„Saulės ir jūros“ rodymas Kaune kelia ypatingą jaudulį – tai miestas, kuriame augau ir dar paauglystėje patyriau esminius pasaulėvaizdžio virsmus. Gyvenau ir dirbau čia ir po studijų Vilniuje bei Pekine, negalėdama išsivaduoti iš prieraišumo. Kauno fotografijos mokykloje sutikau Rugilę, o kavinėje „Suflerio būdelė“ – Liną. Simboliška, kad apsisukus gyvenimo ir kūrybos ratui, sugrįžtama į pradžių pradžią, be kurios nebūtų ir šio kūrinio“, – apie „Saulės ir jūros“ rodymo Kaune reikšmę ir menininkių trijulės pažintį pasakojo kūrinio libreto autorė Vaiva Grainytė.

2019 m. „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje įvertinta menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės „Saulė ir jūra“ per pastaruosius metus buvo rodyta 26 šalyse ir visur žiūrovus stebino savo neįprasta forma. Šiuolaikinės operos scena kūrinyje – dirbtinis paplūdimys, kuriame atlikėjai dainuoja gulėdami. Švelnios melancholijos, ironijos ir gyvenimo trapumo nuojautų įkrautą kūrinį žiūrovai stebi iš viršaus – iš saulės perspektyvos. Tiesa, pavadinime minima saulė ir jūra tėra menamos, jas išduoda nebent pliažo poilsiautojų kremai nuo saulės, šlapi plaukai ar drėgna oda.

E. Levin nuotr. 

Saulę su klasės draugėmis, pamenu, esame gaudžiusios prie Lampėdžių karjero, tik tame paplūdimyje niekas nedainavo.

Pagrindinius kūrinio atributus, pasak „Saulės ir jūros“ režisierės ir scenografės R. Barzdžiukaitės, ji savaip jaukinosi dar gyvendama Kaune: „Kai vaikystėje gyvenau Kalniečių mikrorajone, devintame aukšte, ir langai dar neizoliuodavo nuo gatvės triukšmų taip gerai, kaip dabar, pamenu, kad vakarais prieš užmiegant įsivaizduodavau, kad tai ne automobiliai važiuoja, o jūra ošia. Ir būdavo užmigti ramu.“ Rugilė pasakojo, kad net rakursas iš aukštai – jos sena komforto zona, mat nemėgusi eiti į kiemą, mieliau akį ten užmesdavo iš balkono. „O saulę su klasės draugėmis, pamenu, esame gaudžiusios prie Lampėdžių karjero, tik tame paplūdimyje niekas nedainavo“, – papildė R. Barzdžiukaitė.

E. Levin nuotr. 

Išskirtinė „Saulės ir jūros“ rodymo sąlyga – specifinė erdvės architektūra. Per kelis aukštus balkonu iš vidaus apjuostas BLC verslo centras žiūrėjimo iš viršaus patirčiai tinka idealiai. Prie Kauno Vienybės aikštės stovinčio pastato istorija siekia 1975 m., kai čia buvo pastatytas „Miestprojektas“ (Miestų projektavimo instituto rūmai).

Vienybės aikštėje augantys medžiai buvo mano žaidimų aikštelė.

Kūrinio kompozitorei L. Lapelytei ši vieta ypatingai artima: „baigusi tuometinį Kauno politechnikos institutą čia dirbo mano mama. Popietes leisdavau elektros projektavimo kabinete prie braižymo lentos, gerai žinojau valgyklų meniu, Vienybės aikštėje augantys medžiai buvo mano žaidimų aikštelė. Vietoje, kur įsikurs „Saulės ir jūros“ paplūdimys, vykdavo Kalėdų šventė, čia rateliu sukdavosi instituto darbuotojų vaikai. Kiek siurrealu sugrįžti su kito žanro Kalėdų „eglute“, bet labai laukiu šio įvykio“, – pasakojo Lina, kurią papildė Rugilė, prasitardama, jog galimai kartu sukosi tose pačiose „eglutėse“, mat „Miestprojekto“ pastate darbavosi ir jos tėtis.

E. Levin nuotr. 

2004 m. po pastato rekonstrukcijos buvęs „Miestprojektas“ tapo BLC verslo centru, kurio per kelis aukštus balkonais apjuostame vestibiulyje „Saulė ir jūra“ bus rodoma 2024 m. vasario 14–18 dienomis.

„Auksiniu liūtu“ 2019 m. Venecijos bienalėje apdovanota opera gruodžio 9–11 dienomis sostinėje darsyk suskambės lietuviškai, o gruodžio 8 dieną bus atliekama angliškai. Į šios dienos pasirodymus atvyksta tarptautinė atlikėjų trupė. Su ja per pastaruosius metus „Saulė ir jūra“ keliavo į Briuselį, Roterdamą, Reikjaviką, Londoną, Helsinkį, Vysbadeną, Jeruzalę, Barseloną, Porto ir Lisaboną. Iš viso kūrinys jau skambėjo 25 miestuose, 18-oje šalių.

Šįkart į Lietuvą kūrinys grįžta po trumpesnės pertraukos. Pernai „Saulė ir jūra“ Vilniuje parodyta praėjus dviem metam po prestižinio įvertinimo ir ketveriems po premjeros Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“.

„Dėl koronaviruso pandemijos ir intensyvių kelionių po pasaulį užtrukome kūrinį parvežti namo. Praėjusį gruodį žiūrovų Lietuvoje parodytas ypatingas dėmesys mus nepaprastai sujaudino ir paskatino ieškoti galimybių kaip galima greičiau į operą pakviesti tuos, kuriems nepavyko jos pamatyti. Galų gale, šis nenuspėjamas laikas moko džiaugtis labai trapiomis dabarties akimirkomis ir stengtis nieko neatidėlioti“, – apie kūrinio rodymą Vilniuje sako autorės.

Apie žmogaus ir Žemės nuovargį operoje-performanse dainuojantys poilsiautojai guli dirbtiniame paplūdimyje, kuris šiemet ir vėl bus supiltas buvusiame Vilniaus taksi parke. Ypatingos architektūros statinyje žiūrovai gali judėti po aštuonių aukštų serpantiną ir stebėti veiksmą paplūdimyje iš viršaus – tarsi iš saulės perspektyvos. Pasak „Saulės ir jūros“ organizatorių, tai vienintelė tokia erdvė, kurioje teko surengti pasirodymus, kai žiūrovas gali keisti ne tik savo stebėjimo vietą, bet ir matomo paplūdimio mastelį – tai priartėdamas, tai nutoldamas.

Gruodžio 15–22 dienomis Vilniuje rodytą kūrinį pamatė per dešimt tūkstančių žiūrovų, tarp kurių – svarbiausi valstybės vadovai ir visuomenininkai.

Meninininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera Vilniuje sulaukė ypatingo susidomėjimo. Pirmieji bilietai į „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje įvertintą ir tarptautinę publiką sužavėjusį kūrinį buvo išpirkti per parą, o į papildomus rodymus – vos per keliolika minučių. Į saulėtą dainuojančių poilsiautojų paplūdimį renginio dalyviai sostinėje žvelgė iš aštuonių aukštų buvusio taksi parko serpantino. Išankstinėje peržiūroje apsilankęs Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius džiaugėsi, kad ši vieta kūriniui suteikė papildomų atspalvių.

Mintimis apie tai, kaip opera-performansas transformuoja erdvinį mąstymą pasidalino ir kultūros ministras Simonas Kairys. „Bandžiau pasivaikščioti nuo paties žemiausio aukšto iki paties aukščiausio, garsas juose buvo puikus, jau nekalbant apie vizualinį įspūdį. Tokias erdves rasti yra iššūkis. Tai vienas iš žavingiausių dalykų. Matant įvairių menų sintezę vienoje vietoje tas įspūdis visuomet aštresnis ir gilesnis“, – sakė S. Kairys, pridurdamas, kad šis kūrinys neišvengiamai skatina galvoti, ar erdvės kuriose lankaisi ir jų architektūra tiktų „Saulės ir jūros“ rodymui.

Išskirtinės vietos kuriamą įspūdį pabrėžė ir menotyrininkė, kuratorė Laima Kreivytė: „Klausydama operos nuo jos premjeros Nacionalinėje dailės galerijoje iki Venecijos bienalės, šiame taksi parke supratau, kad iš tikrųjų mes esame viena planeta, kad sukamės vienoje orbitoje. Tai čia taip gražiai erdviškai išsisprendė – viskas išsisuka ir išvingiuoja, kaip ir gyvenimas, kaip ir Žemė, kaip ir mes – čia pat, bet ir viršuje“.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate neseniai paskelbta menotyrininkė Agnė Narušytė sakė pirmą kartą šio kūrinio klausanti lietuviškai, o tai padėjo suvokti teksto gylį. „Klausydamas supranti, kad per buitį tie dainuojantys žmonės prieina prie egzistencinių ir globalių klausimų, o mes, žiūrėdami į juos iš dieviškų aukštybių su jais susikalbame“, – mintimis dalinosi A. Narušytė.

Apie klimato kaitą, trapią kasdienybę ir visuotinį nuovargį skatinantis susimąstyti kūrinys sužavėjo ir verslininką, visuomenės veikėją Vladą Lašą, kuris kartu su žmona Audrone Lašiene visai neseniai grįžo iš ekspedicijos Antarktidoje. „Įspūdį daro, kaip žmonija vis dėlto sugeba apsaugoti Antarktidą, kiek yra valstybinių susitarimų, kad esama žemyno padėtis būtų kuo mažiau keičiama, tiriama, bet nenaudojama komerciniais ar karo tikslais. Visgi, net ir nenuvykus į Antarktidą, bet pažiūrėjus šį kūrinį kyla daug minčių, skatinančių pagalvoti apie tai, ką turime čia šalia ir ką reikėtų žymiai labiau vertinti, nes to gali mūsų vaikams ar anūkams nebelikti“, – įspūdžiu apie įtaigiai idiliškame vasaros vaizdinyje užkoduotą žinutę dalinosi V. Lašas. Jam pritardama A. Lašienė pridūrė: „Antarktidoje po dviem kilometrais ledo yra tropinių miškų ir gyvūnų liekanų. Mokslininkai sako, kad ledui ištirpus Antarktidai dėl to nieko neatsitiks, atsitiks mums. Kalba eina ne apie Antarktidos išsaugojimą, bet apie mūsų pačių išlikimą“.

Įspūdis fantastiškas. Čia yra visko – ir liūdesio, ir įtampos, ir humoro. Per tą valandą yra proga susimąstyti apie klimato kaitą, apie fundamentalius dalykus.

„Saulės ir jūros“ Vilniuje nepraleido ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.

„Įspūdis fantastiškas. Čia yra visko – ir liūdesio, ir įtampos, ir humoro. Per tą valandą yra proga susimąstyti apie klimato kaitą, apie fundamentalius dalykus, ko paprastai per tokį trumpą laiką nespėji padaryti. Kūrėjų sumanymas – išskirtinis. Labai džiaugiuosi, kad turime tokias menininkes“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen. Džiaugdamasi, kad ir Lietuvos meno gerbėjai turėjo galimybę pamatyti pasisekimo Venecijos bienalėje bei kitose šalyse sulaukusią operą, Premjerė I. Šimonytė taip pat pasidalino savo mintimis: „Opera įspūdinga! Linkiu visai komandai didelės sėkmės kuriant šalį garsinančius projektus ir ateityje“.

Valandą kūrinį žiūrėjęs profesorius V. Landsbergis po jo prasitarė: „Labai daug įspūdžių. Tai labai filosofinis veikalas. Aišku, tai yra gyvenimo džiaugsmas – ir labai trumpalaikis, ir amžinas tuo pačiu. Gali sau galvoti, ar tas juodas šuo prisukamas, ar tikras“, – apie matytą veiksmą kūrinio paplūdimyje sakė V. Landsbergis.

2022-aisiais ir toliau tęsis tarptautinės operos-performanso gastrolės. Kūrinį planuojama rodyti Belgijoje, Olandijoje, Islandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Prancūzijoje, Ispanijoje.