Kaip teigia jis, nuo plastinių operacijų priklausomų žmonių tikrai pasitaiko, jais gali lengvai naudotis chirurgai, tačiau tai – specialistų sąžiningumo reikalas.
Požiūris į grožį vis keičiasi
Visais laikais grožis buvo ginklas ir siekiamybė, kartais net suteikianti valdžios, LRT RADIJUI sako plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Dainius Balčiūnas. Anot R. Vaičiūno, vienu metu, ypač vyraujant sovietinei sistemai, grožis neturėjo reikšmės: „Kartą klausiausi interviu, kuriame buvo kalbintos moterys iš Rusijos glūdumos. Jos sakė, kad vyras turi būti ne nusiskutęs ir išsikvepinęs, o tarsi atėjęs iš šachtos, murzinas. Toks požiūris pasikeitė ir pagaliau nėra gėda būti gražiam.“
D. Balčiūnas tvirtina, kad yra ir kita pasikeitusio požiūrio pusė. „Labai koncentruojamasi į išorinį grožį ir pamirštama, kas prieš kelis šimtus metų buvo vertybė – tai vidinis grožis. Dabar visi pamiršta vidinį grožį, jo tobulinimą, išsilavinimą. Matau, kad išorinis grožis nusveria vidinį, bet tikiuosi, kad tai išsilygins“, – aiškina pašnekovas.
Galima pastebėti, kad žmonėms vidinį grožį pasiekti sunkiau, todėl jie eina lengvesniu keliu ir keičia išorę. Tačiau tie dalykai susiję.
Pasak R. Vaičiūno, atliekant estetines ar rekonstrukcines operacijas, laikomasi tam tikro požiūrio: „Manome, kad gražu būna tuomet, kai vidus ir išorė atitinka vienas kitą. Galima pastebėti, kad žmonėms vidinį grožį pasiekti sunkiau, todėl jie eina lengvesniu keliu ir keičia išorę. Tačiau tie dalykai susiję.“
Pataiso didžiulius defektus
Paklaustas, kuo skiriasi estetinė ir rekonstrukcinė chirurgija, R. Vaičiūnas sako, kad estetinė chirurgija užima tik mažą šios profesijos dalį. „Žmonės plastinę chirurgiją įsivaizduoja kaip krūtų didinimą, lūpų putlinimą ir pan. Rekonstrukcinė chirurgija – ta, kurią taikant atstatomos dėl incidento, ligos ar dar kokios nors priežasties prarastos kūno dalys. Tai labai sudėtinga chirurgija, ji apima visą kūną“, – aiškina pašnekovas.
D. Balčiūnas, paklaustas, ką gali rekonstrukcinė chirurgija, teigia, kad jau nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio mikrochirurginė technika leido prisiūti žmogaus pirštus, rankas, kojas ir kitas kūno dalis: „Atsirado ir mikrochirurginiai audinių persodinimai, transplantacijos. Viskas kasmet tobulėja, ypač tai padeda pacientams po didelių traumų, esant sunkiems apsigimimams, onkologiniams susirgimams. Rekonstrukcinė chirurgija gali pataisyti didžiulius defektus.“
Pagrindinis chirurgo ginklas – žodis
Pasak R. Vaičiūno, pacientai kartais turi gana keistų lūkesčių, tačiau vis daugėja realistiškų norų. „Žmonės vis mažiau tiki filmais, kuriuos mato. Kai kada manoma, kad štai vieną dieną bus atlikta operacija, o kitą jau išeisi iš ligoninės visiškai gražus. Taip nėra. Be to, žmonės supranta, kad bet kokia medicininė intervencija gali turėti pasekmių. Medicina nėra aritmetika, du plius du ne visada būna keturi“, – teigia specialistas.
Anot R. Vaičiūno, tikrai yra žmonių, priklausomų nuo plastinių operacijų: „Tokiu žmogumi chirurgui labai lengva naudotis, bet tai jau sąžiningumo reikalas. Kartais pasitaiko nepatenkintų operacija ir jos rezultatu asmenų, bet taip būna ne dėl klaidų, o nesusikalbėjimo. Kartais chirurgas nesusikalba su pacientu, nesupranta pastarojo lūkesčių. Blogiausia tada, kai viską padarai teisingai ir tvarkingai, bet žmogus sako – man negražu.“
D. Balčiūnas teigia, kad pagrindinis chirurgo ginklas – žodis ir kalbos grožis. „Reikia išsiaiškinti mūsų techninę virtuvę, ją išmanyti. Paprastai matome rezultatą, kuris bus po 3–4 metų, todėl kalbame su pacientais kelis kartus ilgiau, nei trunka operacija. Tačiau tai būtina“, – aiškina specialistas.
