Šimtai viršvalandžių

Vienas paskutiniųjų didelio pasaulinės žiniasklaidos dėmesio sulaukusių karoshi atvejų Japonijoje buvo 31 m. žurnalistės Miwa Sado mirtis. Pranešama, kad per paskutinį savo gyvenimo mėnesį moteris naujienų tinkle NHK dirbo 159 valandas viršvalandžių. 2013 m. liepą ji mirė nuo širdies nepakankamumo.

Jos mirtis tik prieš metus – 2017 m. spalį – buvo pripažinta karoshi atveju.

Po M.Sado mirties panašių paviešintų istorijų būta ir daugiau. 24 metų Matsuri Takahashi Japonijos reklamos agentūroje "Dentsu" per mėnesį dirbo 105 valandas viršvalandžių. D.Takahashi gyvenimui tragiškai pasibaigus, įmonės prezidentas ir generalinis direktorius Tadashi Ishii atsistatydino.

Pastarosios tragedijos – tik didžiausio ažiotažo Japonijoje sulaukę atvejai. Tačiau persidirbimo kultūros apraiškų šioje šalyje yra kur kas daugiau.

Šokiruojantis išsekimas

2012 m. pirmą kartą Japonijoje apsilankiusi dokumentinių filmų kūrėja Allegra Pacheco buvo šokiruota, pamačiusi gatvėse, metro ar traukinių stotyse vėlyvais vakarais susmukusius kostiumuotus japonus. Jie po darbo dienos biuruose dažnai visiškai išsekę užmigdavo nesulaukę viešojo transporto, kuris juos nugabentų namo.

Tada A.Pacheco sugalvojo apibarstyti tokius viešosiose vietose susmukusius japonus baltais milteliais – kaip dažnai matome detektyviniuose filmuose apibrėžiamas lavonų buvimo vietas. Tik čia esminis skirtumas – taip pažymimi išsekę, bet gyvi japonai.

Šis A.Pacheco tyrimas išryškino, kiek daug šioje šalyje yra išsekusių žmonių, ir dar kartą pabrėžė, kad ši tauta kenčia nuo visiško ir kartais net nesuvokiamo atsidavimo darbui.

Garantijos už lojalumą

Kodėl japonai dėl darbo save alina iki mirties? Tai paaiškina po Antrojo pasaulinio karo susiformavusi šalies politika.

1950 m. pradžioje norėdamas nusigręžti nuo žiauraus karo palikimo ir kurdamas pacifistinės valstybės įvaizdį premjeras Shigeru Yoshida Japonijos ekonomiką padarė svarbiausiu šalies prioritetu. Jis įsteigė didžiąsias korporacijas, darbuotojams siūlydamas socialinį draudimą ir kitas garantijas, kurios bus užtikrintos visą jų gyvenimą, manais tikėdamasis lojalumo. Toks paktas iš tiesų buvo efektyvus, o Japonijos ekonomika dabar yra trečia pagal dydį pasaulyje. Tokia situacija didžiausia dalimi susiklostė būtent dėl Sh.Yoshida milžiniškų pastangų prieš beveik 70 metų.

Tačiau per pirmąjį Sh.Yoshida suformuoto ekonomikos modelio dešimtmetį Japonijos darbuotojai pradėjo dažniau kelti ranką prieš save, juos ėmė dažniau ištikti insultai, kankinti širdies nepakankamumas, kurių priežastis – stresas ir miego stygius.

Pasak mokslininkų, tyrinėjančių karoshi istoriją, iš pradžių tai buvo vadinama "staigia profesine mirtimi", nes mirties atvejai iš esmės buvo susiję su darbu. Siekdami padaryti gerą įspūdį ir įrodyti lojalumą viršininkams, darbuotojai savo fizines galimybes bandė neribodami savęs.

Darboholikų kultūra

Šiandien japonų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra nėra daug geresnė nei anuomet. 2016 m. apklausus 10 tūkst. japonų, paaiškėjo, kad apie 20 proc. jų dirbo mažiausiai 80 valandų viršvalandžių per mėnesį. Tų pačių metų duomenimis, JAV apie 16,4 proc. žmonių kiekvieną savaitę vidutiniškai dirbo 49 valandas ar ilgiau. Pusę JAV respondentų teigė, kad niekada nesinaudoja darbdavio apmokėtomis atostogomis.

Šie skaičiai išryškina, kad darboholikų kultūra paplitusi ne tik Japonijoje. Karoshi reiškinys savo specifinius ir adaptuotus vertimus turi ir kaimyninėse Japonijos šalyse. Pavyzdžiui, Kinijoje mirtinas persidirbimas vadinamas "guolaosi", o Pietų Korėjoje – "gwarosa". Kai kurie ekspertai teigia, kad Pietų Korėjos gyventojai dirba netgi ilgiau nei patys japonai.

Užburtas ratas

Japonijoje anksčiau karoshi atvejai dažniausiai ištikdavo vyrus, tačiau M.Takahashi ir M.Sado atvejai rodo, kad net jaunos moterys kenčia dėl įtemptų darbo sąlygų ir valandų.

Jauni, tik pradedantys darbuotojai Japonijoje nuo pat savo karjeros pradžios dirba viršvalandžius. Jų vadovai tikisi, kad pastarieji į verslo korpusą įsilies atvykdami į darbą kaip įmanoma anksčiau ir išvyks vėlai naktį. Gyvenime taip ir yra – dažnas japonas savo žmoną ir vaikus mato tik savaitgaliais.

Šalyje darbo laikas kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį buvo sutrumpintas iki 15 valandos, kai kurios kompanijos nusprendė savo vėliau į darbą atvykstančius darbuotojus vaišinti pusryčiais, kiti darbdaviai duoda daugiau laisvadienių nei anksčiau.

Darbuotojai Japonijoje, net ir išties kvalifikuoti, dažniausiai papuola tarsi į užburtą ratą ir retai išeina iš darbo, nes naujoje vietoje viską turi pradėti nuo pradžių, lyg iki tol neturėję jokios patirties.

Po didelio dėmesio sulaukusių karoshi mirties atvejų Japonijos vyriausybė nusprendė, kad reikia imtis permainų. Šalyje darbo laikas kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį buvo sutrumpintas iki 15 valandos, kai kurios kompanijos nusprendė savo vėliau į darbą atvykstančius darbuotojus vaišinti pusryčiais, kiti darbdaviai duoda daugiau laisvadienių nei anksčiau. Tačiau, nepaisant šių priemonių, didelio pokyčio visuomenėje nematyti – žmonės vis dar praleidžia ilgus viršvalandžius tarp biuro sienų.

Dirba ir namuose

JAV įsikūrusios analitinės įmonės "Humanyze" vadovas ir įkūrėjas Benas Waberas prieš metus atliko tyrimą, kuriuo bandė palyginti kuo skiriasi ir kuo panašūs darbo viršvalandžiai JAV ir Japonijoje.

Pasirodo, kad JAV darbuotojai linkę po darbo valandų dirbti ir namuose – kartais iki vėlyvos nakties. Japonijoje situacija kiek kitokia, nes ten žmonės ilgas valandas po darbo praleidžia biuruose, neparsinešdami darbų namo.

Pasak B.Waberio, JAV pavyzdys gali būti net pavojingesnis, nes įvaizdis, kad darbuotojas uždaręs biuro duris baigia savo darbo dieną, yra labai klaidinantis. Panaši viršvalandžių praktika kaip ir JAV, sutinkama ir stipriose ES šalyse.

Trumpesnis darbas – motyvuoja

Europos bei kitų žemynų išsivysčiusios valstybės pastaraisiais metais diskutuojama apie galimybes trumpinti darbo savaitę iki keturių dienų. Įmonių vadovai, kurie jau išmėgino tokią praktiką, teigia, kad darbo rezultatai nenukenčia, o darbuotojai yra labiau motyvuoti.

Įvairūs tyrimai jau ne kartą įrodė, kad stalo futbolas biure ar maistas įmonės sąskaita nemotyvuoja taip, kaip laisvadieniai.

Finansų sektoriuje dirbančios Naujosios Zelandijos įmonės "Perpetual Guardian" darbuotojai nuo 2017 m. dirba keturias dienas per savaitę. "New York Times" straipsnyje, kuriame analizuojama nauja šios įmonės politika, teigiama, kad trumpesnė darbo savaitė šioje bendrovėje išryškino tik privalumus.

Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Švedijoje, dalis įmonių praktikuoja trumpindamos darbo valandas, o ne darbo dienų skaičių.

"Personalo vadovai teigė, kad darbuotojai buvo kūrybiškesni, jų lankomumas buvo geresnis, jie atvykdavo laiku, neišvykdavo anksčiau ir nesinaudodavo ilgomis pertraukomis, – sakė įmonės pokyčius analizavę JAV leidinio tyrėjai. – Jų faktinis darbo našumas, atliekant tą patį darbą per keturias, o ne penkias dienas, nepasikeitė."

Daugybė kitų pasaulinio lygio įmonių dalijasi panašiais pavyzdžiais ir sako, kad tai netgi padeda sutaupyti – kad ir elektrą, kai biuruose penktadieniais jos naudoti beveik nebereikia.

Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Švedijoje, dalis įmonių praktikuoja trumpindamos darbo valandas, o ne darbo dienų skaičių. Viena iš tokių IT įmonių yra "Brath". Čia nuo 2013 m., kai ji buvo įkurta, dirbama šešias valandas per dieną. Specialistai teigia, kad produktyvus darbo dienos valandų skaičius ir yra šešios valandos, nes kitos dvi – jei kalbame apie aštuonių valandų darbo dieną – yra praleidžiamos pašaliniams darbams.

Išbalansuoja verslą?

Tačiau ne visi verslo pasaulio lyderiai, išbandę tokią praktiką, liko sužavėti. JAV programinės-švietimo bendrovės "Treehouse" įkūrėjas ir generalinis direktorius Ryanas Carsonas paskelbė, kad nuo 2015 m. visi 87 šios įmonės darbuotojai dirbs keturias dienas per savaitę.

"Nėra taisyklės, kad jums reikia dirbti 40 valandų, jūs turite dirbti daugiau, kad jums sektųsi", – tada sakė jis JAV žurnalui "The Atlantic".

Praėjus trims metams R.Carsonas vis dar nežino, ką reiškia 40 valandų darbo savaitė, o ką jau ir kalbėti apie 32 valandų alternatyvą, kuria jis kadaise sako patikėjęs. Verslininkas šiandien prisipažįsta dirbantis 65 valandas per savaitę.

Savo įmonėje keturių dienų darbo savaitės idėjos verslininkas atsisakė 2016 m. – praėjus vos metams nuo jos įgyvendinimo pradžios.

"Pirmiausiai trūko darbo etikos", – neseniai R.Carsonas teigė diskusijoje su "GrowthLab" įmonės, kuri padeda vystyti įvairius internetinius verslus, vadovu Ramitu Sethi.

Verslininkas tikina, kad 32 valandų arba keturių dienų darbo savaitė išbalansuoja verslą ir jo etiką, o per tiek laiko tiesiog neįmanoma įvykdyti kai kurių rimtų užduočių.

Penktą dešimtį metų einantis vienuolis siekia 8,6 mln. jenų (66,2 tūkst. eurų) kompensacijos iš savo šventyklos, esančios ant Kojos kalno – į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukto rajono, priskiriamo švenčiausioms budizmo vietoms Japonijoje.

Ieškovas vienoje tenykštėje šventykloje pradėjo dirbti 2008 metais, o maždaug 2015-ųjų gruodį susirgo depresija, sakė jo advokatas Noritake Shirakura.

„Jei dirbi vienuoliu, pernelyg dažnai dirbi nepaisydamas darbo valandų, – AFP sakė advokatas. – Atlieki darbą, bet tau pasako, kad tai religinio ugdymo dalis. Ir jeigu tai ugdymas, turi iškęsti, net jei tau sunku.“

„Šioje byloje jis įrodinės, kad tokia nuomonė yra pasenusi“, – pridūrė advokatas.

N. Shirakura atsisakė nurodyti savo kliento vardą ar į teismą traukiamos šventyklos pavadinimą. Pasak jo, ieškovas nori išsaugoti anonimiškumą, kad galiausiai galėtų grįžti į darbą ar rasti kitą vietą nedidelėje budistų vienuolių bendruomenėje.

Byloje teigiama, kad ieškovas buvo verčiamas dirbti apmokamą darbą, smarkiai pranokstantį dvasines pareigas, o kartais be pertraukos dirbdavo daugiau kaip du mėnesius.

2015-aisiais, kai Kojos kalno rajonas minėjo savo istorijos 1 200 metų sukaktį, minimas vienuolis turėjo dirbti iki 64 dienų iš eilės, nes ten lankėsi labai daug turistų, sakė N. Shirakura.

Kai kuriomis dienomis vienuolis įvairius šventyklos darbus, įskaitant rūpinimąsi lankytojais, dirbdavo 17 valandų iš eilės, nurodė advokatas.

Vienuolis jau užsitikrino paramą iš vietos darbo biuro, kuris pripažino, kad ilgos darbo dienos be išeiginių atitinka persidirbimo apibrėžimą.

Ši byla yra retas viešas darbo ginčas, susijęs su Japonijos religiniu sektoriumi.

2017 metai garsioji Kioto šventykla „Higashi Honganji“ buvo priversta viešai atsiprašyti, kad nesumokėjo kompensacijos už viršvalandžius ir neužkirto kelio persekiojimui darbo vietoje.

Japonijoje persidirbimas yra didelė problema, o mirtis nuo persidirbimo yra pripažįstamas reiškinys, net turintis savo japonišką pavadinimą – „karoši“.

Pernai paskelbtoje vyriausybės ataskaitoje sakoma, kad per 12 mėnesių iki 2017 metų kovo šalyje buvo užregistruotas 191 „karoši“ atvejis ir kad daugiau kaip 7 proc. japonų darbuotojų per savaitę dirba daugiau kaip 20 valandų viršvalandžių.

Premjero Shinzo Abe vyriausybė pristatė reformas persidirbimo problemai spręsti, bet dėl šios priežasties mirusių žmonių šeimos teigia, kad tokių priemonių nepakanka.

„Premijinis penktadienis“ – nauja iniciatyva Japonijoje, kuria siekiama kovoti su dviem įsišaknijusiomis bėdomis – mažu vartojimu ir persidirbimu.

Šią savaitę pradedama įgyvendinti iniciatyva, kuria siekiama užtikrinti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, norima paskatinti darbdavius leisti paskutinį kiekvieno mėnesio penktadienį darbuotojams dirbti iki 15 val.

Prie tokios iniciatyvos jau prisijungė automobilių gamybos kompanijos „Nissan“ ir „Toyota“, gėrimų gamybos milžinė „Suntory“ ir brokerių firma „Nomura“. Tiesa, dalyvavimas nėra privalomas, ir nemažai kompanijų atsisakė dalyvauti tokioje iniciatyvoje. Be to, kai kurie analitikai suabejojo, ar tai tikrai padės skatinti vartojimą ar pakeis Japonijos griežtą darbo kultūrą.

Skaičiuojama, kad dėl ilgų darbo valandų Japonijoje nuo insultų, širdies smūgių miršta arba nusižudo šimtai žmonių. Spalį vyriausybės užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei kas penktas darbuotojas Japonijos įmonėje dirba itin daug, todėl jiems yra didesnės mirties tikimybė.

„Mes tikimybės paskatinti vartojimą keisdami mūsų gyvenseną, tai, kaip mes dirbame ir mąstome“, – sakė didžiausios Japonijos verslo lobistų grupės „Keidanren“ vadovas Masanao Ueda.

Stuartui Nomimizu persikėlus gyventi iš Birmingamo (Anglija) į Tokiją (Japonija), Jungtinėje Karalystėje likusi jo šeima ir draugai ėmė nerimauti – ne tik dėl to, kad retai besusimatydavo, bet ir todėl, kad Stuartas, rodėsi, visąlaik darbe – nuo ankstyvo ryto iki išnaktų. Jiems buvo sunku patikėti, kad dirbti tiek valandų, kiek Stuartas teigė dirbantis, apskritai įmanoma.

Persidirbus gresia karoshi

Norėdamas juos įtikinti, kad neperdeda, vyras nusprendė nufilmuoti vieną savo – Tokijo finansų sektoriaus „algažmogio“ – gyvenimo savaitę. Vaizdo įrašą jis paskelbė internete, idant visi, trokštantys susipažinti su jo naujuoju gyvenimo būdu, galėtų tai padaryti.

„Youtube“ kanale įrašas išplito akimirksniu, surinkdamas daugiau kaip milijoną peržiūrų. Įraše apžvelgiama viena finansų sektoriuje „karščiausio“ metų laikotarpio, kuris trunka nuo sausio iki kovo, savaitė – nuo pirmadienio iki šeštadienio. Per šią savaitę S. Nomimizu 78 valandas dirbo, 35 – miegojo (paskui Stuartas dar šešias valandas padirbėjo sekmadienį, tik įraše to jau nematyti).

Kaip pasakoja S. Nomimizu, pasibaigus „karštajam“ laikotarpiui, praktiškai visi biuro darbuotojai ne juokais sunegaluoja. Jis ir pats teigia sykį dėl išsekimo nualpęs.

Vis dėlto, pasak S. Nomimizu, jo padėtis dar nėra pati blogiausia. Daugelyje Tokijuje veikiančių bendrovių besaikis darbo krūvis yra įprastas – darbuotojai tokiomis sąlygomis dirba kasdien, ištisus metus. Japonų kultūroje nesibaigiančios darbo valandos yra toks savaime suprantamas reiškinys, kad japonai net turi žodį, reikšiantį mirtį nuo persidirbimo, – karoshi.

Praėjusį spalį Japonijos sveikatos, darbo ir gerovės ministerija paviešino pirmąją vyriausybės parengtą karoshi ataskaitą. Joje nurodoma, kad beveik ketvirtadalyje (23 proc.) Japonijos įmonių kai kurie darbuotojai per mėnesį išdirba daugiau kaip 80 valandų viršvalandžių.

„Japonai nepaprastai gerbia savo kolegas, tačiau atvirai pasikalbėti nesugeba, – sako S. Nomimizu. – Todėl pavaldiniai iš biuro dažniausiai neišeina tol, kol neišeina pats vadovas. O vadovai linkę užsibūti labai ilgai.“ 26-erių vyras paaiškina, kad jei iš biuro išeitų pirmas, nebebūtų laikomas komandos dalimi.

M. Johansonas kelia klausimą, ar nenuilstantieji japonai iš tiesų yra produktyvesni už kitų pasaulio šalių darbuotojus? Kažin. Abejones patvirtina ir daugybė pastaruoju metu atliekamų tyrimų. Randama vis daugiau įrodymų, patvirtinančių, kad dirbdami viršvalandžius mes gadiname sau sveikatą, susiauriname savo karjeros galimybes, be to, dėl mūsų dirbamų viršvalandžių mažėja bendras mus įdarbinusios įmonės produktyvumas.

Mažiau yra daugiau

Dar viena šalis, itin garsėjanti darbuotojų polinkiu dirbti viršvalandžius ir vengti poilsio, yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Neseniai bendrovės „Gallup“ atliktos apklausos duomenimis, vidutinė visu etatu dirbančio žmogaus darbo savaitė JAV trunka 47 valandas, t. y. ji beveik visa darbo diena ilgesnė už įprastą darbo savaitę. Taip pat išsiaiškinta, kad beveik kas penktas (18 proc.) darbuotojas dirba 60 arba dar daugiau valandų per savaitę.

Kito panašaus tyrimo rezultatai atskleidė, kad per pastaruosius trejus metus biurų „gyventojai“ buvo rečiau įvertinami premijomis negu jų kolegos, neviršijantys įprasto darbo valandų skaičiaus.

„Nustatėme, kad daugiau laisvadienių – 11 arba daugiau dienų iš eilės – imantys darbuotojai turi daugiau galimybių būti paaukštinti arba gauti premiją, negu tie, kurie ima 10 arba mažiau laisvadienių, – sako tyrimo vadovė Katie Denis. – Taigi, jei žmogui nerūpi karjera, – o koreliacijos tarp išdirbtų valandų skaičiaus ir sėkmės darant karjerą nenustatyta, – kodėl jis tiek dirba?“

Pradedame daryti klaidas

Laiko planavimo specialistė ir knygos „168 valandos“ (angl. 168 Hours) autorė Laura Vanderkam atkreipia dėmesį, kad smegenys, kaip ir bet koks kitas mechanizmas, negali veikti be pertraukų. Bandymas pranokti save gali turėti neigiamų pasekmių. Specialistės teigimu, kai prieiname ribą, nuo kurios mūsų darbingumas ima mažėti, pradedame daryti klaidas.

Yra keletas būdų, kaip pernelyg nepersidirbti. Daugelis mano, kad darbo vietoje reikia būti tiek viršininkui atėjus į darbą, tiek jam iš jo išėjus. L. Vanderkam teigimu, tai tėra viso labo įsitikinimas (ir dažniausiai – klaidingas). „Visai gali būti, kad jūsų viršininkas, atėjęs į darbą, nepageidauja, kad kas nors trikdytų jo rytinę ramybę, – teigia ji. – Galbūt jį erzina, kad ateinate per anksti.“

L. Vanderkam nuomone, daugelis mūsų sąmoningai vengiame daryti pertraukėles darbo metu, nes bijome būti palaikyti veltėdžiais. Bandydami save įtikinti, kad, net ir visą dieną neatsitraukę nuo darbo, galime jaustis normaliai, patys kenkiame savo produktyvumui, tikina specialistė.

Su persidirbimu kovoja ir darbdaviai

Gali susidaryti įspūdis, kad, aukodami laisvalaikį ir dirbdami nemokamus viršvalandžius, kenkiame tik sau. Tačiau darbdaviui taip pat ne ką tepadedame.

Stanfordo universitete (JAV) atlikto tyrimo duomenimis, atidirbus 50 valandų, išdirbis jau ima reikšmingai mažėti. Atidirbus 56 valandas, išdirbio rodiklis sumažėja taip, kad prilygsta darbuotojo, atidirbusio 70 valandų, išdirbio rodikliui. Vadinasi, tos 14 valandų neduoda jokio rezultato. Kitais šios srities tyrimais nustatytas tiesioginis ryšys tarp persidirbimo ir pravaikštų, ilgalaikės atminties praradimo bei įgūdžio priimti sprendimus nusilpimo, rašo M. Johansonas.

Taigi kokių priemonių imasi darbdaviai, kad jų darbuotojai be reikalo neišsektų? Didžiausios japonų korporacijos šiuo klausimu pirmauja. Pavyzdžiui, „Toyota“ viršvalandžius apribojo iki 360 valandų per metus (maždaug 30 valandų per mėnesį). O štai po daug dėmesio sulaukusios vieno iš darbuotojų savižudybės japonų reklamos agentūra „Dentsu“ paskelbė aštuonių punktų planą, kuriuo siekiama pagerinti darbo aplinką. Pagal šį planą, be kita ko, darbuotojai raginami reguliariai atostogauti, o šviesos biure turi būti išjungiamos ne vėliau kaip 22 val.

Vokietijoje tokios bendrovės kaip BMW ir „Volkswagen“ apribojo savo elektroninio pašto veiklą po darbo valandų. Kitos įmonės ragina savo darbuotojus neiti į darbą savaitgaliais.

L. Vanderkam atkreipia dėmesį, kad jei vairuojame automobilį, bet jo neprižiūrime, tikėtina, jog jis anksčiau ar vėliau suges. Galbūt net lemiamu momentu. Žmogui irgi gali atsitikti tas pats.

Šiuo atveju kalbama apie itin ilgą darbo dieną, pažeidžiančią šalies darbo teisę. Ministerija ketina viešinti bendroves, kurių darbuotojai miršta nuo išsekimo. Be to, norima sukurti darbo trukmės normatyvus verslui ir taip kovoti su neapmokamais viršvalandžiais.

Japonijoje jau nuo 2015 metų viešinamos bendrovės, kuriose nustatoma darbuotojų išnaudojimo atvejų, kuomet vadovybė daugiau nei dešimt žmonių arba daugiau nei ketvirtadalį visų darbuotojų verčia dirbti viršvalandžius.

Manoma, kad naujos priemonės įsigalios sausį.

Verta paminėti, kad mirtis nuo persidirbimo Japonijoje yra gana dažnas reiškinys. Beje, net ir šalies premjeras Keizo Obuchi (Keidzas Obučis) 2000 metais mirė nuo insulto, kurį sukėlė pervargimas: per 20 darbo šiame poste mėnesių jis turėjo tik tris laisvadienius ir per parą dirbdavo mažiausiai 12 valandų.