P. Gilytė – Vokietijoje gyvenanti ir dirbanti menininkė, Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje baigusi skulptūros studijas ir kurianti tarpdisciplininio meno srityje. P. Gilytės kūrinių yra įsigiję MO muziejus, „BMW Group“, Bavarijos meno fondas (Bayerische Staatsgemäldesammlung), Neuburgo miestas prie Dunojaus, Ulmo meno fondas „Pro arte“, Šrambergo miesto muziejus (Stadtmuseum Schramberg) ir privatūs asmenys.

Įtraukiančioje ekspozicijoje pristatomi tiek ankstyvieji vaizdo darbai, tiek ir naujausios specialiai muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijos bei videoprojekcijos. Šie darbai kuriami ant lietuviškojo kultūros paveldo pagrindo, kuris naujai permąstomas vizualinėmis priemonėmis. Vaizdo kūriniuose poezija transformuojama į skulptūrą ir išlieka lokalios poetiškos „lietuviškos“ asociacijos (smėlio kopos, niuansuota žalia spalva – „…ir veidu į samanas“) bei globalios temos – migracija ir klimato kaitos padiktuoti motyvai (migruojančio miško serija, daugiau nei po dešimtmečio virtusi spyglių peizažų serija).

P. Gilytės kūriniuose lokali tautinė tematika susiduria su globalumu. Žemės kaip planetos, žemės kaip lauko ar teritorijos, žemės kaip tapatybę formuojančio elemento sąvokos jos darbuose pasirodo įvairiais pavidalais, sukeldamos vis kitas asociacijas. Žemė jai yra tarsi archetipinis laukas, įvietinantis kūrybą. Ji egzistuoja mūsų vaizduotėje ir prisiminimuose, istorinėje atmintyje, literatūroje, ji fiksuojama žemėlapiuose ir nuosavybės dokumentuose, ji yra ir šios parodos leitmotyvas. Anksčiau sukurtus vaizdo darbus į naują audinį sujungia specialiai muziejaus erdvei sukurti instaliatyvūs darbai bei videoprojekcijos, ir pirmą kartą Lietuvoje rodomi tušu ir eglių spygliais sukurti piešiniai-monochromiški žemėlapiai.

Muziejus P. Gilytei – tuščia, visomis kryptimis atvira erdvė, kurią ji užvaldo savo kūriniais ir į kurią įvilioja žiūrovą, skatindama jį pasinerti į geografines istorinio Žalgirio mūšio lauko paieškas, galiausiai virstančias žalios girios bei žalios spalvos konotacijų klodais, iš kurių išeiti tegalima atradus auksinį eglės spyglį.

Menininkės pasiūlymą entuziastingai priėmė Klaipėdos Vydūno gimnazijos 5 m klasės mokiniai su dailės mokytoja A. Žvinklyte-Rimšiene, muzikos mokytoja I. Bertuliene, auklėtoja bei literatūros mokytoja L. Bručkiene. Paskutinę Kauno galerijos „Meno parkas“ parodos „Ne muziejus…“ eksponavimo dieną, vasario 18-ąją, jie su mokytojų ir tėvelių palaikymo komanda edukacinėje popietėje „Lietuvos šimtmečio ženklas“ įsitraukė į kūrybinį procesą ir, pratęsdami menininkės Patricijos Gilytės sukurto Klaipėdos reljefo „Natiurmortas su kranais ir jūra. 13-as kadras“ temą bei atliepdami šių dienų aktualijoms, instaliaciją transformavo į naujo Klaipėdos šimtmečio ateities simbolį „100 mitų Lietuvai“, skirtą Valstybės šimtmečio pagerbimui.

Mokiniai nusprendė, kad, kurdami pasveikinimą Lietuvai, interpretuos 100 metų vaizdinį. Iš jų pačių sukurtų ir bendraklasiams pristatytų 19 eskizų jaunieji kūrėjai išsirinko labiausiai patikusį, jį papildė vieni kitų idėjomis ir į KKKC Parodų rūmus atėjo jau žinodami, ką ir kodėl nori sukurti. Skaičius „100“ mokinių buvo apipintas prasmėmis: vienetas tapo Klaipėdos švyturiu – rodančiu kelią, neleidžiančiu paklysti, jungiančiu vandenį, žemę ir dangų; nulis centre tapo Lietuvos kontūrais, apgaubtais tradicine ornamentika puošta juosta, dar vienas nulis tapo Gyvybės medžiu – sąsaja su praeitimi, dabartimi ir ateitimi, su tradicijomis ir modernumu, su mūsų šaknimis ir kūrybiniu polėkiu.

Užrašas ,,100 metų Lietuvai“ kūrybinio proceso metu labai simboliškai transformavosi į ,,100 mitų Lietuvai“ ir bendru sutarimu buvo paliktas toks – papildantis kompoziciją naujomis prasmėmis: juk mitai jungia mus su senąja Lietuva, jos kultūra ir pasaulėjauta, o tai, kas kuriama dabar, kada nors gali virsti naujais mitais... Renginį vainikavo vaikų atlikta J. Cechanovičiaus daina ,,Lietuva – dainų šalis“.

Meninė instaliacija dalyvauja Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotoje akcijoje „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“.

"Dažniausiai autoriai parodose pristato naujausius savo kūrinius, o ši ekspozicija sudaryta iš skirtingu laikotarpiu kurtų darbų, jų atrankos metu galvojant apie tai, kaip vienas kūrinys susijungs su kitu, nes per šį sujungimą pasakojama istorija apie mane", – pirmąjį kartą Lietuvoje surengtą personalinę parodą apibūdina P.Gilytė.

Galbūt todėl ir atrodo, kad menininkė savo darbų net neeksponuoja, kitaip pasakius, jie (pa)veikia savo buvimu, o ne forma; pasikartojančiu judesiu, o ne monumentalia stovėsena (pavyzdžiui, ant pjedestalo).

Žvakių šviesoje nieko aiškiai nematyti, o tai, kas regima, atrodo siurrealu: aukštyn kojomis kabanti ir spyglius metanti besisukanti eglė, urbanistinis miesto peizažas, sudėliotas iš daugybės geometrinių, medines kaladėles primenančių, figūrų, sienoje šviečianti pilnatis ar miškas, kuriame nejuda net oras, tačiau eglės – virpa.

Pagrindinė išraiškos priemonė parodoje – vaizdo projekcijos, atvedančios žiūrovą prie fragmentiško vaizdo. Jis matomas, tačiau protu iki galo nesuvokiamas, nes kažkurioje vietoje prasilenkia su tuo, kas įprasta: eglė įprastai juk stiebiasi į viršų, pilnatis spindi danguje ir t.t., atrodytų viskas prasilenkia su realybe.

"Tačiau žiūrovams svarbu atrasti ritmą, pulsaciją parodoje, net ir neskaičius ekspoziciją apibūdinančios koncepcijos", – sufleruoja menininkė.

Žvakes norisi paminėti dar kartą. Ne todėl, kad jos yra vienintelis apšvietimo šaltinis erdvėje – žvakės atgaivina praeities dvelksmą, apšviečia būtąjį laiką, suskaido jį virpančiomis liepsnomis. Tarsi viskas, kas yra apšviesta žvakių, pradeda vykti lėčiau arba visai sustoja (tiesiog būna).

Apie tą buvimą, kai viskas "jau buvo, įvyko" ir yra P.Gilytės personalinė paroda. Kitaip dar šią ekspoziciją galima būtų apibūdinti "apie ne(be)gyvąją būtį (natiurmortus)", ne(be)tekantį laiką. Pauzę, kuri nenuves niekur, bet leis pabūti čia ir pajausti tai, kas skleidė garsus ir nutilo, kas judėjo, bet pavargo, kas sudegęs užgeso.

Todėl čia labai svarbūs prisiminimai. "Kūrinys, kuriame vaizduojamas miestas – Kaunas – sukurtas ne žvelgiant į nuotrauką, o iš atminties. Tokių darbų yra 27. Juose vaizduojami miestai, kuriuose man teko lankytis", – pasakoja P.Gilytė.

Kauno architektūra atrodo tarsi nepajudinama vertybė, tačiau pažvelgus į ją per praėjusio laiko perspektyvą, matyti, kaip pastatai nyksta.

Abstrahuotame miesto vaizde galima atpažinti bažnyčias, muziejus, dinamišką gatvių išsidėstymą. "Kauno architektūra atrodo tarsi nepajudinama vertybė, tačiau pažvelgus į ją per praėjusio laiko perspektyvą, matyti, kaip pastatai nyksta. Tai, kas yra miesto centre, iš lėto griūva, o didmiesčio apylinkės, priešingai, plečiasi, nes jose statomi nauji pastatai", – pastebėjimais pasidalija kūrėja.

Atitraukus žvilgsnį nuo statiško miesto peizažo, akys pakyla link apskrito objekto projekcijos sienoje, kuri apšviečia dalį atsiminimų didmiesčio. "Šis darbas kurtas dar 2004-aisiais. Jo pavadinimas "Pulsuojantis". Tai amžinai besisupantis objektas, aliuzija į mėnulio pilnatį. Šis kūrinys tarsi atidaro ratą, nuo kurio pradeda suktis visa ekspozicija", – pažymi autorė.

Žaliuojanti eglė, kurios projekcija ant grindų nesustodama sukasi laikrodžio rodyklės kryptimi, kol numeta savo spyglius, o tada – prieš laikrodžio rodyklę viskas grįžta į pradinę padėtį: spygliai kyla nuo žemės ir vėl padengia eglės šakas. Tai procesas, žymintis gyvenimą, kuris niekada nesustoja.

Atrodytų viskas – tik prisiminimai: efemeriški, laikini, blunkantys, tačiau gebantys įsikūnyti materialiose medžiagose, kad būtų ilgiau sulaikyti, kad laiko perspektyvoje, darant pjūvius skirtingose jų vietose, būtų atrasta istorija.

Kas: Paroda "STILLELEVEN. Natiurmortas. Vienuolika kadrų".

Kur: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27).

Kada: Veikia iki sausio 12 d.