„Nors darbo pajamų augimas buvo spartesnis nei prieš metus, tačiau didėjanti infliacija stabdė galimybę pajusti realų pajamų augimą. Pavyzdžiui, kovo mėnesį vidutinis darbo pajamų augimas siekė 12,7 proc., o infliacija – 15,7 proc.“ – pirmadienį spaudos konferencijoje sakė „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė.

„Sodros“ duomenimis, darbo pajamos labiau augo nebiudžetiniame sektoriuje – vidutiniškai 14,5 proc. ir siekė 1677 eurus (per 1057 eurus atskaičius mokesčius), o biudžetiniame sektoriuje – 9,7 proc. iki 1611 eurų (beveik 1021 eurą).

„Sodros“ atstovės teigimu, šiemet kovą, palyginti su tuo pat laiku pernai, dirbančiųjų skaičius padidėjo 3,4 proc. – 38 tūkst., o nedarbo išmokas gaunančiųjų sumažėjo 23 proc. – 66,4 tūkst.

Dėl neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) didinimo sparčiau ūgtelėjo mažiausiai uždirbančių darbo pajamos, tačiau atotrūkis tarp mažiausias ir didžiausias pajamas uždirbančiųjų kovą siekė 6,6 karto (pernai – 6,4 karto).

Pasak K. Zitikytės, pajamų atotrūkiui įtakos tebeturėjo pandemija, nes sirgo ir mažesnes pajamas gavo mažiausiai uždirbantieji.

Nors darbo pajamų augimas buvo spartesnis nei prieš metus, tačiau didėjanti infliacija stabdė galimybę pajusti realų pajamų augimą.

„Didesnis sergamumas fiksuotas tarp kontaktiniu būdu ir mažiausiai uždirbančių pardavėjų, valytojų, tuo tarpu didesnes pajamas ir taip uždirbantieji informacinių technologijų, finansų sistemos specialistai pajamas toliau augino“, – sakė „Sodros“ atstovė.

Šiemet, palyginti su praėjusiais metais, padaugėjo žmonių, uždirbančių mažiau nei minimalų atlyginimą, kuris nuo šių metų pradžios siekia 530 eurų „į rankas“. Pernai kovą tokių darbuotojų buvo 93 tūkst., šių metų kovą – 113 tūkstančių.

Pasak K. Zitikytės, šio rodiklio padidėjimas gali būti susijęs su rekordiniu nedarbingumo pažymėjimų skaičiumi pirmąjį ketvirtį, kadangi žmogus, turintis laikiną nedarbingumą, statistikoje matomas kaip dirbantis visą mėnesį, tačiau jo pajamos tuo laikotarpiu gali sumažėti.

Tarp mažiausiai uždirbančiųjų – valytojai ir pardavėjai, kurių didesnė dalis, tikėtina, dirba ne visu etatu. Daugiausiai uždirba įmonių vadovai (5314 eurų), gydytojai specialistai (5020 eurų), reklamos ir rinkodaros specialistai (3853 eurai).

Darbuotojų labiausiai padaugėjo apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje – 30 proc., bei informacijos ir ryšių veikloje – 22 proc.

Vienintelė sritis, kur šiemet darbuotojų mažėjo – transportas, čia kovą dirbo 3,4 proc., arba per 5 tūkst. darbuotojų mažiau nei pernai.

„Šis mažėjimas greičiausiai yra susijęs su geopolitine padėtimi“ – teigė K. Zitikytė.

Tikslinamame 2022 m. valstybės biudžete numatytos išlaidos, skirtos dujų ir elektros kainoms kompensuoti. Nors šio sprendimo tikslas – mažinti infliaciją, tačiau tokio tipo kompensavimas mažina paskatas racionaliai vartoti išteklius bei skatina vidaus paklausą ir taip didina infliaciją, o ne ją mažina. Be to, dujų ir elektros kainų kompensavimo kaštai yra paskirstomi vienodai visiems mokesčių mokėtojams, neatsižvelgiant į tai, kiek ir kokios energijos jie suvartoja. Jei tokio pobūdžio kompensavimo paketai bus taikomi ateityje, būtina numatyti, kas ir iš kokių lėšų apmokės išaugusius įsipareigojimus.

Nors 2020 m. valdžios sektoriaus išlaidų augimas Lietuvoje buvo didžiausias Europos Sąjungoje, tada pasirinktos finansinės priemonės padėjo sušvelninti COVID-19 pandemijos sukeltą poveikį ir, tikėtina, prisidėjo prie palankių 2021 m. ekonominių rodiklių įverčių. 2021 m. išlaidos, susijusios su COVID-19 pandemijos valdymu, reikšmingai sumažėjo (nuo 2,6 iki 1,3 mlrd. EUR), tačiau jas didžiąją dalimi pakeitė ilgalaikės einamosios išlaidos, todėl valdžios sektoriaus grynosios, arba neto, išlaidos toliau augo. Projektuojama, kad 2022 m. valdžios sektoriaus neto išlaidos rekordiškai augs apie 19 proc. Ilgalaikio pobūdžio išlaidų dalies augimą lemia ir ateityje lems ne tik didėjančios išlaidos gynybai, bet ir su visuomenės senėjimu susijusios išlaidos ir kiti prisiimti įsipareigojimai. Fiskalinės institucijos funkcijas vykdanti Valstybės kontrolė atkreipia dėmesį, kad tokiam išlaidų augimui nėra numatyta papildomų pajamų šaltinių, siekiant neprastinti viešųjų finansų padėties.

„Valdžios sektoriaus pajamų ir BVP santykio išaugimas yra laikinas, susijęs su netvariai augančiomis šio sektoriaus išlaidomis. Būtina supaprastinti fiskalinės drausmės sistemą, didinti jos skaidrumą ir reglamentavimo aiškumą, užtikrinti fiskalinės drausmės taisyklių laikymosi piliečiams naudą – ekonomikos verslo ciklų poveikio mažinimo ir valdomos infliacijos“, – teigia Biudžeto stebėsenos departamento vadovė Saulė Skripkauskienė.

Išvadoje pažymima, kad 2021 m. valdžios sektoriaus pajamos išaugo, o jų surinkimas iš pagrindinių mokesčių viršija daugiametį šalies vidurkį. Tikėtina, kad šis pajamų augimas yra laikinas, nes jį lėmė vienkartinio pobūdžio veiksniai bei palanki ekonomikos ciklo padėtis. Tokio netvaraus ir laikino pajamų augimo pagrindu prisiimti ilgalaikiai finansiniai įsipareigojimai ateityje didins valdžios sektoriaus deficitą. Mokesčių reforma vis atidedama, todėl fiskaliniai iššūkiai ne sprendžiami, bet nukeliami į ateitį.

„Šimašiaus Vilnius čia vėl visus apspjovė: šildymo kainos kilo dvigubai ir daugiau kartų. Miestiečiams nesvarbu, ant dujų ar ant kokios kitos adatos sėdi Vilnius, jiems aišku, kad rinkta valdžia (ir valdžios iki šios) nepadarė namų darbų. Gyventojams taip pat mažai rūpi, kiek papildomų milijonų valstybė investuos į saulės ar mėnulio elektrines, nes nemirti iš bado ir nesušalti norisi dabar.

Vyriausybė pareiškė siūlysianti laikinai mažinti pridėtinės vertės mokestį šildymui iki 0 proc. Šią iniciatyvą kritikuoja daugybė „ekspertų“, kai kurie ragina Vyriausybę „nepataikauti“ žmonėms. Nesiimu spręsti apie Vyriausybės iniciatyvos efektingumą, tačiau labai erzina verslo atstovų transliuojama žinutė“, – sako LPSK pirmininkė.

Gyventojams taip pat mažai rūpi, kiek papildomų milijonų valstybė investuos į saulės ar mėnulio elektrines, nes nemirti iš bado ir nesušalti norisi dabar.

I. Ruginienės teigimu, kai tik prasidėjo pandemija ir ją lydintis karantinas, verslininkai vienas per kitą prašė Vyriausybės kuo greičiau duoti pinigų, nes žlugsianti visa ekonomika. Net norėta išvengti piktnaudžiavimą užkardančių apribojimų bei įsipareigojimų, atseit pirma duokit, paskui jau žiūrėsim, ar tikslingai panaudota.

Dabar, kai Lietuvos žmones užgulė aukštos kainos ir didžiulės sąskaitos, jiems verslui atstovaujantys „ekspertai“ siūlo pakentėti. Atseit kilo atlyginimai, pensijos, nedėkit, kas atliko į „kojinytę“ ir turėsit už ką susimokėt sąskaitas. Įtakingam bankui atstovaujantis ekonomistas eina dar toliau, jis sako: „Lietuviai turi daug pinigų, jie yra turtingi“.

LPSK pirmininkė sutinka, kad dalis jų tikrai turtingi (500 turtingiausių žmonių turtas sudaro daugiau nei 24 mlrd. eurų), tačiau didžioji dalis, nepriklausomai nuo ekonomikos augimo, galo su galu taip niekada ir nesudurs. Statistikos departamentas skelbia, kad 2020 m. iš 1,36 mln. dirbančių žmonių pusė uždirbo iki 804 eurų per mėnesį „į rankas“, o šios pusės pusė (340 tūkst. darbuotojų) – tik 591 eurą ir mažiau.

„Tie, kurie uždirba šiek tiek daugiau, viršvalandžius skaičiuoja šimtais per metus (yra atveju, kai jų susidaro ir 400 valandų, nors darbo kodeksas leidžia tik 180), o to kaina – paaukoti šeimos interesai ir sveikata. Streikuoti pasiryžusių Vilniaus viešojo transporto ir „Achemos“ darbuotojų atlyginimai statistikoje neatrodo labai prasti, bet juos jie uždirba nežmoniškų viršvalandžių sąskaita. Neretas po to dar uždarbiauja ir kitur, o pervargus sukeliamos ir avarinės situacijos.

Tie patys ekspertai, pernai virkavę dėl neva per daug sparčiai augančio darbo užmokesčio (grėsmė Lietuvos konkurencingumui!), šiandien kalba apie būtinybę didinti gyventojų pajamas, kad tik nebūtų liečiami mokesčių klausimai. Taip, pajamas didinti reikia, ir automatinio darbo užmokesčio indeksavimo įstatymas čia galėtų pasitarnauti. Tik augimas turėtų ne vytis infliaciją, o ją viršyti“,– pabrėžia I. Ruginienė.

Jos teigimu, dar geriau būtų suteikti darbuotojams patiems įrankį derėtis darbo vietose.

„Tas įrankis (staigmena!) – streikas! Liberalizuokime jo skelbimo procesus (dabar Lietuvoje praktiškai nėra galimybių surengti veiksmingą streiką pagal įstatymus), ir darbuotojai galės patys derėtis dėl algų, nelaukiant Vyriausybės sprendimų.

O valdžia, savo ruožtu, galėtų galų gale sutvarkyti mokesčių sistemą taip, kad pajamų mokestį būtų priversti mokėti ne tik pagal darbo sutartis dirbantys darbuotojai, o ir šimtatūkstantines ar milijonines pajamas gaunantys piliečiai. Be jokių lengvatų, landų ir progresyviai: daugiau moka tie, kurie daugiau uždirba. Politinėje darbotvarkėje mokesčių teisingumo klausimas pagaliau turi atsirasti pirmoje vietoje“, – pažymi LPSK pirmininkė I. Ruginienė.

„Šių metų biudžete – minimalios mėnesinės algos, neapmokestinamojo pajamų dydžio, pensijų augimas – šie pokyčiai (...) pirmiausia skirti skurdo ir nelygybės mažinimui, kas yra būtent įsisenėjusi Lietuvos problema. Šių pokyčių nereiktų pateikti kaip infliacijos amortizavimo būdų“, – antradienį „Žinių radijui“ sakė prezidento patarėja.

„Nes jei padidėjimas yra skirtas infliacijai valdyti, vadinasi, mes nevykdome socialinės atskirties ir nelygybės mažinimo politikos“, – pridūrė ji.

Kad pavyktų išvengti tokio „politikos disbalanso“, anot I. Segalovičienės, priemonių infliacijai valdyti reikia imtis keturiose srityse.

„Pirmoji – didinti gyventojų pajamas. Antra, užšaldyti, nedidinti viešųjų paslaugų kainų, tokių kaip darželiai, neformalus ugdymas, viešasis transportas ir pan.“, – pirmąsias dvi galimas priemones „Žinių radijui“ antradienį įvardijo prezidento vyriausioji patarėja ekonomikos ir socialinės politikos klausimais. Ji kartu pažymėjo būtinybę ieškoti, kaip padėti kainų šoką išgyventi nevyriausybiniam sektoriui, kuris „yra labai svarbus atskirties ir nelygybės mažinimui“.

I. Segalovičienė, be to, pasiūlė didinti produktų ir paslaugų pasiūlą, visų pirma skatinant aktyviau ir palankiomis sąlygomis plėtoti atsinaujinančią energetiką.

„Ir ketvirta – padėti verslui dorotis su kainų šoku. Verslas labai įvarus. Yra verslų, kuriems reikalinga pagalba, įveikiant konkurencingumo iššūkius“, – teigė ji.

Kokios priemonės šiuo metu būtų efektyviausios mažinant infliacijos poveikį gyventojams ir verslui, ketvirtadienį prezidentas turėtų aptarti su Seimo frakcijų atstovais, ministrais ir socialiniais partneriais, informavo prezidento Gitano Nausėdos patarėja.

„Reikalinga labai gera ekonominė diskusija, nes priemonės gali būti įvairios, bet jos turi būti taiklios“, – pažymėjo ji.

Statistikos departamento duomenimis, gruodžio mėnesio metinė infliacija siekė 10,6 proc., o sausio mėnesį, lyginant su tuo pačiu mėnesiu praėjusiais metais, prognozuojamas 12,2 proc. vartotojų kainų augimas. Tuo metu vidutinis mėnesinis darbo užmokestis „prieš mokesčius“ (bruto) praėjusiais metais augo 9,8 proc. ir siekė 1568 eurus, tuo metu vidutinis atlyginimas „į rankas“ augo 9 proc., iki 995,3 euro.

Nuo šių metų minimalus atlyginimas kilo iki 773 eurų iki mokesčių, neapmokestinamasis pajamų dydis padidėjo nuo 400 iki 460 eurų, o vidutinė senatvės pensija – nuo 414 iki 465 eurų be ir nuo 441 iki 489 eurų su būtinuoju stažu.

„Vakarų valstybėse tokio kainų augimo turbūt jau seniai nebuvo matyta. Tą lemia daugelis priežasčių. Dalis priežasčių yra susijusių su energetiniais resursais ir jų kainomis. Kita dalis priežasčių yra labiau susijusi su netipiniu pasiūlos pusėje esančiu šoku dėl tiekimo grandinių sutrūkinėjimo ir neatsistatymo po kovido“, – Seime atsakinėdama į žurnalistų klausimus sakė I. Šimonytė.

„Tai tikrai nėra kažkokių labai optimistinių žinių, kad bus kažkoks kainų mažėjimas artimiausiu metu. Tačiau kitais metais tikimės, kad ir aukštos, bet vis dėl to stabilesnės (kainų – ELTA) situacijos negu šiemet“, – prognozuoja ji.

Vakarų valstybėse tokio kainų augimo turbūt jau seniai nebuvo matyta.

Premjerė akcentuoja, kad remiantis ekonomistų prognozėmis, pajamų augimas vis tik turėtų aplenkti infliaciją, o Vyriausybė, pasak jos, taip pat augino gyventojų pajamas minimalios algos, pensijų, darbo užmokesčio biudžetiniame sektoriuje didinimo pagalba.

„Visi šie sprendimai yra sukalibruoti taip, kad didžiausias augimas tenka žmonėms, kurių pajamos yra mažiausios. Kuriems atitinkamai kainų augimas kelia didesnę įtampą, negu žmonėms, kurių pajamos yra didesnės“, – aiškino I. Šimonytė.

Ministrė pirmininkė taip pat pridūrė, kad siekiant mažinti energetikos kainų augimo poveikį žmonėms, buvo priimti sprendimai dėl papildomos paramos bei komunalinių paslaugų kainų dalies išdėliojimo ilgesniame laikotarpyje.

„Kalbant konkrečiai apie energetikos išteklių kainas, ir atitinkamai apie žmonių galimybes apsimokėti sąskaitas, buvo priimtas sprendimas dėl kainų piko išdėliojimo per ilgesnį laikotarpį. Taip pat gerokai praplėstos galimybės gauti piniginę socialinę paramą apmokant komunalines sąskaitas“, – pažymėjo premjerė.

ELTA primena, kad Lietuvos bankas (LB) prognozuoja, jog vidutinė metinė infliacija Lietuvoje šiemet sieks 4,5 proc. Kitąmet infliacija vis dar bus padidėjusi ir sudarys 5,1 proc. – beveik dvigubai daugiau, nei prognozuota anksčiau. Numatoma, kad metinė infliacija sumažės nuslopus dujų paklausai po šildymo sezono, t. y. apie 2022 m. vidurį.

Ingrida Šimonytė atmeta opozicijos kritiką dėl nepakankamo kai kurių sričių finansavimo, taip pat pabrėžia, kad jau kitąmet Vyriausybė pateiks siūlymų, kurie turėtų didinti valstybės pajamas.

„Šiame biudžete, nors jis deficitinis ir tai yra šiokia tokia problema, mes sugebame suderinti keletą labai svarbių tikslų. Viena vertus, yra galimybės pakankamai ženkliai indeksuoti tas pajamas, kurios priklauso nuo biudžeto, ar tai būtų pensijos, ar pajamos, kurias gauna biudžetiniame sektoriuje dirbantys žmonės“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė I. Šimonytė.

„Kita vertus, tuo pačiu metu mes stabilizuojame skolos augimą ir įgyvendiname keletą svarbių dokumentų, tokių kaip nacionalinis susitarimas (dėl švietimo ir mokslo finansavimo didinimo – BNS)",  – pridūrė ji.

Premjerė skeptiškai vertino opozicijos kritiką, kad kitų metų biudžete dalis išlaidų nėra užtikrinamos stabiliais pajamų šaltiniais.

„Kai tuo pačiu metu opozicija sako, kad nėra suplanuoti tvarūs pajamų šaltiniai ir suplanuotos per mažos išlaidos, aš į tokius priekaištus turiu sunkumų atsakyti. Dar kartą pabrėžiu, ateinančių metų biudžetas yra deficitinis ir tai reiškia, kad nors pajamų augimas pagal ekonomikos projekcijas yra pakankamai ženklus (...), vis dėlto reikia turėti mintyje, kad tas išlaidų augimas turėtų būti valdomas“, – tvirtino premjerė.

„Ir mano supratimu, jis yra valdomas toks, koks turėtų būti šiomis aplinkybėmis, nes ekonomika vis dar išlieka didelio neapibrėžtumo sąlygomis“, – pridūrė ji.

I. Šimonytė pabrėžė, kad planuojamas kitų metų 3 proc. valdžios sektoriaus deficitas yra ties viršutine Mastrichto kriterijų riba.

„Prisimenant tai, kad 2023 metais visos Stabilumo ir augimo pakto išlygos bus atšauktos, bent jau toks yra labai aiškus signalas, aišku, jeigu nebus kažkokių nenumatytų aplinkybių, (...) vadinasi, visoms valstybėms narėms reikės grįžti prie vidutinės trukmės biudžeto tikslų ir siekti subalansuotų viešųjų finansų“, – aiškino I. Šimonytė.

Jis teigimu, 2023-2024 metais biudžeto pajamų didėjimą, kuris priklausys nuo ekonomikos augimo, reikės labai aiškiai derinti su išlaidų didėjimu.

„Ne paslaptis ir tai, kad Vyriausybė siūlys tam tikrų pajamų priemonių ateinančių metų pavasario sesijoje svarstyti, dalis jų yra susijusi su žaliąja darbotvarke ir galbūt ne tiek siekia biudžetą papildyti, kiek sukurti finansinius instrumentus ir paskatas tam, kad keistųsi žmonių judėjimo principai ir pasirinkimai“, – aiškino Vyriausybės vadovė.

„Taip pat nekilnojamojo turto mokesčiai, dėl kurių, manau, savivaldybės jau pačios nuspręs, kiek nori tai padaryti savo papildomų pajamų šaltiniu, nes galvojame apie savivaldybių savarankiškumą šituos klausimus sprendžiant, aišku, įstatymo nustatytose ribose“, – sakė premjerė.

„Taigi, tų pasiūlymų bus, aš tiesiog su smalsumu žiūrėsiu, kaip opozicija juos palaikys“, – pridūrė ji.

Pasak I. Šimonytės, kitų metų biudžete numatytas lėšų pandemijos valdymui mažėjimas yra natūralus, nes šių metų biudžete dalį šių lėšų sudarė verslo ir darbuotojų parama.

„Per šiuos metus jau atsirado vakcinos, atsirado kiti veiklos kontrolės būdai, verslai jau gali veikti, kai kurie, tiesa, su galimybių pasais, dėl tos priežasties išlaidos, kurios kitais metais yra suplanuotos ir susijusios su kovido tikslais, yra medicininės, taip pasakysiu. Tai yra medikų priedai dėl didesnio darbo krūvio, taip pat toks išlaidos, kurios bus reikalingos testams, vakcinoms ir medicinos priemonėms, susijusioms su kovido situacijos valdymu“, – teigė I. Šimonytė.

Anot jos, specialaus ekonominės paramos paketo 2002 metų biudžete nėra, nes Vyriausybė neturi planų nustatyti tokius apribojimus, už kuriuos verslui ir gyventojams reikėtų mokėti kompensacijas.

„Sodros“ duomenimis, darbo pajamos „į rankas“ per metus išaugo 128 eurais (15 proc.) ir siekė 979 eurus. Prieš metus jos vidutiniškai didėjo 54 eurais, arba 7 proc.

Pasak „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėjos Kristinos Zitikytės, grynąsias darbo pajamas šiek tiek sumažino infliacija, todėl „Sodros“ skaičiavimais, realios pajamos galėjo siekti vidutiniškai apie 950 eurų.

Jos teigimu, pernai antrąjį ketvirtį pandemija tik įsisiūbavo, per karantiną dalis žmonių neteko darbo, buvo prastovose ar turėjo nedarbingumą, dėl to bendros darbo pajamos augo lėtai. Šiemet antrąjį ketvirtį ribojimai buvo švelninami, daug sektorių dirbo įprastai.

„Yra ir objektyvios priežastys – buvo didinama minimali mėnesinė alga, pareiginių algų bazinio dydžio didinimas bei neapmokestinamo pajamų dydžio pasikeitimai“, – pristatyme sakė K. Zitikytė.

Balandžio-birželio mėnesiais pajamų didėjimą galėjo pajusti kas antras darbuotojas – 46 proc. jų  pajamos augo daugiau nei 10 proc., tuo metu pajamų sumažėjimą galėjo patirti 4 proc., o 23 proc. dirbančių žmonių darbo pajamos nesikeitė.

„Jei palygintume su praėjusių metų padėtimi, tuo metu buvo mažesnė dalis tų, kurių pajamos per metus padidėjo, – jų buvo apie 40 proc., ir buvo išaugusi dalis tų, kurių pajamos mažėjo 5 ar daugiau proc.“, – sakė K. Zitikytė.

Anot jos, labiausiai darbo pajamų augimą galėjo pajusti uždirbantieji mažiausiai.

K. Zitikytės teigimu, šiuo metu apie 8 proc. visų apdraustųjų (apie 86 tūkst.) uždirba mažiau nei minimali alga (642 eurai). Didžioji dalis jų – 8 proc. – dirba nebiudžetiniame sektoriuje, o biudžetinėse įstaigose tokių žmonių dalis siekia beveik 6 procentus.

Sparčiausiai atsigavo apgyvendinimo ir maitinimo veikla

Per metus sparčiausiai – apie 40 proc. – augo elektrinės ir elektroninės įrangos surinkėjų darbo pajamos. Darželių mokytojų pajamos padidėjo 32 proc., maitinimo paslaugų pardavėjų – 24 proc.

Tarp greičiausiai atsigaunančių sričių išsiskyrė apgyvendinimo ir maitinimo veikla – čia šių metų birželį, palyginti su 2020 metų birželiu, vidutinės darbo pajamos ūgtelėjo 18 proc. Tačiau pajamos šiame sektoriuje išliko palyginti neaukštos – vidutiniškai 791 euras.

Tuo metu medicinos darbuotojų pajamų augimas sulėtėjo – šiemet birželį jų pajamos buvo 9 proc. didesnės nei pernai, kai jos augo 25 proc. 

Pasak K. Zitikytės, lėtesnis nei pernai augimas siejamas su tuo, jog pernai medikams buvo mokami įvairūs priedai prie atlyginimų, papildomos išmokos. Šiais metais pajamų šuolis nebuvo toks ryškus, bet pajamos ir toliau augo visuose sektoriuose.

Be to, liepą 14 tūkst. žmonių daugiau priimta į darbą nei atleista – tai aukščiausias rodiklis per pastaruosius mėnesius. „Sodros“ teigimu, tai reiškia, jog žmonės aktyviai grįžta į darbus.

„Covid-19 poveikis sulėtino gyventojų darbo pajamų augimą karantino laikotarpiu, tačiau birželį pajamos augo taip pat sparčiai, kaip metų pradžioje. Kitas dalykas, matome subsidijuojamas įmones, ir kad be subsidijų šiandien aptarinėtume tą situaciją šiek tiek sudėtingesnę“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė „Sodros“ Statistikos analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė.

Anot jos, lėčiau atsigauna karantino metu visiškai neveikę viešbučiai, turizmo ir maitinimo įmonės, nors liepos mėnesį būtent juose darbuotojų skaičius augo labiausiai. Augo ir darbuotojų, susijusių su žemės ūkiu, pajamos.

Pasak K. Zitikytės, birželį vidutinių darbo pajamų augimas vėl grįžo į vasario lygį – palyginti su pernai birželiu, jos didėjo 11,4 procentų.

Vis dėl to ji pabrėžia, jog reikia atsargiai vertinti atsigavimo signalus.

„Šiandien negalime darbo pajamų augimo vadinti tvariu, nes dar veikia subsidijos. Tos priemonės, kai tik ilgesniu laikotarpiu galėsime pasakyti, ar nuosmukį atidėjome, ar mums jį tikrai pavyko sušvelninti“, – sakė K. Zitikytė.

Vidutinės gyventojų darbo pajamos, nuo kurių sumokėtos socialinio draudimo įmokos, antrąjį ketvirtį, palyginti su tuo pat metu pernai, augo 5,3 proc. iki 1319 eurų (iki mokesčių), o palyginti su pirmuoju, jos smuktelėjo 0,3 proc. Pirmąjį ketvirtį metinis augimas buvo 10 proc.

„Sodros“ duomenimis, per ketvirtį apdraustųjų, dirbusių visą mėnesį, skaičius mažėjo 2,2 proc., arba 27 tūkstančiais.

Per ketvirtį šalyje sumažėjo gyventojų, kurių darbo užmokestis per metus padidėjo daugiau nei 10 proc., ir daugėjo tokių, kurių pajamos mažėjo daugiau nei dešimtadaliu.

Daugiau nei pusės dirbančiųjų pajamos per metus augo, kas penkto – reikšmingai nesikeitė, o kas ketvirto pajamos mažėjo daugiau nei 5 procentais.

Daugiau žmonių priimama nei atleidžiama

K. Zitikytės teigimu, ir birželį, ir liepą darbuotojų priėmimų ir atleidimų balansas buvo teigiamas, o vien liepą 14 tūkst. jų daugiau priimta nei atleista – šis rodiklis yra aukščiausias per pastaruosius mėnesius – tai reiškia, jog žmonės aktyviai grįžta į darbus.

„Liepos mėnuo parodė rezultatus, kurie viršijo lūkesčius. Priėmimų skaičius liepą yra 14 tūkst. didesnis nei atleidimų. (...) Liepos mėnuo parodo tuos atsigavimo ženklus“, – sakė K. Zitikytė.

Liepą daugiau priimta nei atleista sunkiasvorių automobilių vairuotojų, padavėjų, pardavėjų, kambarinių, krovikų. Anot K. Zitikytės, grįžta tų profesijų, kurių per karantiną daugiausia atleista, atstovai.

„Sodra“ skaičiuoja, jog per karantiną beveik 25 tūkst. darbuotojų daugiau atleista nei priimta.

Darbuotojų skaičius labiausiai mažėjo nuo krizės nukentėjusiose įmonėse – jos sudaro apie 40 proc. visų įmonių. Jų darbuotojų pajamų augimas birželį, palyginti su vasariu, siekė 2,2 proc., kai, pavyzdžiui, nepaveiktose įmonėse jos augo 4 procentais.

Subsidijas gavusių įmonių darbuotojų vidutinės pajamos per šį laiką beveik nepasikeitė, tačiau pasak K. Zitikytės, be subsidijų jos būtų smukusios 5 proc. – tiek jos augo subsidijų negavusiose  įmonėse.

Tuo metu 2018 metais valdžios sektoriaus biudžeto perteklius buvo 271,8 mln. eurų ir sudarė 0,6 proc. BVP.

Kaip teigiama pranešime spaudai, pernai valdžios sektoriaus pajamos sudarė 17 mlrd. 24 mln. eurų, išlaidos – 16 mlrd. 894 mln. eurų.

Valdžios sektoriaus pajamos per metus išaugo 8,5 proc. Pajamos iš mokesčių sudarė 9 mlrd. 858 mln. eurų – 57,9 proc. visų valdžios sektoriaus pajamų. Palyginti su 2018 metais, jos padidėjo 26,6 proc.

Valdžios sektoriaus išlaidos per metus padidėjo 1 mlrd. 483 mln. eurų (9,6 proc.). Didžioji dalis išlaidų teko socialinei apsaugai, švietimui ir sveikatos apsaugai.

Centrinės valdžios deficitas praėjusiais metais sudarė 254,7 mln. eurų, arba 0,5 proc. BVP. Vietos valdžios perteklius – 39,9 mln. eurų, arba 0,1 proc. BVP, socialinės apsaugos fondų perteklius – 344,1 mln. eurų, arba 0,7 proc. BVP, informuoja Statistikos departamentas.

Pernai valdžios sektoriaus skola padidėjo 2 mlrd. 202 mln. eurų ir nominaliąja verte metų pabaigoje sudarė 17 mlrd. 524 mln. eurų.

Pa­jamų au­gi­mas vir­ši­ja inf­lia­ciją

„At­si­me­nu, kai prie­š ke­le­rius me­tus iki įsto­jant į ES bu­vo at­va­žiavę ko­le­gos iš Jung­tinės Ka­ra­lystės. Dirb­da­mi visiškai pa­pras­tus dar­bus jie už­dirb­da­vo apie 2 tūkst. svarų – pa­gal tuo­me­tinį kursą, jų at­ly­gi­ni­mai siekė 14 tūkst. litų (apie 4 054 eu­rus). Tais lai­kais vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas Lietuvo­je siekė 800 litų (apie 231 eurą), tuo me­tu 2 tūkst. litų (apie 579 eu­rus) būda­vo la­bai ge­ras at­ly­gi­ni­mas, o 4 tūkst. litų (apie 1 158 eu­rus) gau­da­vo tik va­do­vai“, – pasako­jo ban­ko „Lu­mi­nor“ vy­riau­sia­sis eko­no­mis­tas Žygiman­tas Mau­ri­cas.

2004 m., kai Lie­tu­va įsto­jo į ES, vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas, at­skai­čia­vus mo­kes­čius, siekė 240 eurų. Per pen­kio­li­ka metų jis dau­giau kaip tri­gu­bai išau­go – šian­dien, kaip ro­do sta­tis­ti­ka, vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis į ran­kas sie­kia 817,8 eu­ro, neats­kai­čia­vus mo­kes­čių – 1 289 eu­rus.

Pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus, anot eko­no­mis­to, pra­gy­ve­ni­mo ly­gis Lie­tu­vo­je au­ga, ir ganė­ti­nai spar­čiai. Tai pa­tvir­ti­na sta­tis­ti­ka: per šį lai­ko­tarpį dar­bo užmokes­tis į ran­kas au­go vi­du­ti­niš­kai 9 pro­c. per me­tus, o kainų ly­gis – 2,5 proc. Tai­gi, pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus per­ka­mo­ji ga­lia kas­met pa­didė­da­vo 5,5 pro­c. Pa­na­šias ten­den­ci­jas, pa­sak pa­šne­ko­vo, at­spin­di ir BVP au­gi­mas.

Toks at­ly­gi­nimų didė­ji­mo tem­pas, kaip pa­stebė­jo Ž.Mau­ri­cas, leid­žia Lie­tu­vai vy­tis Va­karų Eu­ro­pos vals­ty­bes ir tei­gia­mai iš­sis­kir­ti ES kon­teks­te. Ten dar­bo už­mo­kes­čio į ran­kas au­gi­mas siekė vi­du­ti­niš­kai apie 2 pro­c. Ki­ta ver­tus, bendras dar­bo už­mo­kes­čio ly­gis Lie­tu­vo­je vis dar yra vie­nas ma­žiau­sių vi­so­je eu­ro zo­no­je.

Šiuo me­tu, anot eko­no­mis­to, Lie­tu­va pa­gal dar­bo už­mo­kes­čio dydį len­kia tik Lat­viją (ant­ras ma­žiau­sias at­ly­gi­ni­mas), Bul­ga­riją, Ru­mu­niją, Veng­riją, Kroa­tiją.

„De­ja, vi­sos ki­tos ša­lys pa­gal dar­bo už­mo­kes­čio dydį yra aukš­tesnė­se pozicijose ir Lie­tu­vos at­ly­gi­nimų dy­dis nuo vi­dur­kio eu­ro zo­no­je ski­ria­si be­veik 3 kar­tus“, – sakė „Lu­mi­nor“ vy­riau­sia­sis eko­no­mis­tas.

Nors pra­ra­ja tarp at­ly­gi­nimų dyd­žio ES ir Lie­tu­vo­je dar mil­ži­niš­ka, il­ga­metė statis­ti­ka by­lo­ja apie reikš­min­gus po­ky­čius tei­gia­ma link­me.

„Pa­vyzd­žiui, kai įsto­jo­me į ES, dar­bo už­mo­kes­čio į ran­kas skir­tu­mas tarp Lietuvos ir Vo­kie­ti­jos siekė 8 kar­tus, da­bar – šiek tiek dau­giau nei 3 kar­tus. Su Jung­ti­ne Ka­ra­lys­te skir­tu­mas siekė 10 kartų, da­bar – apie 3 kar­tus. Pa­ly­gin­ti su Slovė­ni­ja, skir­tu­mas bu­vo 3 kar­tai, da­bar – 1,5 kar­to. Grai­ki­jo­je 2004 m. vidutinis at­ly­gi­ni­mas į ran­kas bu­vo 5,5 kar­to di­des­nis nei Lie­tu­vo­je, o da­bar – tik 1,5 kar­to. Tai­gi, pro­gre­sas yra aki­vaiz­dus – mes ve­jamės tiek ki­tas Cent­ri­nes, Rytų Eu­ro­pos ša­lis, tiek Va­ka­rus, nors skir­tu­mai dar iš­lie­ka di­de­li“, – kons­ta­ta­vo Ž.Mau­ri­cas.

Au­ga kar­tu su ES nau­jokė­mis

Nors Lie­tu­va pa­gal at­ly­gi­nimų dyd­žius ve­ja­si ki­tas ES ša­lis, ta­čiau ar pragyvenimo ly­giu ji taip pat artė­ja prie va­ka­rie­tiškų vals­ty­bių?

Ž.Mau­ri­co tei­gi­mu, kal­bant apie per­kamąją ga­lią, ypač inf­lia­ci­jos di­na­miką, reikia išs­kir­ti ke­letą etapų.

„Pir­mas eta­pas – po įsto­ji­mo į ES iki 2007–2008 m.; tuo­met pa­si­žymė­jo­me spar­čiu pa­jamų au­gi­mu, ta­čiau ir kai­nos la­bai smar­kiai didė­jo. Krizės lai­ko­tar­piu taip pat šiek tiek vi­jomės ki­tas ša­lis ir pa­ja­mo­mis, ir kai­no­mis, ta­čiau 2008–2012 m. iš esmės bu­vo stag­na­ci­ja. Ir tik nuo 2013–2014 m. au­gi­mas pa­spartė­jo, nes inf­lia­ci­ja, ypač pra­ėju­siais me­tais, bu­vo ganė­ti­nai men­ka – vos šiek tiek vir­ši­jo ES vi­durkį, o pa­jamų au­gi­mas siekė be­veik dvi­ženk­lius skai­čius – pa­ja­mos augo be­veik 10 pro­c. per me­tus“, – pa­sa­ko­jo eko­no­mis­tas.

Tai­gi, 2004 m. no­mi­na­lus dar­bo už­mo­kes­čio skir­tu­mas tarp Lie­tu­vos ir Vokietijos bu­vo 8 kar­tai, o pa­gal per­kamąją ga­lią – šiek tiek ma­žiau nei 4 kar­tai. Da­bar no­mi­na­lus skir­tu­mas yra kiek di­des­nis nei 3 kar­tai, o pa­gal per­kamąją ga­lią – 2 kar­tai.

Lie­tu­vos lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­to (LLRI) vy­riau­sio­ji eks­pertė Indrė Ge­nytė-Pikčienė pa­stebė­jo, kad ver­ti­nant per­kamąją ga­lią vis dar jau­čia­ma ryš­ki takosky­ra tarp ES naujųjų na­rių ir sen­bu­vių. Ta­čiau ES na­rystė, struktū­rinė para­ma ir bend­ros pre­kių, pa­slaugų ir ka­pi­ta­lo rin­kos su­tei­kia­mos ga­li­mybės leid­žia nau­joms Cent­rinės Rytų Eu­ro­pos narėms spar­čiai vy­tis ES vi­durkį.

„Gy­ven­tojų per­ka­ma­jai ga­liai įtaką da­ro jų pa­jamų, t.y. dar­bo už­mo­kes­čio, augimas bei inf­lia­ci­jos ten­den­ci­jos ša­ly­je. Ka­dan­gi ES nau­jo­kių at­ly­gi­nimų palygi­na­mo­ji bazė ne­di­delė, natū­ra­lu, kad jo­se fik­suo­tas ge­ro­kai spar­tes­nis algų au­gi­mas“, – sakė pa­šne­kovė.

Jos tei­gi­mu, per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus rea­lios al­gos, t.y. at­me­tus infliaci­jos po­veikį, spar­čiau­siai au­go Ru­mu­ni­jo­je, Bul­ga­ri­jo­je, Veng­ri­jo­je, Latvijoje, Lie­tu­vo­je, Es­ti­jo­je, šiek tiek san­tūriau – Slo­va­ki­jo­je, Slovė­ni­jo­je, Čekijo­je ir Len­ki­jo­je. Per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus rea­lios al­gos vidutiniškai neau­go ar­ba au­go tik la­bai ne­žy­miai Kroa­ti­jo­je, ku­rio­je ilgą laiką eko­no­minę plėtrą ri­bo­jo struktū­rinės pro­ble­mos, taip pat Kip­re, Is­pa­ni­jo­je, Suomi­jo­je, Ita­li­jo­je ir Bel­gi­jo­je.

„Pas­ta­ruo­sius pen­ketą metų mak­roe­ko­no­minė ap­lin­ka bu­vo pa­lan­ki ūkio augimui, tad ša­ly­se, ku­rios at­ro­do sėkmin­gai kon­ku­ren­cin­gu­mo rei­tin­guo­se ir ku­rio­se nėra struktū­ri­nių bar­jerų, dar­bo už­mo­kes­tis ir var­to­tojų per­ka­mo­ji ga­lia ki­lo. Iš­sis­ki­ria jau­no­sios ES narės, ku­rios sten­gia­si su­kur­ti lanks­čias ir pa­lan­kias sąly­gas vers­lui, kad galėtų pri­trauk­ti kuo dau­giau tie­sio­gi­nių už­sie­nio in­ves­ti­cijų. Nei­gia­mai iš­sis­ki­ria va­di­na­mo­sios pe­ri­fe­rinės ša­lys (Ita­li­ja, Is­pa­ni­ja, Grai­ki­ja, Por­tu­ga­li­ja) bei Prancū­zi­ja, ku­rio­se eko­no­mi­kos ne­kon­ku­ren­cin­gos, dar­bo sąnau­dos aukš­tos, bet pro­duk­ty­vu­mas že­mas, daug struktū­ri­nių pro­blemų (dide­li mo­kes­čiai, vald­žios sek­to­riaus sko­la ir t.t.), nee­fek­ty­vi dar­bo rin­ka, ekono­mi­nės plėtros po­ten­cia­las la­bai ri­bo­tas – tai ne­leid­žia spar­čiau mažė­ti nedar­bui ir kil­ti at­ly­gi­ni­mams“, – pa­sa­ko­jo I.Ge­nytė-Pik­čienė.

Svar­biau – pi­nigų kie­kis

„Lu­mi­nor“ vy­riau­sia­sis eko­no­mis­tas Ž.Mau­ri­cas įsi­ti­kinęs, kad svar­biau yra ne per­ka­mo­ji ga­lia, o no­mi­na­lus pi­nigų kie­kis. Mat kuo žmo­gus dau­giau už­dir­ba, tuo di­desnę fi­nan­sinę laisvę tu­ri. O fi­nan­sinė laisvė, pa­šne­ko­vo ma­ny­mu, yra labai svar­bi – ne­tgi būti­na – bend­ros laisvės su­de­da­mo­ji da­lis.

Tai, kad žmonės Lie­tu­vo­je gy­ve­na ge­riau, eko­no­mis­tas sakė pa­ste­bin­tis ir iš gyven­tojų nuo­taikų.

„La­bai ge­ras pa­vyz­dys yra tai, kad dar prie­š pen­ke­rius me­tus, kai atei­da­vo rugsė­jis, at­šal­da­vo orai, pa­si­pil­da­vo straips­niai apie šil­dy­mo se­zoną, o da­bar kol kas ne­ma­čiau nė vie­no to­kio – ma­čiau tik straipsnį apie pi­gias ke­lio­nes į Tur­kiją, – juokė­si Ž.Mau­ri­cas. – Žvel­giant ap­skri­tai, pa­slaugų kai­nos ky­la žy­miai spar­čiau nei iš­lai­dos prekėms, taip pat ir ko­mu­na­linėms pa­slau­goms. Tad, jei žmonės ne­la­bai iš­lai­dau­ja pa­slau­goms, pa­vyzd­žiui, nei­na į res­to­ra­nus, ka­vi­nes, ne­si­nau­do­ja ki­to­mis pa­slau­go­mis, jų per­ka­mo­sios ga­lios au­gi­mas yra ganė­ti­nai ge­rai jun­ta­mas. Kal­bant apie inf­lia­ciją, išim­tis yra mais­to pro­duk­tai, ku­rių kai­nos au­go ganė­ti­nai spar­čiai ir tai ke­lia ne­rimą. Bet jei namų ūkis yra pa­siekęs tam tikrą pa­jamų lygį ir mais­tui iš­leid­žia san­ty­ki­nai ne­di­delę dalį iš­laidų, jis tik­rai ga­li ir pa­si­tau­py­ti, ir tu­ri lanks­tu­mo.“

Rem­da­ma­sis sa­vo skai­čia­vi­mu, eko­no­mis­tas taip pat pa­stebė­jo, kad Lie­tu­vo­je, pa­ly­gin­ti su ES, pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus la­bai didė­jo ir vi­du­ri­nė klasė.

Rei­kia to­les­nių veiksmų

Ž.Mau­ri­cas su­ti­ko, kad per­ka­mo­sios ga­lios au­gi­mas nėra vien sa­vai­mi­nio ekono­mi­kos au­gi­mo iš­da­va. Anot jo, itin di­delį sti­mulą davė Lie­tu­vos na­rystė eu­ro zo­no­je ir ES, taip pat ganė­ti­nai ge­ra viešųjų fi­nansų būklė, bend­ras makroe­ko­no­mi­nis sta­bi­lu­mas. Tai pa­de­da pri­trauk­ti už­sie­nio in­ves­tuo­tojų, ku­rie ska­ti­na dar­bo už­mo­kes­čio au­gimą.

„Tik įstoję į ES mes turė­jo­me mil­ži­nišką pra­na­šumą dar­bo jėgos sąnaudų prasme – net ir so­lidų at­ly­gi­nimą už­dir­ban­tis lie­tu­vis už­dirb­da­vo ma­žiau nei mini­malų at­ly­gi­nimą gau­nan­tis vo­kie­tis. Tie­sa, mes vi­sa apim­ti­mi to sa­vo privalu­mo neiš­nau­do­jo­me, nes ša­ly­je dar bu­vo la­bai nea­pibrėž­ta makroekonominė, po­li­tinė, tei­sinė, mo­kes­tinė ap­lin­ka, ne­turė­jo­me eu­ro. Ki­lo ir ko­rup­ci­jos klau­simų, ap­skri­tai ša­lis bu­vo be­si­vys­tan­ti. Tik pa­sta­rie­ji 5–7 me­tai yra tas lai­kas, kai mes vi­siš­kai iš­nau­do­ja­me na­rystės ES pri­va­lu­mus. Atitinkamai ir au­gi­mas daž­niau­siai yra tva­rus. Dar­bo už­mo­kes­čio au­gimą skatina atei­nan­čios in­ves­ti­ci­jos, ypač už­sie­nio ka­pi­ta­lo bend­ro­vių, ku­rios mo­ka, mūsų aki­mis žiū­rint, ganė­ti­nai so­lid­žius dar­bo už­mo­kes­čius“, – sakė Ž.Mauricas.

Po­li­ti­kams, anot Ž.Mau­ri­co, gerą žodį ga­li­ma tar­ti už tai, kad jie „bent jau nesuga­di­no vi­so šio pro­ce­so“.

Tie­sa, I.Ge­nytė-Pik­čienė pa­stebė­jo, kad vald­žios ini­cia­ty­vos pa­sta­ruo­ju me­tu pri­si­de­da prie at­ly­gi­nimų ki­li­mo. Anot jos, dėl mo­kes­tinės re­for­mos su­mažė­jo mo­kes­tinė naš­ta su dar­bo san­ty­kiais su­si­ju­sioms pa­ja­moms ir tai esą lei­do mėgau­tis at­ly­gi­ni­mo į ran­kas au­gi­mu ma­žiau­sias pa­ja­mas gau­nan­tie­siems ir žemes­nei vi­du­ri­nei kla­sei.

„Taip pat bu­vo ke­lia­mi at­ly­gi­ni­mai vie­ša­ja­me sek­to­riu­je. Šie­met jų au­gi­mas gero­kai lenkė ša­lies vi­durkį. Tai da­ry­ti svar­bu, nes ilgą laiką prie­š tai vie­šo­jo sek­to­riaus al­gos au­go ge­ro­kai lėčiau, o tai pra­sti­na po­zi­ci­jas į šį sek­to­rių pritraukiant kva­li­fi­kuotų spe­cia­listų. Ta­čiau svar­bu už­tik­rin­ti, kad iš­lai­dos ne­būtų lie­ja­mos į rėtį – ne­re­for­muo­tas vie­ša­sis sek­to­rius kol kas ir yra tas rėtis, kur nema­žai lėšų pa­nau­do­ja­ma nee­fek­ty­viai ar išš­vais­to­ma. Būti­na šią pro­blemą spręsti, kad ver­tiems spe­cia­lis­tams galė­tu­me už­tik­rin­ti kon­ku­ren­cin­gas al­gas, nes da­bar­tinė si­tua­ci­ja nėra tva­ri: pa­sta­ruo­sius ke­letą metų kilę vie­šo­jo sektoriaus at­ly­gi­ni­mai iš­ti­kus sunk­me­čiui ga­li ge­ro­kai pra­ras­ti pa­greitį“, – kalbėjo LLRI vy­riau­sio­ji eks­pertė.

Pak­laus­tas, ko­kie to­les­ni žings­niai rei­ka­lin­gi, Ž.Mau­ri­cas sakė, kad būti­ni la­bai ak­tyvūs Vy­riau­sybės veiks­mai au­gi­mui pa­lai­ky­ti, nes „že­mai ka­ban­tys vai­siai yra nu­skin­ti“. Esą ša­lis dar yra to­kio ly­gio, kad su­stojęs au­gi­mas lemtų žmo­nių nu­si­vy­limą ir galbūt vėl išaugtų emig­ra­ci­ja.

Pir­ma, anot eko­no­mis­to, Lie­tu­vai rei­kia daug pa­stangų pri­trauk­ti in­ves­tuo­to­jus, ypač į re­gio­nus, kol juo­se dar esa­ma šio­kio to­kio gy­vy­bin­gu­mo. „Vis dar iš savival­dy­bių va­dovų, merų ten­ka iš­girs­ti, kad jie in­ves­tuo­to­jus priimtų, ta­čiau nėra vietų. Įsi­vaiz­duo­ki­te – vie­tos Lie­tu­vo­je trūksta! – juokė­si eko­no­mis­tas. – Ar­ba in­ves­tuo­tojų ne­no­ri­ma priim­ti, nes jie ne­va nuo vie­ti­nio vers­lo dar­buo­to­jus nu­vi­lios. Tai rim­ti jų ar­gu­men­tai – aš neiš­si­gal­vo­ju.“

Be to, Ž.Mau­ri­co ma­ny­mu, Lie­tu­vai trūksta stra­te­ginės vi­zi­jos. „Esa­me už­leidę pir­mau­jan­čias po­zi­ci­jas Lat­vi­jai oro trans­por­to sri­ty­je. Dėl to kas­met prarandame iki 1 mlrd. eurų – ga­li­ma sa­ky­ti, tie­siog ati­duo­da­me juos Lat­vi­jai, nes ji tu­ri di­desnį oro uostą. Taip pat svar­bi miestų pla­na­vi­mo stra­te­gi­ja, nes, au­gant gy­ven­tojų pa­ja­moms, jų ir gy­ve­ni­mo ko­kybės po­rei­kis au­ga – neuž­ten­ka tik pa­val­gy­ti ir dirb­ti. Rei­kia inf­rast­ruktū­ros, spor­to aikš­te­lių, vaikų dar­že­lių, mokyklų“, – pa­brėžė eko­no­mis­tas.