Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinis direktorius prof. habil. dr. Kęstutis Strupas, pradėjęs vykdyti kepenų transplantacijas, minimaliai invazines operacijas ir rekonstrukcines onkologijos procedūras, kai Lietuvoje jos dar buvo beveik nežinomos, apžvelgia medicinos pokyčius ir kas jos laukia ateityje.
Medicina nuo seno buvo laikoma mokslu, tačiau chirurgija ilgai prilyginta amatams, o viduramžiais tokios procedūros netgi būdavo patikimos barzdaskučiams. Tik XIX amžiuje susivokta, kad chirurgija – itin aukšto lygio mokslais ir technologijomis pagrįsta veikla. Prof. K. Strupas pasakoja, kad dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai jis baigė Vilniaus universitetą, chirurgo įvaizdis buvo visai kitoks nei šiandien.
„Chirurgiją pasirinkau, nes ir mano brolis, ir tėtis buvo chirurgai. Man tai atrodė labai vyriška profesija. Tuo metu chirurgai buvo lyg amatininkai, kurių niekas negalėjo net įsivaizduoti be skalpelio rankoje, – prisimena profesorius. – Dabar skalpelį retai naudojame. Operuojame lazeriu, elektra ir kitomis energiją generuojančiomis technologijomis. Darbas reikalauja išmanyti daug ir įvairių technologijų“.
Kai 1982 m. vokiečių chirurgas Kurtas Semmas pirmasis ėmė šalinti nereikalingus darinius pro vamzdelius, t. y. vadinamuoju laparoskopu, iš jo neva už šarlatanizmą buvo atimta licencija. Kitas jo kolega buvo pravardžiuojamas Peliuku Mikiu (angl. Mickey Mouse ), nes per operacijas rankose laikė ne skalpelį, o vamzdelius. Tik po gero dešimtmečio šie medikai buvo apdovanoti už drąsą ir įdiegtas naujoves, rašoma pranešime spaudai.
Lietuva minimalios invazijos chirurgijos tradicijas perėmė labai greitai. Jau 2008 m. kai kurie mūsų rodikliai buvo geresni nei kitų Europos šalių. Įrodėme, kad ūminį apendicitą daug geriau operuoti laparoskopu.
„Lietuva minimalios invazijos chirurgijos tradicijas perėmė labai greitai. Jau 2008 m. kai kurie mūsų rodikliai buvo geresni nei kitų Europos šalių. Įrodėme, kad ūminį apendicitą daug geriau operuoti laparoskopu. Dabar visos operacijos daromos būtent taip. Gydant akmenligę net klausimų nekyla, kaip operuoti, – pasakoja prof. K. Strupas. – Laparoskopu galime operuoti net tokius nepatogius organus kaip blužnis ar antinksčiai“.
Mokslininkas prisimena, kad dar 9-ąjį dešimtmetį vyravo atviroji chirurgija. Vėliau ją pakeitė laparoskopinė, o dabar populiarėja endoskopinė, kai įvairūs dariniai pašalinami be chirurginio pjūvio.
„Kartu su kolegomis bandysime Sveikatos apsaugos ministerijai įrodyti, kad šiandien kasdienybe tampa robotinė chirurgija. Jai reikalinga 1,5 mln. eurų investicija atsipirks taip, kaip kadaise atsipirko investicijos į laparoskopus“, – teigia medikas.
Pirmoji robotinės chirurgijos operacija pasaulyje atlikta dar 1998 m., kai gydytojas iš Niujorko nuotoliniu būdu valdė Paryžiuje buvusį robotą ir sėkmingai ten operavo pacientą.
„Šį metodą galima taikyti net karo lauko sąlygomis. Anksčiau kiekvienas chirurgas turėdavo mokytoją, o dabar mus moko robotikos specialistai“, – pasakoja prof. K. Strupas.
Jis įsitikinęs, kad tobulėjanti medicina atneša vis daugiau naudos. Pavyzdžiui, 1992-aisiais pacientas ligoninėje gulėdavo 16 dienų, o dabar netgi po sudėtingų operacijų gydymas ligoninėje sutrumpėjo iki 4–5 dienų.
Anot pašnekovo, sutrumpėjęs gydymas ligoninėje naudingas ne tik ekonomiškai, bet ir turi teigiamą emocinį poveikį pacientams.
Prof. habil. dr. K. Strupas kartu su kolegomis prof. dr. Virgilijumi Beiša ir prof. dr. Gintaru Simučiu buvo nominuotas 2017 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Naujų minimaliai invazinių ir transplantacinių tyrimų bei technikų pilvo chirurgijoje diegimas Lietuvoje 2002–2016 metais“.
