– Noriu paklausti tavęs vieno esminio klausimo – kokia tavo spektaklio tema?

– Temą labai gerai atskleidžia vienos iš fėjų tekstas: „Nemirtingumas yra bitė“. Jaunas mokslininkas Aleksandras ieško nemirtingumo paslapties Broseljandės miške ir ją suranda, susiliejęs su gamta.

– Teatras yra tarytum bokštas, iš kurio kūrėjas kalba. Dažnai girdžiu du žodžių junginius: teatras vaikams ir vaikiškas spektaklis. Ar tau šie terminai tapatūs?

– Netapatūs. Vaikiškas, manau, gali apibrėžti spektaklio kokybę, jo mintis, autentiškumą, daugybę dalykų. Turbūt reikėtų kalbėti apie konkrečius spektaklius, vaikiškumo sinonimu gali būti ir primityvumas ar paprastumas, ir kartais tai didelis gėris. O teatrą vaikams suprantu kaip pasakojimą ką tik į pasaulį atėjusiam žmogui. Teatras vaikams nėra lengvas uždavinys, vaikų vaizduotė lakesnė, sceninė išmonė juos veikia betarpiškiau nei suaugusį žmogų.

– Aš to klausiu, nes kartais, stebint spektaklius vaikams, pastebiu infantiliai perteikiamą naratyvą. Ar spektaklis vaikams privalo kalbėti apie švarius, tyrus dalykus – vertybes, ar jis privalo pateikti kažką nešvaraus, ką suteršė žmonija, siūlyti vaikams analizuoti problemas?

– Esu statęs pasakų vaikams, visuomet stengiuosi ieškoti pilnakraujo teatro. Teatras vaikams neprivalo vengti įdomių temų. Manau, kad yra daug bevertės produkcijos vaikams, norisi bent teatre kalbėti apie vertingas ir svarbias mintis. Mūsų pagrindinis veikėjas išgyvena baimę, meilę, ekstazės kupinas, racionaliai nesuvokiamas patirtis. Manau visai suprantama, kad kai kurių patirčių jis gyvenime dar nespėjo patirti, bet matydamas veikėjų pasirinkimus jis analizuos.

– Ar pastebi sunkumo kurti lygmenį tarp spektaklio vaikams ir suaugusiems?

– Manau, kad visas teatras, kūryba yra paieška. Gal teoriniame lygmenyje įmanoma kurti pagal pastovius, sau pažinius principus ar dėsnius, bet praktikoje kiekviena diena yra paieška.

– O kaip aktoriai? Jie lengvai pasiduoda kitokiai teatro kalbai? Kalbai vaikams?

– Kūrybinė energija atneša ir juoką, ir stebėjimąsi vienas kitu. Kartais tai nutinka netikėčiausiais momentais. Manau, kad stebuklinis pasakojimas tai – išties geros sąlygos aktorinei vaizduotei. Aktoriai turi didelę sceninę patirtį, jie labai profesionalūs, matyti juos repeticijų metu žaidžiančius, tikrai didelė malonė.

– Man, ruošiantis šitam pokalbiui ir skaitant pjesę už akių užkliuvo žodis „herbariumas“. Tai sudėtingas žodis, aš neklausiu ar vaikai žinos, ką tas žodis reiškia, nes tikiu, jog jiems kažkas tai paaiškins. Aš noriu paklausti kas herbariumas yra tau pačiam ir kodėl jis toks svarbus? Nes man pirma mintis tai uždarymas, pasiėmimas sau.

– Pagrindinis veikėjas sprendžia šią temą, jis klausia savęs, ar jis privalo viską aplinkui laužyti ir rinkti, kad patenkintų savo, kaip mokslininko, interesą. Mūsų pasakojime, nemirtingumas tai išmintis, dovanota gamtos, už pastangas ją pažinti, su ja susilieti.

– Pasaulis pastoviai diskutuoja apie globalinio atšilimo keliamas negandas. Ar nebaisu, kad vaikai yra per toli nuo gamtos niokojimo temos?

– Šiandienos pasaulyje vaikai yra labiausiai į globalinio atšilimo problemą reaguojanti visuomenės dalis.

– Kaip manote, ką visiškai filosofiniu lygmeniu spektaklyje atras vaikas?Na, pavyzdžiui dabar įsivaizduok save, žiūrintį vaiko akimis šį spektaklį, ką atrastum?

– Labai įdomų mokslininką, jo aistrą tirti, beribį užsidegimą pažinti, jo pirmuosius džiaugsmus, paslapties pasaulį, tuos keistus padarėlius, ilgesį, meilę, laimę. Norėčiau atrasti tokią simpatiją ir meilę tiems fantastiniams gyvūnėliams ir jų pasauliui. Norėčiau atrasti trauką. Ypač norėčiau, kad vaikai atrastų interesą tyrinėti gamtą ir būti nustebinti jos įvairovės ir grožio.

– Ar yra kažkoks noras, kas turėtų įvykti po spektaklio tarp tėvų ir vaikų?

– Pokalbis. Tikiuosi, kad jis įvyks. Ir manau, kad jis bus labai keistas, su daugybe nepaaiškinamų klausimų tiek tėvams, tiek vaikams.

„Mano fėjų herbariumas“ pagal Benjamino Lacombe ir Sebastieno Perezo knygą – vienos dalies spektaklis visai šeimai. Režisierius Povilas Makauskas. Inscenizacijos autorė Daiva Čepauskaitė. Kostiumų dailininkė Dominyka Kačonaitė. Vaizdo projekcijų dailininkė (grafika) Alisa Rūta Stravinskaitė. Vaizdo projekcijų dailininkė (animacija) Oliwia Szanajca-Kossakowska. Kompozitorė Gabija Gaigalaitė. Vaidina: Saulius Čiučelis, Martyna Gedvilaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Inga Mikutavičiūtė, Fausta Semionovaitė, Albinas Budnikas, Edgaras Žemaitis, Gintautas Bejeris. Premjera: 2019 m. gruodžio 7, 8, 19 dienomis.

– Apie ką šis spektaklis? Kuo jis aktualus šiandien?

– Tai siurreali komedija apie utopijos sukūrimą, alegorinė, alcheminė pasaka, jungianti burtų, magijos, mistinės iniciacijos, alcheminio virsmo, transformatyvaus klaidžiojimo savyje, ezotrinio pasaulėvaizdžio ištakų, būties iliuziškumo, gamtos paslapties temas.

Manau “aktualumo manija” yra tai nuo ko šiandienos teatras seklėja. Nesistengiu atsakyti į aktualumo klausimą, ieškau jaudinančių prasmių, spektaklis man prasmingas utopijos reikmės tema ir gražus sava sapniška ir minimalistine artikuliacija, formų nepastovumu, vaidmenimis. Manau jis aktualus kaip teatrinio grožio paieškos veiksmas.

– Ko moko ši pjesė?

– Moko tikėti utopija. Ši pasaka man sako, kokia svarbi yra meilė ir kiek ji savyje turi transformatyvios energijos ir kokia ji svarbi yra šiandienos pasauliui.

Pjesė moko mus būti drąsiems prieš melą, suktumą ir galbūt galingesnius už mus, mus tramdančius ir mūsų laisves ribojančius, taip pat nebijoti atskirties, kuri dažnai pasitaiko mūsų gyvenime ir pasisemti iš jos savęs supratimo, pasinaudoti tuo laiku, kai turi daugiausia laiko sau ir išnaudoti tą laiką savęs turtinimui. Ši pasaka moko mus laisvės supratimo.

Prosperas iš tiesų yra renesanso žmogus, jis labai labai platus beribe proto galimybių laisve. Šioje pjesėje yra atpasakojama labai graži situacija, kai Prosperas pateko į salą, Gonzalas jam davė tik kelias knygas, kurios, kaip sako pats Prosperas, yra vertesnės už jo prarastą karalystę. Ir iš to galima suprasti, jog jis ne tik pažino gamtą, nugalėjo saloje tvyrojusį chaosą bet ir išlaisvino jam pavaldžias dvasias - subtilų, neregimą tikrovės lygmenį. Tai tekstas, kupinas proto ir vaizduotės veržlumo temos grožio.

– Kodėl apskritai pasirinkote Šekspyrą ir būtent šį jo kūrinį?

– Manau tai pasamoninės ar intuityvios priežastys. Jis labai gražus. Manau tai susiję su troškimu teatre matyti paprastus, prasmingus ir dimensialius judesius.

– Ką jums pačiam, kaip režisieriui, reiškia ši pjesė?

– Reiškia labai gilų tikėjimą teatru.

– 2011 metais pagal šią pjesę spektaklį „Miranda“ pastatė ir režisierius Oskaras Koršunovas. Ar nebijote, jog žiūrovai ir teatro kritikai lygins šiuos abu darbus?

– Negaliu atsakyti, ar kažkam kils noras lyginti. Tai skirtingos terpės, skirtingos kartos, skirtingos patirtys. Galiausiai ir interpretacijos skirtingos. Bet pastebiu, kad jaunieji kritikai dažnu atveju nemoka būti žiūrovu. Spektakliai paliečia žmogų, čia tokie gan paprasti dalykai…

– Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su Klaipėdos jaunimo teatru?

– Praėjusių metų Jauno teatro dienų festivalyje. Tais metais buvau vienas iš dalyvių ir kūrybinių dirbtuvių metu padarėme du eskizus. Tai buvo tikrai labai įdomus potyris. Seniai trūko tokio pojūčio gyvenime. Ir apskritai, tai buvo labai didelis atradimas, kai per nesuprantamai trumpą laiką gali sukurti darbą nesijaudindamas dėl kažkokių lūkesčių ar rezultatų, gali pažinti daug jaunų menininkų.

„Audra“ – tai paskutinis W. Šekspyro (1564 m. – 1616 m.)  kūrinys, parašytas XVII a., kai visuomenėje jau sklandė didis nusivylimas humanizmo idealais bei moralinių vertybių nykimu. Pjesėje susipina įvairiausi stebukliniai įvykiai, pasakos ir burtai.

„Pagrindiniai iššūkiai su kuriais teko susidurti buvo teksto gausa, adaptacija ir uždaviniai aktoriams“, – teigė režisierius P. Makauskas.

„Priklausau atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu gimusiųjų kartai ir šiandien matau reikiamybę apmąstyti pacifizmo ir taikos idėjas. Europoje kylančio nacionalizmo ir radikalizmo pavojai traukia interpretuoti amžinai aktualius antikinius tekstus tarsi nerimo kupinus perspėjimus. Pagrindinė mūsų spektaklio tema – karo auka. Ją noriu atskleisti žmogiškųjų tragedijų koliažu, analizuojančiu platų karinės tematikos spektrą: karo absurdą, moters aukojimą, smurtą prieš moteris, žiaurumą, nacionalizmo pasekmes, patriarchato krizę, netekčių bei karo traumų temas“, – sakė P. Makauskas.

Spektaklio „Trojietės“ dramaturgiją sudaro Trojos karo priežasčių ir pasekmių jungtis, sukonstruota iš Euripido tragedijų „Ifigenija Aulidėje“ ir „Trojietės“.

„Man labai įdomu yra tai, kaip antikiniai mitai vaizduoja paskutines sekundes iki karo ir po jo. Todėl spektaklio pagrindą ir sudaro minėtos dramos. Būtent jose šiuolaikiškiausiai ir man pačiam įdomiausiai yra apčiuoptas karo tragiškumas ir beprasmiškumas. Kartu, audžiant šią mintį, tekste išryškėjo daugybė gražių moterų portretų. Mūsų pasakojime naratorės vaidmuo patikėtas Penelopei, – atskleidė P. Makauskas. – Vystant karo aukos moters liniją, spektaklyje pritaikyti tekstų fragmentai iš kanadietės rašytojos Margaret Atwood romano „Penelopiada“, Baltarusijos rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės, Svetlanos Aleksijevič knygos „Karo veidas nemoteriškas“ bei žmonių teisių aktyvistės Nadios Murad biografinės knygos „Paskutinė mergina. Mano nelaisvės kovos su „Islamo valstybe“ istorija“.

Nauja teksto adaptacija artima psichologinei dramai – kūrybinė komanda atsisakė chorų, nuo pagrindinės siužetinės linijos nutolusių pasakojimų ir atpasakojimų, būdingų vaidybai su kaukėmis teatre prieš 2500 metų. „Tekstas tapo artimas XX ar XXI a. tekstams. Jis psichologinis, ne monumentalus, o veikėjai – gyvi, ir galima jausti jų vidinę dramą, nekintantį taikos troškimą, identifikuoti agresoriaus tipus, kurių šiandienos pasaulis yra pertekęs. Antikos tekstuose įžvelgiu šiuolaikiško ir įdomaus teatro galimybę“, – pasakojo režisierius.

Jam antrino ir Elenos bei Penelopės vaidmenų atlikėja aktorė Eglė Grigaliūnaitė: „Nuostabu, kad kelių tūkstančių metų senumo tekstai nėra tolimi. Manau, kad žiūrovas po spektaklio turėtų klausti savęs, kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje?“.

Aktorius Saulius Čiučelis, atliekantis Agamemnono vaidmenį, pasakojo, kad ieškodami karo priežasties ir inspiracijos kariauti atrado aukos vardiklį: „Aukos yra ne tik tie, kurie yra puolami, aukos yra ir tie, kurie puola. Kinų filosofas Lao Dzė yra pasakęs, kad pergalę, pasiektą mūšyje, derėtų švęsti pagal gedulo apeigas.“

Jaunosios kartos režisierius P. Makauskas debiutavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje su spektakliu „Yolo“ (2014 m.), kalbančiu apie nenutrūkstančią karo istoriją. 2016 m. teatro gerbėjai turėjo progą pamatyti P. Makausko pastatytą spektaklį vaikams „Laimingasis princas“ pagal Oscaro Wilde'o to paties pavadinimo pasaką, o 2017 m. Valstybinio jaunimo teatro scenoje pristatytas trečiasis režisieriaus darbas „Apsėdimas“ pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“. Taip pat 2017 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre buvo rodomas spektaklis „Disconnection“ (liet. atjungimas). Praėjusiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisierius pristatė spektaklį „Pelikanas“ pagal to paties pavadinimo Augusto Strindbergo dramą.

P. Makauskas yra ne tik šio spektaklio režisierius bei adaptacijos autorius, bet ir scenografijos bendraautorius. Scenovaizdį ir kostiumus sukūrė Dominyka Kačonaitė, spektaklio kompozitorė – Gabija Gaigalaitė. Vaizdo projekcijas spektakliui sukūrė Oliwia Szanajca-Kossakowska.

Spektaklyje taip pat vaidina aktoriai Vilija Grigaitytė (Hekabė), Martyna Gedvilaitė (Andromachė, Klitemnestra), Fausta Semionovaitė (Ifigenija, Kasandra), Gytis Laskovas (Menelajas), Vaidas Maršalka (Taltibijas), Greta Dirmauskaitė, Rugilė Tamošauskaitė, Dominykas Vaitiekūnas.

Spektaklio premjera Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje jau sausio 18, 19, 25 d.

Pagal žymiausio antikos dramaturgo Euripido tragedijas "Ifigenija Aulidėje" ir "Trojietės" statomame spektaklyje režisierius tyrinėja karo aukos tematiką ir pacifizmo idėją šių dienų politiniame kontekste. Apie tai, kuo antikos išmintis sudomino jauną kūrėją ir kodėl ją svarbu prisiminti – pokalbis su režisieriumi.

– Netikėta, kad jaunas teatro režisierius imasi antikos tekstų. Kuo jus žavi ši epocha?

– Man labai įdomu yra tai, kaip antikiniai mitai vaizduoja paskutines sekundes iki karo ir po jo. Todėl spektaklio pagrindą ir sudaro tragedijos "Ifigenija Aulidėje" ir "Trojietės". Būtent jose šiuolaikiškiausiai ir man pačiam įdomiausiai yra apčiuoptas karo tragiškumas ir beprasmiškumas. "Trojietės" – tai Euripido reakcija į tuo metu graikų vykdytą karą, tekste slypi taikos ir atjautos žinutė. Trojos karas, kaip mitinis pasakojimas, pasitarnavo dramaturgo humanistiniam tikslui scenoje vaizduojant aukų istorijas apvalyti visuomenėje esantį neapykantos ir žiaurumo perteklių.

Negaliu slėpti, kad smalsumą antikai dar studijų metais sukurstė mano mokytojas režisierius Gintaras Varnas. Negaliu pamiršti jo žodžių: "Dabar mes studijuosime laikotarpį, ant kurio stovi visa šiandienos civilizacija." Ši mintis man yra labai svarbi, nes tai buvo laikas, kai buvo sugeneruotos pagrindinės idėjos, mokslo, meno, teatro, architektūros, astronomijos, fizikos, sukurtos pagrindinės dramaturgijos taisyklės, jos forma ir t.t. Tai buvo laikas, kai teatras rėmėsi mitiniais pasakojimais. Kai dievai buvo tam tikros gamtos paslapčių metaforos, o žmogus buvo šių galių įkaitas.

– Kuo antikinė dramaturgija jums atrodo aktuali šiandien?

– Skaitant antikinę dramaturgiją pajunti, kad ir šiandien niekas nepasikeitė. Lengviau pastebi šiandienos žmogaus neapykantą gamtai, jo žiaurumą. Šie tekstai yra tarsi mūsų bendros europinės tapatybės lopšys. Man labai įdomu tyrinėti, kaip jie skamba šiandien, kai daugybėje Europos šalių plinta nacionalizmo idėja. Šiandienė situacija yra tragedijoje vykstančios situacijos atšvaitas.

Euripido tekstuose randu labai daug išminties. Jie išsiskiria iš kitų antikos dramaturgų kūrinių tuo, kad yra beveik psichologinės dramos.

Antika įdomi savo išmintimi. Man sunku suprasti, kaip tos idėjos tuomet buvo sugeneruotos ir dar toks jų kiekis. Euripido tekstuose randu labai daug išminties. Jie išsiskiria iš kitų antikos dramaturgų kūrinių tuo, kad yra beveik psichologinės dramos. Tarsi diskutuodamas su Euripidu į spektaklio audinį įpinu tematiškai artimus XX ir XXI a. kontekstus. Naudoju ir Margaretos Atwood "Penelopiada" ir Svetlanos Aleksijevič "Karo veidas nemoteriškas" tekstų fragmentus.

Šios medžiagos pagalba spektaklyje ieškome pilnos šiuolaikiškos žmogaus būties. Penelopė mūsų pasakojime yra naratorė. Įdomu tai, kad M.Atwood knygoje ji jau yra mirusi, visi jos kūniški pojūčiai yra išnykę, yra likusi tik atmintis. Bet mūsų spektaklyje ji nepasakoja savo istorijos, o tik tas istorijas, su kuriomis ji tapatinasi. Ji nori papasakoti savo įvykių versiją, taip M.Atwood feministiškai diskutuoja su "Iliada". O trojiečių virsmas į S.Aleksijevič užrašytus išgyvenusių karą moterų monologus, mano manymu, yra itin organiškas Euripido idėjos pratęsimas.

– Euripido tragedijose labai svarbus yra dievų valios aspektas. Kaip jūs į tai žvelgiate?

– Manau, kad Euripidas labai pralenkia savo amžininkus, nes jis kvestionuoja dievus. Veikėjai klausia: "O Dzeusai, aš nežinau kas tu, ar gamtos jėga ar mąstymas žmonių?" Tokia egzistencialistinė abejonė yra labai šiuolaikiška. Jis keikia ir likimą, ir dievus, bet juos tarsi įrodo, atvaizduodamas scenoje. Tuo tarpu spektaklyje yra svarbi dievų apraiška ne kaip forma, o kaip jų išsakyta mintis.

Dievai mūsų interpretacijoje pasireiškia įvairiai, net kaip tam tikras košmaras. Aš juos suprantu ir kaip labai gilų kolektyvinės pasąmonės sluoksnį ir jame pasislėpusią išmintį. Euripido tragedijose antikos dievai gamtos stichijų pavidalu keršija žmogui už brutalius jo poelgius. Išsyk tai Euripido žinutė apie dvasingumą, pagarbą gamtai ir žmogui. Dievai išbando žmogų, o jį išbandę nubaudžia. Kitaip tariant, dievai leidžia žmogui susinaikinti. Manau, kad šiandien turėtume apie tai susimąstyti. Ši tema įdomi, būtų galima kalbėti apie daug ką, kad ir apie tai, kad šiandien vandenynuose formuojasi plastiko salos ir tai sunku sustabdyti, žmogaus protas negali įveikti šio proceso. Manau, šis pavyzdys padeda suprasti, kodėl dievai leidžia žmogui susinaikinti. Žaviuosi Atėne, ji elgiasi teisingai.

Analizuodamas dramaturginę medžiagą pastebėjau dar vieną įdomią temą – dievų poelgiai yra gana vaikiški. Jie trokšdami gero kartais padaro baisių ir nedovanotinų dalykų. Mąstydamas apie antikos dievus matau tokį vaizdinį – vaikas, penkerių metų berniukas, kuris kalba devyniasdešimtmečio balsu. Antikos dievų vaizduotė nesuvaržyta, tai vaikai, iš kažkur į šį pasaulį atsinešę neišsemiamą kūrybos ir galios šaltinį.

Manau, kad sėkmė ir nesėkmė yra likimo duotybės, tik likimą būtų galima prilyginti gyvenimo knygai, kurią mes visi rašome. Galima stengtis rašyti gražiau, bet mes niekada negalime žinoti, kuriame puslapyje baigiasi skyrius, kol neperskaitėme visos knygos. Spektaklyje veikėjų santykis su likimu ir dievų valia daug kuo priklauso nuo to, kaip į tai yra žiūrima, nuo individualaus požiūrio.

– Antikoje teatras turėjo stiprią galią, jis siekė apvalyti, sutaurinti žiūrovą. Kokią jūs galią teatrui suteikiate?

– Man teatras labai įdomus tuo, kad jis turi galią spręsti žmogaus gyvenimą. Sudėtinga atsakyti, kodėl žmogus keturias ar šešias valandas žiūri į tamsą ir, susitapatinęs su kito žmogaus gyvenimo istorija, pakeičia save. Manau, kad teatro idėja savyje slepia paslaptingą žmogaus transformacijos mechanizmą. Jis mus moko, leidžia nepasirinkti klaidingų sprendimų. Tikiu, kad Euripidas troško sustabdyti karą, jis leido patirti aukos išgyvenimą. Jonas Mekas yra pasakęs, kad menininkas po savęs turi palikti subtilesnį pasaulį. Man yra artima ši mintis.

XXI a. teatras įdomus tuo, kad jis vis dar tyrinėja žmogų, kai visa aplink panyra į tokius medialius debesis, pilnus kintančių įvaizdžių, savęs tobulinimo mašinų. Tuo man ir įdomi antika, kad tai yra teatro mechanizmo provaizdis. Ir dramaturgija nėra savitikslė, ji ne tik tam tikras žmogaus egzistencijos atspindys, bet kartu skirta ir visuomenei. Dramaturgija ir teatras antikos laikais buvo demokratijos procesų dalis. Šiandien mes galime uždaryti režisierių į kalėjimą, o antikoje – ne. Galima sakyti, kad Euripidas rašė politines dramas.

– Euripido tragedija "Trojietės" nėra tokia populiari, lyginant su kitais jo kūriniais. Kaip manote, kodėl?

– Daug teatrologų kartoja, kad "Trojietės" yra netobula ir dramaturgiškai nepakankama tragedija, bet šis požiūris po XX a. baisiųjų įvykių keičiasi. Karo tragedijoje įžvelgiame portretinės konstrukcijos paveikumo galimybes. Karo temą ir įvykį  atskleidžia aukos analizė. Euripido tragedijos konstrukcija yra labai įdomi, ji savyje slepia mintį, kad karas yra ne viena tragedija ir ne faktas, o daugybė žmogiškų tragedijų ir autorius stengiasi jas visas kiek įmanoma labiau atskleisti. Galbūt todėl teatrologams ir atrodo, kad tai nepakankama dramaturgija, bet aš matau tik privalumus. Spektaklis – tai žmogiškųjų tragedijų tinklas arba jų aidas.

Dramaturgija ir teatras antikoje buvo demokratijos procesų dalis. Šiandien mes galime uždaryti režisierių į kalėjimą, o antikoje – ne.

Antikines tragedijas mes interpretuojame kaip psichologines dramas. Gerai įsiskaičius į Euripido tekstus galima pajusti ir suprasti, kad kai kurios dramaturgijos dalys tarnavo būtent to meto sceninės išraiškos principams. Tarkim, savo jausmų atpasakojimas vaidinant su kaukėmis. Mes su aktoriais tas kaukes nuimame.

– Kaip nusiteikus reikėtų ateiti į spektaklį? Ko tikitės iš žiūrovų?

– Išties rekomenduoju pamėgti antikinius mitus. O atvykstant į spektaklį kviečiu nusiteikti jausti ir mąstyti, neturėti išankstinių nuostatų.

Veidai ir vardai

Jaunosios kartos režisierius Povilas Makauskas debiutavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje su spektakliu "Yolo" (2014 m.), kalbančiu apie nenutrūkstančią karo istoriją. 2016 m. teatro gerbėjai turėjo progą pamatyti P.Makausko pastatytą spektaklį vaikams "Laimingasis princas" pagal Oscaro Wilde'o to paties pavadinimo pasaką, o 2017 m. Valstybinio jaunimo teatro scenoje pristatytas trečiasis režisieriaus darbas "Apsėdimas" pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną. Taip pat 2017 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre buvo rodomas spektaklis "Disconnection" (liet. atjungimas). Praėjusiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisierius pristatė spektaklį "Pelikanas" pagal to paties pavadinimo Augusto Strindbergo dramą.

P.Makauskas yra ne tik debiutinio Nacionaliniame Kauno dramos teatre spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius, bet ir scenografijos bendraautoris. Scenovaizdį ir kostiumus kuria Dominyka Kačonaitė, kompozitorė – Gabija Gaigalaitė. Vaizdo projekcijų autorė – Oliwia Szanajca-Kossakowska, vaizdo operatorius – Ridas Beržauskas. Vaidina Saulius Čiučelis, Vilija Grigaitytė, Eglė Grigaliūnaitė, Martyna Gedvilaitė, Vaidas Maršalka, Fausta Semionovaitė, Gytis Laskovas, Greta Dirmauskaitė, Rugilė Tamošauskaitė, Dominykas Vaitiekūnas.

Premjera – sausio 18, 19, 25 d.