Malonumas "trys viename"
Kasmet, stebint šį fenomeną, ne juokais kyla noras įrašyti lietuvių meilę baidarių turizmui į Lietuvos Guinnesso rekordų knygą kaip populiariausią vasaros savaitgalių užsiėmimą. Arba bent pripažinti baidares nematerialiąja kultūros paveldo vertybe, kaip neseniai buvo padaryta su tradicine lietuviška pirtimi.
O čia juk kur kas geriau, tarsi "trys viename": ir pirtis (oho, jei nori būti pirmas, kiek prakaito irkluodamas turi išlieti), ir sportas (lenktynių dvasia baidarininkams nesvetima), ir nuostabi Lietuvos gamta. Žodžiu, lietuviai myli baidares, ir taškas.
Mylime jas ir mes. Tik jau ne šių laikų plastikines, kurias su vyru juokais vadiname tinginių išmislu. Į tokias baidarių verslo asai sukiša turistus savaitgaliais ir paleidžia pasroviui. Paskui išgraibo sutartu laiku, sugrūda į kokį paklerusį mikroautobusą ir veža pas save į pirtį atšvęsti pergalės. Kokios? Na, pavyzdžiui, kad tūlas Antanas, suvartojęs kelis litrus ugninio vandens, neužsidegė. Ir net pats, savomis kojomis, matote, iš baidarės iškrito (atsiprašau, išlipo).
Mūsų laikų baidarių žygiai (suprantu, kad tokius senoliškus pareiškimus daugelis sutiks su iškeltu viduriniu pirštu virš galvos)… Taigi, mūsų laikais niekas neplaukiojo po Dzūkiją ar Žemaitiją su juokingomis plastikinėmis žirnių ankštimis. Didžiulius brezentinius ryšulius prie upės atsiveždavome patys. Tuomet prasidėdavo tikros lego dėlionių lenktynės – juk, prieš nuleidžiant jas į vandenį, reikėdavo visą tą metalo laužą tvarkingai, iš pagrindų surinkti. Skyles, jei iš praeitos vasaros tokių dar buvo likusių, – supermomentu užlopyti.
O kai po kelių valandų triūso vyrukai aptraukdavo tuos meistriškai sumontuotus metalo griaučius brezentiniu apvalkalu, dėdavome turistinį įdarą. Ir jį sudarė ne vien studentiškas faršas, t.y. mes. Į likusius laisvus nuo žmonių tarpelius prikimšdavome daugybę daiktų. Prifarširuodavome savo baidares palapinių, miegmaišių, maisto, virtuvės rakandų, malkų kirtimo įrankių, ir jau svarbiausia – ugninio vandens atsargų. Kartais nuo jų svorio baidarė imdavo grimzti po vandeniu – tuomet dalį turto perkeldavome į kitą laivelį.
Lopai baidarėms ir santykiams
Su vyru kalbamės, kad dažniausiai pirmas blynas būna prisvilęs. Prisvilo jis ir mums, tuomet dar žaliems studentėliams, kai Kražantė – ta siaura upiūkštė Žemaitijoje – nusprendė įstatyti mums ragus. Arba pakišti akmenis, paskendusių medžių šakas, per kurias jau po kelių plaukimo kilometrų mūsų brezentinė baidarė tapo panaši į skylėtą rėtį.
Manote, traukėme iš šlapių kišenių mobiliakus ir kvietėme Lietuvos draudimo techninę pagalbą?! Nė velnio. Pirma, mobiliųjų tuomet dar nebuvo. Antra, užtektinai turėjome legendinių "Moment" klijų ir guminių padangų zapaskių, iš kurių kirpome lopus ir lipdėme baidarių skyles. Ne tik jų. Ir šeiminių santykių.
Kai plaukimas upe laikinai tapdavo nebeįmanomas – gerųjų dėdžių antanų, aloyzų ir martynų, atsakingų už upės trasos išvalymą, tuomet dar irgi nebuvo – prasidėdavo šeiminės dramos.
Jei gaudavome kokį irklą vandens už apykaklės – tik padėkodavome baidarės draugui už šaltą dušą vasaros karštymečiu.
Kitaip jų ir nepavadinsi. Tarkim, žmona prieš žygį nupirko vyrui gumines šlepetes, kurios – nešant baidarę krantu (ogi būdavo tokių neišplaukiamų vietelių!) – tiesiog ėmė ir suplyšo. Šioje vietoje pamėginkite trumpam įsivaizduoti tokią scenelę. Eina vyras ir sulig kiekvienu gimtosios žemės grumsteliu po savo basais padais meldžiasi. Nagi kalba ilgiausią Švenčiausios Savo Žmonos litaniją, suteikdamas jai vis kitokius vardus.
O dar, būdavo, plauki ir jau žvalgaisi patogaus krantelio nakvynei (orientacininkų žemėlapius juk braižėme patys, įmautėmis laminavome) – o jo kaip nėr, taip nėr. Saulė tik pliumpt ir nuskęsta rasotoje vasaros pievoje. Uodai ir mašalai pasiutpolkes ant tavo prakaituoto kūno šoka. O mes įsiręžę tempiame savo baidares į patį aukščiausią smėlėtą paupio skardį. Romantikais mat norime būti, ant paties pasaulio krašto nakvoti.
(Ne)padėta ant lėkštutės
Tokie tad buvo laikai… – senoliškai linguojame tik kur ne kur pražilusias galvas. Bet dabar jau ne taip. Ir ne tas. Netgi ne tokios baidarės. O ir patys baidarininkai nebe tie. Dabar jiems viskas ant lėkštutės padėta. Sugromuluota. Į burną įspjauta.
Jei pamesi irklą – paslaugusis baidarių verslo šeimininkas, kurio kaltinėmis tvorelėmis ir mediniais gonkeliais išpuoštoje troboje nakvosi, – netruks jį atvežti. Jei pasiilgsi adrenalino, jis kaipmat pasišauks savo pusbrolius, kad visi drauge, už upės posūkio, tau padovanotų… kliūtį – na, kokį sukirmijusį medį ar vietinį puntuką į vandenį paritintų. Vos spėsite grįžti sodybon – tų dėdžių dėdienės išvirs jums valgyti, o jei kitą rytą (dėl to ugninio vandenėlio) ir patroškins – gal net raugintų kopūstų sriubos pasiūlys.
Fiii… – sutartinai nutęsiame abu ir vienu balsu traukiame tą pačią giesmę: o mūsų laikais tai… Jei pametei irklą – kapanokis su kirvio kotu; jei nori gaut adrenalino – nusižiūrėk priekyje kokią žemai palinkusią medžio šaką ir lenkis nuo jos drauge su visais baidarės sėbrais į tą pačią pusę. Versitės kūliais, kaip Dievą myliu. Gerai, kad dar gyvi liksite. O paskui, jei upės gylis ir sraunumas leis, ilgai graibysite iš jos palapines, miegmaišius, puodus, kruopas ir atsarginius triusikus.
Vakare (aišku, jei tik pavyks viską pagauti) pusplikiai sėdėsite jaukaus laužo šviesoje, džiovinsite daiktus ir kursite garsius ditirambus sėkmingai žvejybai. (O tai, sutikite, vyrams ne toks jau dažnas dalykas.)
Paskui eisite į seną kareivišką, užsegamą sagomis (jokiu būdu ne užtrauktuku!) palapinę, kur visą naktį, iki pat aušros, kažką darysite. Nes miegoti paprasčiausiai neleis uodai. Štai po tokių legendinių baidarių žygių neretai pradėdavo aidėti ir vestuvių varpai.
Kaip daržo baidyklės
O dar porą žodžių mudu norime skirti plaukimo aprangos kodui. Manote, anais laikais kas nors mums duodavo gelbėjimo liemenes? Cha… Dar iš namų prisiimdavome didžiulių polietileno maišų.
Į vienus sukišdavome savo daiktus – kad kelyje nesušlaptų, o į kitus sulįsdavome patys – tik galvos ant laibų kaklų tarsi kokių daržo baidyklių kyšodavo. Mat tais laikais buvo toks populiarus Rolano Bykovo filmas "Baidyklė", kuriame vaidino Rusijos estrados primadonos Alos Pugačiovos ir lietuvio Mykolo Orbako dukra Kristina Orbakaitė. Per teliką rodė.
Tad ir baidyklėmis būti nesidrovėjome. Jei gaudavome kokį irklą vandens už apykaklės – tik padėkodavome baidarės draugui už šaltą dušą vasaros karštymečiu.
Tai ne dabar – randame laikraštyje kažkokią policijos suvestinę po ilgojo Mindauginių savaitgalio (negi kursi laužą nė žinių neperskaitęs) – jog vienoje kaimo turizmo sodyboje susimušė du bičai. Draugai, pasirodo. Mat per visus upės trasos 12 km nei vienas, nei kitas taip ir neišmoko baidarės valdyti. Tad galinis neapsikentęs irklu priekiniam trinktelėjo. O tas irgi skolingas neliko – Puškiną ėmė deklamuoti, į dvikovą kolegą Dantesą kviesti. Laimei, kad netrukus kita baidare atplaukusios jų žmonos peštukus išskyrė, nė sekundantų neprireikė.
Ir nebijodavome, kad koks vietinis markizas de Karabasas, kuriam priklauso visos aplinkinės pievos ir nusekusios Kražantės krantai, užsiundys ant mūsų, baidarininkų, savo piktus šunis.
Ungurio šašlykas
O maistas baidarių žygiuose dabar koks?! – šūktelime vienu ypu. Sintetika gryna. Visokios momentinės košės, užpilami karštu vandeniu makaronai. Šašlykai – tik atplaukus…
Turėdavome ir mes ant laužo keptos mėsytės. Tik likus savaitei iki žygio jos reikdavo mėsinėje užsisakyti. Žuvies niekada nepirkdavome. Vyrai meškeres imdavo. Tad visuomet naktipiečių žygiuodavome į kaimą sūdytų lašinių prašyti.
O sykį, pamenu, ir vyrams pavyko. Tiesiog ant slieko sugavo ungurį. Išlupome iš vandens tą besiraitančią gyvatę, vargais negalais nuo kablio atkabinome, o kadangi puodo po ranka neturėjome, teko vargšelį gabalais pjaustyti ir ant netoliese rasto vielagalio verti. Tokį savotišką ungurio šašlyką daryti. Rangėsi bjaurybė ant tos vielos čirškinamas kaip pasiutęs. Net iškeptas ir į lėkštes sudėtas, atrodė, kad krutėjo.
"To ungurio, – purtosi vyras, – neužmiršiu visą gyvenimą: pusę nakties pilve suktinį šoko..."
Puldavo tik širšės
O kokie dideli tais laikais būdavo medžioklės plotai… Na tie, kurie jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dar niekam nepriklausė. Nei buožėms, nei kolūkių pirmininkams, tik liaudžiai.
O liaudis buvome mes, kuri su patosu, įkvėpta ugningų Sąjūdžio nuotaikų, Sovietų Sąjungos karinėms pajėgoms užėmus LRT pastatą Vilniuje, budėjo šalia Lietuvos radijo ir televizijos studijos Kaune. Degino laužus ir garsiai skaitė Maironio eiles: "Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu."
Tai štai… Tais laikais galėjai apsistoti paupyje ar prie ežero net ir nemokėdamas skaityti – ničniekur akių nebadė dailios lentelės su užrašais "Privati nuosavybė". Vyrai tarsi pirmykščiai medžiotojai eidavo rinkti šakų, kurti laužo, na, o mes, merginos, skaisčiosios pagonybės laikų vaidilutės, kedendavom jo žarijas iki pat paryčių. Dainuodavome lietuvių liaudies dainas. Ir nebijodavome, kad koks vietinis markizas de Karabasas, kuriam priklauso visos aplinkinės pievos ir nusekusios Kražantės krantai, užsiundys ant mūsų, baidarininkų, savo piktus šunis.
Kalbant atvirai, mus puldavo tik širšės. Ir tai tik tuomet, kai eidami prašyti pieno pas kokią kaimo močiutę netyčia išjudindavome stačių skardžių pakriaušėse gyvenančių širšių lizdus. Va, tuomet tai būdavo juoko. Kai tas nelaimėlis imdavo iš visų jėgų mosikuoti rankomis ir visa gerkle šauktis pagalbos. O kuo jam pagelbėsi?! Nebent privairuosi baidarę arčiau kranto, kad sprukdamas galėtų vienu priešistorinės voverės šuoliu stryktelėti.
Savigydos pradžiamokslis
Turistines traumas taip pat gydydavomės senoviškai. Kažkas pasiimdavo autoobilio vaistinėlę, kurioje būdavo apstu visokio gėrio. Ir mirtinai prie žaizdos prilimpančių pleistrų, ir skaisčiai rožinių kalio permanganato miltelių, ir jodo su steriliu bintu.
Apie jokius mezimforte nuo persirijimo, paracetamolius nuo ugninio vandens sukelto galvos skausmo ar oktiseptus nuo pūlingų žaizdų tais laikais negalėjo būti nė kalbos. Sykį, pamenu, vienas mūsų draugas, žmonos palieptas, išėjo per laukus ieškoti artimiausio miesto ar kaimo, kad galėtų jai iškviesti greitąją pagalbą. Vargšelei mat nuo turistinio maisto skrandis sušlubavo. O kad navigacijos priemonių tuomet dar nebuvo, tai pašūkavo, paūkavo mylinti širdis ir grįžo palapinėn nieko nepešusi. Laimei, žmonelė iš streso jau buvo beveik pasveikusi.
Sykį, prisimename abu, autobusas neatvažiavo. Kažkokiame atokiame kaime užstrigome. Baidarės surinktos, paruoštos transportuoti, brezentiniuose maišuose pūpso, o namo niekas neveža. Pasiprašėme tuomet pas žmones ant šieno nakvoti: tingėjome palapines skleisti. Ir koks tai buvo didis malonumas miestiečiams!
"All Inclusive"
Sėdim su vyru prie upės. Pro šalį plaukia geltonos, raudonos, melsvos žirnių ankštys… Kažkur tolumoje kažkas švenčia.
O dabar kas? Miegas švariose lovose su balta patalyne. Ant langų ir durų – tinkleliai nuo uodų. Būtinai kubilas, kad, neduokdie, už kelių žingsnių esančiame ežerėlyje vanduo nebūtų per šaltas ar per šlapias. Pirtis, baseinas – savaime suprantamas visų kaimo turizmo sodybų "All inclusive".
Sėdim su vyru prie upės. Pro šalį plaukia geltonos, raudonos, melsvos žirnių ankštys… Kažkur tolumoje kažkas švenčia. Kažkam iš svečių, matyt, be galo patinka lietuviška estrada ir ypač viena daina apie plaukimą žemyn upe… Dėl skonio nesiginčysime. Nes gi yra, po šimts, toje iki blogumo nuvalkiotoje dainoje, kurią kadaise niūniuodavome ir mes, plaukdami baidarėmis, kelios visai neblogos eilutės. Jas mokėti privalo kiekvienas kaunietis. Net tas, kuris niekada taip ir neplaukė brezentine sovietinių laikų baidare. Nesirgo už "Žalgirį". Nesirovė plaukų dėl išeinančio Jaskos.
"…jei vilniečiai nesupyks, Kaunas – Lietuvos širdis!" – nedarniai aidi kažkokio vietinio choro, matyt, gerokai padauginusio ugninio vandens, balsai, o mes mintimis jau plaukiame žemyn upe. Juk nuo rytojaus abiem prasideda atostogos!
