Tokia turistinė transporto priemonė iš tikrųjų atrodo žavingai, tačiau labai senamadiškai. Todėl Vokietijoje, Hamburge, sukurtas daug modernesnis plaukiantis autobusas.

Gatvėse tai tik įprastas autobusas, iš esmės niekuo nesiskiriantis nuo daugelio kitų tokių „Man“ markės mašinų. Tiesą sakant, viduje sumontuoti ir „Stop“ mygtukai, nors autobusas įprastose stotelėse nestos ir netaps viešojo transporto dalimi. Šie mygtukai, kaip ir dar begalė kitų techninių sprendimų, buvo įdiegti siekiant atsikratyti biurokratinių problemų. Kurių, beje, buvo ne viena, nes ši transporto priemonė – pirmasis plaukiantis autobusas Vokietijoje. Šios šalies įstatymuose amfibinės transporto priemonės neminimos visiškai.

Ledams pralaužti prireikė ketverių metų – būtent tiek laiko užtruko dokumentacijos tvarkymas ir autobusas paruošimas naudojimui. Didelį įspūdį daro ir tai, kad ši nekasdienė transporto priemonė Hamburge buvo vieno asmens sumanymas ir tik dėl jo entuziazmo šiandien galite vienu autobusu pasivažinėti miesto gatvėmis ir paplaukioti Elbės upe.

Fredas Frankenas, „Hafencity Riverbus“ (Hafencity – buvęs pramoninis Hamburgo rajonas, šiais laikais tituluojamas didžiausiu Europoje modernios ir darnios miesto plėtros pavyzdžiu) savininkas ir sumanytojas, teigia, kad šią mintį brandino net aštuoniolika metų. Kai galiausiai ryžosi idėją įgyvendinti ir susitvarkė su biurokratiniais sunkumais, pagaminti autobusą nebuvo sunku.

„Hafencity Riverbus“ turi „Man“ sunkvežimio bazę bei vienos Vengrijos kompanijos pagamintą sandarų kėbulą. Viduje telpa 36 keleiviai ir trys įgulos nariai. Vandenyje autobusą varo du gale sumontuoti sraigtai, o plaukimo kryptis koreguojama šalia vairo įrengtomis svirtimis. Vairuotojas, žinoma, turi turėti ir autobuso vairuotojo pažymėjimą ir kapitono licenciją tokio dydžio laivui. Tai – vienas iš didžiausių iššūkių, nes žmonių, galinčių valdyti šią mašiną, yra labai mažai.

Pasiplaukiojimas upe užtrunka kiek daugiau nei pusvalandį, likęs pažintinio turo laikas praleidžiamas sausumoje. Kaip ir tikėjosi plaukiančio autobuso kūrėjai, ši pramoga yra neįtikėtinai populiari – per pirmus du mėnesius autobusas sulaukė net 6000 keleivių. Teigiama, kad ir kiti Vokietijos miestai domisi amfibijos technologijomis ir galimybėmis įtraukti tokią transporto priemonę į savo turizmo sektorių.

Kol kas apie panašius planus Lietuvoje negirdėti. Todėl jei artimiausiu metu planuojate aplankyti Hamburgą, patariame šią pramogą išbandyti. Bilietas suaugusiems kainuoja 28,50 eurų, tačiau įspūdžiai turėtų būti nepamirštami.

Nors irklentės populiarėja, Lietuvoje jos dar nėra pasiekusios net populiarėjimo pradžios. Taip mano vandens sporto entuziastas Girmantas Neniškis. „Lietuvoje irklentės dar nėra pasiekusios net pradinės populiarėjimo stadijos. [...] Žmonių, turinčių irklentes, daugėja, bet jų dar nėra tiek daug, kad tai būtų masinis užsiėmimas“, – LRT RADIJUI sako G. Neniškis.

Kitas irklenčių entuziastas Ignas Kazlauskas pripažįsta, kad kartais gali išgąsdinti irklenčių kainos, nes jos nėra labai mažos. Jis pabrėžia, kad įsigyti irklentę kainuoja mažiau, nei užsiimti kitomis vandens sporto šakomis, o, saugant ir prižiūrint inventorių, juo galima džiaugtis labai ilgai. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad lietuviams irklentė neturėtų būti svetima, nes ji – tarsi modernus luotas.

Tinka bet kokiame vandens telkinyje

Anot I. Kazlausko, prieš penkerius metus apie irklentes Lietuvoje žinojo tik užkietėję vandens sporto entuziastai – tie, kurie plaukiojo burlentėmis, banglentėmis. Jo teigimu, seniau daugeliui žmonių būtų buvę sunku paaiškinti, kas apskritai yra irklentė. „Irklenčių sportas labai jaunas. Amerikoje pagrindinis lūžis įvyko tik 2007 m. Žinoma, Europa šiose naujovėse atsilieka nuo Amerikos, o Lietuva – nuo Europos“, – tvirtina I Kazlauskas.

Jo aiškinimu, irklentė yra tiesiog moderni luoto interpretacija. Jis primena, kad lietuviai ir dauguma kitų tautų nuo seniausių laikų plaukiojo luotais, taigi tai nėra visiškai svetima. „Tai darė ir Afrikos tautos. Visos civilizacijos, kurios gyveno arba dirbo, medžiojo šalia vandens, naudojosi panašiomis transporto priemonėmis. Irklentė tiesiog yra labai didelė banglentė, ant kurios stovima ir irkluojama kanojos tipo irklu“, – nurodo I. Kazlauskas.

Jam antrina ir G. Neniškis, kurio nuomone, irklentės yra vienas iš labiausiai prieinamų vandens sportų, nes tuo galima užsiimti bet kokiame vandens telkinyje. Be to, valdyti irklentę gali nesunkiai išmokti bet kokio amžiaus ir fizinio pasirengimo žmogus. Pasak G. Neniškio, tai yra pagrindinės priežastys, kodėl šis vandens sportas taip sparčiai populiarėja ir Lietuvoje.

„Galima tuo užsiimti jūroje – gaudyti bangas. Galima plaukti prieš srovę arba pasroviui upėje, galima plaukti ežere. Tai – vienas pagrindinių aspektų, kuo irklentė skiriasi nuo burlenčių, jėgos aitvarų. Realybė yra tokia, kad visame pasaulyje žmonės medžioja vėją ir laukia vėjuotų dienų, tačiau, jų belaukiant, galima veikti kažką kito. Tai – pagrindinis impulsas, dėl kurio pradėjo populiarėti irklentės“, – sako G. Neniškis.

Havajams prilygsta Kuršių nerija

G. Neniškis atkreipia dėmesį, kad, norint plaukioti skirtingais vandens telkiniais, derėtų pasidomėti irklenčių paskirtimis, nes ne visos irklentės pritaikytos plaukioti bet kur. Jis pateikia pavyzdį, kad irklenčių profesionalai pasaulyje gaudo net ir 10 metrų aukščio bangas, tačiau tam reikalingos specialios irklentės.

„Pas mus Lietuvoje tokių bangų nėra, bet tikrai yra entuziastų, kurie važiuoja prie jūros kiekvieną dieną, kai tik pamato gerą bangų prognozę. Lygiai taip pat savo malonumui galima plaukioti ežeruose, pavyzdžiui, Trakuose, netoli Vilniaus, Kauno mariose, upėse“, – siūlo G. Neniškis.

I. Kazlauskas tikina, kad Havajuose labai populiarus plaukimas pavėjui, o Lietuvoje tam puikiai tinka Kuršių marios, tačiau perspėja, kad, norint tam pasiryžti, reikia turėti patirties, išmokti „skaityti“ vandenį, teisingai suplanuoti dideles distancijas, įvertinti savo galimybes.

„Ištvermės sportas dar nelabai išsivystęs Lietuvoje. Tuo galima užsiimti bet kokiame vandens telkinyje: atviroje jūroje, ežere, upėje. Tai – sporto rūšis, kur sportininkai irkluoja ilgas distancijas“, – priduria G. Neniškis.

Galima sutalpinti į kuprinę

Anot G. Neniškio, didžiausią perversmą irklenčių sporto padarė atsiradusios pripučiamos irklentės. Pašnekovo teigimu, anksčiau šia sporto šaka daugiausia domėjosi tie, kurie jau turėjo galimybę persivežti irklentes. Tačiau, turėdamas pripučiamą irklentę, žmogus ją gali tiesiog įsidėti į kuprinę ir keliauti į pasirinktą vietą.

„Kai atsirado galimybė turėti kompaktišką, pripučiamą lentą, kurią tu gali susipakuoti, įsidėti į kuprinę ir su ja skristi, važiuoti traukiniu, šis sportas labai sparčiai pradėjo populiarėti visame pasaulyje“, – tikina G. Neniškis.

Pasak I. Kazlausko, irklentės nėra itin pigios, tačiau, lyginant su kitomis vandens sporto šakomis, pavyzdžiui, jėgos aitvarais, jos gana nebrangios ir ilgaamžiškesnės, nes aitvarai plyšta, juos reikia dažniau keisti.

„Nusipirkus irklentę, prižiūrint, tausojant, ja galima labai ilgai džiaugtis. Be to, patys naujausi irklenčių modeliai labai dažnai turi ir lizdus burėms, todėl, nusipirkę pripučiamą irklentę, galite įsistatyti burę ir turėti puikią rekreacinę burlentę. Tai taip pat atpigina vandens pramogas“, – įsitikinęs I. Kazlauskas.

Tinka ne tik plaukioti

I. Kazlauskas atkreipia dėmesį, kad irklentės gali būti panaudojamos ne tik plaukioti. Ant jų vandenyje vyksta ir jogos užsiėmimai, mankštos. Šio sporto entuziasto aiškinimu, irklenčių joga daug naudingesnė, nes įsitempia giliųjų raumenų grupės.

„Dažniausiai bent jau paprastesni jogos pratimai ant irklentės atliekami neatsistojus. Daryti pratimus ant irklentės yra sudėtingiau, nei tiesiog daryti pratimus, bet išmokti atsistoti ant irklentės labai paprasta – kojos dreba tik 15 minučių“, – tikina I. Kazlauskas.

G. Neniškio nuomone, Lietuvoje irklentės dar nėra pradėjusios populiarėti, nes tik šiais metais Lietuvoje pradėjo veikti keli nuomos punktai. „Lietuvoje irklentės dar nėra pasiekusios net pradinės populiarėjimo stadijos. [...] Žmonių, turinčių irklentes, daugėja, bet jų dar nėra tiek daug, kad tai būtų masinis užsiėmimas“, – teigia G. Neniškis.

Nuo šių metų birželio laivybai atidaryta Lietuvos ir Rusijos vandens siena Kuršių mariuose.

Nidoje  ir Rusijos Kaliningrado srities Rybačio gyvenvietėje buvo atidaryti praleidimo punktai. Per vasarą pasieniečiams darbo nebuvo daug. Kuršių mariomis plaukusių Iš Lietuvos į

Kaliningrado sritį ar iš jos į Lietuvą nebuvo daug. Laivybą stabdo vizos ir kiti brangiai kainuojantys formalumai.

Taip pat Kaliningrado srities Kuršių marių pakrantėse jachtoms priimti nėra tinkamos infrastruktūros. Dėl tos pačios priežasties ir rusų jachtų, kurios galėtų atplaukti į Klaipėdą, Kaliningrado srities Kuršių marių pakrantės miesteliuose beveik nėra. 

Apie tai, kaip paskatinti vandens turizmą tarėsi Rusijos ir Lietuvos ilgalaikio bendradarbiavimo tarybos pasienio punktų kirtimo komisija.

Ji siūlo Kuršių marių vandenimis, skirtais laivybai leisti naudotis ir trečiųjų šalių laivams. Pagal dabartinį susitarimą tarp Rusijos ir Lietuvos Kuršių mariose gali plaukioti ir sieną kirsti tik tų šalių piliečių laivai.

Pagal galiojančias procedūras tam, kad Rusijos ir Lietuvos ilgalaikio bendradarbiavimo tarybos pasienio punktų kirtimo komisijos siūlymas būtų įgyvendintas jam turi pritarti abiejų šalių Vyriausybės. Taip pat turi būti pakeistas Lietuvos ir Rusijos susitarimas dėl laivybos Kuršių mariose.

Toks susitarimas įmanomas, nes tuo suinteresuota Rusija. Prie kuršių marių esantys Kaliningrado srities miesteliai, kaip Zelenogradskas, Poleskas, taip pat mažesni uosteliai galėtų intensyviau vystytis, jei atplauktų daugiau užsienio turistų. Anksčiau Rusija netoleravo trečiųjų šalių pramoginių laivų plaukimo į jos teritorinius vandenis. Dabar situacija yra pasikeitusi - daug kur atveriami vandenys įplaukti užsieniečių pramoginiams laivams. Todėl visiškai realu, kad Lietuvos ir Rusijos susitarimas dėl laivybos Kuršių mariose galėtų būti svarstomas leidžiant įplaukti į Rusijos vidaus vandenis trečiųjų šalių laivams.

Rusijos ir Lietuvos ilgalaikio bendradarbiavimo tarybos pasienio punktų kirtimo komisijos nariai mano, kad laisvesnis įplaukimas į Kuršių marių Rusijos arba Kaliningrado srities vandenis atvertų didesnes galimybes dalyvauti Europos Sąjungos programose bendrai gerinant laivybą ir infrastruktūrą Lietuvos ir Kaliningrado srities pasienio rajone.

Atostogoms einant į pabaigą nemažai žmonių ieško būdų, kaip praskaidrinti darbo rutinos kamuojamą kasdienybę. Vieni renkasi aktyvų laisvalaikį, kiti plūsta į laisvalaikio ir pramogų centrus. Tiesa netrūksta bandančiųjų iš naujo pažinti miestą. Vienas tokių būdų – kelionės laivu.

Apie keliones Nerimi sutiko papasakoti įmonės UAB „Barta“ atstovė. Bendrovei priklausantis laivas „Ryga“ yra bene dažniausiai mieste pastebima vandens transporto priemonė. Tiesa, pašnekovė savo vardo atskleisti nepanoro.

„Šiltuoju metų laikotarpiu, ypač savaitgaliais, tikrai labai daug žmonių nori plaukti laivu Nerimi. Kelionė organizuojama, jeigu į ją susirenka ne mažiau kaip dešimties suaugusių žmonių grupė. Jeigu oras gražus, tai išeiginėmis dienomis plaukia gerokai daugiau nei minimumas žmonių – jų susirenka nuo 30 iki 40“, - pasakojo įmonės atstovė.

Kitokia perspektyva

Kelionių laivu organizatoriai tikino, kad toks „kruizas“ yra puikus būdas iš naujo pasigrožėti sostinės vaizdais iš šiek tiek netradicinės perspektyvos. Dėl šios priežasties tokią atrakciją renkasi ne tik užsienio turistai ar miesto svečiai, bet ir daugelį metų čia gyvenantys vilniečiai.

Vienas plaukimas trunka nuo 45 min. iki 1 val. Trukmė svyruoja priklausomai nuo upės tėkmės greičio ir oro sąlygų. Kelionė prasideda nuo miesto centre esančio Mindaugo tilto ir tęsiasi kol laivas pasiekia Žirmūnus – greta Valakampių šis apsisuka ir palei srovę plaukia atgal į centrą.

„Galima užsisakyti ir ilgiau trunkančią kelionę, pavyzdžiui, iki pat Verkių rūmų. Savaime suprantama - toks reisas kainuos daugiau“, - pridūrė moteris. Už įprastos trukmės pasiplaukiojimą suaugusiam žmogui teks pakloti 25 litus, vaikui – 13 litų.

Paklausus, kodėl neorganizuojamos ilgesnės kelionės, pavyzdžiui, už miesto ribų, atstovė tikino, kad tolimesni maršrutai yra netinkami dėl techninių kliūčių – upės seklumo ir t.t.

Daug lemia oras

Tiesa, norintiems išbandyti tokio tipo pramogą reikėtų labai nedelsti. Nors kelionių rezervacijos vyksta ir rudenį, tačiau galimybės plaukti labai priklauso nuo oro sąlygų, kurios, kaip žinia, rudens sezonu būna labai nepastovios.

„Sunku prognozuoti, iki kada bus galima užsisakinėti paslaugą, nes patirtis rodo, kad vienais metais žmonės plaukia dar lapkričio mėnesį, o kitais metais spalio viduryje veiklą tenka jau nutraukti“, - sako įmonės atstovė.

Norintiems geriau susipažinti su miestu ir jo įdomybėmis siūlomos kelionės su gidu. Labiau pasidomėjus galima sužinoti, kad Vilniaus miesto istorija mena nemažai faktų apie Neries išdaigas – potvynius, užpylusius Katedrą ir jos rūsius, senovėje krovinius plukdančių prekybininkų nuotykius ir t.t.

Nors ir yra galimybė pramogą suderinti su edukacija, pašnekovė tikino, kad tokios pažintinės ekskursijos nėra labai populiarios.

„Kelionės Nerimi kartu su gidu tikrai nėra populiarios. Kalbėsiu atvirai – jeigu per visą sezoną pasitaiko keletas atvejų kai norima plaukti su gidu, tai tokį skaičių galima vadinti norma“, - tvirtina moteris.

Nėra į ką žiūrėti

Nors valandos pasiplaukiojimas Nerimi gal ir skamba romantiškai, tačiau tokia pramoga patenkinti lieka anaiptol ne visi. Praėjusiais metais laivu keliavęs Žygimantas Trakas tikina, kad po tokio pasiplaukiojimo liko šiek tiek nusivylęs.

„Esu plaukęs laivu Neries upe. Man jokio didelio įspūdžio nepaliko. Neries pakrantė visiškai nesutvarkyta. Plaukdamas matai tik aptrupėjusį asfaltą, keletą „grafinių“ ant sienos arba tiesiog žolėtą pakrantę. O ir miesto grožybių kažin kokių nepamatysi“, - apmaudo neslėpė vaikinas, kurio manymu, laive galėtų būtų organizuojama įdomesnė veikla.

„Sėdėti valandą ir lėtai judėti laivu nuobodoka. Na nebent pirmas 10 minučių dar kažkiek būna visai smagu – ir tai tik dėl to, kad pirmą kartą plaukiau Nerimi“, - kalbėjo nusivylęs kelione Nerimi Ž. Trakas.