Užpildė spragą
Atsivežtas spektaklis "Pasakos ir kiti niekai", kaip ir kiti šio teatro kūriniai, ypatingi tuo, kad juose gali vaidinti sunkiai girdintys ar visai negirdintys, nemokantys kalbos žmonės. Maža to, jie be jokių vertėjų suprantami ir tokių pat bėdų turintiems, ir sveikiems žiūrovams. Tai yra visai šeimai pritaikyti neverbaliniai kūriniai, kurių siužetas ir nuotaika perduodama per judesius ir mimikas.
"Pasakos ir kiti niekai" auditoriją įtraukia į mįslingą ir linksmą kelionę per klasikines visiems žinomas pasakas. "Raudonkepuraitė", "Trys paršeliai" ir kitos klasikinės pasakos bei istorijos vaikams atskleidžiamos visiškai naujai.
"Pažiūrėjome, kad kitose srityse neprigirdintiesiems ir kurtiesiems gali labai gerai sektis, bet teatre jie susiduria su daugybe problemų. Pavyzdžiui, vaidinti pakviečia tik tada, kai yra kurčiojo personažas, kitais atvejais vaidmenį gauti yra labai sunku", – apie tai, kodėl buvo suburtas "Quest Visual Theatre", kalbėjo jo vadovas Timas McCartis.
Su juo susitikome Kauno kameriniame teatre, prieš generalinę spektaklio "Pasakos ir kiti niekai" repeticiją.
"Tuomet, 2002-aisiais, kilo mintis: o jeigu vaidintume be žodžių? Tai aktualu ne tik kurtiesiems, bet ir imigrantams, nemokantiems arba blogai mokantiems kalbą. Buvo įdomi kelionė bandant atrasti vizualinio teatro jėgą", – tęsė T.McCartis ir pridūrė, kad kol nepabandai, net neįsivaizduoji, kad kūno kalba mes galime perteikti tiek daug informacijos.
"Mūsų tikslas – atrasti bendrą skirtingų bendruomenių vardiklį. Tai apima ne tik spektaklius, bet ir bendrus užsiėmimus – dirbtuves, edukacijas", – aiškino teatro vadovas.
Laukia ilgas kelias
Šiame teatre aktorių skaičius svyruoja nuo šešių iki penkiolikos. "Esame labai išrankūs. Svarbu ne tik aktoriniai gabumai, bet ir tai, ar galite gerai judėti, ar domitės darbu ypatingoje aplinkoje, tai yra susijusioje su neprigirdinčiaisiais. Be to, ar galėsite išvykti į turus, nes tai yra mūsų darbo grožio dalis", – teigė T.McCartis.
Lietuvoje jis žavisi gyventojų išradingumu, kūrybiškumu net ir paprastoje buityje. "Matau pasididžiavimą savo kultūra, geresnės ateities siekį. Bet kalbant apie kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų gerovę – iki jos Lietuvoje ilgas kelias. Ko trūksta? Kad tie žmonės būtų labiau vertinami, priimami tokie, kokie yra, palaikomi. Tai nėra neįprasta ne vienai šaliai. Čia reikia didžiulių visuomenės pastangų", – dėstė T.McCartis.
Viena iš konkrečių bėdų, su kuria jis susidūrė viešėdamas Lietuvoje, – gestų kalbos vertėjų trūkumas. "Jų nėra daug, juos sunku rasti, neaišku, kas turėtų mokėti už jų paslaugas viešuose renginiuose", – vardijo teatro vadovas, edukatorius ir gestų kalbos vertėjas.
Kaip perduoti žinutę?
Pasiteiravome, kaip T.McCartis įvertintų jo teatro veiklos rezultatus. Svarbiausia, jo manymu, tai, kad pavyko sukurti profesionalų teatrą, su kuriuo gali skleisti bendrystės žinią ir galimybė patiems išbandyti būdą, kaip galima tarpusavyje bendrauti be vertėjų.
"Mokymosi procesas niekada nesustoja. Ir jis plečiasi. Kalbame apie patirties galią. Kiekvienas pabandęs supranta, kokia tai yra išlaisvinanti bendravimo patirtis, kai bendraujama nenaudojant kalbos. Aišku, iš pradžių tai būna tikras iššūkis. Sveikiems žmonėms kyla klausimas, kaip išsiversti be žodžių? Kaip vizualiai perduoti tokią žinutę, kokią noriu? Kalba yra graži, bet ji gali tapti atskirties priežastimi", – kalbėjo T.McCartis. Tai galėjo išbandyti Vilniaus Gedimino technikos universiteto kūrybinių industrijų studentai.
Jis minėjo, kad kai kurie gestai, priklausomai nuo kultūros, gali skirtis arba iš viso nieko nereikšti. "Visada smalsu, kaip naujoje mums šalyje būsime priimti, kaip mus supras žiūrovai. Iki šiol visos reakcijos – nuostabios. Susitikimai – magiški. Aš tai galiu? O, galiu!" – sakė amerikietis, su kuriuo savaitei į Lietuvą atvyko keturi aktoriai ir scenos vadybininkas. Prie jų prisijungė du aktoriai iš Austrijos ir viena lietuvė.
Radę finansavimą pagal projektą, į Lietuvą šį teatrą pasikvietė Surdologijos centras.
Kodėl kviesti į svečius ieškota būtent teatro? "Ne visi kurtieji ir girdintieji žino, kad kurčiųjų menas gali būti profesionalus ir visiems prieinamas. Mums labai svarbu buvo, kad šis teatras taip pat siūlė ir edukacinę programą", – projektų koordinatorė Magdalena Verseckas.
Ji neslėpė, kad neretai susiduriama su susidomėjimo, renginių lankomumo problema, bet šįkart ir dirbtuvėse, ir spektakliuose buvo daug žmonių.
