Nauja LVŽS frakcija?
„Kalbų daug ir įvairiausių. Bet, kiek man žinoma, sprendimų nepriimta“, – sako Seimo narys Lukas Savickas, paklaustas apie, neoficialių šaltinių teigimu, iš Ramūno Karbauskio diktato nebeapsikenčiančių dalies Valstiečių ir žaliųjų (LVŽS) frakcijos buriamą naują.
Tokių kalbų daugėja didėjant R.Karbauskio diktatui partijoje. Štai ką tik priimtas sprendimas, eliminavęs galimus jo konkurentus partijos pirmininko rinkimuose, – dabar į juos negalės kandidatuoti mažiau nei ketverius metus partijoje esantis asmuo. O į pirmininkus pasišovęs kandidatuoti Tomas Tomilinas pašalintas iš partijos, apkaltinus partijos idealų išdavyste, nes Seime palaikė siūlymą dėl lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo. T.Tomilinas pabrėžia, kad idėjų kova ir sveika konkurencija – partijos gyvybiškumo pagrindas. Tačiau R.Karbauskis „valstiečiams“ su viena pertrauka vadovauja apie šešiolika metų ir konkurencijos ar idėjų kovos nepageidauja.
Jei matau ką blogai, save drausminu, kad gal tai subjektyvi mano nuomonė, kurią turėčiau pasilaikyti sau. Bet sakau garsiai, jei nusprendžiu, kad reikia kalbėti.
T.Tomilino žiniomis, Anykščių, Vilniaus skyriuose ne masiškai, bet kai kas traukiasi iš LVŽS, nes nepritaria tokiems veiksmams. „Neraginu trauktis, sakau, išnaudokite visas galimybes, visas procedūras. Bet savivalė neturi būti toleruojama“, – sako buvęs „valstietis“ ir primena, kad be Etikos komisijos svarstymo LVŽS taryba šį pavasarį pašalino ir visą Šilutės skyrių, apkaltinusi, esą Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje jie agitavo ne už savo partijos kandidatą. „Vyksta valymas – geležinė ranka nusprendžia, kas geras, kas blogas“, – konstatuoja T.Tomilinas ir priduria, kad jo vienmandatės apygardos rinkėjai pasipiktinę ir rašo skundus LVŽS etikos komisijai, kad jų rinktą atstovą išmetė iš partijos net nesvarstę Etikos komisijoje.
„Manau, teisingumas bus atkurtas, bet nebūtinai dabar. Kai Ramūnas laimės dar keletą LVŽS pirmininko rinkimų, patys supras, su kuo turi reikalą. Kad dabar – abejoju: kas nesipriešino, tas ir nesipriešins“, – T.Tomilinas atsako į klausimą, ar turi vilties sugrįžti į LVŽS. Vis dėlto 52 iš 61 balsavusio tarybos nario buvo už jo pašalinimą iš partijos.
T.Tomilinas mano, kad teisingumas dėl jo bus atkurtas, bet nebūtinai dabar. Kai R.Karbauskis laimės dar keletą LVŽS pirmininko rinkimų, ir kiti supras, su kuo turi reikalą. (Fotobanko nuotr./Redakcijos montažas)
Jungtis prie kitų partijų buvęs „valstietis“ neketina. Galimybę daliai LVŽS frakcijos pasitraukti ir kurti naują frakciją, o gal ir partiją vertina taip: „Visko gali būti. Su laisvos valios žmonėmis svarstome, ką daryti. Nekalbu apie naują partiją. Vienas žmogus negali būti partija, turi būti daug žmonių. Jei jie susiburs, tada ji bus. Tų kalbų buvo visada, bet jų neskatinau.“
Bet dabar politikas sako galvojantis, kaip jam įgyvendinti, ką žadėjęs rinkėjams, dabar svarbiausias kitas klausimas – kaip opozicija elgiasi krizės akivaizdoje. „Jos tikslas turi būti kitoks nei kalti Vyriausybę prie kryžiaus. Dabar svarbiausia padėti Ingridai Šimonytei ir S.Skverneliui – pozicijai ir opozicijai – valdyti situaciją, nes ji sudėtinga – per daug krizių vienu metu. Turime susitelkti, o opozicija turi rodyti ypatingą atsargumą, nes Aliaksandro Lukašenkos tikslas – destabilizuoti situaciją“, – pabrėžia T.Tomilinas.
Kainavo vietą sąraše
R.Karbauskio kritikų LVŽS buvo ir daugiau. Keli trenkė durimis ir išėjo.Tiesa, ne visų jų, kaip kad T.Tomilino, nuomonės išsiskyrė dėl ideologinių dalykų. Pavyzdžiui, Viktoro Pranckiečio kova koncentravosi į tai, kaip išlaikyti savo paties postą. Šalinimo iš partijos, ir net kolektyviai, buvo ir anksčiau – prieš keletą metų sustabdyta Panevėžio skyriaus veikla, jos lyderiai išmesti iš LVŽS.
Bet štai viena partijos senbuvių Rima Baškienė neretai kritikuoja R.Karbauskį, nors nei pati išeina iš tokios partijos, nei R.Karbauskis jos neišmeta.
R.Baškienė prisipažįsta: „Po LVŽS suvažiavimo, tarybos sprendimo dėl T.Tomilino jaučiausi blogai. Bet tokia buvo tarybos narių daugumos nuomonė. Aš buvau tarp tų šešių, kurie balsavo prieš, dar trys susilaikė. Maniau, kad galėjo lemti kiti argumentai, dar galėjome leisti svarstyti Etikos komisijai.“
Tad, sako politikė, nesinori kalbėti apie praeitį, nes jos nepakeisi, o ji visuomet stengiasi žvegti tik į priekį, dabar – į Seimo rudens sesiją, jos darbus.
Politikė visada ieškanti politikoje kompromiso, kaip tolerantiškai išeiti iš padėties. „Kažkas sakė, kad esu motiniška. Noriu į viską pasižiūrėti atlaidžiai. Trankymasis durimis būtų paskutinis lašas. Aš – žemaitė, neskubu primti skubių sprendimų, juo labiau kad šalia – žmonės, su kuriais 1994–1996 m. atkūrėme Valstiečių partiją, paskui daug kartų dirbome“, – R.Baškienė atsako į klausimą, kodėl nesitraukia iš partijos, kurią pakeisti savo kritika nepavyksta.
Ji buvo ilgametė R.Karbauskio bendražygė. Kai 1996-aisiais jis laimėjo parlamentaro mandatą, pakvietė ją dirbti savo padėjėja Seime. „Ir po to daug metų su juo veikėme kartu kaip komanda, buvau partijos pirmininko pavaduotoja“, – prisimena R.Baškienė. Tačiau užpernai į savo pavaduotojas R.Karbauskis jos nebepasiūlė.
2020-ųjų rinkimuose į Seimą partijos atkūrėjai, buvusiai ilgametei vicepirmininkei, užpraėjusią kadenciją vienintelei šios partijos atstovei Seime LVŽS sarašo dešimtuke vietos neatsirado.
„Dvyliktas – puikus numeris. Bet nesureikšminu šios vietos, kuri, pabrėžiu, būtent tokia yra nurodyta partijos valdybos. Po partijos tarybos reitingavimo, mano žiniomis, kai kurie asmenys gerokai pakelti, tad, natūralu, kažkas turėjo nusileisti. Pažiūrėsime, kaip vertins rinkėjai, nes svarbiausias jų vertinimas, o ne partijos valdybos“, – „Kauno dienai“ sakė R.Baškienė. Rinkėjai sąraše ją pakėlė į šeštą vietą, bet to neprieikė, nes ji ir vėl, jau penktą kartą, laimėjo vienmandatėje apygardoje. Tad nors ir dažnai jį kritikuojančios politikės R.Karbauskiui visai nustumti neapsimoka.
Suskaldė LSDP
Visose partijose būna skirtingų nuomonių ir išsiskyrimų, bet Socialdemokratų partijai tai baigėsi itin skausmingai – du sparnai skilo į dvi partijas. Po pralaimėtų 2016-ųjų Seimo rinkimų LSDP pirmininko rinkimus laimėjęs Gintautas Paluckas pasiūlė partijos skyriams balsuoti, ar likti valdančiojoje daugumoje, kuri toli gražu neatitinka socialdemokratinės ideologijos. Nutarta trauktis. Tačiau LSDP frakcijos Seime veteranai nutarė likti. Aštuoni iš LSDP išėjo patys, vieną pašalino, o netrukus jie susibūrė į Socialdemokratų darbo partiją. LSDP per metus nukraujavo per 2 tūkst. narių.
Kituose Seimo rinkimuose LSDP laimėjo mažiausiai mandatų per savo istoriją, bet „socialdarbiečiai“ liko visai užribyje. O liepos pabaigoje neliko ir jos vardo – persikrikštyta į Regionų partiją. Nebeliko ne tik vardo, bet tarp partijos lyderių ir jos iniciatorių.
LSDP ir anksčiau buvo vidinių opozicionierių. Prieš daugiau kaip dešimtmetį partijoje buvo susibūręs stiprus jaunimo flangas su ryškiais kylančiais politikais Algirdu Paleckiu, Juru Požela. Bet būsimu LSDP lyderiu laikytas J.Požela 2016 m., pakirstas sunkios ligos, mirė. A.Paleckis, ėmęs aršiai kritikuoti LSDP sprendimus, pašalintas iš partijos, galiausiai tapo Rusijos ruporu Lietuvoje ir neseniai nuteistas už šnipinėjimą šiai šaliai.
Negaili LSDP kritikos ir partijos veteranai – Vytenis Andriukaitis, anksčiau – ir Aloyzas Sakalas. Bet didelio rezonanso mohikanų nuomonė socialdemokratų veikloje nesukeldavo.
Kai kurie socialdemokratų (kaip ir kitų partijų) merai – taip pat atskiros respublikos. Bet sugebančius laimėti rinkimus mesdavo ar ragindavo trauktis iš partijos tik kilus viešų įtarimų dėl skaidrumo. Taip 2016 m. nutiko ir Druskininkuose, kur dėl vadinamojo Vijūnėlės skandalo iš LSDP pasitraukė ne tik vienas ryškiausių jos atstovų Ričardas Malinauskas, bet su juo – ir daug kitų šio skyriaus narių. Kaip ir kitų partijų išmesti ar priversti pasitraukti regionų buvę partijos nariai buriasi į visuomeninius rinkimų komitetus. Bet ne visiems, kaip R.Malinauskui, pavyksta išlikti vietos politikos elite.
Ginčai tarp konservatorių
Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai (TS-LKD) taip pat yra išgyvenę karų savivaldybėse. Prieš keletą metų iš partijos pašalintas tuometis Molėtų rajono meras Stasys Žvinys, argumentuojant, kad nuolat nepaisė skyriaus tarybos sprendimų. Tuomet konservatorius paliko ir dar per 20 šio skyriaus narių. Susibūrę į visuomeninį rinkimų komitetą jie tapo pagrindiniais konservatorių varžovais rinkimuose, bet jų neįveikė.
Prie TS-LKD palaipsniui prisijungė nemažai dešiniųjų ir centro dešinės partijų narių – nuo visiškų liberalų iki nuoseklių krikščionių demokratų. Šie dažnai prieštarauja priimtai partijos linijai. Štai nors konservatoriai su valdančiosios koalicijos partneriais buvo sutarę dėl Partnerystės įstatymo, trylika konservatorių: Audronius Ažubalis, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas ir kiti – viešai reikalavo Seime jo nesvarstyti, šiuo klausimu skelbti referendumą. Partijos prezidiumas nubalsavo prieš referendumą, o toks jo sprendimas įpareigojo konservatorius Seime balsuoti už. Bet dalis krikdemiškojo sparno tam nepakluso.
Konservatorius į rinkimus vedusi nepartinė Ingrida Šimonytė net kreipėsi laišku į konservatorius, pareikšdama nusivylimą, kad daliai žmonių konservatizmas „tėra bandymas bandyti ignoruoti mokslo pažangą ar užkonservuoti stiklainyje tai, ko užkonservuoti neįmanoma vien jau dėl žmogiškosios prigimties“. Vis dėlto krikdemiškasis sparnas vis labiau įsitvirtina partijos elite.
Negali apsimesti
Pernai po 20 metų į Seimą grįžusi viena iš konservatorių partijos steigėjų, Kovo 11-osios akto signatarė Laima Andrikienė sako neįžvelgianti frakcijoje didelės dviejų sparnų priešpriešos. Bet ir ji pati – iš tų, kurie garsiai pareikšdavo, kas partijoje negerai. 1998 m. ji net buvo iš partijos pašalinta. „Anuomet konservatoriai išgyveno laikotarpį, kai buvo nesveika konkurencija tarp partijos pirmininko Vytauto Landsbergio ir valdybos pirmininko Gedimino Vagnoriaus. Kažkodėl buvau laikoma G.Vagnoriaus žmogumi, gal kad buvau jo vadovaujamoje Vyriausybėje, nors niekada jokiu pavidalu nebuvau nei vieno, nei kito žmogumi. Buvo trinčių partijoje, ir valdyboje dauguma nubalsavo mane pašalinti iš partijos“, – prisimena L.Andrikienė. Tada politikė su bendraminčiais įsteigė Tėvynės liaudies partiją, buvo jos pirmininkė, paskui ėmėsi burti centro dešiniąsias partijas į Dešiniųjų sąjungą.
2003-iaisiais ji grįžo pas konservatorius, netrukus prie jų prisijungė ir Dešiniųjų sąjunga. Dešimt metų dirbusi Seime politikė išrinkta į Europos Parlamentą, kur su poros metų pertrauka dirbo iki pat 2019-ųjų. Daug metų ji – TS-LKD tarybos, buvo ir prezidiumo narė.
2013-aisiais būdama tarp keturių kandidatų į partijos pirmininkus (vėliau kandidatūrą atsiėmė), ji išsakė nemažai kritikos partijai, siūlė atsinaujinti, tapti modernia. 2016 m. didelį rezonansą sukėlė į viešumą patekęs jos laiškas partijos pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui, esą jis partijoje taiko dvigubus standartus, puldamas STT akiratin patekusį tuometį Lazdijų rajono merą Artūrą Margelį. Politikė kaltino jį siekiant nukreipti dėmesį ne tik nuo kitų partijos problemų ir negalių, bet ir nuo jo paties problemų. Tuo metu kaip tik buvo kilę abejonių dėl jo žmonos verslo skaidrumo.
Ar pavyko padaryti kokią įtaką, ar kritikos rezultatas – tik žemyn pasistūmėjusi vieta partijos rinkimų sąrašuose? „Būna, kad daugiau partijos kolegų mato tą pačią problemą, susidaro kritinė masė, tada pasiseka įrodyti. Bet gali likti tik su maža grupe ar vienas. Jei matau ką blogai, save drausminu, kad gal tai subjektyvi mano nuomonė, kurią turėčiau pasilaikyti sau. Bet sakau garsiai, jei nusprendžiu, kad reikia kalbėti, nes mūsų interesas ir tikslas yra vienas ir problemų nutylėjimas daro meškos paslaugą ne tik partijai, bet ir Lietuvai. Niekada nesvarstau, ar tai atsirūgs. Gyvenimas per trumpas, kad bandyčiau visiems įtikti. Turiu principus ir pagal juos gyvenu“, – tokios pozicijos laikosi L.Andrikienė.
L. Andrikienė TS-LKD frakcijai prieš neeilinį Seimo posėdį ketina išsakyti nuomonę apie skaudžiausius dalykus. Pasak jos, tai nebus pikta kritika, bet apsimesti, kad viskas gerai, nenaudinga ir partijai, ir visai Lietuvai. (P. Peleckio / Fotobanko nuotr.)
Bet dabar politikės negirdėti garsiai keliant konservatorių problemas. Ji sako taip elgusis sąmoningai, nes ilgai nedalyvavo Lietuvos politikoje, dirbo EP, tad reikėjo bent pusmečio išgirsti prioritetus, įsiklausyti į argumentus. „Bet dabar toks laikas, kai tylėti nebegalima. Laukiu frakcijos posėdžio prieš šios savaitės neeilinį Seimo posėdį dėl nelegalių migrantų krizės. Apsimesti, kad viskas gerai, nenaudinga ir partijai, ir visai Lietuvai. Tais klausimais, kurie bus svarstomi, reikia ieškoti sprendimų, kurie būtų logiškesni, išmintingesni. Nesakau, kad kritika bus pikta, bet išsakysiu nuomonę apie skaudžiausius dalykus“, – ketinimus atskleidžia politikos veteranė ir priduria, kad dabar ypač sudėtinga, gal net precedento neturinti situacija, jai sukelianti daug asociacijų net su 1991-ųjų sausio laikotarpiu, – tiek daug problemų ir valstybės viduje, ir išorėje. „Esu 30 metų Lietuvos politikoje, turiu pasakyti, kaip aš matau situaciją. Yra labai gerų dalykų, bet yra ir gal nepastebėtų ar nepadarytų“, – sako L.Andrikienė.
Vyksta valymas – geležinė ranka nusprendžia, kas geras, kas blogas.
Girdėti oponentą – brandu
Visos partijos turi savo vidinių kritikų, kurie bando partiją tobulinti pagal savo supratimą viešai reikšdami kritiką, bandydami atkreipti daugiau dėmesio į problemas kandidatuodami partijos pirmininko rinkimuose, nors šansų pergalei turi nedaug, galų gale kai kas trenkia durimis ir išeina arba yra išmetami.
„Nėra nė vienos absoliučiai vienalytės partijos – visose vienaip ar kitaip žmonės turi skirtingus požiūrius skirtingais klausimais, bet dėl pagrindinių principų sutaria“, – sako Karo akademijos politologė prof. Jūratė Novagrockienė.
Vis dėlto, primena politologė, praktiškai visos nuo pagrindinio kamieno atskilusios partijos nepasiekė apčiuopiamesnio rezultato, bent jau ilgesnėje perspektyvoje. Tad ir dabar T.Tomilino bandymas pasipriešinti ir suburti kitus besipriešinančiuosius R.Karbauskio diktatūrai partijos viduje, kai jam ištikimi asmenys kalba, ką jis nori girdėti, o senbuviai, kaip R.Baškienė, atstumiami, nes išdrįsta išsakyti savo nuomonę, – gražus partinės ir apskritai demokratijos požiūriu, bet, politologės vertinimu, žiūrint į tolesnę ateitį kažin ar turi perspektyvą.
Žinoma, daug priklausys nuo politinio konteksto ir kas bus tokioje komandoje. Politologė pastebi, kad Saulius Skvernelis akivaizdžiai su R.Karbauskiu konkuruoja vis labiau, viešoje erdvėje matyti, kad yra nesutarimų, tad gal įvyks ir visiškas išsiskyrimas. Bet konkuruoti su kitomis partijomis naujam dariniui būtų sunku: niša užimta, o dėl pabėgėlių dėmesys krypsta į regionų problemas, tad LVŽS, Regionų partijai tai paranku.
Vis dėlto kiek vidiniai opozicionieriai partijoms pavojingi, o kiek naudingi?
„Pavyzdžiui, TS-LKD – skėtinė partija, po savo skėčiu priėmusi labai daug įvairių pažiūrų žmonių. Ir jie sugeba sugyventi, nors vieni yra labai liberalūs, kiti konservatyvūs. Ta įvairovė kažkaip ir palaiko konservatorius. T.Tomilinas, jei ne R.Karbauskio diktatūra, partijai būtų buvęs labai vertingas – nebijo pasakyti tiesą į akis, neišsisukinėja, tarsi tampa partijos sąžine“, – mano J.Novagrockienė.
„Tik patyręs, tvirtas politikas nori kieto oponento, kad būtų dėl ko kovoti, ką įrodinėti“, – sako L.Andrikienė, jai priminus prieš beveik dešimtmetį jos pačios išsakytą vertinimą, kad pagal Lietuvoje įsigalėjusią politinę kultūrą geriausias oponentas – tylintis oponentas, tad jį siekiama nutildyti bet kokiomis priemonėmis.
Išgirsti vidinius opozicionierius (žinoma, turint omeny ne kokius etatinius rėksnius, turinčius mažai svarių argumentų) geba tik brandi partija ir stiprus jos lyderis.
