Po pirmųjų pasirodymų ir gastrolių tapo aišku – vaikai pamėgo miuziklo personažus, o tėvams buvo įdomu prisiminti savo vaikystės knygą, nors ir naujai, šiuolaikiškai interpretuotą. Istorija apie išlepintą mergaitę, vardu Trepsė, keliauja iš kartos į kartą. Tik XXI amžiuje mergaitės namuose atsiranda kompiuteris, kuris ir tampa lėlių pabėgimo priežastimi, norint pamokyti abejingąja Trepsę. Čia ir prasideda kvapą gniaužiantys lėlių nuotykiai, kuriuos su įdomumu stebi tiek vaikai, tiek ir jų tėvai.

„Tai, ką pamačiau, labai pradžiugino – nukėlė į vaikystę, bet kartu sužavėjo ir tuo, kad Andrius Kaniava drąsiai žaidžia su siužetu, įpindamas visiškai naujų veikėjų ir vingių. Labai spalvingas, išradingas, jaukus, nebanalus ir šiltas spektaklis, iš kurio svarbių minčių namo išsineša ir suaugusieji. Mano sūnus po spektaklio panoro perskaityti knygą“, – po spektaklio sakė muzikos apžvalgininkas, žurnalistas Ramūnas Zilnys.

Pagrindinius vaidmenis miuzikle sukūrė gerai pažįstami aktoriai: Aistė Lasytė, Darius Auželis, Valentinas Krulikovskis, Aleksandra Metalnikova, Vaidotas Žitkus, Marija Korenkaitė ir Agnė Kaktaitė.

Kokius nuotykius patirs jų personažai, ir ar viskas laimingai baigsis paaiškės lapkričio 10 d. ir gruodžio 8 d. Lietuvos rusų dramos teatre Vilniuje ir lapkričio 24 d. kultūros centre „Girstutis“ Kaune.

2020 metų pavasarį muzikinis spektaklis aplankys Rokiškį, Lazdijus, Klaipėdą, taip pat bus parodytas Vilniuje ir Kaune.

Andriaus Kaniavos režisuotas miuziklas – tai istorija apie mergaitę, kokių daug mūsų pasaulyje. Užtenka jai treptelėti kojele ir mama tenkina kiekvieną jos norą. Daugiausia tokių norų mergaitei iš miuziklo, žinoma, kildavo žaislų parduotuvėje! Taigi, jos kambarys buvo pilnas žaislų, tik šeimininkė jų nemylėjo ir jais nesirūpino. Vieną dieną pamirštos ir apleistos lėlės susivienijo ir suorganizavo pabėgimą. Palikusios Trepsės namus, jos sėdo į seną "Trantą" ir pasileido į kupiną nuotykių kelionę. Kokia ji buvo, kas joje laukė, kokie netikėtumai pabėgėlius užklupo – viskas bus atskleista....

Šį sezoną taip pat bus pristatyta kompaktinė plokštelė, kurioje sudėtos visos spektaklyje skambančios dainos, jau itin pamėgtos tiek mažųjų, tiek ir didesnių žiūrovų. Ir kuri, neabejotinai, papildys vaikiškų muzikinių leidinių rinką kokybišku dainų rinkiniu.

Kaip ir pačiame spektaklyje, taip ir jame skambančiuose kūriniuose užkoduotas skatinimas sugrįžti prie tikrųjų vertybių – draugystės, pasiaukojimo, nuoširdumo, gyvo bendravimo. Miuziklo sėkmė užkoduota pačiame jo kūrimo procese.

"Laiką, praleistą planuojant "Pabėgimą iš Trepsės namų" ir kartu su aktoriais besiruošiant jį įvykdyti, laikyčiau vienu laimingiausių mano gyvenime. Todėl, savaime suprantama, norėčiau vėl tai patirti, ir tikiuosi, kad tos laimingos akimirkos niekada nesibaigs, – sako miuziklo režisierius, libreto ir muzikos autorius Andrius Kaniava.

Po premjeros vasarį buvo parodyta daugiau kaip dešimt spektaklių, tad publika jau turėjo galimybių susipažinti su žaviomis lėlėmis – miuziklo personažais. Ar žiūrovų reakcijos po pirmųjų spektaklių atitiko A.Kaniavos sumanymus – o gal publika visiškai kitaip sudėliojo akcentus?

Stebėjau žiūrovų, tiek mažų, tiek didelių, reakcijas, ir pasakysiu – šiandieniniai vaikai niekuo nesiskiria nuo vakar dienos, praeitų metų ar praėjusių laikų vaikų.

"Kai repetavome, iš šalies vis išgirsdavau abejonių, kad šiandieniniai vaikai nebesupras vieno ar kito pjesės niuanso, veiksmo posūkio ar žodžių žaismo. O man atvirkščiai, labai nyku, kai žiūrovui viskas paaiškinama ir pakomentuojama, kad tik, neduok Dieve, kuris nors iš jų neišeitų ko nors nesupratęs", – sako režisierius. Jo žodžiais, teatras žavus savo paslaptimi, kuri ir skatina vaizduotę.

"Stebėjau žiūrovų, tiek mažų, tiek didelių reakcijas, ir pasakysiu – šiandieniniai vaikai niekuo nesiskiria nuo vakar dienos, praeitų metų ar praėjusių laikų vaikų. Jie viską išgirsta ir viską supranta", – mitus apie milžiniškus kartų skirtumus griovė A.Kaniava.

Miuzikle vaidina Aistė Lasytė, Darius Auželis, Valentinas Krulikovskis, Marija Korenkaitė, Vaidotas Žitkus, Aleksandra Metalnikova, Agnė Kaktaitė

Paklaustas, ar režisieriui lengva paleisti spektaklį į plačius vandenis, jis miuziklą lygino su vaiku: kaip kiekvienam tėvui norėtųsi, kad jo vaikas būtų savarankiškas, bet kartu neramu, kad nepasuktų klystkeliais ir neprisigaudytų žalingų įpročių.

"Pabėgimas iš Trepsės namų" – muzikinė pasaka apie tai, ko siekia kiekvienas iš mūsų – būti trokštamu, mylimu ir reikalingu. Ir, kaip bet koks pabėgimas, jis susijęs su rizika, nuotykiais ir nenuspėjama pabaiga. Dėl to aš, kaip pjesės autorius, kompozitorius ir režisierius, labai jaudinuosi, bet tikiuosi, kad viskas baigsis gerai. To ir linkiu – ilgo ir laimingo bėgimo!" – kolektyvui linkėjo A.Giniotis.

Kas? miuziklas "Pabėgimas iš Trepsės namų".

Kur? kultūros centre "Girstutis".

Kada? spalio 14 d. 12 val.

Jau anapilin iškeliavusio rašytojo sutuoktinė bus tarp pirmųjų žiūrovų, kurie išvys naują Andriaus Kaniavos režisuotą miuziklą, sukurtą pagal prieš 50 metų parašytą kūrinį "Pabėgimas iš Trepsės namų". Kovą šį miuziklą išvys ir kauniečiai.

– Gal esate iš vyro girdėjusi, kaip jam kilo mintis parašyti apie Trepsę – mergaitę, nuo kurios pabėgo žaislai?

– Po kiekvieno stambaus kūrinio pasijuntu dvasiškai išsekęs, pasenėjęs. Būtina panerti į gaivinantį šaltinį, kad atgautum jėgas. Man toks šaltinis – kūryba vaikams. Persikėlęs į vaikų pasaulį ir davęs fantazijai visišką laisvę, kuriam laikui nutrenkiu į šalį sunkius epiko realisto grandines, atjaunėdamas dvasia ir kūnu", – taip yra rašęs J.Avyžius.

Jonas lengvai rasdavo bendrą kalbą su vaikais, nes kalbėdavo su jais rimtai, kaip su sau lygiais. Turėjome namie augintinį – niufaundlendą Bardą. Jis buvo visos apylinkės vaikų numylėtinis. Dažnai į mūsų duris paskambindavo vos skambutį pasiekiantis kaimynas ir klausdavo, kada Bardas išeis pasivaikščioti?

Žavu būdavo matyti, kaip gavęs malonę vesti už pavadėlio Bardą, su Jonu kažką rimtai aptarinėdavo.

Mažo žmogaus protui nelengva atskirti gėrį nuo blogio. Užtat Avyžius ir stengėsi savo knygomis jam padėti savarankiškai mąstyti.

Apysakos "apie mergaitę, kuriai mama leisdavo daryti kas patinka" prototipą jis nusižiūrėjo iš savo kiemo vaikų. Tada Avyžius gyveno dabar jau legendiniame rašytojų name Antakalnio g. 8, Vilniuje. Jame užaugo nemažai dabar žinomų žmonių: poetų, vertėjų, teatrologių, dailininkų, gamtosaugininkų, kai kurie iš jų tapo profesoriais, Nacionalinės premijos laureatais ir net premjeru. Per savo darbo kambario langą jis matydavo juos kieme žaidžiančius, besivaidijančius ir draugiškai senį besmegenį lipdančius. Iš jų būrio išsiskyrė viena lepūnėlė mergytė. Ji įnoringai trepsėdavo koja, reikalaudama, kad visi paklustų jos įgeidžiams. Dabar neišduosiu, kieno tai buvo dukra, tapusi impulsu Trepsės personažui. Visa kita apysakoje – rašytojo vaizduotė.

– Kaip J.Avyžius vertino šią savo apysaką?

– Jis nemėgo skaityti savo knygų, grįžti prie jų, nes būdavo užvaldžiusios kitos, jis jau gyvendavo su naujais veikėjais, jam rūpėjo jų likimai. Avyžius buvo labai savikritiškas ir labiausiai vertino skaitytojų nuomonę. O juk nuoširdžiausi kritikai – vaikai. Sakydavo, kad jiems rašydamas patiria daugiausia džiaugsmo ir polėkio. Man irgi šviesiausias metas menasi, kai mūsų sodyboje Prūdiškio kaime rašydavo vaikams. Būdavo linksmas, garsiai fantazuodavo, juokaudavo, pats tapdavo padykusiu vaiku. Vakarais man paskaitydavo parašytus puslapius. Kartą, kai jis monotoniškai skaitė man savo naują pasaką, užsnūdau, jis buvo labai nelaimingas. Paguodžiau: pasakos ir skaitomos, kad vaikai greičiau palaimingai užmigtų.

– Prasitarėte, kad apysaka yra mergaitiška. Kodėl?

– Tikiuosi, lyčių lygybės gynėjos neįsižeis? Taip pasakiau gal dėl to, kad "Aštuonetas iš Trepsės namų" buvo mėgstamiausia mano draugių dukrų ir anūkių knyga. Jos yra išsaugojusios šias suskaitytas knygas su Avyžiaus joms skirtomis dedikacijomis. Viliuosi, kad jas skaitys ir mano bičiulių būsimos proanūkės.

– Kaip manote, kokiems vaikams tada knyga buvo rašoma ir kas joje galėtų sudominti šiuolaikinius vaikus?

– Vaikai visais laikais yra vaikai. Blogų nebūna, visi į pasaulį ateina geri, instinktyviai, patikliai trokštantys meilės. Nuo suaugusiųjų priklauso, ar pasaulis, kuris dažnai yra žiaurus, neteisingas ir kupinas pavojų, taps jiems šviesiais namais. Tam visais laikais ir buvo kuriamos pasakos. "Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu", – rašė poetas Henrikas Radauskas. Šiandien vaikus supančios aplinkybės keičiasi, pasaulis modernėja, išmaniosios technologijos atitolina juos nuo gamtos, nuo popierinių knygų. Užtenka piršteliu perbraukti ekraną ir vaiką užgriūva lavina gatavos informacijos. Smalsiam mažo žmogaus protui nelengva toje lavinoje susigaudyti, atskirti gėrį nuo blogio. Užtat Avyžius ir stengėsi savo knygomis jam padėti savarankiškai mąstyti, žadino smalsumą, norą pažinti, lavino jo protą ir vaizduotę, turtino vidaus pasaulį, ugdė taurius jausmus.

– Kuo apysaka "Aštuonetas iš Trepsės namų" yra reikšminga? Ką ji tokio svarbaus kalba, kad pateko į geriausiųjų Lietuvos knygų 100-uką?

– Į šį klausimą geriausiai atsakytų nebent skaitytojai. Tačiau tai, kad prieš 50 metų parašyta apysaka yra išleista šešis kartus, kad savo kalbomis ją skaitė latvių, ukrainiečių, bulgarų, uzbekų vaikai, kad pagal ją sukurto radijo vaidinimo iki šiol klausosi LRT "Vakaro pasakos" mažieji klausytojai, liudija jos ilgaamžiškumą. Per pavojus, personažų charakterius, situacijas, kuriose autoriaus valia atsiduria apysakos veikėjai, vaikai mokosi tarpusavio bendravimo įgūdžių, vertybių, pagarbos ir savigarbos. Čia propaguojamos amžinosios tiesos, tradicinės humaniškos vertybės – draugystė, gerumas, atjauta, drąsa sakyti tiesą į akis, ginti skriaudžiamąjį. Todėl mažiesiems skaitytojams tokia miela yra neišvaizdi, bet jautrios širdelės Skudurinukė ir jos draugai. Avyžiui buvo būdinga suasmeninti žaislus ir daiktus, ar rašytų apie miško žvėrelius ir paukštelius, ar Bardą, ar bites, ar Trepsės žaislus. Vaikams juk žaislai yra gyvi, tikri draugai, su kuriais galima kalbėtis ir visokių nuotykių prigalvoti.

– Kokiais žaislais žaidėte vaikystėje jūs?

– Mano vaikystė praėjo pokario Kaune. Vaikystė, kokia ji būtų, visada lieka džiugi ir laiminga. Net sėdėjimas su kitais vaikais ant šaligatvio atbrailos ilgoje eilėje prie duonos ant kortelių atrodydavo kaip nuotykis, proga pasibastyti. Mano žaislai buvo dar smetoniški, kai kurie paveldėti iš vyresniosios pusseserės. Labiausiai mėgau žaisti su lėlėmis. Turėjo jos ir lovytes, ir indus. Smagu būdavo jas susodinti į žaislinio geležinio prisukamo traukinuko vagonus ir paleisti tikrais bėgiais... Labiausiai laukdavau Kalėdų, kai Kūčių dieną visa šeima puošdavome didžiajame kambaryje lubas siekiančią eglę. Vieną Kalėdų rytą po eglute, šlepetėje, radau šviesiaplaukę lėlę, kurios akys užsimerkė. Pavadinau ją Saulute, nes neseniai buvau mačiusi teatre spektaklį apie gerą mergaitę tokiu vardu. O dar aš turėjau Skudurinukę! Ji iškart tapo mano mylimiausia, kai tik ją pasiuvo mūsų namų pagalbininkė Pranutė. Pavadinau ją Pranute, su ja ir miegodavau, ir į teatrą, ir į kiną nešdavausi. Net pirmąją dieną į mokyklą ji su manimi keliavo.

Kai dabar atsigręžiu atgal, įsimintiniausios likę dramatiškos akimirkos. 1946 m. didysis Kauno potvynis, kai buvo apsemtas visas Miesto sodas, o iki Muzikinio teatro galėjai tik valtele nuplaukti. Iki šiol širdį suspaudžia prisiminus prie Aleksoto tilto matytą, Nemunu srovės nešamą bakūžę su katinėliu ant stogo. Dar 1948 m. gegužė, kai mudvi su mama nešėme maisto gyvuliniuose vagonuose laukiantiesiems kelionės į Sibirą. Viename jų buvo ir mano draugė Aldutė, kurios mama dar iš vakaro priskynė mamos gimtadieniui baltų alyvų, o aš jai paskolinau savo mylimą knygą "Mažasis lordas Fontlerojus". Naiviai džiaugiausi, kad ilgoje kelionėje ji galės tą knygą skaityti. Štai tada mano vaikystė ir baigėsi.

Muzikinio spektaklio ,,Pabėgimas iš Trepsės namų" premjera vasario 10, 11 ir 25 d., kovo 25, balandžio 8, 22 d. muzikos klube "Legendos" Vilniuje, kovo 3 d. Kaune, kovo 4 d. Panevėžyje, kovo 24 d. Utenoje, kovo 28 d. Marijampolėje.

Tačiau dar neaišku, kam labiau pasisekė - septynerių netrukus sulauksiančiai Saulei ar jos seneliui - „Keistuolių teatro” aktoriui Dariui Auželiui, kuris visiškai neabejoja, kad senelystė yra nuostabi.

Į naujojo miuziklo „Pabėgimas iš Trepsės namų” repeticijas klube „Legendos” Darius grįžo vėjo ir saulės nugairintais skruostais. Dvi savaites su šeima jis praleido Kanarų salose, aštuntus metus - toje pačioje vietoje. Šiais metais jam draugiją palaikė ir anūkė Saulė, kuri, kaip sako Darius, juos priverčia nuolat judėti ir daug šypsotis, rašoma pranešime spaudai.

Seneliauti Dariui - smagu. „Tapę seneliais, matyt, mes nevalingai perimame įpročius iš savųjų senelių, - sako. - Prisimenu, kai nuvažiuodavau pas savo senelį į Biržus, jis būtinai mane pasistatydavo prie staktos ir pažymėdavo mano ūgį. Virtuvėje mudu su Liudvika (Dariaus žmona, advokatė Liudvika Meškauskaitė, red.past.) irgi tokią liniuotę turime ir Saulę matuojame. Kartą nauja mūsų namų tvarkytoja tą liniuotę buvo nuvaliusi, teko atstatinėti”.

Kai Saulė lieka senelių namuose savaitgaliui, jų planai ir dienotvarkė dėliojama pagal tai, kokia veikla patiktų mažajai. „Jei sekmadienio pusryčiai valgomi sunkiai, mes susiruošiame į žygį miškan. Vos tik išeiname už vartų, Saulė jau klausia - ką valgomo turime krepšyje? Taip įvykdome maisto programą”, - pasakoja.

Net ir atsakymas - nieko - gali sukelti nuostabių emocijų, jei pasistengsi.

Jų pokalbiai paprastai prasideda nuo nereikšmingų dalykų - kaip miegojai, ką sapnavai? „Net ir atsakymas - nieko - gali sukelti nuostabių emocijų, jei pasistengsi, - patyrė Darius. - Aš Saulei pradedu pasakoti apie savo sapnus, apie tai, ką galėtume kartu nuveikti, tuomet jos akys pradeda blizgėti ir mes nuveikiame nuostabių dalykų”.

Aktorystė neabejotinai seneliui prideda žavesio, nes standartinis pasakų skaitymas anūkei paprastai virsta istorija su garsais ir judesiais. „Vaikai šiais laikais - gudrūs, jie nori fantazuoti, o pokalbiai u-tiu-tiu-tiu-tiu jiems greitai nusibosta”, - įsitikinęs aktorius, kurio visos dienos dabar prabėga miuziklo “Pabėgimas iš Trepsės namų” repeticijose.

Į miuziklo premjerą, kuri įvyks vasario viduryje, Darius savo anūkę būtinai nusives. „Man patinka istorija, kurią pasakoja Andrius. Jis sugebėjo parašyti ją linksmą, žaismingą ir tuo pačiu pamokančią. Moralų niekas joje neskaito, tačiau vaikams turėtų būti visiškai aišku, kokia svarbi gyvenime yra draugystė ir meilė”, - įsitikinęs.

Miuzikle „Pabėgimas iš Trepsės namų” Darius kuria automobiliuko Tranto vaidmenį. „Anuomet, kai Jonas Avyžius parašė istoriją apie Trepsę, mes neturėjome pasirinkimo laisvės. Aš svajojau apie žalią dviratuką, o gavau mėlyną. Kondensuoto pieno skardinė buvo skaniausias dalykas pasaulyje, o su lėle, kurią sesė buvo gavusi dovanų, galėdavau pažaisti tik per savo gimtadienį. Suprantu, kad šių laikų vaikai turi kitų galimybių, tačiau tai, kas yra amžinos vertybės - nedingsta. Aš save prisimenu žaidžiantį smėlio dėžėje. Lygiai taip pat mielai joje žaidžia anūkė Saulė. Pats jai smėlio dėžę sukaliau, smėlio atvežiau, man tai buvo didelis malonumas, kaip ir jai žaisti, tikiuosi”, - kalba Darius ir priduria, kad miuziklas, kurį dabar repetuoja, ištraukia ir jo vaikystės prisiminimus.

Muzikinio spektaklio ,,Pabėgimas iš Trepsės namų” premjera: vasario 10, 11 ir 25 d., kovo 25, balandžio 8, 22 d. muzikos klube ,,Legendos” Vilniuje, kovo 3 d. Kaune, kovo 4 d. Panevėžyje, kovo 24 d. Utenoje, kovo 28 d. Marijampolėje.

– Aiste, koks yra pirmasis tavo vaikystės prisiminimas?

– Pirmasis atėjęs į galvą – kailiniais, kepurėmis ir šalikais apraizgyti tiek, kad išlindusios tik blakstienos, Lasių šeimyna žygiuoja per užšalusias Kauno marias į kitą krantą ir atgal. Iš tiesų prisiminimų yra daug. Tiek pat, kiek ir užmiršimų.

– Kokius dalykus stengiesi užmiršti?

– Nesistengiu. Tie, kurie man nereikalingi – pasimiršta patys. O kurie nepasimiršta, –  ir ne patys maloniausi, vadinasi, reikalingi. Kad kažką suvokčiau. Mes linkę nemalonius jausmus “sukišti į spintą” ir apsimesti, kad tvarkingas “kambarys”. Bet iš tikrųjų, taip tik atrodo.

– Ar tavo išėjimas iš vaikystės buvo sunkus?

– Gal ir nebuvo... Aš ir dabar neretai leidžiu sau būti suvaikėjusia. Nežinau, kada iš  vaikystės išėjau ir ar išvis  – išėjau? Taip pat nežinau, ar kas nors, kada nors iš jos išeina. Nes neaišku, kas yra ta vaikystė – ar  žaislas ir saldainis, ar svajonės, kurias dažnai pradedame pildyti nugyvenę pusę savo gyvenimo? Ir jeigu tai “vaikiškos” svajonės, tai kodėl tada jas pradedame pildyti?

Dabar pats žaviausias žaidimas – gyvenimas. Jis labai azartiškas, su  daugybe adrenalino ir kitų nenuspėjamų jausmų.

– Prisimeni, kada atsisveikinai su žaislais?

– Žaislai man tapo neįdomūs tada, kai suradau kitų užsiėmimų ir veiklų ne namuose: lankiau lengvąją atletiką, po pamokų – treniruotė, grįžti namo – namų darbai. Savaitgaliais pradėjo dominti rimtesni žaidimai – kauliukai ir kortos. 

– Kokie žaidimai tave žavi dabar?

– Dabar pats žaviausias žaidimas – gyvenimas. Jis labai azartiškas, su  daugybe adrenalino ir kitų nenuspėjamų jausmų (juokiasi).

– Vaikystėje tau patikdavo miuziklai? Koks buvo mėgstamiausias?

– Nepamenu, kad vaikystėje būčiau buvusi miuzikle. Ir kam jie, jei mūsų namai būdavo tarsi vienas didelis miuziklas. Tėtis, pravarde Tetis Petis, įjungdavo juostinį magnetofoną, tuomet prasidėdavo dainos ir eilėraščiai. Dainų turbūt mokėjau daugiau, nei moku dabar. Beje, visi įrašai yra išsaugoti.

– Ar tavo akys mėlynos? Kodėl gavai Mėlynakės vaidmenį miuzikle “Pabėgimas iš Trepsės namų”?

– Vieną dieną paskambino mano mėgstamas aktorius Andrius Kaniava ir pasiūlė vaidinti miuzikle, kurį jis režisuoja. Aš sutikau, viskas labai paprasta.

Smagiausia, kad renkantis vaidmenį, mūsų su Andriumi nuomonės sutapo. Jis norėjo, kad vaidinčiau Mėlynakę, tačiau man to nesakė, pasiūlė perskaityti istoriją ir pačiai išsirinkti, kuria lėle norėčiau būti. Mėlynakė man pasirodė labai charakteringa, aikštinga, isteriška, netgi, sakyčiau, nepakenčiama. O man visada labiau prie širdies –mažiau lyriniai personažai. Vis dėlto, neatmetu galimybės, kad gavau vaidmenį todėl, jog mano akys iš tiesų mėlynos.

Vaidmenis miuzikluose esu kūrusi ir anksčiau, šiuo metu irgi dainuoju keliuose. Turiu nemažai reikalų šį pusmetį. Beveik visi jie – muzikiniai.  Laukia mano kaip EYE’stės la’SEE’tės soliniai elektroninės muzikos koncertai, teatralizuotas koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, miuziklai arenose ir dar kitų veiklų ir veiklelių.

– Išduok, kokios spalvos šįkart bus tavo plaukai?

Tegu bus jums mįslė: kokios akys – tokie ir plaukai.

– Kuo tau žavi Trepsės istorija? Ir kuo ji galėtų sužavėti šių dienų vaikus?

– Mane labiausiai žavi šio kūrinio personažai ir jų santykiai. Neabejoju, kad daugelis atpažins save šmaikščiose ir jautriose lėlių gyvenimo situacijose. Jei įdomu tau, yra tikimybė, kad bus įdomu ir kitam. Tikiuosi – ir šių dienų, ir kitų dienų vaikui.

Muzikinio spektaklio ,,Pabėgimas iš Trepsės namų” premjera vyks vasario 10, 11 ir 25 d., kovo 25, balandžio 8, 22 d. muzikos klube ,,Legendos” Vilniuje, kovo 3 d. – Kaune, kovo 4 d. – Panevėžyje, kovo 24 d. – Utenoje, kovo 28 d.  –Marijampolėje, rašoma pranešime spaudai.

Jei kas pažvelgtų pro durų plyšį, pamatytų scenoje straksinčius ir dainuojančius aktorius, kuriems diriguoja teatro aktorius, spektaklių režisierius, dainuojamosios poezijos atlikėjas Andrius Kaniava. Vasario mėnesį mažiesiems žiūrovams ir vaikystę dar prisimenantiems jų tėvams jis pristatys nuotykių ir istorijų kupiną miuziklą “Pabėgimas iš Trepsės namų”.

Miuziklas – sena A. Kaniavos svajonė. Iš vaikiškų spektaklių daugeliui pažįstamas aktorius ir režisierius neabejoja, kad vaikai pamėgs miuziklo personažus, kurie jiems gali pasirodyti nauji. Tėvams gi, bus įdomu prisiminti savo vaikystės knygą – nuostabią Jono Avyžiaus apysaką “Aštuonetas iš Trepsės namų”.

Šiais metais sukako lygiai 50 metų, kai ši apysaka buvo išleista. Trepsės istorija keliauja iš kartos į kartą, o knyga įrašyta į 100 reikšmingiausių Lietuvos knygų vaikams trisdešimtuką.

Mergaitės Trepsės istorija nepalieka abejingų - tokių istorijų pilna mūsų kasdienybė. “Trepsės gyveno prieš penkiasdešimt metų, gyvena ir dabar, - sako Andrius Kaniava. - Užtenka joms treptelėti koja ir jų mamos ir tėčiai pasirengę pildyti visus trepsių norus”.

Daugiausia tokių norų miuzikle Trepsei kyla žaislų parduotuvėje. Jos kambarys namuose – pilnas žaislų, tačiau mergaitei jie – nė motais. Vieną dieną pamirštos lėlės susivienija ir pabėga iš namų.

Draugiškai susėdusios į seną automobilį jos leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę. “Viskas bus atskleista”, - kol kas pašėlusių nuotykių neišduoda miuziklo režisierius Andrius Kaniava, tačiau žada, kad kelionė bus įspūdinga.

Libretą ir muziką spektakliui parašė pats režisierius. Pagrindinius vaidmenis kuria gerai pažįstami aktoriai – grupės “Liūdni slibinai” narė, televizijos šou “Auksinis balsas” laimėtoja Aistė Lasytė, iš vaikiškų spektaklių ir lietuviško kino gerai pažįstamas aktorius Darius Auželis, puikiai dainuojantys aktoriai Valentinas Krulikovskis, Marija Korenkaitė, Vaidotas Žitkus, Aleksandra Metalnikova, Agnė Kaktaitė.

Vaizdus spektakliui kuria vaizdo režisierius Vaidas Lekavičius, scenografiją ir kostiumus – dailininkė Rūta Venskutė.

Muzikinio spektaklio premjera: vasario 10, 11 ir 25 d., kovo 25, balandžio 8, 22 d. muzikos klube “Legendos” Vilniuje, kovo 3 d. Kaune, kovo 4 d. Panevėžyje, kovo 24 d. Utenoje, kovo 28 d. Marijampolėje.