Grupė, kurioje dirbo CNRS astrofizikai, apskaičiavo Proksima b vadinamos planetos dydį ir paviršiaus savybes, ir padarė išvadą, kad ji gali būti „vandenynų planeta“, panaši į Žemę.

Mokslininkai apie Proksimos b atradimą paskelbė rugpjūčio mėnesį ir sakė, kad tai gali būti pirmoji egzoplaneta – planeta už mūsų Saulės sistemos ribų, kurią vieną dieną aplankys robotai iš Žemės.

Proksima b aplink savo žvaigždę Kentauro Proksimą, kuri yra už maždaug keturių šviesmečių nuo mūsų, sukasi „nuosaikioje“ zonoje.

Apskaičiuota, kad planetos masė yra maždaug 1,3 karto didesnė už Žemės masę, kad ji skrieja maždaug 7,5 mln. km atstumu nuo savo žvaigždės. Toks atstumas sudaro maždaug dešimtadalį atstumo, skiriančio nuo mūsų Saulės jai artimiausią Merkurijaus planetą.

„Priešingai nei būtų galima tikėtis, toks artumas nebūtinai reiškia, kad Proksimos b paviršius yra per karštas“ vandeniui egzistuoti, sakoma CNRS pareiškime.

Kentauro Proksima yra mažesnė ir 1000 kartų silpnesnė už mūsų Saulę. Vadinasi, Proksima b yra būtent tokiu atstumu nuo jos, kurio reikia potencialiai gyvenamoms sąlygoms susidaryti. „Šios planetos paviršiuje visai gali būti skysto vandens, taigi, ir kokių nors gyvybės formų“, – sakoma pareiškime.

Egzoplanetų dydis paprastai yra apskaičiuojamas matuojant tai, kiek šviesos jos blokuoja stebėtojui Žemėje, praslinkdamos priešais savo žvaigždę.

Tačiau tokio Proksimos b praslinkimo dar nebuvo stebėta, tad mokslininkai turėjo kliautis modeliavimu planetos sudėčiai ir spinduliui nustatyti. Jie apskaičiavo, kad planetos spindulys sudaro 94–140 proc. vidutinio Žemės spindulio, kuris yra 6371 km. Tariant, kad minimalus spindulys yra 5990 km, daroma išvada, kad planeta yra labai tanki ir kad metalo branduolys sudaro du trečdalius visos planetos masės. Branduolį turi supti uolienų mantija. Jei jos paviršiuje yra vandens, jis sudaro ne daugiau kaip 0,05 proc. planetos masės, nurodo mokslininkai ir pažymi, kad tai panašu į Žemę, kur paviršiaus vanduo sudaro maždaug 0,02 proc. masės.

Jeigu Proksima b yra didesnė ir jos spindulys yra 8920 km, 50 proc. jos masės turi sudaryti uolienų centras, o likusius 50 proc. – paviršinis vanduo.

„Šiuo atveju Proksimą b dengtų ištisinis skystas 200 km gylio vandenynas“, – nurodė CNRS. „Abiem atvejais plona dujinė atmosfera galėtų supti šią planetą – kaip Žemėje – ir paversti Proksimą b potencialiai tinkama gyventi“, – sakoma pareiškime.

– Vadinamųjų egzoplanetų atrasta nemažai, vien NASA yra patvirtinusi beveik pusketvirto tūkstančio, o puspenkto tūkstančio patvirtinimo dar laukia. Tačiau ši planeta – Proksima b – įvardijama kaip itin svarbi ir reikšminga, vadinama šimtmečio atradimu. Kodėl jai skiriama tiek dėmesio?

– Nedrįsčiau teigti, kad tai šimtmečio atradimas, bet jis svarbus tuo, kad atrasta planeta, esanti taip arti mūsų. Anksčiau taip pat buvo žinomos kelios egzoplanetos prie santykinai artimų žvaigždžių, tačiau jos vis vien buvo 5–6 kartus toliau nei Kentauro Proksima. Ši atrasta planeta savo mase panaši į Žemę ir ji sukasi tokiu atstumu nuo žvaigždės, kad planetos paviršiuje teoriškai galėtų egzistuoti skystas vanduo. Tai išskirtinis atradimas tuo, kad kalbant apie kosminius mastus, visai netoli rasta planeta, labai primenanti mūsų Žemę.

– Ką žinome apie šią planetą? Kiek ten yra realių sąlygų gyvybei egzistuoti?

– Kol kas tvirtai žinome apie vidinį planetos periodą, tai yra jos metų trukmę. Proksima b planetos metai trunka kiek daugiau nei 11 Žemės parų. Tai yra tikrai arti žvaigždės besisukanti, labai greitą ratą apsukanti planeta. Taip pat žinome, kokia apatinė jos masės riba. Kadangi metodu, kuriuo atrandamos egzoplanetos, neįmanoma tiksliai sužinoti jų masės, galima tik nustatyti, kokia masė yra mažiausia. Šios planetos masė yra 1,3 Žemės masės, bet gali būti ir didesnė. Atstumas nuo žvaigždės iki planetos, kurį galima apskaičiuoti žinant žvaigždės parametrus ir orbitinį periodą, leidžia mums nustatyti, kokia turėtų būti planetos paviršiaus temperatūra. Supaprastintais skaičiavimais, temperatūra Proksima b planetoje – gana panaši į temperatūrą Žemės paviršiuje. Žinoma, skaičiavimai yra preliminarūs, nes neatsižvelgiama į galimą planetos atmosferos sudėtį, kuri gali labai keisti paviršiaus sąlygas. Pavyzdžiui, Žemėje esanti atmosfera palaiko planetos temperatūrą šiltesnę, o Veneros atmosfera sukuria labai aukštą, kelių šimtų laipsnių temperatūrą planetos paviršiuje ir jei atmosferos nebūtų, planetoje taip pat galėtų egzistuoti skystas vanduo.

– Tai reiškia, kad atmosfera gali ne tik padėti gyvybei, bet ir jai kenkti?

– Taip, ji gali pakenkti būtent tuo, kad planeta dėl šiltnamio efekto pasidaro per karšta. Taigi tiksliai pasakyti, kokios sąlygos yra planetos paviršiuje, kol kas neįmanoma. Manoma, kad per artimiausius penkerius metus turėtų atsirasti gana galingų ir jautrių teleskopų, kurie išmatuotų šios planetos atmosferos spektrą. Tuomet būtų galima nustatyti, kiek ir kokių medžiagų yra planetos atmosferoje, nustatyti pačios atmosferos tankį ir paskaičiuoti, kokios savybės turėtų būti planetos paviršiuje. Taip bus sužinota, ar sąlygos yra tinkamos tokiai gyvybei, kokią mes suprantame egzistuojant.

– Ši planeta labai arti savo žvaigždės. Ar tai yra veiksnys, dėl kurio mažėja galimybės gyvybei egzistuoti?

– Tikrai taip. Kentauro Proksima yra daug blausesnė žvaigždė nei Saulė, jos bendrasis šviesis sudaro vos 0,15 proc. Saulės šviesio. Visgi žvaigždė yra labai aktyvi, joje vyksta žybsniai, vainikinės masės išmetimai, kitokie aktyvumo požymiai – panašiai kaip Saulėje. Kentauro Proksima energingos spinduliuotės skleidžia beveik tiek, kiek Saulė.  Planeta yra keliasdešimt kartų arčiau žvaigždės, nei Žemė prie Saulės, taigi tas žvaigždės aktyvumas, toji energinga spinduliuotė gali sunaikinti bet kokią ten besimezgančią gyvybę. Galėjo ją sunaikinti ir anksčiau, nes spinduliuotė gali pažeisti gyvus organizmus, ypač pirmykščius.

– Kiek realu ten nuvykti ir per kiek laiko tai būtų galima padaryti žmogui arba robotui?

– Šių metų pavasarį paskelbta apie „Breakthrough Starshot“ projektą, kuriuo ketinama nusiųsti vieną ar kelis mažyčius robotinius zondus į Kentauro Proksimos sistemą. Projekto autorių teigimu, tokia kelionė galėtų trukti apie 20 metų, gal kiek ilgiau. Reikėtų, kad zondai būtų įgreitinti iki 20 proc. šviesos greičio, nes atstumas yra kiek daugiau nei keturi šviesmečiai. Technologijos, kuriomis tai galima pasiekti, jau egzistuoja. Reikėtų išspręsti kai kuriuos inžinerinius klausimus, kurie leistų pritaikyti tas technologijas.

Tai padaryti yra įmanoma ir aš realistiškais laikau tokius projekto autorių teiginius, kad per 20 metų bus galima išspręsti inžinerines problemas ir dar apie 20 metų truktų kelionė. Taigi po 40–50 metų galima tikėtis robotinių zondų Kentauro Proksimos sistemoje. Kalbant apie žmonių kelionę į Kentauro Proksimą, to reikėtų palaukti gerokai ilgiau. Nepavyktų taip sparčiai įgreitinti žmonių, reikėtų didesnių erdvėlaivių ir energijos. Tokia kelionė truktų daugybę metų, tad reikėtų išspręsti įvairias problemas – kaip apsaugoti žmones nuo kosminės spinduliuotės, kuri gali būti kenksminga ir pan. Taip pat svarbios psichologinės problemos, nes keliasdešimt metų būnant kosminiame laive gali kilti įvairių bėdų.

– Galbūt nežemiškos gyvybės mes ieškome ne ten, kur reikėtų? Žinome universaliąsias taisykles gyvybei egzistuoti – vanduo, tinkamas atstumas nuo žvaigždės, palanki atmosfera, bet galbūt yra ir kitų veiksnių. Ar mokslininkai svarsto įvairias gyvybės galimybes?

– Tikrai svarsto. Nėra taip, kad mokslininkai, ieškantys kitokios nežemiškos gyvybės ar diskutuojantys apie ją, apsiribotų tik žemiška gyvybe. Kai kalbama apie tuo universalius, gyvybei reikalingus dalykus (temperatūrą, vandenį ir pan.), omenyje turima į žemišką panaši gyvybė. Apie ją svarstoma, nes tokia gyvybė geriausiai pažįstama, yra daugiausia šansų, kad ji bus atpažinta. Tai nereiškia, kad kitokios gyvybės būti negali ar mes nevertiname tikimybių, kad ji egzistuoja.

Pavyzdžiui, yra svarstoma, kad Saulės sistemoje, Saturno palydove Titane gali egzistuoti gyvybė ar bent sudėtingi prebiotiniai junginiai, t. y. dariniai, kurie dar nėra gyvybė, bet vystosi jos link. Tai būtų paremta visiškai kitokia chemija, nes Titano paviršiuje nėra skysto vandens. Ten yra skysto etano ir metano, tai kiti junginiai, galintys palaikyti procesus, reikalingus gyvybei. Kalbant apie tai universaliau, tai tam tikra sudėtinga struktūra, galinti naudoti resursus iš aplinkos, daugintis, vystytis, tačiau ji visiškai kitokia nei žemiška gyvybė.

Kalbant apie egzoplanetas, ten nuskristi ir patikrinti mes negalime. Todėl geriausia, ko galime tikėtis, tai per teleskopus pamatyti planetų atmosferų spektrus. Tokiu atveju, žemiškos gyvybės egzistavimą mes galėtume atpažinti pakankamai nesunkiai. Kitokia gyvybė gali būti keista ir, net ją matydami, galime nesuprasti, kad tai – gyvybė. Dėl to dažnai itin detalios analizės apsiriboja gyvybe, panašia į žemišką. Tačiau tai nereiškia, kad ji vienintelė yra įmanoma.