Kvietimo sudalyvauti neįprastame iššūkyje iš A. Samuelio lietuvis sulaukė vasarą. „O aš svajojau išbandyti save ištvermės iššūkiuose. Todėl man pasirodė visai įdomu. Svajojau ir prisisvajojau, – nusijuokė A. Navickas. – Su A. Samueliu susipažinome prieš penkerius metus stovykloje, kai tik buvau pradėjęs savo parairkluotojo karjerą. Vėliau sekėme vienas kitą socialiniuose tinkluose ir nusprendėme, kad būtų smagu tapti pirmąją parairkluotojų įgula, įveikusią šį iššūkį“.

Kai atrodydavo, kad baisiausia jau praėjo, sulaukdavome dar kokių nors gamtos staigmenų.

Pasak sportininko, pirmieji dešimt kilometrų nebuvo sunkūs. „Juos greitai įveikėme, tačiau vėliau išplaukėme į atvirus vandenis, kur salos nieko neužstojo ir mus pradėjo talžyti didelės bangos, – pasakojo A. Navickas. – Tuomet pradėjau savęs klausinėti „Ką aš čia darau? “

45 kilometrus Honkongo pakrante įgula įveikė per 7 val. 35 minutes bei tapo pirmaisiais parairkluotojais, įveikusiais iššūkį.

Baisiausia, A. Navicko teigimu, buvo, kai vieną kartą ant didelių bangų įgula kiek susimėtė. „Truputį virtome ant šono... Buvo nejaukių momentų, – nusijuokė iššūkį įveikęs lietuvis. – Pavyko. Džiaugiuosi, kad viskas sėkmingai. Tačiau po finišo pasakiau sau, kad daugiau to kartoti tikrai nenorėčiau. Gal jau užtenka man tų iššūkių – atsikandau. Kitais metais man jau bus trisdešimt, gal jau pats laikas apsiraminti – reikia vaikus auginti, namus statyti. Iššūkių gal bus, tačiau norėčiau, kad jie būtų kiek saugesni“.

A.Navickas teigė distancijos metu pavargęs fiziškai – skauda visą kūną.

„Pritryniau pūslių ant plaštakų, nugaros raumenys „atsijungė“. Bet kūnas atsigaus per kelias savaites, tikiuosi, kad atsigausiu ir emociškai. Buvo baisu, – teigė A.Navickas. – Kai atrodydavo, kad baisiausia jau praėjo, sulaukdavome dar kokių nors gamtos staigmenų. Veiksmo buvo. Paskutinius dešimt kilometrų irklavome trigubai lėčiau dėl didelių bangų“.

Parairkluotojas prisipažino, kad per valandas, praleistas ant vandens, galvoje prasisuko labai daug įvairių minčių. „Kodėl aš čia?“ – klausiau savęs, nekenčiau savo porininko, kuris mane pakvietė sudalyvauti... Tačiau tai tebuvo trumpos akimirkos. O svarbiausias klausimas, nuskambėjęs galvoje, žinoma, buvo „O kodėl aš nepaklausiau žmonos, kuri nenorėjo, kad dalyvaučiau?“ – juokėsi A.Navickas. – Laiko turėjau įvairioms mintims“.

Po trumpo poilsio A. Navickas pradės rengtis dar vienam svarbiam iššūkiui – pavasarį laukia kova dėl kelialapio į Tokijo paralimpines žaidynes.