Legendinio orkestro pučiamieji instrumentai uostamiestyje aidi jau beveik 50 metų. Per visą tą laiką muzikantams teko ištverti ir nepriteklius, ir nuolatinę grėsmę netekti darbo, nes keičiantis santvarkoms kai kam rodėsi, jog orkestro Klaipėdai nebereikės, tačiau jis pergyveno visus skeptikus ir ruošiasi jubiliejui.
Niekada nesakyk niekada
"Niekada nesakyk niekada". Ši legendinė frazė kadaise nuskambėjo to paties pavadinimo filme apie kultinį agentą James‘ą Bondą.
Tą pačią frazę pakartojo ir ilgametis Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestro kapelmeisteris dabar jau klaipėdietis Pranciškus Memėnas.
Iš Rokiškio kilęs maestro tikina, jog niekada neketino trenktis į šį Lietuvos pakraštį ir juolab čia suleisti šaknis. Tačiau likimas viską sudėliojo kitaip.
"Dar buvau ketvirto kurso studentas, kai mano vadovas Antanas Gradeckas prasitarė, kad Klaipėdos 2-ajai muzikos mokyklai reikia direktoriaus, ir pasiūlė man ten važiuoti dirbti. Padėkojau jam ir pasakiau, kad į Klaipėdą niekada nevažiuosiu. Dar sakiau, kad niekada negrosiu fleita ir nežaisiu tinklinio. Viskas, ką savo gyvenime sakiau "niekada", visiškai išsipildė", – juokėsi P.Memėnas.
Uostamiestyje maestro atsidūrė 1973 m. po tarnybos sovietų kariuomenėje, kai Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetuose dirbusiems jauniems specialistams ėmė skirstyti butus. Reikėjo kažkur kurtis, ir taip P.Memėnas su žmona atsidūrė čia, kur dirba ir gyvena iki šiol.
"Bangpūčio" krikštatėvis
Į orkestrą P.Memėnas įsiliejo maždaug po metų nuo atvykimo į uostamiestį. Profesionalus pučiamųjų ansamblis Klaipėdoje gyvavo nuo 1966 m. Pirmuoju dirigentu tuomet buvo paskirtas Justinas Jonušas. Po to jo pareigas perėmė Algirdas Radzevičius. Nuo 1976 m. orkestrui pradėjo vadovauti dabartinis kapelmeisteris P.Memėnas.
"Tada tai buvo profesionalus miesto pučiamųjų orkestras. "Bangpūčio" pavadinimas orkestrui suteiktas 1979 m. balandžio 1 d. Esu savotiškas jo krikšto tėvas, nes ir parinkau šį pavadinimą. Bangpūtys buvo senovės žemaičių jūrų dievas. Ir šis vardas ilgam prigijo", – pasakojo kapelmeisteris.
"Bangpūčio" pavadinimą Klaipėdoje turėjo dar ir garsus alaus baras, tačiau, kaip juokavo maestro, su juo ansamblis nesusijęs. Šiuo pavadinimu orkestras gyvavo iki pat 1998-ųjų, kol muzikantus priglobė kariškiai.
2004 m. liepos 1 d. – orkestras priskirtas Lietuvos karinėms jūrų pajėgoms ir šiai struktūrai priklauso iki šiol.
Kostiumas – dešimtmečiui
Sovietmečiu, nors ir išlaikomas miesto, orkestras gyveno kukliai, muzikantams tekdavo tenkintis tais pačiais kostiumais, kuriuos atnaujindavo tik kas dešimt metų.
"Tarybiniais laikais orkestras turėjo rūbininkę, kuri prižiūrėdavo kostiumus, juos skalbdavo. Taip ir vertėmės. Neturėjome vienodų paltų. Taigi šaltuoju metu negrodavome lauke, nes tiesiog neturėjome kuo apsirengti. Kai mus priskyrė kariuomenei, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mūsų situacija pasikeitė į gera", – džiaugėsi P.Memėnas.
Maestro neslepia, kai orkestras tapo kariuomenės dalimi, muzikantų gyvenimas pagerėjo. Vien ką reiškia už maždaug pusę milijono litų jiems nupirkti nauji puikūs instrumentai.
Repertuare – "Mirtis priešams"
Sovietmečiu P.Memėnas, kaip ir dabar, pats parinkdavo, kokią muziką gros jo vadovaujamas orkestras. Dažniausiai tai būdavo Vakarų kompozitorių kūriniai, už ką ne kartą teko sulaukti priekaištų.
"Mane tuometė Kultūros skyriaus vedėja vis tarkuodavo, kad mažai grojame tarybinių autorių kūrinių. Tikinau, kad grojame broliškų socialistinių respublikų kompozitorių opusus, nors ant mano pulto buvo vien tik vakariečių sukurti darbai", – prisiminė P.Memėnas.
Buvo nutikimas gal 1985 m., kai per vieną sovietinę šventę prieš partinio komiteto elitą orkestras sugrojo maršą, dėl kurio galėjo nulėkti ne viena galva.
"Manęs klausia, kokį maršą groti? Sakau, tryliktą. O tas tryliktas – "Mirtis priešams". Orkestro inspektorius po to priėjo ir šnibžda, ar įsivaizduoji, kas būtų, jei kas suprastų, ką mes čia grojame? Aš jam sakau, kad niekas nesuprato, labai geras maršas, puikiai pavyko. Buvome savotiški disidentai anais laikais. Galėjome taip juokauti, nes muzikos partiniai veikėjai vis tiek neišmanė", – juokėsi P.Memėnas.
Akcijos-atrakcijos
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, orkestro išlikimo klausimas buvo narpliojamas kone kasmet. Stojo finansavimas, strigo aprūpinimas, žmonėms nebeapsimokėjo dirbti. Netilo kalbos, kad Klaipėdai profesionalaus pučiamųjų orkestro nebereikia.
"Po 1990-ųjų buvo baisus laikotarpis. Muzikantai dirbo už kapeikas. Šiaip taip laikėmės. Miesto valdžiai mes neberūpėjome. Algos, mokamos "žvėreliais", sumažėjo. Sunku buvo suvaldyti žmones, orkestras buvo ties subyrėjimo riba. Labai džiaugiuosi, kad atlaikėme ir beveik nė vienas neišėjo. Nors buvo momentas, kad manęs paties tada vos neatleido iš darbo", – prisiminė P.Memėnas.
To priežastis – ir dabartinis miesto meras Vytautas Grubliauskas, kuris šiame orkestre grojo 20 metų. Anuo sunkiu laikmečiu, kai miesto valdžia orkestrą stūmė į užribį, dabartinis uostamiesčio vadovas, turintis neįtikėtiną humoro jausmą, su kolega sumanė "akciją".
"Kongas (V.Grubliauskas – A.D.) su tokiu kitu muzikantu per koncertą, vilkėdami oficialius orkestro kostiumus, ant galvos užsimaukšlino tiubeteikas (lengva Vidurinės Azijos tautų kepuraitė – A.D.). Ir kai kas iš valdžios tai suprato kaip pasityčiojimą. Tačiau, kai finansavimo neliko, žmonės bent taip reiškė savo protestą biurokratiniams sprendimams", – teigė kapelmeisteris.
P.Memėnas pripažino, kad taip neretai "išdykaudavo" dauguma muzikantų. Kai pinigų nebuvo, reikėjo bent taip nuotaiką praskaidrinti, bet darbą orkestras visada atlikdavo taip, kaip pridera.
Apie galimybę groti "Bangpūtyje", kuriame tuo metu grojo geriausi Klaipėdos muzikantai, pasak V.Grubliausko, studijų laikais buvo nepasiekiama svajonė. Ji išsipildė 1984-aisiais.
"20 metų, kuriuos praleidau tame orkestre, buvo patys gražiausi ir kūrybingiausi, ten tobulėjau kaip muzikantas. Tikiuosi, kad nesugadinau orkestro skambesio", – tvirtino V.Grubliauskas.
Išgyvendino girtuoklystes
Kapelmeisteris neslėpė, kad viena didžiausių blogybių orkestre buvo girtuoklystės. Ši yda klestėjo kone visu sovietmečiu ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje.
"Kai ateidavau į darbą, nežinodavau, ką ten rasiu. Reikia eiti groti į renginį ir nežinia, kiek jų bus blaivių, kiek įkaušusių. Dabar tos problemos jau seniai nebėra. O tada eidavome į pasirodymą, nepaisant šių problemų. O ką daryti? Atsigaudavo kažkaip ir eidavome groti. Kovojau su tuo visais būdais", – prisiminė kapelmeisteris P.Memėnas.
Maestro net pats mėgino kartu su muzikantais sėsti prie stalo, švęsdavo gimtadienius, kitas šventes, ir susitarė, kad elgsis tvarkingai, drausmingai.
"Pasiekiau, kad mūsų orkestras buvo pats tvarkingiausias. Nors tais laikais buvo geriama labai daug. Mano linija buvo griežta – gerkite, ką norite, darykite, ką norite, bet koncerte turite būti. Paskui gyvenimas keitėsi, gerėjo, dauguma automobilius nusipirko, važiuodavo savo transportu į pasirodymus, jau gerti nebegalėjo, taip ir išstūmėme lauk šią negerovę. Aš dabar ramus, laimingas, niekas negirtuokliauja darbe", – tikino kapelmeisteris.
P.Memėnas juokėsi, jog neseniai iš vieno renginio grįždami patys iš savęs muzikantai šaipėsi, kad nė vieno butelio alaus niekas nenusipirko. Kažkas šmaikščiai konstatavo: "Orkestras degradavo".
Tvarką palaiko humoru
Paklaustas, kaip pavyksta suvaldyti per 30 žmonių, kurie kiekvienas turi savo charakterį, ambicijas, kapelmeisteris atsakė vienu žodžiu: "Humoru".
"Humoru valdau. Visi muzikantai šį metodą supranta. Esame sutarę, kad pirmiausia yra darbas, kurį reikia padaryti. Juk gyvenimas nelengvas, uždarbis nedidelis, todėl be pokštų orkestre neįmanoma, taip linksmiau gyventi", – teigė P.Memėnas.
Pasak V.Grubliausko, kiekviena orkestro repeticija būdavo savotiškas spektaklis, nes kone visi muzikantai dar turėjo ir puikų humoro jausmą.
"Tokių specifinių pokštų ir juokelių, kuriuos supranta tik muzikantai, kiekvienos repeticijos metu būdavo apstu. Ir dabar nė viena humoristinė TV laida neprilygsta tam, kas vykdavo kiekvienoje "Bangpūčio" repeticijoje. Nepaisant tos linksmos nuotaikos repeticijose, koncertuose viskas būdavo rimta", – tvirtino V.Grubliauskas.
Meras prisiminė atvejį, kai vienos rytinės repeticijos metu P.Memėnui paskambino admirolas. Visi nutilo, dirigentas kalbasi telefonu, ir staiga kažkas užtraukė "Ilgiausių metų".
"Vadui turbūt susidarė įspūdis, kad vyrai nuo ryto švenčia. Pranas net pamėlynavo. Bet tautos balso juk neužgoši, ir tokių atvejų orkestro istorijoje buvo šimtai", – prisiminė V.Grubliauskas.
Orkestre šiuo metu yra 32 muzikantai, daugiausia vyrai, moterų – vos dvi. Žmonių kaita tikrai maža, į orkestrą patekti labai sunku.
"Pasitaiko, studentai kreipiasi, prašo priimti į orkestrą. Turiu atsakyti, nes nėra vietų. Be to, atrenkant muzikantus, didelį dėmesį skiriu jų charakterio savybėms. Gali būti ir labai geras, profesionalus muzikantas, bet pirmiausia jis turi būti geras žmogus. Nes sumaištis orkestre nereikalinga. Muzikantas turi būti tvarkingas, drausmingas ir padorus", – pabrėžė orkestro siela P.Memėnas.
