai, galingos šviesos, paskui yra didžiulis tarpas iki pirmųjų eilių, kurios tęsiasi pusę mylios, – negali matyti nė vieno žiūrovo veido. O štai "Pizza Express" džiazo klube Londone, kuriame grojame, mano pianiną nuo žiūrovo, sėdinčio ir valgančio picą, skiria mažo restorano stalelio ilgio atstumas. Tai skirtingos patirtys.

– Nemažai atlikėjų atskleidžia ne tik savo karjeros pranašumus, bet ir trūkumus, pavyzdžiui, trūksta laiko asmeniniam gyvenimui dėl nuolatinių kelionių. Gal ir jums tenka susidurti su šia problema?

– Nuolatinis keliavimas gali būti kiek chaotiškas, neturėdamas nuolatinės gyvenamosios vietos gali pasijusti kiek izoliuotas. Namų gyvenimas yra labai subalansuotas ir stabilus, stipriai skiriasi tai, ką išgyveni būdamas kelyje ir būdamas namuose. Tenka persiorientuoti iš buvimo menininku į buvimą namuose: po turo tiesiog nusiprausti, sukrauti drabužius į skalbyklę ir eiti tvarkytis. Kai ką tik koncertavai tūkstančiams žmonių ir tai yra didžiausias malonumas pasaulyje, nelengva daryti tuos nuobodžius dalykus. Visuomet būna kelių dienų persidengimas, kol vėl grįžti į šeiminio gyvenimo stabilumą. Ir kuo vyresnis daraisi, tuo labiau tai juntama.

– Pramogų versle neretai pasitaiko kurioziškų, juokingų situacijų. Gal tokių pasitaikę ir jums?

– Taip, tikrai nutinka. Kartą, prieš šešerius ar septynerius metus, koncertavome Šiaurės Kipre su popdainininke Anastacia. Beje, koncertuoti turėjome mafijos valdomame didžiuliame viešbutyje, tad, nors su mumis elgėsi gražiai, buvo kiek nejauku. Taigi, turėjome koncertuoti antrą nakties ant jūros kranto. Viskas gražu, laukiame Anastacios su grupe prie scenos, nes, vos jai atvykus, iškart turėjome pradėti pasirodymą. Laukia koks tūkstantis žiūrovų, viešbutis – viršuje ant kalno, matome, kaip nuo jo atvažiuoja dainininkės automobilis, ji išlipa, pasipila fotografų blykstės ir... staiga dingsta elektra visame viešbutyje! Muzika nutyla, stoja visiška tamsa, liekame tik su žvaigždėmis, mėnesiena ir tūkstančiu žmonių. Anastacia, spėjusi žengti vos žingsnį nuo automobilio, sėda į jį, užtrenkia dureles ir važiuoja atgal. Nežinojome, ar koncertas įvyks, bet po pusvalandžio elektra atsirado, dainininkė sugrįžo, pasirodymas įvyko, nors ir grojome tik pusvalandį. Viskas baigėsi sėkmingai, akimirką buvo kiek baisoka. Tačiau niekada nepasitaikė, kad tokios istorijos pasibaigtų blogai, vienaip ar kitaip sugebėdavome susitvarkyti, kad pasirodymas įvyktų.

– Kas labiausiai patinka jūsų darbe?

– Karjerą pradėjau nuo muzikavimo studijoje, prodiusuodamas ir kurdamas dainas. Tuomet jausdavausi labiausiai pakylėtas, kai šios skambėdavo nuostabiai. Bet dabar tai pasikeitė, ir nors pastaroji dalis man taip pat labai patinka, naujas atradimas meninėje veikloje – jausmas ant scenos būnant puikių grupių dalimi, grojimas su gerais muzikantais. Tai ne tik bendruomeniškumo jausmas, o kažkas gilesnio. Toks neverbalinis bendravimas, kai kartu atliekate geriausia, ką galite, ko mokėtės metų metais, visi drauge. Gal skamba banaliai, bet tai kažkas magiško, ir dabar tai šauniausias dalykas mano darbe. Vien tas faktas, kad būni kelyje su muzikantais, kurie 99 proc. atvejų yra šauniausi ir linksmiausi žmonės pasaulyje, – fantastiškas. Nors dirbame, jausmas visuomet toks, lyg atostogautume su draugais.

– Tai pirmoji Jūsų viešnagė Lietuvoje. Ar teko ką nors girdėti apie mūsų šalį?

– Šiek tiek apie Lietuvą girdėjau, kalbėjomės apie šalį ir skrydžio metu. Žinau, kad šie metai jums jubiliejiniai. Valstybės atkūrimo šimtmečio proga buvau Lietuvai siuntęs ir vaizdo pasveikinimą. Žinau, kad tai svarbūs metai ir džiaugiuosi, kad galime būti maža šventinių metų renginių dalimi.

Galimybė: tokio kalibro muzikantai Lietuvos regionus aplanko išties nedažnai – "Kaunas Jazz" buvo puiki proga išgirsti nuo Mozambiko iki Australijos gastroliavusį, su Dave’u Kozu, Geraldu Albrightu ir kitomis garsenybėmis grojusį muzikantą.

Apie Oli Silką

• Oli Silkas – britų kompozitorius, muzikos prodiuseris, pianistas.

• Muzikinę karjerą pradėjo kurdamas ir įrašydamas muziką džiazo fanko duete "Sugar & Silk" devintojo dešimtmečio pabaigoje.

• Solinę karjerą pradėjo 2006 m. debiutiniu albumu "So many Ways".

• 2006 m. O.Silkas buvo "Smooth Jazz News" žurnalo įvardytas Metų debiutantu.

• Šiuo metu O.Silkas yra išleidęs penkis solinius albumus.

• Kone dešimt melodijų pateko į populiariausių Jungtinėse Valstijose "smooth" džiazo kūrinių dešimtuką.

• 2010 m. Amerikos "Smooth Jazz" apdovanojimuose nominuotas Tarptautiniu Metų atlikėju.

• Melodingą, švelnų, įsimenantį džiazą kuriantis muzikantas yra pasižymėjęs kaip prodiuseris, kuravęs ne vieno tarptautinio džiazo festivalio programą, sukūręs muzikos populiariems TV šou (tarp jų – JAV eterio karalienės Oprah Winfrey laidai).

Garsais užlies šešis miestus

Džiazo garsais ir gera nuotaika festivalis šįmet užlies šešis Lietuvos miestus – jo koncertai vyks Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, Jurbarke, Elektrėnuose ir Palangoje.

Koncertai prasidės dar balandžio 20-ąją – tą dieną Panevėžio muzikiniame teatre koncertuos žymus britų pianistas Oli Silkas su savo grupe, rašoma pranešime spaudai.

Šiuo pasirodymu jis pradės trijų dienų „Kaunas Jazz“ turą – balandžio 21-ąją gros Palangos klube „Vandenis“, o balandžio 22-ąją – šalia Kauno, Raudondvario dvaro Menų inkubatoriuje.

Praėjusio amžiaus pabaigoje Oli Silkas pradėjo kurti muziką kaip džiazo ir fanko dueto „Sugar and Silk“ narys. Grupės muzikai pasiekus daugybę ausų Europoje, 2006-aisiais Oli pradėjo solinę karjerą ir nuo to laiko nebesidairo atgal. Jo diskografijoje – jau penki soliniai albumai ir kone dešimt melodijų, patekusių į populiariausių Jungtinėse Valstijose „smooth“ džiazo kūrinių dešimtuką.

Melodingą, įsimenantį džiazą kuriantis muzikantas yra pasižymėjęs kaip prodiuseris, kuravęs ne vieno tarptautinio džiazo festivalio programą, sukūręs muzikos populiariems TV šou (tarp jų – JAV eterio karalienės Oprah Winfrey laidai). Nuo Mozambiko iki Australijos gastroliavęs, su Dave'u Kozu, Geraldu Albrightu ir kitomis garsenybėmis grojęs muzikantas į Lietuvą atvyksta su grupe, kurioje groja žinomi scenos profesionalai. Tarp jų – ir garsios grupės „Simply Red“ bei „Kaunas Jazz“ žiūrovus pakerėjusio kolektyvo „Incognito“ nariai. Tokio kalibro muzikantai Palangos kurortą ir Panevėžį aplanko išties nedažnai.

Perkusininko Zoharo Fresco trio

Balandžio 29-osios popietę Jurbarko parodų ir koncertų salėje, o vakare – Elektrėnų kultūros centre koncertuos svečiai iš Izraelio – perkusininko Zoharo Fresco trio.

Senovinio instrumento, daugiau nei prieš tris tūkstantmečius Artimuosiuose Rytuose sukurto „tof miriam“ virtuozas keliauja po visą pasaulį, koncertuodamas ir bendradarbiaudamas su garsiais džiazo muzikantais – tarp jų ir lenku Leszeku Mozdzeriu ir švedu Larsu Danielssonu. Unikalią muzikinę kalbą išgirsti kviečiantis menininkas su savo bendražygiais pakvies pasinerti į muzikos, kurią Lietuvoje tikrai išgirsi ne kasdien, garsus.

Balandžio 27-ąją ir 28-ąją festivalio koncertai, kaip įprasta, vyks Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje. Balandžio 27-ąją į sceną kils „Kaunas Jazz“ publikos jau pasiilgtas mūsų šalies džiazo gigantas Petras Vyšniauskas – žymiausias šalies saksofonininkas scenoje šįkart pasirodys su festivalyje jau savo polėkį ir energiją įrodžiusia prancūzų grupe „Mezcal Jazz Unit“. Antroje koncerto dalyje pasirodys Bobas Jamesas – JAV džiazo veteranas, dviejų „Grammy“ apdovanojimų laimėtojas, grupės „Fourplay“ įkūrėjas, kurio muzika padarė didelę įtaką ir hiphopo žanrui.

Petras Vyšniauskas/Organizatorių nuotr.

Jo karjera trunka daugiau nei penkis dešimtmečius – dar 1965-aisiais jis muzikavo su legendiniu Chetu Bakeriu, vėliau pasižymėjo projektais su Davidu Sanbornu, Ronu Carteriu, Keiko Matsui, Earlu Klughu ir kitais skirtingų kartų džiazo talentais. Reikšminga jo karjeros dalis susijusi su „Fourplay“ - 1991-aisiais suburta, iki šiol gyvuojančia grupe, vadinama vienu populiariausių visų laikų „smooth“ džiazo kolektyvų. Pats Bobas Jamesas vadinamas vienu šio žanro pradininkų.

Frontą laikys Leonidas Šinkarenko

Balandžio 28-ąją Lietuvos džiazo frontą laikys bosistas Leonidas Šinkarenko su grupe „Jazz 4 N”. Antrojoje vakaro dalyje estafetę perims Jacobas Karlzonas. Daugiau nei dešimt solinių albumų įrašęs, kelių dešimčių kitų artistų plokštelių įrašuose dalyvavęs pianistas Švedijos radijo yra paskelbtas šios šalies metų džiazo muzikantu. Talentingas improvizuotojas ir kompozitorius taip pat žinomas kaip ilgametis „Kaunas Jazz“ viešėjusios dainininkės Viktorios Tolstoy muzikinis partneris. Jo kūryboje drąsiai flirtuoja džiazas, elektronika, rokas, o 2016-aisiais pasirodžiusį albumą „Now“ pats Jacobas vadina melancholiška šokių muzika.

Naktimis „Kaunas Jazz“ garsai persikels į klubinę erdvę – šįmet šie iki paryčių vykstantys koncertai bus rengiami klube „Renginių Oazė“.

Balandžio 27-ąją čia pasirodys „Helsinki–Cotonou Ensemble“ – Benino ir Suomijos muzikantų grupė, debiutavusi 2012-aisiais ir jau išleidusi tris kritikų puikiai įvertintus albumus. Anot jų, grupės muzika skamba kaip kažkas per vidurį tarp legendinio Afrikos muzikanto Felos Kuti ir žinomos JAV grupės „Snarky Puppy“.

Fanką, džiazą, soulą ir afrikietiškus ritualinių apeigų ritmus savo kūryboje derinanti grupė garsėja ugningais pasirodymais – o kauniečiai gali tikėtis ir premjerų, nes į festivalį grupė atvyks su šviežutėliu, balandį išleidžiamu ketvirtuoju albumu.

Balandžio 28-ąją klubo sceną drebins „Rohey“ – pastarųjų poros metų Norvegijos scenos atradimas, kvartetas, kuriam vadovauja charizmatiška vokalistė Rohey Taalah. Tai XXI amžiaus šviežumo kupina muzika, supinta iš fanko, džiazo ir soulo siūlų. Debiutinį grupės albumą „A Million Things“ pernai išleido leidykla „Jazzland“ – Bugge Wesseltofto, Beady Belle ir kitų žinomų, savitai mąstančių norvegų muzikantų namai. Tikriems melomanams geresnės rekomendacijos ir nereikia – nuoširdumo, sielos ir energijos kupina muzika tikrai sužavės kiekvieną, kas šią šeštadienio naktį pasirinks linksmintis Kaune.

Arčiau miesto širdies

Festivalio lankytojų laukia ir daugiau naujienų – tradicija jau tapę koncertai po atviru dangumi dėl Vienybės aikštės rekonstrukcijos šįmet kraustysis dar arčiau miesto širdies, į erdvę greta Laisvės alėjos centre esančio fontano.

Čia ir kitose festivalio erdvėse vyksiančių koncertų programa bus paskelbta artimiausiu metu.

Kaip jau pranešta anksčiau, balandžio 30-ąją „Kaunas Jazz“ koncertuos garsi britų dainininkė Laura Mvula – šis koncertas bus skirtas Tarptautinei džiazo dienai.

Be to, jau dabar paskelbta, kad vasarą „Kaunas Jazz“ surengs išskirtinį koncertą sostinėje – liepos 8-ąją LDK Valdovų rūmuose koncertuos populiariausias pasaulyje džiazo vokalistas, JAV žvaigždė Gregory Porteris.