Vokiečių žurnalistas Oliveris Lück'as, rašantis knygą apie į jūrą buteliuose išmestus laiškus, susidomėjo lietuvio Vytauto istorija. Nesitikėdamas jokio viešumo priklausomybę nuo narkotikų turintis lietuvis tokį laišką adresavo savo mamai.

Pakeleivis – tik šuo

Žurnalistas O.Lück'as savo šalyje išgarsėjo parašęs knygą po 20 mėnesių trukusios kelionės.

2008–2009 metais jis apie 5 tūkst. kilometrų nuvažiavo Europos keliais. Savo mėlynu "Volkswagen" autobusiuku vokietis aplankė 26 šalis. Vienintelis jo pakeleivis buvo šuo Locke'as.

Šios kelionės metu vokietis buvo užsukęs ir į Latvijos pajūrį.

Čia atokiame pajūrio kaime netoli Lietuvos O.Lück'as susipažino su pagyvenusia vietos gyventoja Biruta.

Moteris kolekcionavo jūros išmetamus daiktus, tarp kurių buvo ir apie 40 laiškų, rastų į krantą išmestuose buteliuose. Jie Latvijos pajūrį pasiekė iš visos Europos.

Biruta tapo pirmosios O.Lück'o knygos, kurioje kalbama apie 26 žmones iš 26 šalių, heroje.

Laukia atsakymų iš jūros

Susitikimas su šia moterimi žurnalistui buvo lemtingas.

Latvė niekada nė nemėgino rašyti atsakymų rastųjų laiškų autoriams. Vokietis pabandė rasti tokiu neįprastu būdu žinią siuntusius žmones.

Vienas jų, Tomas iš Riugeno salos, atsakė žurnalistui ir papasakojo apie savo hobį – siųsti laiškus buteliuose ir laukti atsakymų.

Iš 150 žinučių atsiliepė 30 žmonių. Vienas iš jų – Mogensas Kristensenas, gyvenantis Bornholmo saloje Danijoje.

Pernai rudenį O.Lück'as jį aplankė. Paaiškėjo, kad M.Kristensenas laiškus buteliuose randa jau nuo 1971 metų.

Taip žurnalistui gimė mintis parašyti dar vieną knygą, šį kartą – apie laiškus jūros paštu pasiuntusius žmones.

Jūra suvienijo nepažįstamuosius

Autorius jau rado 12 įdomių žmonių, kurie siuntė arba rado laiškus buteliuose Baltijos jūroje. Visus juos sieja ta pati jūra.

O.Lück'as ketina susitikti su visais šiais žmonėmis ir sukurti žodinius jų portretus. Latvė Biruta taps pradiniu šio pasakojimo tašku.

Vokiečių žurnalistas ketina labiau įsigilinti į laiškų autorių gyvenimus.

Jis jau žino, kad knygos herojais taps Tomas iš Riugeno, Mogensas ir Danijos, žvejys Arnas iš Švedijos, mokytoja Murielė iš Nyderlandų ir mergaitė Sara iš Kopenhagos.

Visiškai skirtingus žmones knygoje sies romantiška laiško butelyje idėja.

Knyga bus išleista 2016 metų balandį leidykloje "Rowohlt".

Laiškas pravirkdė latvę

Pastarąjį kartą lankydamasis Latvijoje O.Lück'as sužinojo, kad garbaus amžiaus Biruta nebegyvena pajūrio name. Moteris persikėlė į Liepoją.

Šios viešnagės metu žurnalistas išgirdo dar vieną istoriją, kuri jį labai sujaudino.

Apie lietuvio Vytauto laišką, rastą Latvijos pajūryje, vokietis perskaitė vietos laikraštyje. Šią sukrečiančią istoriją aprašė ir dienraštis „Klaipėda“.

Pernai liepos mėnesį Latvijos paplūdimyje šalia Liepojos vietos gyventoja aptiko užkimštą šampano butelį, apaugusį jūros kriauklėmis.

Moteris jį atidarė ir viduje rado laišką, kuris ją sujaudino ir pravirkdė. Lietuvis prisiekė savo mamai niekada nebevartosiąs heroino.

Nežino nei pavardės, nei adreso

Pieštuku primarginti trys mokyklinio sąsiuvinio puslapiai atskleidė suaugusio vyro troškimą gyventi blaiviai.

Laiške nenurodoma autoriaus pavardė, nežinomas šio žmogaus amžius. Vyras neįvardija ir mamos adreso, net kuriame mieste ar kaime gimdytoja gyvena. Žinomas tik rašiusiojo vardas – Vytautas.

Kadangi nuo Palangos tilto bei molų Klaipėdoje į jūrą žmonių nusviedžiami buteliai su laiškais dažniausiai bangų išmetami Liepojos paplūdimyje, galima tik spėti, kad lietuvis savo širdies šauksmą švystelėjo į Baltiją kažkur Lietuvos pajūryje.

Veikiausiai jis yra klaipėdietis, nes mini lankęsis Priklausomybės ligų centre, o toks yra Klaipėdoje.

"Mama, ačiū, kad atvedei mane į gyvenimą. Aš šiandieną, išėjęs iš priklausomybės ligų centro, supratau, kur yra gyvenimo vertybės. Aš esu stiprus ir pažadu tau, kad nuo šios dienos – 2014 metų liepos 4 – aš niekada nebenoriu vartoti heroino. Tebūnie, kad aš jau turiu tą priklausomybę ir esu vadinamas narkomanu (kalba netaisyta – aut. pastaba)", – prisipažino mamai ir sau pačiam Vytautas.

Toliau jis paaiškino norįs likti anonimu, matyt, suvokdamas, kad vieną dieną kas nors gali rasti ir perskaityti jo laišką.

Tądien kai kas pasikeitė?

Lietuvis tikėjosi, jog tada, kai kas nors atkimš butelį, jis jau bus kitas žmogus, pamiršęs vargus dėl priklausomybės nuo kvaišalų.

Vytautas pripažino, kad iki tos akimirkos, kai rašė laišką, tik naikino save, bet kelis kartus vis kitais žodžiais tikino esąs stiprus ir kupinas ryžto nugalėti. Jam gražus pasaulis, jis nori būti tarp šviesių, besišypsančių žmonių.

"Bus labai sunku ir fiziškai, ir morališkai. Žmonės juoksis, nenorės, kad atsistočiau. Bet man nesvarbu, aš turiu tave, tą pačią, su kuria kovojome kartu. Mes nugalėsime šitą kovą kartu... Su didele meile. Vytautas 2014 07 04", – viltingai laišką baigė lietuvis.

Akivaizdu, kad liepos 4-ąją kai kas atsitiko. Būtent po apsilankymo Priklausomybės ligų centre jis prisiekė sau ir mamai, kad atsisako heroino.

Vokiečių žurnalistas norėtų susisiekti su šiuo lietuviu ir paklausti, ar šis sutiktų tapti jo knygos personažu.

Po straipsnio dienraštyje „Klaipėda“ nei Vytautas, nei jo mama neatsiliepė, tad iki šiol šio žmogaus likimas redakcijai nėra žinomas.

Galbūt Vytautui pasisekė tapti blaiviu žmogumi ir jis norėtų pasidalyti savo patirtimi.

O jeigu jam pritrūko valios tai padaryti, susitikimas su O.Lück'u bei uostamiesčio žurnalistais galėtų tapti dar vienu postūmiu naujam gyvenimui.

Pokalbis su Vytauto mama būtų vertinga žinia kitiems panašaus likimo žmonėms.