Šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) jis pristatys savo režisuotą trumpametražį dokumentinį miesto simfonijos žanro filmą „Čia buvo Vilnius“. Šis filmas atidarys festivalį, kuris rugsėjo 22–spalio 2 d. vyks Vilniuje, Kaune ir Alytuje.
– Kodėl tau buvo svarbu užfiksuoti Vilnių?
– Jaučiu nostalgiją praėjusiam laikui. Vilnius – miestas, kuriame dabar gyvenu. Pastebėjau, kad viskas jame pradėjo labai greitai keistis, norėjau užfiksuoti ir ateičiai palikti sau ir kitiems svarbias vietas, miesto ritualus, žmones.
Miestą dažnai tenka filmuoti įvairiems filmams, o įvairias situacijas pradėjau filmuoti pro savo langą, kurti trumpus filmukus ir kelti į internetą. Man patiko, koks miestas gali būti skirtingas, kai šviečia saulė ir lyja, anksti ryte arba vakare, prieš temstant.
Buvo neseniai pasirodžiusi restauruota Almanto Grikevičiaus filmo „Laikas eina per miestą“ versija ir „Meno Avilys“ organizavo ekskursiją po tas vietas, kurias filmavo A.Grikevičius. Bevaikštant pasirodė, kad daug kas filmuota aplink, kur aš gyvenu, vietose, kuriose jau esu filmavęs. Tada ir kilo mintis pabandyti sukurti filmą-miesto simfoniją. Ekskursijoje sutikau prodiuserę Dagnę Vildžiūnaitę, su kuria esame dirbę ne prie vieno projekto, papasakojau idėją, jai patiko. Nusprendėme ją vystyti toliau.
– Kaip rinkaisi vietas, kurias filmuosi?
– Turėjau sąrašiuką, ką noriu nufilmuoti, – kai kas pavyko, kai kam negavau leidimų. Daug kas įvykdavo tiesiog improvizuotai, atsitiktinai kažką gražaus pamačius. Stebėdavau įvykius mieste ir, jeigu manydavau, kad tai gali tikti filmui, važiuodavau filmuoti.
Eitvydas Doškus. / P. Zavadskio nuotr.
– Iš kur atsirado tas vietų, kurias nori filmuoti, sąrašiukas?
– Kai kurias vietas norėjau filmuoti, nes atrodė, kad greit jų nebeliks, taip ir atsitiko. Kai ką sugalvodavau vaikščiodamas po miestą. Labai įvairiai jos atsirasdavo sąraše – ką nors perskaičius apie Vilnių ar pažiūrėjus filmą, pastebėjus įdomų įvykį.
– Kaip filme atsirado vaizdai, kuriuos matome? Ar jie tarsi savaime ateidavo, ar pamatydavai, ar tekdavo sėdėti ir galvoti, ar vaikščioti po miestą ir ieškoti?
– Dažnu atveju stebėdavau ir laukdavau – gal kas įdomaus nutiks. Stebėdavau, kas vyksta, koks apšvietimas, kartais grįždavau į tą pačią vietą, kai gražesnė šviesa. Kartais atsidurdavau kažkuriose vietose atsitiktinai.
– Kaip atrodė pats filmavimo procesas? Ar dirbai vienas, ar su komanda?
– Didžiąją dalį filmavau vienas, man taip buvo patogiausia, nereikėjo su niekuo tartis. Einu ir filmuoju. Kai reikėdavo pagalbos ar norėjosi kompanijos, ar filmavimai buvo sudėtingesni – pasikviesdavau draugų, kolegų į pagalbą.
– Kalbant apie procesą – ar buvai toks vienas vaikščiotojas po miestą, ieškantis vaizdų su kamera ar be jos? Kiek laiko viskas truko?
– Dažniausiai vaikščiodavau su kamera. Kadangi ji buvo gan sunki, o buvau dažniausiai vienas, reikėdavo iš anksto paplanuoti, kur filmuoti. Nuvykdavau į išsirinktą vietą ir kurį laiką ten būdavau – kartais kelias valandas, kartais daugiau.
Pradėjau filmuoti 2018-ųjų pavasarį, maždaug po metų prasidėjo pirmi montavimo etapai. Su Igne Narbutaite (filmo montažo režisiere – red. past.) dar montavome Profsąjungų rūmuose, kuriuos griaunamus paskui filmavau. Ši scena yra filme. Muzikos ir garsų kūrimas prasidėjo panašiai kaip ir montažas, vyko etapais su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis. Montuoti baigėme 2020-ųjų pabaigoje, paskui prasidėjo vaizdo ir garso postprodukcija. 2021 m. gegužę rengėme testines filmo peržiūras kino teatre.
– Minėjai, kad laukdavai, kas įdomaus nutiks. Gal gali papasakoti kokią konkrečią istoriją?
– Laukdavau, bet ir filmuodavau, kas vyksta tuo metu. Dažnai filmuodavau, kur man graži šviesa; pradėjau pavasarį, kai po mūsų apsiniaukusių žiemos dienų išlindo saulė. Galvoju, dabar reikia filmuoti, nes vėl gali apsiniaukti ilgam. Saulėta buvo gal dvi savaites, taip ir įsivažiavau filmuoti beveik kiekvieną dieną, paskui filmuodavau su pertraukomis. Buvo istorija, kai ryte atsikėliau ir galvojau eiti padirbti prie kompiuterio, buvo gegužės pabaiga, bet pradėjo stipriai snigti, tai pasiėmiau kamerą ir važiavau filmuoti. Nežinojau, tiksliai, ką, bet gerai, kad išvažiavau, – pasisekė nufilmuoti gražiai apsnigtą miestą.
– Kodėl pasirinkai kurti nespalvotą filmą?
– Man patinka nespalvota estetika, mažiau blaškymosi tarp įvairių spalvinių triukšmų. Labiau išryškėja tekstūros, kontrastai ir formos. Sunkiau identifikuoti laiką, kada vaizdas buvo užfiksuotas, ir tai taip pat suteikia paslapties, šiam filmui tinkamos atmosferos.
Manau, temos gan stipriai skiriasi tarp skirtingų kartų, dabar viskas greitėja, filmą reikia sukurti daug greičiau negu seniau, todėl ir darbo procesai dabar kitokie.
– Kaip su Igne sugalvojote sujungti viską į istoriją? Ar turėjote scenarijų?
– Pirminę struktūrą buvau sugalvojęs, bet daug kas keitėsi jau turint nufilmuotą medžiagą, jos vis daugėjo. Montažo procesas buvo gana ilgas ir sudėtingas. Pradžioje dėliojome atskiras scenas, paskui jungėme ir žiūrėjome, kas išeina. Medžiagos buvo daug – manau, apie 80 valandų.
– Koks buvo tavo požiūris į laiką, kuriant šį filmą? Filme yra vietų, kur tarsi pabrėžiama modernybė, naudojamos grynai šiuolaikinės vaizdo montažo, postprodukcijos technologijos, o kai kur laikas tarsi tampa neaiškus ir vaizdai atrodo tarsi iš senovinių filmų ar belaikiai, galintys būti iš bet kurio laikotarpio.
– Daug galvojau apie laikinumą – tiek žmogaus, tiek pastatų, tiek miestų. Mes išeiname, miestai, pastatai lieka, ir atvirkščiai. Kai netenki artimų žmonių ar vietų, kurios tau buvo svarbios, viskas pasirodo labai laikina. O laikas eina toliau, jam nesvarbu.
– Kaip sekėsi bendradarbiauti su muzikos kūrėjais Vygintu Kisevičiumi ir Pauliumi Kilbausku?
– Su Vygintu ir Pauliumi bendradarbiaujame nuo seno, todėl surasti bendrus sprendimus nebuvo sunku. Procesas užtruko, nes ilgai ieškodavome, kokia nuotaika tiktų tam tikrai scenai. Jie sukurdavo muzikinę temą ir prie jos derindavome vaizdą. Būdavo ir atvirkščiai – pagal vaizdą jie kurdavo garsą.
– Ar gali daugiau papasakoti, ką matysime per VDFF atidarymą? Kuo tai skirsis nuo to, ką liepos pabaigoje rodėte per festivalį „Midsummer Vilnius“?
– „Tarsi Vilnius“, kuris buvo rodomas per „Midsummer Vilnius“ festivalį, yra atskiras, nuo filmo atsišakojantis projektas. Kinematografinis koncertas, reginys, atsiradęs todėl, kad nesinorėjo sustoti ties trumpu filmu. Norėjau ir toliau kažkaip įveiklinti surinktą medžiagą.
VDFF pamatysime patį filmą, jis bus rodomas įdomesnėje miesto vietoje, greičiausiai su gyvai įgrotu filmo garso takeliu.
– Tavo filmas yra miesto simfonijos žanro. Kokius šio žanro filmus esi matęs ir kokie tau patiko? Ką iš jų nusprendei perimti, o gal kažko kaip tik norėjosi atsisakyti ar permąstyti šiame žanre?
– Gal išskirčiau Dzigos Vertovo „Žmogus su kino kamera“, Walterio Ruttmanno „Berlynas: didmiesčio simfonija“, Jeano Vigo „Apie Nicą“ ir jau minėtą A.Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“. Man jie savo stiliumi gana panašūs. Norėjau filmuoti panašiai. Man atrodo, kas yra panašu, galiausiai vis tiek išeina kitaip. Montažo stilius panašus. Man atrodo, šiuose filmuose taip pat mažiau tikro miesto garso – aš norėjau, kad jo būtų daugiau.
– Kodėl „Čia buvo Vilnius“? Juk jis vis dar yra. Ar čia panašiai, kaip kad „du kartus į tą pačią upę neįbrisi“: kartą nufilmavus, niekada daugiau nebebus taip pat?
– Manau, kad tai, ką užfiksavau, dabar jau praeitis. Vilnius yra, bet jis jau kitoks nei tada, kai jį filmavau.
Eitvydas Doškus. / P. Zavadskio nuotr.
– Esi gerai žinomas kino operatorius, dirbai su daug skirtingų kartų režisierių. Kokių skirtumų matai tarp skirtingų kartų tiek filmuose, tiek procese?
– Manau, temos gan stipriai skiriasi tarp skirtingų kartų, dabar viskas greitėja, filmą reikia sukurti daug greičiau negu seniau, todėl ir darbo procesai dabar kitokie.
– Daug operatorių Lietuvoje ir patys režisuoja filmus. Kaip manai, kodėl taip susiklostė? Gal tai būdinga ne tik Lietuvos kinui?
– Taip vyksta ne tik Lietuvoje, yra daug atvejų pasaulyje, kai operatorius pradeda režisuoti. Gal taip yra todėl, kad operatorius, daug filmuodamas su skirtingais režisieriais, sukaupia patirties ir nori ją panaudoti. Mano atveju buvo pertrauka, kai neturėjau, ką filmuoti, tai, matyt, ir pastūmėjo kurti šitą filmą.
– Filme labai svarbi muzika. Kokia muzikos vieta tavo gyvenime ir kūryboje?
– Muzika ir garsas filmuose yra ypač svarbūs – gali padiktuoti ritmą, tempą, atmosferą. Mėgstu klausytis muzikos, eiti į koncertus; esu baigęs muzikos mokyklą, kartais namuose pagroju akordeonu.
– Ką veiki dabar, prie kokių projektų dirbi?
– Su pertraukomis filmuoju kelis dokumentinius filmus. Vasaros gale važiuoju ruoštis vaidybiniam filmui, kurį filmuosime Gvatemaloje. Kitą savaitę (su Eitvydu kalbamės pirmąją rugpjūčio savaitę – aut. past.) Tarptautiniame Jecheono muzikos ir kino festivalyje Pietų Korėjoje vyks pasaulinė filmo premjera. Vyksiu ten pristatyti filmo.
– Kiek metų gyveni Vilniuje ir kas tau yra Vilnius?
– Vilniuje su mažomis pertraukomis gyvenu šešiolika metų. Vilnius – jaukus, gražus ir labai kontrastingas miestas. Daug skirtingų dalykų gali jame rasti. Dabar man jis yra namai.
