Vaikinas ne tik pelnė dvylika savaičių su juo besirungusių žaidėjų pagarbą ir žiūrovų simpatijas, bet ir laimėjo 2 tūkst. eurų piniginį prizą.

Antrąja vieta ir 1 tūkst. eurų prizu apdovanotas ekonomikos mokslų daktaras Pijus Krūminas iš Vilniaus. Trečiąją vietą ir 500 eurų piniginį prizą pelnė valstybės tarnautojas iš Kauno Darius Sinkevičius. Kiti trys vasaros superfinalo dalyviai – vertėjas Mantas Tamulevičius, biologijos doktorantė Kotryna Čekuolytė ir Vilniaus universitete sinologiją studijuojantis Uosis Galkevičius – buvo apdovanoti įspūdingu skrydžiu oro balionu, kurį pilotavo Europos čempionas, oreivis Laurynas Komža.

„Auksinio proto“ vasaros lygos nugalėtojas Lukas Gylys šiemet baigė politikos mokslų bakalauro  studijas ir netrukus pradės Rytų Europos ir Rusijos magistrantūros programos studijas. Jis taip pat dirba Europos informacijos centre, kur konsultuoja žmones įvairiais su ES susijusiais klausimais. Be politikos mokslų ir darbo Lukas randa laiko ir įvairiems pomėgiams, tarp kurių yra ir „Eurovizija“. Lukas yra aistringas šio dainų konkurso gerbėjas ir juo domisi daug metų.

„Eurovizija“ domiuosi nuo pat vaikystės – kai tik pradėjau eiti į pradinę mokyklą, ėmiau į galvą dėti informaciją apie ją. Studijuodamas supratau, kad tikrai nesu vienintelis toks, todėl su draugais įkūrėme „Eurovizijos“ tinklaraštį. Kasmet stengiamės projektą plėtoti – pradėję nuo tinklaraščio, vėliau ėmėme rengti protų mūšį konkurso tema, o šiemet sukūrėme ir „Dūzė Pua“ eurovizinę tinklalaidę“, – pasakoja L. Gylys.

Sėkmę „Auksiniame prote“ Lukas bandė net keturis sezonus, o žaidimą pamėgo vos jam pasirodžius TV ekranuose. Akylesni televizijos žiūrovai neabejotinai įsiminė emocijų neslepiantį ambicingą žaidėją. „Esu maksimalistas ir žinau, kad tai matosi ekrane, bet labai tikiuosi, kad žiūrovams patinka atkaklumas ir konkurencingumas. Suprantu ir gerbiu olimpinį principą „svarbiausia dalyvauti“, bet man juo vadovautis nepavyksta – visada norisi ir kažko pasiekti“, – šypsosi vasariškojo „Auksinio proto“ nugalėtojas. Laimėtą piniginį prizą Lukas norėtų panaudoti vienai savo svajonei įgyvendinti – kelionei į JAV, tačiau atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, šiuos planus teks atidėti ateičiai.

Į naująjį, jau septintąjį, sezoną „Auksinis protas“ pirmą kartą žengs be jokios pertraukos, bet su daug naujovių. Televizijos žiūrovus Arūnas Valinskas ir Andrius Tapinas pakvies į atnaujintą studiją – keičiasi studijos dekoracijos, neliks pirmajame etape žaidėjus skiriančių sienelių, o studijos spalvos kis visuose žaidimo etapuose. Nuo melsvos pirmajame, gelsvos antrajame iki ryškiai raudonos finale.

Taip pat šiek tiek keisis žaidimo taisyklės – visus teisingus atsakymus pirmojoje rungtyje pateikę žaidėjai pelnys papildomą tašką, o trečiajame etape vietoje trijų temų bus galima rinktis iš penkių ir net sulaukti pasiūlymo iš vedėjų „parduoti“ temos klausimus už tam tikrą skaičių taškų, į juos net neatsakinėjat. Finale žaidėjų lauks vasarą išbandytos ir pamėgtos jau ne žodžių, o vaizdų grandinėlės.

Svarbiausia septintojo sezono naujiena – pagrindinis prizas. Šešerius metus fantastiškas keliones nugalėtojams dovanoję „Auksinio proto“ rengėjai šiemet buvo įvaryti į kampą visą pasaulį apėmusio koronaviruso. Kelionių tenka atsisakyti, bet nugalėtojo lauks ne mažiau solidus prizas – 10 tūkst. eurų.

Naujojo sezono „Auksinio proto“ žaidimus žiūrėkite per LRT TELEVIZIJĄ nuo rugsėjo 4 d. 21.30 valandą.

„Ateina, sukuria partiją, kaip kokią verslo rūšį, nusitaiko, kad štai čia yra pelningas dalykas, įkurkim partiją, pritraukim narių ir užimkim valdžią. Tai tokios partijos neturi jokių vertybių ir net nebando apsimesti, kad tokias turi. O jei bando, tai labai negrabiai“, – partijų situaciją Lietuvoje komentuoja politologė.

Išsamiau apie šiandieninę Lietuvos partijų situaciją – pokalbis su VU TSPMI profesore A. Ramonaite ir ISM universiteto doktorantu Pijumi Krūminu.

– JAV partijų sistema ir istorija kitokia. Bet ten žmonės linkę save identifikuoti kaip respublikonus ar demokratus. Kodėl ta tradicija tokia svarbi šioje šalyje?

P. Krūminas: Geras klausimas. Ten daug ką lėmė rinkiminė sistema, kad susiformavo dvi partijos, kurios gali pasiūlyti kandidatą į prezidentus. Seniai buvo, kad nepriklausomas kandidatas perliptų bet kelių procentų kartelę. Kadangi yra dvi partijos, jos turi aiškiai apibrėžtas pozicijas daugeliu klausimų. Jos labai priešingos viena kitai. Tai ta identifikacija yra daug paprastesnė, kadangi yra du pasirinkimai. Galiausiai tos politinės pozicijos, kurioms partijos atstovauja, jos tarpusavyje koreliuoja. Yra tyrimų, kuriuose žiūrima, kaip pasaulis supranta įvairias viešosios politikos sritis. Žmonės mato, kurie yra kairieji, kurie dešinieji. Ir jei randi, kad žmogus yra, pavyzdžiui, už laisvesnį ginklo įsigijimą, tai tikėtina, kad jis turės ir tam tikras kitas pozicijas, būdingas respublikonui. Tas pats ir demokratų pusėje. Manau, kad tiesiog tas pozicijų išsidėstymas labai aiškus, jų apibrėžimas ir sąlyginai nedidelis pasirinkimas tarp dviejų partijų, apibrėžtas institucinės šalies sąrangos,  jis palengvina tą įsitraukimą. Taip paprasčiau, aiškiau save apibrėžti politiniame lauke.

– Profesore A. Ramonaite, gal yra bėda Lietuvoje, kad žmonės negali identifikuoti savęs su konkrečiomis partijos vertybėmis, nes jos dažnu atveju jų neatitinka?

A. Ramonaitė: Taip, nes dalis partijų apskritai neturi aiškių vertybių. Yra sąvoka – „biznio“ partija. Ateina, sukuria partiją, kaip kokią verslo rūšį, nusitaiko, kad štai čia yra pelningas dalykas, įkurkim partiją, pritraukim narių ir užimkim valdžią. Tai tokios partijos neturiu jokių vertybių ir net nebando apsimesti, kad tokias turi. O jei bando, tai labai negrabiai. Tai kažkaip identifikuotis su tokia partija yra labai sudėtinga.

O tokių tikrai idėjinių partijų mes šiek tiek turime. Aišku, kaip kas pažiūrės, bet yra žmonių, kurie tikrai yra idėjiniai partijų rėmėjai arba nariai. Bet tokių partijų yra labai mažai, jos labiau istorinės – nuo pirmųjų nepriklausomybės metų.

– Prezidentė metiniame pranešime akcentavo galios koncentraciją partinėse viršūnėse. Kita vertus, gal kažkas keičiasi?

P. Krūminas: Sunku pasakyti, kažkokios statistikos neturiu.

– Bet, pavyzdžiui, partijų pirmininkai kai kuriose partijose renkami tiesiogiai.

P. Krūminas: Taip, atsiranda tendencijų labiau įtraukti pačius partijų narius į partijos valdymo procesą. Kiek tai realiai perskirsto valdžią – geras klausimas. Taip, dalis narių gali būti renkami, bet galiausiai – koks tas pasirinkimas ir kaip tai atsiliepia kitoms svarbioms partijos pozicijoms? Nes pirmininkas nėra vienintelis svarbus žmogus partijoje. Jei pakeisime jį, kitos pozicijos išlieka. Tai ta koncentracija viršūnėse išlieka. Yra žingsnių demokratiškumo link, bet...

– O kaip vertinate tai, kad viena partija siūlys visiems žmonėms, ir nepartiniams, rinkti savo kandidatą į prezidentus?

A. Ramonaitė: Tai bandymas sekti JAV pavyzdžiu, kur yra pirminiai rinkimai. Europoje tokių dalykų nedažnai randame. Jų yra, bet tai kontroversiškas siūlymas. Pažiūrėkim į Donaldo Trumpo pavyzdį. Partija faktiškai nenorėjo jo, bet neturėjo kur dėtis ir jį išrinko kai respublikonų kandidatą. Partija turi tokį žmogų, kurio visai nenori ir su juo nesusitvarko. Tai rizikingas dalykas. Labai abejočiau, ar vertėtų tai daryti.

P. Krūminas: Tai priklauso nuo atskirų valstybių – ar gali balsuoti tik partijos nariai, ar visi žmonės.

– Kaip atrodo, kodėl prezidentė savo metinėje kalboje tą partijų klausimą kėlė gana ryškiai?

A. Ramonaitė: Tai gana įdomus dalykas, nes pati prezidentė anksčiau nebuvo tokia partijų šalininkė ir, atrodė, gana skeptiškai žiūrėjo į jas, kaip institucijas. Tai, ką ji dabar pasakė, tai, politologiškai žiūrint, yra teisingi dalykai. Visgi be partijų nėra galimybės kitaip prasmingai vykdyti politikos ir tie mūsų bandymai apeiti partijas kitais būdais – per nepriklausomus kandidatus ar kitaip – jie vis tiek niekur neveda. Kaip prezidentė teisingai pasakė – tai būdas išvengti kontrolės. Pasiskelbi kažkokiu vardu, ateini ir paskui, jei nepavyksta, pakeiti tą vardą ir vėl... Aš kartais sakau, kad, pavyzdžiui, yra parduotuvė, kuri turi prekės ženklą, kuris jau daug dešimtmečių gyvuoja, tai ar tu pasitikėsi tokia parduotuve, ar kažkokiu kiosku ar prekiautoju turguje, kurį matai pirmą ir paskutinį kartą, ir kuris gali greitai perbėgti į kitą turgų, pardavęs kokias nors supuvusias bulves... Tai čia labai panaši situacija. Bet, nepaisant to, kad mums nepatinka tos partijos, reikia galvoti, kaip jas gerinti, o ne ieškoti kažkokių alternatyvų,  kurių pasaulyje dar niekas neišrado.

– Dabartinio įtakos politikams skandalo kontekste minimos politinės partijos, ne kiti politiniai dariniai.

A. Ramonaitė: Taip, kitų darinių dar nedaug turime ir prie jų niekas neprisikasė. Nemanau, kad jie būtų labai nekalti, ar kad partijos pačios iš savęs, kaip institucijos, būtų kažkoks blogis. Tiesiog kalbama apie konkrečius žmones, konkrečias partijas. Reikia galvoti, kaip tas partijas atnaujinti, kaip jas padaryti geromis, ar čia turėtų visuomenė labiau spausti, ar teisiniai mechanizmai. Ta linkme reikėtų mąstyti.

P. Krūminas: Žmonės deleguoja partijoms savo galią, kad jos įgyvendintų jų lūkesčius. Bet tas delegavimas sukuria problemą, kad mes, kaip rinkėjai, negalime matyti visko, ką daro partijos. Tokia informacijos asimetrija. Manau, kad daug prisidėtų kūrimas tam tikrų paskatų, kad partijoms išaugtų kaštai to negero elgesio. Kad elgesys kurtų didesnę naudą. Manau, kad labai svarbu nepamiršti ir pačių paskatų aspekto. Partijas reikia skatinti veikti geriau. Kad joms pačioms tas elgesys atneštų didesnę naudą.

– Artėja rinkimų metas. Lietuvoje turime 24 partijas. Kaip tas žemėlapis gali kisti?

P. Krūminas: Per artimiausius rinkimus dar neturėtų smarkiai niekas keistis, nes, kas gali nutikti, kad tos svarbios partijos bus regioninio lygmens rinkimuose, nes Europos Parlamento rinkimai yra visada antro lygio rinkimai daugelyje Europos šalių. Nemanau, kad bus didelių pokyčių, nebent atskirose savivaldybėse atsiras dariniai, vietiniai judėjimai. Bet tai neturėtų pasijusti Lietuvos lygiu. 

A. Ramonaitė: Aišku, žiūrint į rinkėjus, yra niša naujoms partijoms, nes rinkėjai vis nori tų naujovių. Kaip jiems nenusibosta tos naujovės – sunku suprasti. Tai sudaro paskatą naujoms partijoms atsirasti arba kažkam investuoti į jas. Bet, turint omeny partijų reguliavimą, dabar taip sunku iškilti naujai partijai – ji negauna finansų, nieko... Atrodo, jos jau išnaudojo visus kūrybiškiausius būdus, kaip čia prasisukti su ta nauja ar atšviežinta partija. Ką gali žinoti, gal dar kažkas ką nors gudresnio sugalvos.

P. Krūminas: Atsiranda naujas kelias kitiems dariniams, kurie nėra partijos, bet turi savo sąrašus ir eina į rinkimus.