Už Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto  grąžinimą ministerijai balsavo 22 Seimo nariai, prieš buvo 48, o 42 susilaikė. Kitu balsavimu Seimas nutarė, kad projektą tobulins Ekonomikos komitetas. 

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas teigė, kad Kaimo reikalų komitetas nepakankamai sąžiningai svarstė projektą – pritarė visiems siūlymams, nors jie ir prieštaravo vieni kitiems.

Pasak jo, Seimui nutarus nesvarstyti projekto, kuris spręstų daug pienininkų keliamų, pažadai ūkininkams liktų neįgyvendinti.

„Reiškia, kad nukeliame į tolimą perspektyvą įstatymo, kuris yra svarbus, svarstymą“, – teigė ministras. 

Reiškia, kad nukeliame į tolimą perspektyvą įstatymo, kuris yra svarbus, svarstymą.

Konservatorius Edmundas Pupinis teigė, kad projektas nėra pakankamai gerai paruoštas, daug nuostatų viena kitai prieštarauja. 

Žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas yra sakęs, kad nesprendžiant pieno ūkių problemų, ūkininkai gali atnaujinti protestus, nes, jo teigimu, pieno sektoriaus problemos – vienintelės iki šiol neišspręstos ūkininkų per protestą keltos problemos. 

Per sausį vykusį protestą K. Navickas ūkininkams žadėjo, kad šis įstatymas turėtų išspręsti pieno sektoriaus problemas.

Žemės ūkio ministerijos parengtu projekte buvo numatyta, kad pieno kainą būtų privalu nustatyti sutartyje, perdirbėjus norėta įpareigoti nustatyti aiškią priedų ir priemokų sistemą. Derybos tarp pirkėjo ir pardavėjo dėl sutarties sąlygų priklausytų nuo atstovavimo pieno gamintojams – jie būtų skatinami burtis ir kartu derėtis su perdirbėjais ir tokiu būdu būtų stiprinama pieno gamintojų derybinė galia, jie būtų daugiau įtraukti į rinkos stebėjimą ir gautų daugiau informacijos apie pokyčius tiek pieno produktų, tiek žaliavų rinkose.

Perdirbėjui norėta uždrausti vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas, mažinti pieno kainą dažniau nei kas du iš eilės einančius pieno tiekimo laikotarpius. Taip pat būtų draudžiama mokėti priemokas ir priedus, kurių bendra suma būtų didesnė nei 20 proc. pieno kainos.

Perkant pieną iš žemės ūkio kooperatyvo ar gamintojo organizacijos, siūlyta uždrausti mokėti mažesnę negu mokama vidutinė pieno kaina, kai jis perkamas tiesiogiai iš pardavėjo. Be kita ko, būtų draudžiama pirkti pieną iš ūkio, kurio pieno sudėtis ir kokybė nėra įvertinta laboratorijoje.

Krizę išgyvena ne visi

Seimo Kaimo reikalų komitetas pavasario sesijoje žada atnaujinti vadinamojo Pieno įstatymo svarstymą – praėjusį birželį šiame procese buvo padaryta pertrauka. Komitetas sako, kad minimą pieno supirkimo kainų reguliavimą ir kainodaros viešinimą numatančio įstatymo projektą siekė aptarti su žemdirbiais ir sulaukti ekspertinio vertinimo.

Dabar ūkininkai teigia, kad ekspertinis vertinimas jų netenkina, nes esą neatsižvelgta į įvairius oligopolinius rinkos klausimus. Šiuo metu penkios didžiausios pieno perdirbimo grupės perdirba apie 90 proc. viso superkamo pieno.

Lobistas Šarūnas Frolenko teikia paslaugas pieno perdirbimo įmonėms ir jau seniai stebi situaciją pieno rinkoje. Jis pabrėžia, kad jo nuomonė nederinta su klientais ir atspindi tik asmeninį požiūrį, tačiau įsitikinęs: Lietuvos pieno ūkiai su sunkumais susiduria dėl nesprendžiamų struktūrinių problemų – bandymai prikelti Pieno įstatymą žemdirbių bėdų neišspręs, o ketinimai reguliuoti rinką tik pablogins situaciją.

„Pieno supirkėjai žaliavinį pieną laisvai gali pirkti aplinkinėse rinkose, tad bet kokie rinkos ribojimai Lietuvoje mūsų ūkininkams padarys meškos paslaugą – dar labiau paskatins žaliavinio pieno importą. Reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į perspektyvių pieno ūkių plėtrą didinant pieno gamybą“, – sako jis.

„Teiginys, kad visi Lietuvos pieno gamintojai šiuo metu patiria krizę, neteisingas. Pastaruosius dvejus metus pieno supirkimo kainos išliko aukštos – net ir dabar jos gerokai viršija ankstesnių laikotarpių metinius vidurkius. Dėl to užpernai ir pernai žemdirbių pajamos už parduotą pieną buvo didžiausios istorijoje“, – teigia Š. Frolenko.

Lietuvoje pieną superka per 60 įmonių, kurios užtikrina pakankamą konkuravimą rinkoje dėl tiekėjų siūlomos žaliavos, derybų dėl kainų, aiškina jis. Remiantis Žemės ūkio duomenų centru, 2023 m. vidutinė metinė pieno supirkimo kaina sudarė 37,9 ct/kg. Nevertinant rekordinių 2022 m., pernykštė kaina buvo beveik trečdaliu didesnė nei 2017–2021 m. periodu. Šio laikotarpio pieno kainos vidurkis buvo 29,9 ct/kg.

„Pieno ūkiai už parduotą pieną 2023 m. gavo 509 mln. eurų pajamų, be subsidijų ir paramos. Didesnis žemdirbių istorinis uždarbis buvo tik rekordiniais 2022 m., kai už parduotą žaliavinį pieną ūkininkai gavo 685 mln. eurų. Tiesa, 2020 ir 2021 m. uždirbta mažiau – atitinkamai 386 ir 448 mln. eurų“, – sumas vardija Š. Frolenko.

„Vis dėlto žemdirbių kalbos, esą pieno rinką ištikusi krizė, nelaužtos iš piršto. Didelis skaičius mažų pieno ūkių Lietuvoje patiria didelių finansinių sunkumų. Maži, iki penkiolikos karvių laikantys ūkiai sudaro dominuojančią dalį tarp visų šalies ūkių. Tačiau jie pagamina vos dešimtadalį viso superkamo žaliavinio pieno. Šie ūkiai rinkos sąlygomis dirba nuostolingai, be ES ir valstybės dotacijų išgyventi negali“, – sako jis.

Stambieji pieno ūkiai Lietuvoje, gaminantys beveik 70 proc. superkamo pieno šalyje, gauna europinio vidurkio kainą. Jiems perdirbėjai šių metų sausį už natūralų pieną vidutiniškai mokėjo 47,2 ct/kg, o ES šalyse vidurkis buvo 46,7 ct: „Dar 20 proc. rinkos valdo tarpininkai, kurie pieną superka iš smulkiųjų ūkių ir jį perparduoda perdirbėjams, gaudami kainą, artimą ES vidurkiui. Kitaip tariant, apie 90 proc. žaliavinio pieno Lietuvoje superkama aukšta kaina, kuri siekia ES vidurkį.“

„Smulkieji pieno tiekėjai reikalauja, kad jiems už pieną būtų mokama ta pati kaina, kaip ir stambiesiems pieno tiekėjams. Tačiau, palyginti su stambiaisiais, smulkiųjų ūkių sąnaudas didina pieno surinkimo kaštai, prastesni kokybės rodikliai. Tai ir lemia jų nuostolingą veiklą ir priklausomybę nuo paramos“, – aiškina Š. Frolenko.

Ateitis: Š. Frolenko įsitikinęs, kad reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į pieno ūkių plėtrą, bandų genetiką, siekiant gerinti primilžius nuo karvės, didinti pieno gamybą. / D. Labučio / ELTA nuotr.

Kooperacija nesuveikė?

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė, atstovaujanti ir vidutiniams, ir smulkiesiems šalies pieno ūkiams, nesutinka su kaltinimais dėl pieno kokybės – ji sako, kad jei jis tikrai būtų toks nekokybiškas, pieno supirkėjai ir perdirbėjai jo paprasčiausiai nepirktų.

R. Vilimienė taip pat sako, kad teiginiai apie didelius pieno surinkimo kaštus ne visai atitinka realybę. „Mes ir sakome – jei „Rokiškio pienas“ superka pieną Rokiškio rajone, kaštai neturėtų būti labai dideli ir ten smulkiesiems ūkiams tokiu atveju turėtų būti mokamos didesnės pieno kainos, jei tikrai kalbame apie kaštus. Tačiau nei „Marijampolės pieno konservai“, nei kiti, kurie perka iš pašonės rajonuose, nemoka daugiau“, – pasakoja ji.

R. Vilimienė teigia, kad pieno įstatymas yra reikalingas, nes pats jo tikslas tarsi nusako, kad tai yra smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų gynybos įrankis. Pasak jos, daugybė ekspertinių išvadų parodė, kad būtent smulkieji pieno ūkiai yra pažeidžiami.

Asociacijos pirmininkė taip pat pabrėžia, kad Žemės ūkio ministerijos nuolatiniai raginimai smulkiesiems pienininkams kooperuotis ir modernizuotis, kad esą tik tokiu atveju bus galima kovoti dėl konkurencingos kainos už parduodamą pieną, irgi neatitinka tikrovės.

„Deja, aš tiksliai žinau, kad tai neišspręs problemos, nes mūsų pačių ūkis yra modernizuotas, esame kooperatyvo nariai, mano kooperatyvas netgi yra susikooperavęs su dar trimis kooperatyvais, kad pristatytų dar didesnį pieno kiekį. Nuvežę pieną prie perdirbėjo vartų gauname mažesnę kainą nei stambi bendrovė, pas kurią atvažiuoja perdirbėjas“, – sako R. Vilimienė.

„Nuo kovo 1-osios kooperatyvas gauna 34 ct/1 l pieno, kurį nuveža prie perdirbėjo vartų, nors bendrovei mokama apie 40 ct/1 l. Tai rodo, kad kooperavimasis neveikia. Naujame įstatyme irgi nurodoma, kad mes, susijungę į grupes, padidinsime pieno kiekį ir dėl to galėsime išsikovoti geresnę kainą, bet mūsų pavyzdys rodo, kad net ir kooperatyvas, padidinęs pieno kiekį, negali tos kainos išsikovoti“, – aiškina asociacijos pirmininkė.

Pagal pristatymo būdą

Be to, bėda, kad jau nebėra su kuo Lietuvos kaimuose kooperuotis, nes esą liko vos po kelis ūkininkus, kurie savo pieną parduoda skirtingiems supirkėjams. Pasak R. Vilimienės, smulkiuosius ūkininkus išgelbėti galėtų įstatymas, kuriame pieno kaina būtų nustatyta pagal jo pristatymo būdą, o ne pagal kiekį, kaip yra dabar: „Toks įstatymo projektas buvo prie buvusio žemės ūkio ministro Andriaus Palionio, mums tai buvo pats priimtiniausias variantas.“

2022 m. vidutinis Lietuvos ūkis laikė 17 karvių, Estijos – 217. Iš vienos karvės Lietuvoje per metus primelžiama 7,5 t, o Estijoje – 10,6 t pieno. Dėl šios priežasties didelė dalis smulkiųjų Lietuvos ūkininkų gyvena nuolatinės krizės sąlygomis.

„Jeigu parduodi pieną į šaldytuvą – nesvarbu kiek, ar 100 l, ar 1 000 l,  kaina yra vienoda. Antras pristatymo būdas – nuvežti prie superkančios bendrovės vartų. Jei uždaroji akcinė bendrovė ar kooperatyvas nuveža pieną prie vartų, nepriklausomai nuo kiekio, kaina yra vienoda. Trečias būdas – iš pieno supirkimo punktų. Į juos pristatantiems ūkininkams dar būtų išrašoma sąskaita už pieno išlaikymo kaštus […] Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad didžioji dalis pienininkų nusipirktų šaldytuvus, kad priklausytų kitai kategorijai ir nereikėtų papildomai mokėti už pieno punktų išlaikymą“, – dėsto R. Vilimienė.

Jos teigimu, toks variantas pienininkams buvo pats priimtiniausias, tačiau kol įstatymas pasiekė Seimo Kaimo reikalų komitetą, atėjo nauji rinkimai, naujas ministras, nauja tvarka, ir vėl visi komitete į situaciją pradėjo gilintis iš naujo.

„Galiausiai atsirado visai kitoks pieno įstatymo portretas. Dabartinis projektas visiškai niekuo nepalengvins gyvenimo smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams. Dabartinis įstatymas užsimena ir apie prekybą aukciono būdu, bet kai mes paklausiame, kaip tai atrodys, niekas nežino, bet toks būdas yra įrašytas į įstatymą. Yra daug tokių dalykų, apie kuriuos niekas nežino, bet jie įrašyti į įstatymą“, – tikina R. Vilimienė.

„Dar, tiesa, įstatyme numatoma, kad jei pienas atvežamas prie perdirbėjo vartų, jo kaina turi būti didesnė nei vidutinė. Kas tą didesnę, nei vidutinė, pieno kainą nustatys – irgi neparašyta…“ – sako ji.

„Mūsų tikslas – kad įstatymą sugrąžintų į diskusijas, nes kam reikia bet kokio įstatymo? Puikiai suprantu, kad jeigu jis dabar sugrįš į Seimą, vėl pakibs keleriems metams, nes vėl rinkimai laukia. Tačiau gal geriau pralaimėkime dvejus metus, bet vėliau turėkime tokį įstatymą, kuris iš tikrųjų veiks, o ne dabar priimkime bet kokį“, – svarsto ji.

Pasak R. Vilimienės, įstatyme turėtų atsirasti ir konkretus draudimas nustatyti pieno kainą pagal jo pristatymo kiekį. „Kas nedraudžiama – tas yra galima, vadinasi, taip ir liks, – nuspėja ūkininkė. – Šią minutę tie, kurie primelžia nuo 1 l iki 100 l pieno, gauna 18–20 ct/l, o virš 1 000 l primelžiantys gauna 34–35 ct/l. Tai patogu stambioms bendrovėms – mums pakankamai nesumoka, bet kažkam sumoka daugiau. Perdirbėjai nelinkę keisti pieno pirkimo krepšelio dydžio, nes, kaip jie nuolatos kartoja, tas dydis yra toks, koks yra, jis keistis negali. Jie ir sako, kad, jei padidins mokamas kainas mažiesiems ūkiams, kažkam turės sumažinti.“

„Tokiu būdu mūsų asociacija lieka viena, nes net ir kooperatyvams iš dalies tai paranku, kadangi jie nuperka pigiau ir parduoda brangiau, o uabai vien tik iš to ir gyvena“, – atvirauja R. Vilimienė.

Išeitis: pasak R. Vilimienės, smulkiuosius ūkininkus išgelbėti galėtų įstatymas, kuriame pieno kaina būtų nustatyta pagal jo pristatymo būdą, o ne pagal kiekį, kaip yra dabar. / J. Elinsko / ELTA nuotr.

Dėmesys – našumui

Vis dėlto Š. Frolenko mano, kad Lietuvos pieno gamybos sektorių į augimo kelią vestų tikrai ne Pieno įstatymas. Pasak jo, reikalingi racionalūs ir subalansuoti valdžios sprendimai skirti investicijas ne po metų išnyksiantiems ūkiams, o perspektyviems ir efektyviai dirbantiems šeimos ūkiams, skatinti tikrąją kooperaciją tarp mažų ir vidutinių ūkių, palaikyti ūkių stambėjimą.

„Reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į pieno ūkių plėtrą, bandų genetiką, siekiant gerinti primilžius iš karvės, didinti pieno gamybą. Lietuvai reikėtų kelti ambicingus tikslus – iki 2030 m. pasiekti, kad vidutinis ūkis laikytų bent 35 karves, o per artimiausius dešimt metų pasiekti ES vidurkį – 60 karvių ūkyje. Per šį laikotarpį taip pat reikėtų kelti tikslą padidinti prekinio pieno gamybą nuo 1,4 mln. iki 1,8 mln. t“, – teigia Š. Frolenko.

Būtent dėl veiklos efektyvumo ir ūkių konkurencijos ES, JAV, Naujoji Zelandija ir kitos pagrindinės pieno pramonės valstybės nuėjo ūkių stambėjimo keliu, kuriose vidutiniai pieno ūkiai laiko po kelis šimtus karvių. Lietuvos pieno ūkių konkurencingumas dėl vyraujančių smulkiųjų ūkių išlieka vienas žemiausių ES.

„Pagal vidutinį jų dydį esame ES šalių sąrašo pabaigoje. 2022 m. vidutinis Lietuvos ūkis laikė 17 karvių, Estijos – 217. Iš vienos karvės Lietuvoje per metus primelžiama 7,5 t, o Estijoje – 10,6 t pieno. Dėl šios priežasties didelė dalis smulkiųjų Lietuvos ūkininkų gyvena nuolatinės krizės sąlygomis, nors kitose valstybėse pieno krizės ištinka tik esant globaliam ekonomikos nuosmukiui“, – sako Š. Frolenko.

Atsiriekia estai ir latviai

Premjerė Ingrida Šimonytė neseniai teigė, kad nėra būdų sugrąžinti pieno supirkimo kainų į rekordinių 2022-ųjų lygį. Tais metais siūlomas Pieno įstatymas negaliojo ir tai, pasak Š. Frolenko, yra akivaizdus įrodymas, kad kainas laisvoje rinkoje formuoja vartojimo tendencijos, pasiūla ir paklausa, gamintojų konkurencija.

„Pieno sektoriaus atstovai sutartinai sutinka pasigendantys aktyvaus Žemės ūkio ministerijos vaidmens ir įsitraukimo sprendžiant realias ūkio problemas. Kita vertus, pelnytai giriama šios kadencijos Vyriausybė, kuri skyrė didelių investicijų į pieno ūkių efektyvumą, pieno gamybos didinimą, plečiant karvides. Nors rezultatą pamatysime tik po kelerių metų, tačiau jau dabar galima matyti teigiamų poslinkių – pernai pieno gamyba ūkiuose stabilizavosi ir rodė nedidelį augimą“, – teigia pieno perdirbėjų atstovas.

Tokius įstatymus turi Prancūzija, Vokietija. Jei tik atsiranda grėsmė, kad ūkininko dalis nukris žemiau nei 40 proc., visi statomi ant ausų, o pas mus baisiausias dalykas, kad sumažės milijonai perdirbėjams ir prekybininkams.

Vis dėlto Lietuvoje pieno ūkių stambėjimo procesas iki šiol vyko lėtai – tai neleidžia visiškai išnaudoti gamybinio pieno pramonės potencialo, kuris yra didžiulis ir perspektyvus.

„Lietuvos įmonės superka ir perdirba į produktus beveik visą šalyje primelžtą žaliavinį pieną – vos keli procentai jo išvežama į užsienį. Tačiau įmonių perdirbimo poreikiai ir pajėgumai yra kur kas didesni, nei ūkiai šiuo metu pajėgia patiekti pieno. Dėl lietuviško pieno trūkumo pienas importuojamas iš Latvijos ir Estijos stambiųjų pieno tiekėjų, kurie iš viso į Lietuvą eksportuoja apie 30 proc. mūsų šalyje perdirbamo kiekio. 2022 m. už importinį žaliavinį pieną Lietuvos įmonės sumokėjo 258 mln. eurų. Šiuos pinigus galėjo uždirbti Lietuvos pieno ūkiai“, – sako Š. Frolenko.

Tarp Baltijos šalių Lietuva pagal superkamo pieno kiekį išlieka rinkos lyderė – jai tenka 46 proc., Latvijai ir Estijai – po 27 proc. rinkos. Tačiau mūsų šalies dalis Baltijos pieno gamybos rinkoje tirpsta – 2012-aisiais Lietuva primelždavo 50 proc. viso regione superkamo pieno kiekio. Mūsų dalį atsiriekia didelę pažangą rodantys estai ir latviai.

Kaimuose – liūdesys

R. Vilimienė pasakoja, kad smulkiuosiuose šalies pieno ūkiuose nuotaikos šiandien liūdnos, jaučiamas gilus nusivylimas. Ji pati ūkininkauja Kupiškyje, mini, kad nė vieno naujo ūkio aplink visą rajoną nėra, dauguma senųjų užsidarė: „Kiekviename kieme buvo gyvulių… Dabar užsidaro ūkiai, turintys ir 30–50 karvių…“

„Labai sudėtinga vasara buvo, palijo, pašarų neprisigamino, vieni išpardavė prieauglį, kiti pasiliko tik melžiamų karvių prieauglį, treti viską išpardavė… Šiuo metu visi tik meldžiasi, kad greičiau žolė pasirodytų, nes pašarų kainos – labai aukštos, nors jų rinkoje ir apskritai nėra labai daug. Garsiai neaimanuoja tie, kurie turi įsipareigojimų, sako, kad nieko negali padaryti. Yra kas ima paskolas, kad padengtų nuostolius. Beje, pienininkai šiemet išmokas gavo dar mažesnes nei pernai…“ – dalijasi ji.

„Kai prieš metus buvo streikas, kai pieną dalijome nemokamai, nieko nepasiekėme. Pieno įstatymas kaip neišėjo, taip neišėjo, be to, kad 8 mln. eurų kaip kam išdalijo, o kitus 10 mln. eurų patys važiavome į Briuselį ir išsimušėme, – sako R. Vilimienė. – Mums nereikia paramos, pašalpos, mums reikia teisingų pieno supirkimo kainų, su rinkos reguliavimo įstatymu valstybė galėtų tai padaryti.“

Ji pabrėžia, kad reikalingas sąžiningas galutinės produkto kainos pasiskirstymas, pavyzdžiui, 40 proc. tenka pieno gamintojui, 30 proc. – perdirbėjui, 30 proc. – prekybininkui: „Tokius įstatymus turi Prancūzija, Vokietija. Jei tik atsiranda grėsmė, kad ūkininko dalis nukris žemiau nei 40 proc., visi statomi ant ausų, o pas mus baisiausias dalykas, kad sumažės milijonai perdirbėjams ir prekybininkams, – ūkininkas paskutinėje eilėje.“

„Tačiau man teko girdėti, kad galimai lietuviškasis Pieno įstatymas Seimo Kaimo reikalų komitete bus atmestas, – prasitaria ūkininkė. – Gal ir gerai, geriau palaukti geresnio įstatymo. Tačiau stambieji siekia, kad jis būtų visiškai atmestas, nes jie mėgsta sakyti, kad viskam vadovauja rinka…“

„Taip ir liko klausimas, kuris visiškai neaiškus, tai – pieno sektoriaus problemos. Tai vėlgi nieko apčiuopiamo šiam momentui neturime. Siūloma tik tobulinti Seime turimą pieno įstatymą“, – teigė Žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas.

Tuo metu Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis tvirtino, kad ministras K. Navickas nesupranta ūkininkų iškeltų problemų.

„Jokio sprendimo dėl pieno klausimų nebuvo priimta. Kaip girdėjote, ministras (Kęstutis Navickas – ELTA past.) nieko nežino ir nesupranta“, – teigė J. Vilionis.

Seimo Kaimo reikalų komitetas artimiausiu metu ketina atnaujinti vadinamojo pieno įstatymo svarstymą – ūkininkai tvirtina, kad įstatymo projektas parengtas nekokybiškai.

Jokio sprendimo dėl pieno klausimų nebuvo priimta. Kaip girdėjote, ministras nieko nežino ir nesupranta.

 

Komitetas pernai birželį padarė pertrauką svarstydamas šį pieno supirkimo kainų reguliavimą bei kainodaros viešinimą numatančio įstatymo projektą. Taip siekta aptarti projektą su žemdirbiais bei sulaukti ekspertinio vertinimo. Jis atliktas 2023 metų gruodžio pabaigoje Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) užsakymu.

Vertintojų išvadas bei toliau brukamą įstatymą ūkininkai jau sukritikavo. Susipažinę su vertintojų išvadomis, žemdirbiai teigia, kad jis atliktas nekokybiškai.

Įstatymo projektą peikia ne tik rinkos dalyviai – jam kritines pastabas yra išsakiusios Teisingumo, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Konkurencijos taryba.

ŽŪM užsakymu Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto nepriklausomą ekspertinį vertinimą atliko bendrovė „Smart Continent LT“.

Visam pieno sektoriui itin reikšmingas rinkos vertinimas atliktas nedalyvaujant pieno ūkių, žemės ūkio bendrovių, kooperatyvų ir pieno perdirbimo įmonių atstovams.

Rinkos dalyviai sako, kas esminis ekspertinio vertinimo trūkumas yra tai, kad su jais nebuvo konsultuojamasi, o pats vertinimas atliktas nekokybiškai ir nekvalifikuotai.

„Artimiausiu metu pateiksime Seimui apsispręsti dėl šio įstatymo projekto“, – trečiadienį komiteto posėdyje sakė konservatorius Jonas Gudauskas.

Jo teigimu, komitetas sausį ir vasarį dėl naujos Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo redakcijos diskutavo su Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), o netrukus susitiks su ekspertinį įstatymo vertinimą atlikusia įmone.

Komitetas dar pernai birželį padarė pertrauką svarstydamas šį pieno supirkimo kainų reguliavimą bei kainodaros viešinimą numatančio įstatymo projektą – taip siekta aptarti projektą su žemdirbiais bei sulaukti ekspertinio vertinimo. Jis atliktas 2023 metų gruodžio pabaigoje.

J. Gudausko teigimu, vertinimą atlikę ekspertai galėjo neįvertinti oligopolinės pieno supirkimo rinkos įtakos pieno supirkimo kainodarai.

„Suprantame, kad konkurencija tokia iškraipyta, oligopolija. To ekspertai nenagrinėjo: kokią įtaką žalio pieno pirkėjo ir pardavėjo santykiuose, ir žalio pieno supirkimo kainoms turi susiformavusi oligopolicija“, – kalbėjo J. Gudauskas.

Suprantame, kad konkurencija tokia iškraipyta (...)

 

Žemės ūkio viceministras Vytautas Abukauskas posėdyje teigė, kad vertinimas užtruko dėl ekspertams atrinkti rengtų viešųjų pirkimų.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis sakė, kad ūkininkų bendruomenė vertinimui nepritarė.

Šiuo metu penkios didžiausios pieno perdirbimo grupės perdirba apie 90 proc. viso superkamo pieno.

Įstatymo projektu siūloma pieno kainą nustatyti sutartyje, perdirbėjus įpareigoti nustatyti aiškią priedų ir priemokų sistemą. Derybos tarp pirkėjo ir pardavėjo dėl sutarties sąlygų priklausytų nuo atstovavimo pieno gamintojams – jie būtų skatinami burtis ir kartu derėtis su perdirbėjais ir tokiu būdu būtų stiprinama pieno gamintojų derybinė galia, jie būtų daugiau įtraukti į rinkos stebėjimą ir gautų daugiau informacijos apie pokyčius tiek pieno produktų, tiek žaliavų rinkose.

Perdirbėjui būtų draudžiama vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas, mažinti pieno kainą dažniau nei kas du iš eilės einančius pieno tiekimo laikotarpius. Taip pat būtų draudžiama mokėti priemokas ir priedus, kurių bendra suma būtų didesnė nei 20 proc. pieno kainos.

Perkant pieną iš žemės ūkio kooperatyvo ar gamintojo organizacijos, būtų draudžiama mokėti mažesnę negu mokama vidutinė pieno kaina, kai jis perkamas tiesiogiai iš pardavėjo. Be kita ko, būtų draudžiama pirkti pieną iš ūkio, kurio pieno sudėtis ir kokybė nėra įvertinta laboratorijoje.

Pieno įstatymą ŽŪM ėmėsi koreguoti šių metų pradžioje, ištikus pieno krizei. Įstatymo projektui kritines pastabas išsakė ne tik rinkos dalyviai, bet ir Teisingumo, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Konkurencijos taryba.

Dėl to parlamentinis Kaimo reikalų komitetas šių metų birželį nusprendė padaryti pertrauką įstatymo svarstyme. Seimo narių nuomone, teisės akto projektą būtina išsamiau aptarti su žemdirbiais, taip pat paprašyta ekspertinio vertinimo.

Tiek žemdirbių, tiek pieno perdirbimo įmonių atstovai, susipažinę su ŽŪM užsakymu atliktu Pieno įstatymo projekto nepriklausomu ekspertiniu vertinimu, teigia, kad jis atliktas nekokybiškai.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius Jonas Sviderskis Pieno įstatymo projekte įžvelgia didžiulių spragų.

„Visoje pieno grandinėje yra keturi dalyviai – žemdirbiai, perdirbėjai, prekybininkai ir valstybė, kuri susirenka mokesčius. Tačiau kažkodėl projekte minimi tik perdirbėjai ir žemdirbiai. O pastaruosius dar mėginama sukirštinti – stambiuosius su smulkiaisiais“, – „Lietuvos rytui“ sakė J. Sviderskis.

Tiek projekto rengėjai, tiek nepriklausomi vertintojai teigia, kad priėmus įstatymą daugiausia naudos gautų smulkieji pieno gamintojai, o kuo jie stambesni, tuo nauda bus mažesnė.

“Tačiau pažiūrėkime, kas darosi pasaulyje, – visur ūkiai tik stambėja. Nes taip ne tik konkuruoti lengviau, bet ir mažesnė žala daroma gamtai. Yra paskaičiuota, kad gaminant kilogramą pieno intensyviame ūkyje išmetama 40 proc. mažiau anglies dvideginio, nei mažame”, – aiškino J. Sviderskis.

Keturias pieno perdirbimo bendroves atstovaujantis lobistų kontoros „Vento Nuovo“ vadovas Šarūnas Frolenko sakė, kad Pieno įstatymo projekto vertinimas atliktas nekokybiškai ir šališkai, orientuojantis į užsakovo – ŽŪM – parengto teisės aktos projekto pagrindimą, bet ne į pieno rinkos realijas. 

„Vertintojai aiškiai nepagrindė, kokios yra numatomos siūlomo įstatymo pasekmės pieno sektoriui, rinkos dalyvių santykiams, įskaitant galimą poveikį užsienio prekybai ir tarptautiniam konkurencingumui“, – sakė Š. Frolenko.

Žemės ūkio ministerijos užsakymu Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto nepriklausomą ekspertinį vertinimą atliko bendrovė „Smart Continent LT“.

Visam pieno sektoriui itin reikšmingas rinkos vertinimas atliktas nedalyvaujant pieno ūkių, žemės ūkio bendrovių, kooperatyvų ir pieno perdirbimo įmonių atstovams, teigė Š. Frolenko.

Pasak jo, tai, kad ekspertinio vertinimo metu su pagrindiniais pieno rinkos dalyviais bei suinteresuotosiomis šalimis nebuvo konsultuojamasi – yra esminis vertinimo trūkumas. 

„Vertinime pateikti teiginiai yra deklaratyvūs ir abstraktūs, išvados nėra pagrįstos objektyviais pieno rinkos duomenis. Vertintojų argumentai remiasi išankstinėmis, realybės neatitinkančiomis, nuostatomis arba prielaidų rinkiniais“, – sakė Š. Frolenko.

Jis pateikia pavyzdį, kad vertinant rinkos koncentraciją ir poveikį konkurencijai konstatuota, jog esami santykiai tarp pieno pirkėjų ir pieno pardavėjų yra nesąžiningi.

Šio teiginio vertintojai nepagrindžia nei faktais, nei įrodymais, tvirtino lobistas.

Remiantis Žemės ūkio duomenų centru, šių metų spalį pieną tiekė 12,8 tūkst. pieno gamintojų. Iš jų pieną supirko per 50 pieno supirkimo įmonių. Pieną perdirba 5 pagrindinės ir kelios mažesnės įmonės. 

Vertinimo ataskaitoje apskritai neužsimenama apie vieną svarbiausių pieno rinkos grandžių – žaliavinio pieno supirkėjus. Šių verslo subjektų vertinimas turėtų būti esminis visose pieno sektoriaus analizės dalyse, įsitikinęs lobistas.

„Kyla pagrįstas klausimas – kodėl vertinime nėra atskirai analizuojamos skirtingos pieno pirkėjų grupės, o vertinami tik pieno perdirbėjai, bet nevertinami tarpininkai – bendrovės, kurios superka ir parduoda reikšmingą pieno kiekį rinkoje“, – sakė Š. Frolenko.

Trečiadienį Vyriausybės pasitarime nuspręsta atidėti Žemės ūkio ministerijos parengto nutarimo dėl Pieno įstatymo svarstymą. Šiuo įstatymu siekiama reglamentuoti žalio pieno gamintojų ir pirkėjų santykius bei kainų reguliavimo principus.

Prieš Pieno įstatymo pakeitimo projektą yra pasisakiusios ne tik pieno gamintojus, perdirbėjus ir valdžios institucijas vienijanti Pieno taryba, bet ir Konkurencijos taryba, Ekonomikos ir inovacijų bei Teisingumo ministerijos. Pieno taryba jau buvo pasiūliusi Pieno įstatymą apskritai atšaukti, kadangi jis nėra veiksnus, neatitinka pieno sektoriaus dalyvių lūkesčių ir poreikių.

Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio teigimu, vienas pagrindinių tikslų, kurių siekiama įstatymu – bandyti reguliuoti kainas skirtingiems rinkos dalyviams.

Kaip teigia patys nutarimo projekto autoriai, „priėmus siūlomas nuostatas, žalio pieno kaina suvienodėtų, t. y. mažesniesiems pieno ūkiams žalio pieno kaina turėtų padidėti, o patiems stambiausiems – koreguotųsi mažėjimo linkme“.

Tačiau E. Simonis užtikrina, kad kainas reguliuoja ne įstatymai, o rinka. Pasak jo, Pieno įstatymas nustojo galioti nuo liepos 1-osios, tačiau, nepaisant to, pieno supirkimo kainos ir taip išaugo.

Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina liepą, palyginti su birželiu, išaugo 3,1 proc. – iki 254,9 euro už toną.

„Per visą galiojimo laikotarpį nuo 2015 iki 2020 m. šis įstatymas neturėjo jokios įtakos pieno supirkimo kainoms. Jos priklauso tik nuo paklausos ir pasiūlos pasaulinėse rinkose. Šis įstatymas tik iškreipia konkurenciją, užkerta kelią ūkininkams derėtis su perdirbėjais dėl geriausios kainos, diskriminuoja Lietuvoje registruotus žalio pieno pirkėjus prieš užsienio supirkėjus“, – pažymi E. Simonis.

Prieš ministerijos siūlymus viešai pasisakė ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, į kurios pasiūlymus nebuvo atsižvelgta. Jos nariams ypač kliuvo siekiai nustatyti maksimalų 20 proc. priedą nuo minimalios kainos už superkamą pieną. Be to, esą būtina į įstatymo akiratį įtraukti ne tik pieno gamintojus ir perdirbėjus, bet ir prekybininkus.

Pieno tarybos nariai taip pat kritikuoja nuostatą skirstyti žalią pieną parduodančius asmenis į grupes, pagal tai nustatant vienodą žalio pieno supirkimo kainą. Tai esą pažeidžia ūkinės veiklos laisvę bei vartotojų interesus.

Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus Ričardo Sartatavičiaus, tokie siekiai kelia grėsmę viso pieno sektoriaus tvarumui, sąžiningai konkurencijai ir vartotojų interesams.

„Didelį susirūpinimą kelia tai, kad Seimo rinkimų išvakarėse dėl skubotumo ir dialogo nebuvimo, dėl socialinių partnerių ir institucijų nuomonių nepaisymo kyla grėsmė, kad teisėkūros procesai bus politizuoti. Žemės ūkio ministerija ignoruoja esmines pastabas, kurias pateikė institucijos ir socialiniai partneriai, pažeidžia Teisėkūros pagrindų ir Konkurencijos įstatymus“, – pažymi R. Sartatavičius.

Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad Pieno įstatymas 2015 m. buvo priimtas nepagrįstai taikant ypatingos skubos tvarką. Įstatymas turėjo būti iki š. m. liepos 1-osios priimtas iš naujo, laikantis nustatytos tvarkos, atlikus poveikio konkurencijai ir ekonomikai vertinimus. Tačiau, pavėlavus su teisėkūros procedūromis, jis nustojo galioti.

Tokį kreipimąsi Vyriausybei  pateikė Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) ir pienininkų asociacija „Pieno centras“. Pasak LPK generalinio direktoriaus Ričardo Sartatavičiaus, Pieno įstatymo pakeitimo projekte, kuriuo reglamentuojami žalio pieno gamintojų ir pirkėjų santykiai bei kainų reguliavimo principai, trūkumų įžvelgia ne tik pieno gamintojai bei perdirbėjai, bet ir Konkurencijos taryba, Ekonomikos ir inovacijų bei Teisingumo ministerijos.

„Susipažinus su Pieno įstatymo pakeitimo projektu, kurį teisės aktų registre ministerija įregistravo šių metų rugpjūčio 21 dieną, akivaizdu, kad nei į socialinių partnerių, nei į valstybinių institucijų pateiktas esmines pastabas atsižvelgta nebuvo. Todėl visas pastabas Vyriausybei pateikėme pakartotinai“, – pažymi R. Sartatavičius.

LPK ir „Pieno centras“ tikisi, kad Vyriausybė inicijuos Žemės ūkio ministerijos ir pastabas įstatymo projektui teikusių institucijų bei socialinių partnerių bendrą pasitarimą.

„Ir toliau laikomės nuomonės, kad nauja Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo redakcija turi būti parengta kokybiškai bei naujas reguliavimas turi spręsti sektoriaus problemas, kurti prielaidas jo vystymuisi, o ne formuoti biurokratinius barjerus“, - teigiama rašte.

Verslo atstovai akcentuoja, kad ministerijos registruotame Pieno įstatymo pakeitimo projekte pasigendama reikšmingų pastabų, kurias pateikė institucijos. Pavyzdžiui, institucijos išvadose pažymi, kad neatlikus išsamaus Pieno įstatymo pakeitimų poveikio konkurencijai vertinimo pažeidžiami Konkurencijos ir Teisėkūros pagrindų įstatymai. Tuo tarpu pieno gamintojų skirstymas į grupes pažeidžia ūkinės veiklos laisvę bei vartotojų interesus, todėl neatitinka ES teisės aktų reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas 2015 m. buvo priimtas nepagrįstai taikant ypatingos skubos tvarką. Konstatuota, kad įstatymas turėjo būti priimtas iš naujo, laikantis nustatytos tvarkos, atlikus poveikio konkurencijai ir ekonomikai vertinimus. Tą privalu buvo padaryti iki šių metų liepos 1 d., tačiau pavėlavus su teisėkūros procedūromis, vadinamasis Pieno įstatymas nustojo galioti.

Ketvirtadienį bendrovių „Pieno žvaigždės“, „Vilkyškių pieninė“ ir „Rokiškio sūris“ paskelbtą memorandumą su šiuo įsipareigojimu pasirašė ir „Žemaitijos pienas”. Prie memorandumo kviečiami jungtis visi pieno sektoriaus dalyviai, perkantys ar parduodantys žalią pieną, prekiaujantys pieno gaminiais, teigiama pranešime žiniasklaidai.

Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas 2015 m. buvo priimtas nepagrįstai taikant ypatingos skubos tvarką. Todėl įstatymas turi būti priimtas iš naujo, šįkart jau laikantis nustatytos tvarkos, atlikus poveikio konkurencijai ir ekonomikai vertinimus.

Tačiau tai padaryti būtina iki liepos 1 d. Priešingu atveju vadinamasis Pieno įstatymas nustos galioti.

Birželio 15 d. Žemės ūkio ministerija įstatymo pataisas pateikė Vyriausybei, tačiau, nelaukiant Ministrų Kabineto išvadų, tos pačios pataisos birželio 19 d. įregistruotos ir Seime.

Pieno tarybai, anot jos pirmininko Gintaro Bertašiaus, svarstyti apskritai buvo pateikta visai kita įstatymo pataisų redakcija. Jai taryba nepritarė dėl sąžiningos konkurencijos bei vartotojų interesų pažeidimų. Smulkių ir stambiųjų pieno ūkių atstovai, žemės ūkio kooperatyvai ir pieno perdirbimo įmonės siūlė pataisas tobulinti. Kritines pastabas pateikė ir Konkurencijos taryba, Ekonomikos ir inovacijų bei Teisingumo ministerijos.

Pasak Pienininkų asociacijos „Pieno centras” vadovo Egidijaus Simonio, susiklosčiusi situacija lemia, kad neįmanoma iki liepos 1 d. priimti naują įstatymą, laikantis civilizuoto teisėkūros proceso.

„Viso pieno sektoriaus tvarumą, sąžiningą konkurenciją ir vartotojų interesus užtikrins tik visapusiškai ir kruopščiai išdiskutuotas įstatymas. Kol to nėra, užtikriname, kad visus šiuos metus savanoriškai laikysimės ligšiolinio įstatymo nuostatų“, - sako E. Simonis.

Pasak jo, tikimasi, kad Seimas ir Vyriausybė, rengiant naują sektoriaus reguliavimą, laikysis nustatyto įstatymų leidybos proceso ir sudarys sąlygas teikti pasiūlymus bei konstruktyviai diskutuoti dėl teisinio reguliavimo visose teisėkūros stadijose.

Pasak Pieno tarybos pirmininko Gintaro Bertašiaus, ministerija pateikė Vyriausybei pieno supirkimo tvarką reglamentuojančio vadinamojo Pieno įstatymo pataisas, tačiau, nelaukiant Ministrų Kabineto išvadų, tos pačios pataisos įregistruotos ir Seime.

Pieno tarybai svarstyti apskritai buvo pateikta visai kita įstatymo pataisų redakcija. Jai taryba nepritarė dėl sąžiningos konkurencijos bei vartotojų interesų pažeidimų. Smulkių ir stambiųjų pieno ūkių atstovai, žemės ūkio kooperatyvai ir pieno perdirbimo įmonės siūlė pataisas tobulinti.

Kritines pastabas pateikė ir Konkurencijos tarybos, Ekonomikos ir inovacijų bei Teisingumo ministerijos atstovai.

Pieno tarybos nariai taip pat kritikuoja nuostatą skirstyti žalią pieną parduodančius asmenis į grupes, pagal tai nustatant vienodą žalio pieno supirkimo kainą.

„Neskaidriai stumiant Pieno įstatymą, keliama grėsmė ne tik pieno ūkių, bet ir viso pieno sektoriaus tvarumui, sąžiningai konkurencijai ir vartotojų interesams“, – pranešime žiniasklaidai sako G. Bertašius.

Tuo tarpu Pieno tarybos narys, „Rokiškio sūrio“ direktorius Dalius Trumpa neatmeta galimybės, kad gausių prieštaravimų sulaukusias pataisų redakcijas bus siekiama priimti Seime.

„Ministerijos nuostatos užkerta kelią ūkininkams derėtis su perdirbėjais dėl geriausios kainos, diskriminuoja Lietuvoje registruotus žalio pieno pirkėjus prieš užsienio supirkėjus“, – sako D. Trumpa.

Prieš ministerijos siūlymus viešai pasisakė ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, į kurios pasiūlymus nebuvo atsižvelgta. Jos nariams ypač kliūna siekiai nustatyti maksimalų 20 proc. priedą nuo minimalios kainos už superkamą pieną.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos viceprezidentas Andriejus Štombergas Pieno tarybos posėdyje pabrėžė, kad toks pieno kainos priedų ribojimas nepagrįstas jokiais skaičiavimais. Be to, esą būtina į įstatymo akiratį įtraukti ne tik pieno gamintojus ir perdirbėjus, bet ir prekybininkus.

Pieno tarybos nariai taip pat kritikuoja nuostatą skirstyti žalią pieną parduodančius asmenis į grupes, pagal tai nustatant vienodą žalio pieno supirkimo kainą. Tai esą pažeidžia ūkinės veiklos laisvę bei vartotojų interesus.

Pieno taryba jau buvo pasiūliusi Žemės ūkio ministerijai inicijuoti, kad Pieno įstatymas apskritai būtų atšauktas, kadangi jis neatitinka pieno sektoriaus dalyvių lūkesčių ir poreikių.

Nuo 2002 metų Pieno taryba veikia kaip patariamoji institucija prie Žemės ūkio ministerijos. Taryba lygiateisės trišalės partnerystės pagrindu sudaryta iš pieno gamintojų, perdirbėjų, valstybės bei mokslo institucijų ir įstaigų atstovų. Jai pavesta stebėti ir analizuoti pieno sektoriaus pokyčius bei teikti pasiūlymus gerinti padėtį.

Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad Pieno įstatymas 2015 m. buvo priimtas nepagrįstai taikant ypatingos skubos tvarką. Todėl įstatymas turi būti priimtas iš naujo, šįkart jau laikantis nustatytos tvarkos, atlikus poveikio konkurencijai ir ekonomikai vertinimus.

Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pakeitimo projektą Konkurencijos tarybai skubos tvarka derinti pateikė jį parengusi Žemės ūkio ministerija.

Įstatymo projektu reglamentuojami žalio pieno pirkimo ir pardavimo sutartiniai santykiai. Taip pat nustatomi įvairūs žalio pieno gamintojų, pardavėjų bei pirkėjų nesąžiningų veiksmų draudimai.

Lietuvoje pieno ūkiai pagal skaičiuojamą šalies vidurkį yra vieni smulkiausių Europos Sąjungoje, jie nekooperuoti, todėl neturi didelės derybinės galios. Ministerija ūkininkų kooperacijos trūkumo problemą siūlo spręsti iš esmės žalio pieno pirkimo-pardavimo kainų nustatymo reglamentavimu.

Tuo tarpu Konkurencijos taryba abejoja, kaip su kainų reguliavimu susijusios priemonės tiesiogiai ar netiesiogiai galėtų prisidėti prie Lietuvoje esančių smulkių ūkių ir ūkininkų kooperacijos ir jų derybinės galios didinimo. Taryba taip pat teigia pasigendanti poveikio konkurencijai vertinimo ir išsamios ekonominės analizės.

„Įstatymo projektą lydinčiuose dokumentuose nesiremiama jokiais ekonominiais skaičiavimais ar išsamia analize pagrįstu modeliu, kokį poveikį siūlomas reguliavimas gali turėti žalio pieno sektoriui, ar jis gali prisidėti prie žalio pieno sektoriuje egzistuojančių problemų sprendimo ir atnešti naudos vartotojams“, – rašoma išvadoje.

Tarybai taip pat abejonių kelia įstatymo nuostatos dėl draudimo pirkti žalią pieną skirtingomis kainomis iš tų pačių grupių bei reikalavimas pagrįsti pieno supirkimo kainos mažinimą daugiau nei 3 proc. Jos vertinimu, ribojimai laisvai nustatyti žalio pieno pirkimo-pardavimo kainą gali lemti, kad nei ūkininkai, nei žaliavos pirkėjai nebus skatinami veikti kuo efektyviau.

Konkurencijos tarybos vertinimu, įstatymo projekte pateiktos rinkos reguliavimo priemonės nesusijusios su veiklos efektyvumo didinimu, todėl neduos siekiamos naudos Lietuvos pieno sektoriui.

„Įstatymas priimtas 2015 m. ir yra taikomas jau 5 metus, tačiau įstatymo projekto rengėjai lydimuosiuose dokumentuose nepateikė informacijos, ar ir toliau siūlomos taikyti rinkos reguliavimo priemonės yra veiksmingos, iš tiesų pagerino ir prisidėjo prie gamintojų padėties pieno sektoriuje gerinimo“, – teigiama Konkurencijos tarybos išvadoje.

Priešingai, kaip nurodo Konkurencijos taryba, 2019 metų liepą tarybai buvo pateikta derinti kita šio įstatymo redakcija, nurodant, kad įstatyme įtvirtintos kainų reguliavimo priemonės nepasiteisino ir situacija žalio pieno gamybos ir prekybos sektoriuje nepasikeitė.

Konkurencijos taryba įstatymo projekto rengėjams siūlo įvertinti Europos Sąjungos lygiu siūlomus problemų sprendimo būdus bei žemės ūkio politikos srityje taikyti priemones, kurios leistų užtikrinti ilgalaikį pieno sektoriuje veikiančių ūkio subjektų veiklos efektyvumą bei konkurencingumą.

ELTA primena, kad Žemės ūkio ministerijos parengtu įstatymo pakeitimo projektu siekiama įgyvendinti šių metų vasarį Konstitucinio Teismo priimtą nutarimą, kuriame pažymėta, kad dar 2015 metais priimtas įstatymas turi būti priimtas iš naujo.

Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad įstatymas 2015 metų birželį Seime buvo priimtas ypatingos skubos tvarka nesant grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui, todėl prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams. Tuo pačiu nesilaikyta įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų teisės aktų kokybės reikalavimų.