Apie dešimtojo dešimtmečio gyvenimą Šiauliuose pasakojantį romaną, 2017-ųjų "Metų knygos" rinkimuose pripažintą geriausia metų knyga suaugusiesiems, – pokalbis su pačiu rašytoju. Šnekėtasi ne tarmiškai, tačiau apie tarmes ir šnekamosios kalbos vietą Lietuvoje, skirtumus tarp ano meto ir dabartinės visuomenės.
– Lietuvoje panašių bandymų parašyti romaną vien šnekamąja kalba iki šiol nebuvo. Tačiau prieš porą metų kartu su šveicaru kalbininku Markusu Roduneriu išvertėte tarmiškai parašytą Šveicarijos rašytojo Pedro Lenzo romaną "Čia aš Varatarius" į šiaulietišką kalbą. To paties pavadinimo spektaklyje taip pat kalbama tik šiaulietiškai. Radote panašumų tarp Berno ir Šiaulių?
– Negalima teigti, kad Lietuvoje nėra tarmiškai parašytų knygų. Ilgai neieškoję tikrai rasime žemaitiškų ar aukštaitiškų kūrinių. Tokias knygas rašo ir profesionalūs literatai, pavyzdžiui, poetas Vladas Braziūnas arba literatūrologė Viktorija Daujotytė, kuri išleido net tris žemaitiškos poezijos knygas. Tačiau, taip, vien šnekamąja miesto kalba parašyto romano dar nebuvo. Net nežinau, kas paskatino rašyti būtent šiaulietiškai, taip išėjo tiesiog natūraliai. Pagrindinis personažas yra Šiauliuose gyvenantis jaunas vaikinas, o knyga parašyta pirmuoju asmeniu – daugiausia aprašoma tai, kas vyksta jo galvoje, tad tame monologe, tiesioginiame kalbos sraute, tarmiškumas visiškai natūraliai įsipaišo. Man asmeniškai labai jau dirbtinai atrodo, kai kūrinyje tam tikri žodžiai aplipdomi kabutėmis ar paryškinami kursyvu. Kita vertus, jeigu knygos siužetą pasakotų trečiasis asmuo, tarmiškai užrašyti būtų galima tik dialogus.
Šnekant apie Šveicarijos šnekamąsias kalbas, turiu pastebėti, kad jos visos turi ryškius skirtumus. Pas mus bendrinės kalbos įtaka jau yra didžiulė, tarmių skirtumai vis mažėja, tačiau Šveicarijoje viskas kitaip. Bendrinė kalba šioje šalyje yra vokiečių – tai yra rašto kalba, ji taip pat vartojama radijuje, televizijose, ja šneka vieši asmenys. Tačiau kitose sferose karaliauja įvairiausios tarmės ir miestų šnektos. P.Lenzo knyga "Čia aš Varatarius" yra parašyta Berno tarme. Galima rasti daugybę jos vertimų, ji netgi yra išversta į bendrinę vokiečių kalbą, kadangi tikrai ne visi vokiečiai supranta šią šnektą. Būtent M.Roduneriui, kurio gimtoji tarmė kaip tik ir yra Berno, kilo idėja šią knygą išversti į šiauliečių kalbą. Šis kalbininkas daugiau negu 20 metų gyveno Šiauliuose, todėl ir buvo pasirinkta ši tarmė – juolab kad Bernas ir Šiauliai panašūs savo proletariškumu ir kitais aspektais. M.Roduneriui pradėjus versti, netrukus prisijungiau ir aš. Versdami stengėmės išlaikyti devintojo dešimtmečio pabaigos – dešimtojo dešimtmečio pradžios kalbą, kad ji sutaptų su laikmečiu, aprašomu knygoje. Aišku, ne viską pavyko visiškai tiksliai perteikti – romane yra įvairių tik šveicarams suprantamų aspektų, kurių neperteiksi nei šiaulietiškai, nei bendrine lietuvių kalba, kadangi neturime tokių žodžių ar frazių.
– Tarmėmis parašytus romanus sunku išversti į užsienio kalbas. Tačiau galbūt "Pietinia kronikas" vieną dieną bus išverstos, kaip ir "Čia aš Varatarius"? Kaip manote, galbūt kas nors užsidegs idėja jūsų romaną išversti ir į bendrinę lietuvių kalbą?
– Tiesą pasakius, romanas šiuo metu jau yra verčiamas į šnekamąją ukrainiečių kalbą. Ukrainoje taip pat nėra vienos šnekamosios jaunimo kalbos, visi regionai kalba skirtingai. Kadangi vertimo idėja užsidegė vertėja iš Donbaso regiono, pasirinkta būtent šio regiono šnekta. Tai reiškia, kad išverstame variante bus daugiau rusicizmų negu įprasta, bet man atrodo, kad romanui tai visai tinka. Yra idėjų ir apie vertimus kitomis kalbomis, bet kol kas viskas tebėra pradinės stadijos. Esame šnekėję su vienu vokiečiu leidėju, tad ateityje galima tikėtis vertimo ir į kurią nors vokiečių miesto tarmę. Taip pat viename Šveicarijos žurnale turėtų pasirodyti ir publikacijų su romano ištraukomis visomis Šveicarijos oficialiomis kalbomis.
Vertimas į bendrinę lietuvių kalbą? Būtų tikrai įdomu, tačiau nesu tikras, ar to tikrai reikėtų, gal užtektų kokio nors žodynėlio. Manau, kad romane neaiškūs galėtų būti tik kai kurie žodžiai – tie, kurie labiausiai būdingi šiauliečiams arba jau iš kalbinės vartosenos išnykęs slengas. Iš tikrųjų skaitytojai pateikia įvairių atsiliepimų – vieni sako, kad viskas tikrai aišku ir suprantama, kiti teigia visiškai negalintys suprasti romano kalbos, tačiau tokių pasitaiko retai.
– Kaip vyko šiaulietiškos tarmės užrašymo procesas knygoje? Juk turėjote apgalvoti, kaip užrašyti kai kurias kalbos formas ar žodžius taip, kad suprastų ne tik šiauliečiai. Galbūt rašymo procese teko nemažai kartų keisti kalbą, gludinti ją? O gal tiesiog užrašėte tarmę tokią, kokią ją pažįstate, ir per daug nesukote sau galvos?
– Kadangi romanas pasakoja apie 1990-uosius, vartojau to laikmečio šneką, netgi kai kurias savo tėvų kartos gramatines formas. Rašant man norėjosi kuo daugiau šiaulietiškumo, tačiau tai nėra labai tikslus dokumentinis kūrinys, nors jame galima rasti ir tam tikro leksinio vintažo. Kūrybinio proceso metu iš tikrųjų buvo iškilę klausimų dėl kai kurių garsų rašybos, tad galiausiai rašymą pasukau taip, kad skaitytojui tiesiog būtų lengviau skaityti. Bet kokiu atveju ne viską įmanoma užrašyti taip, kaip ištariama. Pavyzdžiui, sunkumų sukėlė šiaulietiški balsiai – juk šioje šnektoje nėra grynų "ė" ar "ie", bet yra tam tikras garsas tarp šių dviejų balsių. Lygiai taip pat ir su balsiais "o" ir "uo". Tačiau juk nepradėsi visko žymėti it kokiame dialektologijos vadovėlyje, nes tada žmonės tikrai neperskaitys. Kai nusprendžiau įskaityti ir garso knygą, pagalvojau, kad čia ir bus tas variantas, kuriame pateiksiu šiaulietišką kalbą tokią, kokią prisimenu.
– Pats esate lietuvių filologas. Lietuvoje vis dar turime keistą santykį su savo normine ir nenormine kalba. Institucijos, besistengdamos ginti taisyklingą, vadinamąją teisingąją kalbą, neretai perlenkia lazdą, o įvairios tarmės ir šnektos tarsi nustumiamos kaip kaimo žmonių kalba. Kaip manote, ar kada nors įmanoma lietuvių bendrinės kalbos ir įvairių tarmių sintezė? Ar tikrai reikia stumti tarmes iš viešojo gyvenimo, tarsi tai būtų blogis?
– Tarmės oficialiai tarsi ir nėra blogis – juk švenčiame tarmių metus, džiaugiamės jų įvairove. Tačiau man tai atrodo šiek tiek apsimestinis dalykas, kadangi vertiname tik tas tarmes, kurios yra labai senos, nepaliestos šiuolaikinės įtakos, o miestų kalboms visiškai neskiriame dėmesio ir čia ta įvairovė jau pasidaro nebesvarbi. Šis dviveidiškumas ir bendrinės kalbos dominavimas man nepatinka.
Gaji nuostata – jeigu kalbi tarmiškai, esi neišsilavinęs. Šnekamoji kalba neturi jokio prestižo, o mano romanas ir buvo tam tikras bandymas paklausti žmonių, kodėl nekalbame tarmiškai.
Pastebiu, kad lietuviams yra įvarytas labai didelis kompleksas, kad mes nemokame taisyklingai kalbėti. Tačiau bendrinė kalba yra visiškai dirbtinė ir natūraliai ja niekas nekalba. Tad manau, kad turėtume šiek tiek daugiau šnekėti apie tikrąją jos vietą visuomenėje. Juk daugeliui žmonių pabaigus vidurinę ar universitetą bendrinės kalbos nelabai ir reikia – nei jie bus žurnalistai, nei televizijos diktoriai ar vieši asmenys. Tačiau gaji nuostata – jeigu kalbi tarmiškai, esi neišsilavinęs.
Šnekamoji kalba neturi jokio prestižo, o mano romanas ir buvo tam tikras bandymas paklausti žmonių, kodėl nekalbame tarmiškai. Manau, kad daugelis tiesiog jaučia visuomenės spaudimą. Tačiau pastebiu ir teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, Šiauliuose žmonės tikrai pradėjo daugiau kalbėti šiaulietiškai. O vykstant įvairioms miesto šventėms visada atsiranda šiaulietiškų užrašų. Rašytinės tarmiškos kalbos pastebiu ir socialiniuose tinkluose. Man atrodo, žmonės po truputį pradėjo keisti požiūrį į savo kalbą ir šneka taip, kaip jiems malonu. Savo gyvenime taip pat pastebiu vieną aspektą – tarkime, Vilniuje susitinki draugą ir kalbi bendrine kalba, bet, išsprūdus porai šiaulietiškų žodžių, užplūsta visai kitokia nuotaika, visi iš karto persijungia į tarmę ir pats bendravimas pasikeičia į smagesnį, intymesnį. Žmogui šie dalykai labai svarbūs, tad privalu neužmiršti tos kalbos, su kuria užaugai. Tai, kad tarminė kalba turi tam tikrą autentikos krūvį, yra akivaizdu iš skaitytojų reakcijos į knygą.
– Galbūt dėl to romanas taip išpopuliarėjo – žmonės atpažino save, savo kalbą?
– Taip, žinoma. Iš pradžių jutau nemažą riziką, kad knygą skaitys tik žmonės iš Šiaulių, tačiau ji artima daugeliui. Neretai knygų mugėje ar kur nors kitur paklausiu pirkėjų, kuo knyga juos sudomino, nors jie – ne šiauliečiai. Skaitytojai atsako, kad tuo, kad tai pirmoji knyga Lietuvoje, parašyta taip, kaip žmonės kalba, nesvarbu, kad tai ne tavo tarmė.
Papildant mintį apie kalbos prestižą, manau, kad prie tarminės kalbos supratimo, kaip neišsilavinusio žmogaus bruožo, smarkiai prisideda ir populiarioji kultūra. Visos tos humoristinės laidos ir komiški personažai, šnekantys tarmiškai, šį mitą tik dar labiau pastiprina. Personažas televizijoje kalba tarme ir tai jau savaime juokinga, jam net nieko daugiau daryti ir nebereikia. Visa tai lemia, kad į įvairias šnektas vis dar žiūrime kaip į žmogaus siaurumą ir provincialumą, nepriklausomai nuo to, ką jis iš tikrųjų sako. Knyga šį mitą ir bandžiau sulaužyti.
– Romane aprašomi 1993–1996 m. Šiauliai. Veiksmas vyksta neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kurioje buvo visko: ir organizuoto nusikalstamumo, ir visokeriopo atgimimo. Aprašomais metais pats, kaip ir romano herojus, buvote neseniai pilnametystės sulaukęs vaikinas, gyvenote Šiauliuose. Rašydamas romaną ieškojote to laikotarpio spaudos, kalbėjotės su bičiuliais ir pažįstamais, kad atgaivintumėte to meto šiaulietišką šnektą ir tuomečius įvykius. Ar daug kas buvo pasimiršę? Ką prisiminėte, kas jau buvo nugrimzdę užmarštin?
– Taip, bandžiau prisiminti tą šnektą, bet kokių nors šaltinių, kuriose būtų užfiksuota to meto šnekamoji kalba, mes neturime. Tad vienintelis būdas atkurti to laikmečio kalbą yra tavo paties ir draugų prisiminimai. Tiesa, ieškodamas informacijose senuose laikraščiuose radau užuominą, kad daugmaž 1994-aisiais Šiauliuose veikusi kalbos draugija paprašė moksleivių parašyti rašinius tokia kalba, kokia jie kalba kasdienybėje. Susiradau tuomečius konkurso organizatorius, tačiau jokio archyvo jie neturėjo. Tais laikais, kai tik pradėjo steigtis privačios radijo stotys, visi jaunuoliai norėjo būti radijo stočių vedėjais. Tad, jeigu turėdavai namuose mikrofoną ir įrašantį magnetofoną, susėsdavai su draugu ir įrašinėdavai radijo laidas. Vieną tokią neišsimagnetinusią kasetę man pavyko rasti. Buvau įsitikinęs, kad tai bus nuostabus kalbos šaltinis, bet nieko gero iš jos man vis dėlto nepavyko išpešti.
Tačiau iš tikrųjų buvau labai daug ką pamiršęs, juk praėjo virš dvidešimt metų. Užtenka rasti kokių nors senų nuotraukų ar daiktų, kad suprastum, kaip stipriai viskas pasikeitė. Iš skaitytojų taip pat neretai sulaukiu atsiliepimų, kad tik skaitydami knygą jie suvokė, kokie didžiuliai pokyčiai įvyko mūsų gyvenimuose ir mumyse pačiuose. Kai tu prisimeni tų laikų telefonus, madas, muziką, buitį, supranti, kad dabar viskas yra visiškai kitaip. Vartant to meto spaudą irgi neretai tenka nustebti, kad kokie nors įvykiai vyko tada, nes tau atrodė, kad jie vyko visai kitu metu. Tikrai įdomu prisiminti laikotarpį, kai įvedė litus, bandai įsijausti į savo tuometę būseną, paklausinėji draugų, kaip jiems tuo metu viskas atrodė. Aš tai vadinu smulkiąja antropologija, nes tokie tyrinėjimai labai daug pasako apie visuomenę ir jos pokyčius.
Dar vienas įdomus aspektas yra greitas šnekamosios kalbos keitimasis. Neretai atrodo, kad kaip mes šnekėjome prieš 20 metų, taip ir tebešnekame, tačiau iš tikrųjų kai kurie žodžiai ir posakiai visiškai nebevartojami. Pavyzdžiui, žodis "kurtkė" tuo metu buvo visiškai normalus ir tau net į galvą nebūtų šovę sakyti "striukė". Tačiau dabar jau niekas nebesako "kurtkė". Atrodo, kad 20 metų nėra labai daug, bet manau, kad mes per mažai fiksuojame pokyčius. Romanas ir buvo bandymas parodyti, ką mes prarandame nykstant šnekamajai kalbai, nes per ją labai gerai atsiskleidžia žmogaus mentalitetas ir požiūris į įvairius dalykus. Deja, tokių šaltinių beveik neturime.
