Simbolių pynė

Nupūtus užmaršties dulkes naujam gyvenimui prikeltos KVMT operos premjera įvyko šiemet vasario 15 d. – ten pat ir tą pačią dieną, kaip ir prieš 81 metus, kai 19-ųjų nepriklausomybės metinių išvakarėse senovės lietuvių aistros virė tuomečio Valstybės teatro scenoje.

Opera "Radvila Perkūnas" savo siužeto aktualumu, istorinėmis peripetijomis intriguoja ir melomanus, ir istorinės praeities puoselėtojus, todėl teatras ėmėsi misijos ją parodyti ne tik Kaune, bet ir Lietuvos regionų architektūrinėse erdvėse, susijusiose su Radvilų palikimu. Didžių Lietuvos didikų – Radvilų ir Chodkevičių – priešpriešos istoriją muzikinėje scenoje jau matė Kėdainių miesto šventės ir M.Oginskio muzikos festivalio Plungėje žiūrovai, o spalio 24 d. ji skambės Vilniuje LDK Valdovų rūmų Koncertų salėje.

Operos librete atspindimas laikotarpis ir istorinių įvykių sūkuryje užsimezgusi meilės istorija, interpretuojami nūdienos menininkų šiuolaikinėmis teatrinėmis priemonėmis, puikiai tinka iškiliam valstybės jubiliejui minėti.

Meilė žmogui ir tėvynei

Siužeto esmė – dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės Radvilos ir Chodkevičiai geba atmesti savo skirtingus religinius įsitikinimus bei turtinius interesus ir susivienyti dėl tėvynės gerovės ir laisvės užsienio invazijos fone.

Dramaturgas Balys Sruoga, planavęs šia tema parašyti dramą, operos librete paliko melodramos liniją: jaunų žmonių meilės istoriją, įveltą į dviejų galingų XVI a. pabaigos Lietuvos šeimų ginčą.

Dainuojamasis tekstas minimaliai atskleidžia turtiniais interesais grįstą įtampą tarp Radvilų ir Katkų, tačiau to laikmečio Lietuvos politinis kontekstas puikiai jaučiamas. Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, kurią kaip našlaitę globoja didikai Katkai (Chodkevičiai), yra pažadėta Radvilos Perkūno sūnui Jonušui.

Muzikinė operos medžiaga įdomi, bet sudėtinga, harmonija tiršta, melodika rečitatyvinė, papildyta vienu kitu lyriniu intarpu, pagrįstu lietuvišku melosu.

Abu jaunieji myli vienas kitą, bet Radvilos konfliktuoja su Katkais. Radvilos vadovauja evangelikų opozicijai, o Katkai yra karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai. Pastariesiems nenorint išleisti Sofijos už Jonušo, Radvila Perkūnas pasiryžęs sūnui nuotaką paimti jėga. Gresia vidaus karas. Susikivirčijusias šalis taikyti imasi žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Jam pavyksta Radvilos išdidumą nugalėti sužadintu patriotizmu – "ne laikas tarpusavyje kovoti, kai priešas (švedai) artėja prie Lietuvos sienų". Iškeliamos šaunios vestuvės, tačiau jas baigia ne medaus mėnuo, o Radvilos Perkūno įsakymas sūnui ruoštis į karo žygį.

Operos herojų paveiksluose jaučiami ryškūs B.Sruogos talento ženklai: spalvingi charakteriai, aštraus sąmojo replikos, gyva draminė įtampa. Muzikinė operos medžiaga įdomi, bet sudėtinga, harmonija tiršta, melodika rečitatyvinė, papildyta vienu kitu lyriniu intarpu, pagrįstu lietuvišku melosu.

Titaniškas projektas

Pasak operos režisieriaus Kęstučio S.Jakšto, šiandien situacija labai panaši į buvusią 1600-aisiais. "Turime išorinių grėsmių, ryškią politinę nesantaiką ne dėl religinių klausimų, o dėl ambicijų. Pagrindinę operos mintį – ar reikia mums aukų, kad taptume vieningi – ko gero, išgirs kiekvienas žiūrovas, nes gražiausiai ir ryškiausiai ji atskleidžiama žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dainuojamaisiais žodžiais – "kalbėtis turim, tartis", – pažymėjo režisierius.

Libretą jis tikslingai sutrumpino ir adaptavo naujam pastatymui. "Pradžioje tarsi užrištomis akimis bridome į drumstą vandenį. Nežinojome, kaip skamba muzika, kaip ją priims solistai. Teko išgryninti begalę siužetinių linijų, suredaguoti pasenusį dramaturginį tekstą, pataisyti libretą taip, kad finalas būtų pakilus, skambėtų susitaikymo gaida. Tai milžiniškos apimties projektas. Dabar drąsiai galiu pasakyti – operoje nepaprastai daug geros muzikos ir neįtikėtina, jog anuomet kompozitorius galėjo sukurti tokios apimties, orkestrinės sudėties ir tokio skambesio operą", – anot režisieriaus, šiandien vargu ar atrastume kompozitorių, kuris imtųsi tokio grandiozinio darbo.

Dirigentas Jonas Janulevičius, prašęs operos autoriaus šeimos leidimo statyti šį kūrinį, džiaugėsi, kad kompozitoriaus anūkas, pianistas profesorius Jurgis Karnavičius pasitikėjo juo, teatro artistais ir tikėjo, kad senelio kūrinys dienos šviesą išvys tinkamai sutvarkytas.

"Ėjau "va bank" prisiėmęs užduotį prikelti kūrinį naujam gyvenimui. Buvo apėmusios abejonės, baimė, netikrumo jausmas, tačiau, po grūdelį dėliojant viską į vietas, akys šviesėjo ir dabar turime brangakmenį, kuris, nušlifavus briaunas, virto deimantu", – apie prikeltą operą sakė J.Janulevičius.

Pripažinti kūrėjai

Scenografiją operos "Radvila Perkūnas" spektakliui sukūrė šių metų Nacionalinės kultūros premijos laureatas Gintaras Makarevičius drauge su Dainiumi Liškevičiumi, kostiumus ir grimą – dailininkai Dan Zinkevič ir Kristina Valančiūtė. Scenovaizdis grindžiamas barokinės bažnytinės architektūros imitacija ir istorinių kostiumų stilizacija.

Sudėtingas chorines partitūras su kolektyvu paruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, scenos judesį sumąstė choreografas Dainius Bervingis.

Pagrindines partijas Vilniuje spalio 24 d. dainuos: Raminta Vaicekauskaitė (Sofija Olelkaitė), Tomas Ladiga (Radvila Perkūnas), Mindaugas Zimkus (Jonušas Radvila), Giedrius Prunskus (Jeronimas Katkus), Rūta Zaikauskaitė (Sofija Katkuvienė), Kęstutis Alčauskis (vyskupas Giedraitis), taip pat Žanas Voronovas, Marija Arutiunova, Ramūnas Urbietis, Povilas Padleckis, Andrius Apšega ir kt.

Tautinio romantizmo banga

Dalydamasi įspūdžiais po premjeros kultūros apžvalgininkė Edita Grudzinskaitė "Muzikos baruose" rašė: "Salė sulėtino kvėpavimą. J.Karnavičiaus muzika išsyk užsitarnavo ausų pagarbą. Operos muzikoje girdėti viskas: ir kietas muzikinis išsilavinimas, ir patirtis, ir europietiški kontekstai, susipynę su lietuviškuoju folkloru, darniai ir organiškai įausti į muzikinę medžiagą. <...>. Salę užliejo tautinio romantizmo banga, kurios fiziškai ir emociškai nesu išgyvenusi teatre, tik galėjau piešti vaizduotėje, skaitydama laikinosios sostinės kultūros gyvenimo atspindžius to meto spaudoje. "Radvilos Perkūno" premjerose tai buvo galima patirti savo oda."

Anot muzikologės Gražinos Dainauskienės, J.Karnavičiaus muzikos kalba praėjusiame amžiuje buvo gana šiuolaikiška, vyraujantį vėlyvojo romantizmo stilių papildant modernizmo apraiškomis, nors ir neišvengiant didžiųjų – Richardo Wagnerio ir rusų kompozitorių įtakos. "Sodrios harmonijos ir orkestruotės skambesį, emocionalių rečitatyvų svorį skaidrina lyriškomis lietuviškomis intonacijomis grįsta melodika. Su praeito šimtmečio vakarietiška muzikos kalba apsiprasti padeda ir operoje naudojami leitmotyvai – esminius siužeto elementus charakterizuojantys ir vis sugrįžtantys atpažįstami melodijų ir faktūros epizodai", – po premjeros KVMT muzikologė rašė dienraštyje "Kauno diena".

Pralaužė ledus

Jau pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais sustiprėjusi operos trupė intensyviai ieškojo kompozitoriaus, kuris apsiimtų parašyti lietuvišką operą, nes pirmoji – Miko Petrausko "Birutė" neatitiko žanro reikalavimų, netenkino ir Valstybės teatre susibūrusių pajėgių atlikėjų. Tačiau šio sudėtingo žanro kūrėją rasti sekėsi sunkiai – operos sukūrimu nesusižavėjo nei finansinę paramą gavę Juozas Tallat-Kelpša ir Stasys Šimkus, nei plačia veikla užsiėmęs Juozas Gruodis.

Naujo žanro noriai ėmėsi tuomet prieš kelerius metus į Lietuvą iš Rusijos sugrįžęs J.Karnavičius, laikytas netinkama kandidatūra tautinei operai sukurti. Dar gyvendamas Sankt Peterburge, vos baigęs konservatoriją, jis atkreipė dėmesį į Adomo Mickevičiaus poemą "Gražina" – ji ir tapo pirmosios nepriklausomybės metais sukurtos lietuviškos operos siužetu.

Ir nors į J.Karnavičiaus kūrybą ir jį patį buvo žiūrima su nepasitikėjimu, 1933 m. vasario 16 d. "Gražinos" premjera abejingų nepaliko, įrašydama autorių į lietuviškosios operos pradininkų gretas.

Pakilimai ir nuosmukiai

Šias pozicijas dar labiau sustiprino po ketverių metų pasirodžiusi J.Karnavičiaus antroji opera – "Radvila Perkūnas". Jai libretą parašė poetas ir dramaturgas Balys Sruoga, po didelių kompozitoriaus įkalbinėjimų atsisakęs apie tą patį herojų pradėtos kurti sudėtingos psichologinės dramos.

Garsaus rašytojo sukurti spalvingų charakterių veikėjai, draminės įtampos pakilimais ir atoslūgiais vystomas siužetas, nors neretai kritikuojamas dėl siužetinės linijos vieningumo stygiaus, eiliuotas, nevengiantis sąmojo tekstas – vertingoji operos dramaturgijos dalis.

Vis dėlto pirmieji J.Karnavičiaus operų pastatymai sulaukė kritikos dėl sunkokos tiems laikams novatoriškos muzikinės kalbos, ištęsto, detalių perkrauto turinio, lėmusio šių veikalų trumpaamžiškumą – "Radvila Perkūnas" iš scenos išnyko vos po kelių spektaklių. Vėliau kompozitorius savo pirmąją operą redagavo.

Atnaujinta "Gražina" buvo trumpam sugrįžusi į Valstybės teatro sceną 1939 m., vėliau – Kauno muzikiniame teatre 1968 m. ji atgijo su įspūdinga dailininko Liudo Truikio scenografija. Buvo ketinta redaguoti ir "Radvilą Perkūną", tačiau mirtis nutraukė kompozitoriaus planus.

Ypatinga ne tik dėl simbolikos

Pastarosios operos atgaivinimas Kauno muzikiniame teatre – sveikintinas, tačiau ir kai kurių nuogąstavimų lydimas žingsnis.

Ar priims ir įvertins beveik prieš šimtmetį sukurtą lietuvišką operą šiandienis teatro lankytojas, išlepintas gausių pasiūlos ir pasirinkimų galimybių? Šių dienų klausytojo anais laikais buvusi novatoriška muzika jau negąsdina, tačiau greitėjantis gyvenimo tempas operoje plėtojamą veiksmą verčia spartinti.

Šio istorinio kūrinio sugrįžimas vertingas ne tik šventinę atmosferą papildančiomis turinio aktualijomis.

Dabar "Radvila Perkūnas" pristatytas žiūrovams teatro vyriausio režisieriaus Kęstučio Jakšto ir dirigento Jono Janulevičiaus pastangomis atnaujintas ir sutrumpintas iki dviejų dalių, kaip ir anksčiau, premjeriniu spektakliu pasitinkantis neeilinę Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktį.

Šio istorinio kūrinio sugrįžimas vertingas ne tik šventinę atmosferą papildančiomis turinio aktualijomis. Jis turėtų sulaukti rimtojo žanro mėgėjų dėmesio kaip operos, tuo labiau – lietuviškos, žanro atsvara teatro repertuare vyraujantiems miuziklams ir operetėms. Be to, tai unikali galimybė susipažinti su vienu pirmųjų solidžios ir vertingos lietuviškos operos pavyzdžių.

Muzikos ir dramos dermė

J.Karnavičiaus muzikos kalba praėjusiame amžiuje buvo gana šiuolaikiška, vyraujantį vėlyvojo romantizmo stilių papildant modernizmo apraiškomis, nors ir neišvengiant didžiųjų – Richardo Wagnerio ir rusų kompozitorių įtakos.

Sodrios harmonijos ir orkestruotės skambesį, emocionalių rečitatyvų svorį skaidrina lyriškomis lietuviškomis intonacijomis grįsta melodika. Su praeito šimtmečio vakarietiška muzikos kalba apsiprasti padeda ir operoje naudojami leitmotyvai – esminius siužeto elementus charakterizuojantys ir vis sugrįžtantys atpažįstami melodijų ir faktūros epizodai.

Operos uvertiūra nėra išplėtota. Ją atstoja prieblandoje iš amžių glūdumos garsėjantis himnas – lyg artėjančios gedulingos eitynės pro kriptoje gulinčią Sofiją Olelkaitę-Radvilienę, pagrindinę operoje atskleidžiamos meilės istorijos heroję. Prisiminus didikų kovas dėl jos kraičio, taip ir norisi tarti: "Sic transit gloria mundi" ("Taip praeina pasaulio šlovė"). Kad ir koks būtų valdomais turtais ir pergalėmis puoštas gyvenimas (o Radvilos savo turtais, galia ir įtaka konkuravo net su Abiejų Tautų Respublikos karaliais), anksčiau ar vėliau jis baigiasi katedrų katakombose.

O gal šis mirusios kunigaikštienės vaizdas perša mintį apie tragišką šekspyriškos meilės istoriją, brandinusią Lietuvoje karinį konfliktą? Tačiau pirmojo scenovaizdžio stebėtojai dar nežino, kad atskirtų jaunuolių jausmams negresia Romeo ir Džuljetos tragedijos finalas. B.Sruogos siužete išryškėja rašytojo pomėgis dramos kūriniuose sukeisti akcentus vietomis – vaidmenų svarbą ir charakterių ypatybes, ironizuoti ir intriguoti.

Meilė prieš politiką

Gerai išmanydamas dramaturgijos vingrybes, B.Sruoga operos siužete atskleidžia žiūrovui sudėtingo laikmečio peripetijas. Jis gretina rimtį ir pašaipą, emocingu poetiniu tekstu skatina išraiškingą melodinę liniją veikėjų solo epizoduose, švelninančiuose vyraujantį, ne visada patogų dainuojantiesiems, kampuotomis intonacijomis ir sunkesne faktūra užpildytą muzikinį foną.

Tad ir čia Radvila Perkūnas, atlikęs svarbų vaidmenį to meto Lietuvos istorijos verpetuose, turėjęs tapti svarbiausia kūrinio figūra, užleidžia vietą jaunuolių lyrikai, kurioje juntami ir perdėto jausmingumo motyvai.

Taip niūrus įžangos tragizmas netrukus sumenksta, bet neišnyksta, likdamas siužete nerimo fonu. Jame – margaspalvis XVI–XVII a. sandūros Vilniaus diduomenės ir miestiečių gyvenimas. Beje, scenos tolumoje atkartota Vilniaus panoramos iliustracija iš XVI a. Brauno-Hogenbergo pasaulio miestų atlaso "Civitates orbis terrarum" reikšmingai papildo praeities atmosferos pojūtį.

Tikėjimo paieškos

Operoje atskleidžiamos ne tik istorinių įvykių fone besipinančios lyrinės dramos siužeto linijos. Jėzuitų vienuolio Rutkos lūpomis išryškinama to meto įvykių esmė: "Ne dėl kunigaikštytės bręsta karas, bet dėl tikybos..."

To meto Lietuvoje didžioji dauguma visuomenės šalia krikštu jau pažymėtų aukštuomenės sluoksnių dar buvo nenutolusi nuo pagonybės. Tiek katalikams jėzuitams, tiek reformacijos skleidėjams buvo aktualu pritraukti kuo daugiau paklydusių sielų į savo pusę. Toks dvasininkų konfliktas vyravo ne tik miesto gatvėse (operoje atskleidžiamas pašaipiomis replikomis ir fizinėmis patyčiomis), bet ir šeiminiuose santykiuose.

Juk Chodkevičių globotinė našlaitė Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė (kurią ketindamas vesti evangelikų reformatų sekėjas Radvila Jonušas turėjo prašyti net popiežiaus leidimo) visą gyvenimą taip ir liko stačiatikė, ne taip seniai tapusi Stačiatikių bažnyčios šventąja. Negana to, jos globėjai Chodkevičiai (Katkai) buvo karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai.

Antrojo plano spalvos

Sudėtingo ir neramaus istorinio laikmečio vingiai neapsunkina žiūrovo dėmesio, užleisdami pozicijas konfliktuojančių giminių santykių plėtotei.

Kristupo Radvilos (Žygimantas Galinis ir Tomas Ladyga) ir jo sūnaus Jonušo (Mindaugas Zimkus) opozicijoje – Vilniaus kaštelionas Jeronimas Katkus (Raimondas Baranauskas ir Giedrius Prunskus) su žmona Sofija (Rita Preikšaitė ir Rūta Zaikauskaitė). Tarp jų – centrine konflikto figūra tapusi Sofija Olelkaitė (Gitana Pečkytė ir Raminta Vaicekauskatė).

Greta pirmaplanių operos veikėjų ne mažiau ryškūs to meto Vilniaus miestelėnų specifines grupes pristatantys spalvingi epizodiniai personažai: Radvilų ir Katkų bajorai Bildžius (Andrius Apšega) ir Miknila (Jonas Lamauskas), Vilniaus vaitas Buožius (Povilas Padleckis), jėzuitų vienuolis Rutka (Žanas Voronovas) ir pirkliams atstovaujantis Vilniaus žydas Skarija (Gediminas Maciulevičius), tarp kurių ir būdingas bažnyčios prieigų saugotojas – elgeta (Giedrius Prunskus ir Danielius Vėbra).

Jo vaidmuo nedidelis, tačiau įsimenantis – ties intonacijos riba balansuojančiu ir pašaipiai legendą apie mergas medžiojantį šliužą pristatančiu vokalu, prieštaringus jausmus nuo gailesčio iki ironiško šypsnio sukeliančia vaidyba kuriamas visuomenės normų nepaisančio šventojo kvailelio – jurodivo paveikslas.

Arijų pynės

Kitas subtiliai ironizuojamas, vos nuo lašo vyno tarp realybės ir regėjimų pasimetęs veikėjas – Katkų bajoras Bružys (Giedrius Prunskus ir Ramūnas Urbietis), kurio apgirtusios šnekos liejasi visai tam netinkamoje sakralioje erdvėje priešais altorių.

Išskirtinė figūra – Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (Kęstutis Alčauskis ir Egidijus Bavikinas), atliekantis konflikto gesintojo vaidmenį ir ketinantis pasiaukoti dėl taikos išorės priešų supamoje tėvynėje, jei nepavyktų sustabdyti ir sutaikyti konfliktuojančiųjų jos viduje: "Tebūsiu aš auka pirmoji karo, tebūsiu aš vienintelė mirtis..."

Mažiau spalvingi antraplanių moterų charakteriai, kuriems atstovauja Sofijos draugė Agnė (Marija Arutiunova ir Ingrida Kažemėkaitė) ir Katkaus rūmų šeimininkė Magdė (Ieva Vaznelytė ir Nomeda Vilkanauskaitė).

Muzikiniai pagrindinių veikėjų paveikslai apsiriboja vos keliais solo ir ansamblių numeriais: Radvilai Perkūnui skirta vos viena arija, o Katkui atsiskleisti panaudotos dvi. Tačiau įspūdingiausiomis melodijomis apdovanoti jaunieji Sofija ir Jonušas – jų ariozo ir duettino laikomi vienais gražiausių lyrinių pavyzdžių lietuvių operų tarpe.

Orkestro partitūra gana sudėtinga, nestokojanti simfonizmo bruožų. Choro replikos ir intarpai atlieka jungiamąjį epizodų vaidmenį. Vos spėjančio keisti veikėjų drabužius choristai – dinamiška ir emocinga minia: miestiečiai, maldininkai ir davatkos, kariai ir riteriai, o pabaigoje vestuvininkai pasitarnauja veiksmui aktyvinti.

Vizualūs sprendimai

Šių grupių veikėjų kostiumai (jų kūrėjai – Danas Zinkevičius ir Kristina Valančiūtė) – gana standartiniai ir neišsiskiriantys, tik iš charakteringų detalių leidžiantys atpažinti luominę ir religinę priklausomybę. Simboliniais ženklais papildyti ir pagrindinių veikėjų kostiumai.

Scenovaizdis kuriamas minimaliomis priemonėmis – transformuojami mobilūs architektūriniai segmentai ir laiptai, Vilniaus renesansą akcentuojančios korintinės kolonos, vos keli paskirtį keičiantys simboliniai baldai. Blankų senųjų statinių apšvietimą kuria aukščio iliuziją formuojantys iš viršaus krentantys šviesos spinduliai.

Dabarties ir praeities sąlytis atskleidžiamas slenkančiais vaizdo projekcijų tekstais, lyg iš vėlesnių laikų perspektyvos įvertinančiais pasakojamos istorijos herojų gyvenimus ir paliktas žymes (scenografijos ir vaizdo projekcijų kūrėjai – Gintaras Makarevičius ir Dainius Liškevičius, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas).

Ši opera, priešingai nei įprasta įstoriniuose veikaluose, nesibaigia herojų mirtimi ar aukomis. Finalinė scena liudija apie nugalėtą Radvilos Perkūno išdidumą ir giminių susitaikymą, užbaigiamą Jonušo ir Sofijos vestuvėmis. Tačiau apoteozę kuria ne vestuvinė, bet karinė patriotinė tematika: vestuvinius šokius ir dainas nutraukia Radvilos Perkūno įsakymas Jonušui ruoštis į žygį. Paklūstančio Jonušo ryžtingą frazę "Nutraukę iškilmes vestuvių, mes priešui trenksim kaip Perkūnas" palydi į ateitį žvelgianti chorinė apoteozė: "Mūsų vardą ainių ainiai Lietuvoj dainuos."

Dirigento Jono Janulevičiaus ir režisieriaus Kęstučio Jakšto atkurtas tarpukario kūrinys šiuolaikine teatro kalba pasakos mūsų šalies istorijoje aktualią ir intriguojančią istoriją apie turtingiausių XVI–XVII a. Lietuvos giminių – Radvilų ir Chodkevičių – kivirčą, vos nevirtusį pragaištingu pilietiniu karu.

Vakar – kaip šiandien

Opera "Radvila Perkūnas" iki šiol buvo pastatyta vienintelį kartą – 1937 m. Valstybės teatre (dabar – Kauno muzikinis teatras). Tuomet, kaip ir šiandien, ją statė talentingiausi šalies kūrėjai.

Nedidelei teatro scenai gana sudėtinga ir daugiasluoksnė opera – nemenkas iššūkis. Daug bemiegių naktų teko praleisti ir pagrindiniams operos rekonstrukcijos sumanytojams – dirigentui J.Janulevičiui ir režisieriui K.Jakštui. Visų pirma, reikėjo atkurti kūrinio muzikinę partitūrą, nes tie prabėgę 80 metų nuo įvykusios premjeros išlikusią medžiagą paveikė itin stipriai.

Anot kūrėjų, opera buvo pastatyta vienintelį kartą ir pamiršta ne todėl, kad tai buvęs blogas kūrinys, o todėl, kad kai 1948 m. teatro archyvas persikėlė į Vilnių, operos partitūra buvo prarasta.

Opera buvo pastatyta vienintelį kartą ir pamiršta ne todėl, kad tai buvęs blogas kūrinys, o todėl, kad kai 1948 m. teatro archyvas persikėlė į Vilnių, operos partitūra buvo prarasta.

"Ieškodami jos su dirigentu patekome į archyvus, kurie buvo užmiršti, užrakinti, palikti nežinomybėje, nušluostėme dulkes ir po mažą gabalėlį, labai kruopščiai, tiesiog mediciniškai, viską atkūrėme, restauravome. Ir svarbiausia yra tai, kad mes nė vienas iki tol nežinojome, kokius lobius turime. Buvome labai nustebinti, kad tais metais parašyta J.Karnavičiaus muzika savo modernumu labai stipriai pralenkė savąjį laikmetį", – patirtimi dalijosi režisierius K.Jakštas.

Neįvertinta tarpukario muzika

Kompozitorius J.Karnavičius (1884–1941) baigė studijas Sankt Peterburgo konservatorijoje, ten dėstė, tapo profesoriumi. Vėliau mobilizuotas į Rusijos armiją, dar po kelerių metų pateko į vokiečių nelaisvę. 1927 m. sugrįžęs į Lietuvą griežė altu Valstybės teatre, dėstė Kauno konservatorijoje. Tačiau net ir likimo nublokštas į karo belaisvių stovyklą Austrijoje, netoli Vienos, joje užsiėmė muzikine veikla, suburdamas čia nedidelį orkestrą.

Tai buvo stipraus muzikinio išsilavinimo ir didelę muzikinę patirtį turintis kompozitorius, itin domėjęsis tuomečiu Europos muzikos kontekstu.

Pasak dirigento J.Janulevičiaus, "Radvila Perkūnas" – vienas iš lietuviško muzikinio sudėtingumo pavyzdžių: "J.Karnavičiaus muzikoje girdėti ir kitų to meto pačių pažangiausių kompozitorių kūrinių skambesiai, jų braižo štrichai. Tai sukuria labai įdomią tetrachordinę harmoniją, kuri yra sudėtingoji šios muzikinės kalbos pusė, labai glaudžiai ir gražiai susipynusi su lietuvių senosios muzikos melodika, kurios nereikėtų tapatinti su vadinamąja mūsų liaudies buitine muzika (folkloru). J.Karnavičiaus kūryboje nėra šios muzikos tiesioginių citatų, o yra einama į autentiškos lietuviškos melodikos pradą. Lietuviškas melosas yra gana archajiškas. Visa tai kontrastuoja su sudėtinga, inovatyvia harmonija, ritmika, instrumentuote."

Dirigentas pastebi ir tai, kad lietuvių muzikos, kuri buvo kuriama nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, pavyzdžiai, nėra pakankamai įvertinti.

"Nei Vytauto Bacevičiaus, nei Juozo Gruodžio kūryba nėra pakankamai įvertinta. Visą laiką minime Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, po to – kažkokia duobė, o po to, šiurkščiai tariant, "iškilieji" socialistinio realizmo laikai. Tad labai kviečiu visas muzikos ir kitas kultūros įstaigas ieškoti, atrasti šiuos kūrinius. Šimtmečio proga yra labai tinkamas metas atsigręžti į savo šaknis ir pažvelgti, ką mes esame praleidę", – sako J.Janulevičius.

Konfliktas dėl nuotakos

1937 m. "Radvilo Perkūno" premjera buvo herojinis, gana realistinis kūrinys. Režisieriui K.Jakštui pavyko atrasti ir B.Sruogos pjesės originalą. Dramaturgas pirmiau parašęs dramą (publikuota 1935 m.), o vėliau atskirai ir libretą šiai operai. Siužete akcentų tiek J.Karnavičiaus, tiek B.Sruogos yra sudėliota gana daug.

Šiandienio pastatymo kūrėjai akcentuoja kelias svarbiausiais linijas. Tai Jonušo ir Sofijos meilės istorija jųdviejų šeimų konflikto fone, nepabėgant nuo realių faktų. Taip pat svarbi ir religinių konfesijų taikos linija, kai tuomet Vilniuje taikiai sugyveno įvairiatautės bendruomenės.

B.Sruogos rašytoje pjesėje skleidžiasi tikrais istoriniais faktais apipinta romantiška istorija, kurioje galima atpažinti garsiosios Williamo Shakespeare'o "Romeo ir Džuljetos" istorijos siužetines linijas. Čia vietoje Montekių ir Kapulečių priešais tampa LDK didikų Radvilų ir Chodkevičių (Katkų) šeimos.

Radvilos iškilo XV a. ir buvo viena turtingiausių visoje Europoje giminių iki pat LDK pabaigos (XVIII a. pab.), Chodkevičiai XVI a. taip pat tapo turtinga ir įtakinga LDK didikų gimine (pagrindinės valdos buvo dabartinės Baltarusijos teritorijoje).

Kai didiko Kristupo Radvilos Perkūno sūnus Jonušas Radvila buvo dar mažas, jo tėvas su Katkais sudaręs sutartį, kad kai sūnus sulauks pilnametystės, ves jų globotinę našlaitę Sofiją Olelkaitę – paskutinę Olelkaičių-Sluckių giminės atstovę ir tuo metu turtingiausią Lietuvos nuotaką (Slucko-Kopylio kunigaikštystės paveldėtoją).

Tačiau Chodkevičiai persigalvojo ir atsisakė vykdyti šį susitarimą. Šeimų nesantaiką dar labiau sustiprino ir religinė priešprieša: Radvilos buvo protestantai, o Katkai – karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškosios politikos šalininkai. Tuomet dvi galingiausios to meto Lietuvos giminės susirengė mūšiui Vilniuje: Radvila Perkūnas surinko apie 6 000 karių, Jonas Karolis Chodkevičius – per 2 000.

Kova vis dėlto neįvyko, nes situaciją sumaniai išsprendė žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, jiems priminęs, kad reikia susivienyti ir ginti tėvynę (tuo metu Lietuva iš vienos pusės buvo spaudžiama švedų, iš kitos – totorių), o ne kariauti tarpusavyje. Paliaubos įvyko ir 1600 m. spalio 1 d. bus surengtos Sofijos ir Jonušo vestuvės. O pastarasis tapo pačiu turtingiausiu Lietuvos didiku.

Paskelbta šventąja

Spektaklio kūrėjams pavyko išsiaiškinti ir dar vieną intriguojančią šios istorijos aplinkybę, susijusią su tolesniu žymiosios nuotakos Sofijos likimu. Istorija byloja, kad jos palaikai padėję sustabdyti marą ir gaisrus. Sofija Radvilienė mirė gimdydama, prabėgus dvylikai metų po santuokos. Ji buvo pašarvota bažnytinėje kriptoje ir palaikai, nežinia dėl kokių priežasčių, mumifikavosi.

Kaip rašo istoriniai šaltiniai, vėliau, XIX a. viduryje, Slucke per choleros epidemiją žmonės prisiminė jos palaikus nešdami juos per visą miestą ir epidemija greitai atsitraukusi. Po to vykę gaisrai, žmonės vėl išnešę į gatves jos palaikus ir gaisrai liovęsi.

Nei Vytauto Bacevičiaus, nei Juozo Gruodžio kūryba nėra pakankamai įvertinta. Visą laiką minime Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, po to – kažkokia duobė, o po to, šiurkščiai tariant, "iškilieji" socialistinio realizmo laikai.

Sovietmečiu mokslininkai norėję ištirti palaikus ir šie buvo atgabenti į Minsko universiteto anatomijos muziejų. Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir miestas buvo bombarduojamas. Aplink beveik visi pastatai buvo subombarduoti, o būtent šis muziejaus pastatas išliko nepaliestas. Pasibaigus karui, palaikai buvo perkelti į Minsko katedrą. 1984 m. Sofija oficialiai paskelbta šventąja.

Smurtingai išdidus

Kaip B.Sruoga rašo pjesės įžangoje, "visi Radvilos buvo išdidūs, bet Perkūnas – smurtingai išdidus". Pagrindinis operos veikėjas gana herojinis, nepaprastai ambicingas, nenuspėjamas, ūmus, bet iškilus karvedys, sugebėdavęs su neįmanomai mažomis pajėgomis laimėti ištisus mūšius. Kaip karo strategas jis buvo labai vertinamas ir gerbiamas. Tačiau jį lydėję ir amžini konfliktai su karaliumi, kadangi didikas save laikęs lygiaverčiu jam.

"Visa Radvilų giminė yra palikusi labai gilų rėžį tautos istorijoje. Kyla klausimas, kas iš šiandienos didžiųjų giminių Lietuvoje paliks tokį moralinį, kultūrinį pėdsaką. Šiandien mes neturime tokių turtingų asmenybių, kurios save įamžintų statydamos bažnyčias, mokyklas ar kitus pastatus, nes tuo metu užsiimti švietėjiška veikla buvo turtingo žmogaus garbės reikalas. Šiandien negirdėti, kad kažkas leistų sau išleisti pinigus ne prabangioms atostogoms kur nors egzotinėse salose, o prasmingesniems tikslams. Išsilavinusi tautos dalis tikrai negyvena prabangiai ir dirba užsidarę sunkius darbus, daro mokslinius atradimus, rašo disertacijas, kažką tyrinėja, bet apie juos mes mažiausiai šnekame... Tauta turi žinoti savo herojus. Ir herojai tai ne vien tik karo herojai, herojai yra tie, kurie kūrė mūsų šalies gerovę, ateitį", – įžvalgomis dalijosi K.Jakštas.

Anot režisieriaus, operoje taip pat kalbama apie tai, kad būtina yra girdėti ir kalbėti. "Kalbėti lyg visi ir kalbame, bet girdėti, deja, negirdime, nes mums atrodo, kad kiekvieno mūsų tiesa yra vienintelė ir nepakartojama. Tad linkiu visiems išmokti išgirsti. Tada ir artimą žmogų išgirsime, ir priešą, ir argumentus, ir žinosime, kur link einame..." – sako jis.

Modernu, kas užmiršta

Operoje bus galima susipažinti ne tik su mūsų tautos istorijoje svarbių asmenybių unikaliais psichologiniais, bet ir išoriniais portretais. O pastatymo kostiumais ir grimu rūpinasi mados namai "House of Kikimara" (Danas Zinkevičius ir Kristina Valančiūtė).

Išstudijavusiems daugybę tuo metu tapytų portretų, dizaineriams didžiausiu iššūkiu tapo vizualiai atskirti dvi kariaujančias šeimas, atrandant dialogą tarp autentiškų XVI–XVII a. kostiumo detalių ir šiuolaikiškumo. Kūrėjai pastebi ir dar vieną įdomų aspektą, kad kai kurios Radvilų aprangos detalės yra labai panašios į šiandienos. Kaip, pavyzdžiui, barzdų mada, primenanti seną tiesą, kad modernu viskas, kas yra užmiršta.

"Drabužiai nėra visiškas to laikmečio atspindys, jis labiau atsispindi drabužių detalėse ir siluetuose, o medžiagos yra modernesnės, naudojamas ir organinis stiklas. Viena šeima yra katalikai, kiti – protestantai, tad pabandėme jas atskirti spalviškai. Protestantai rengėsi gana paprastai, netgi rūsčiai, o katalikai dėvėjo prabangesnius, ryškesnius drabužius", – pasakojo D.Zinkevičius.

"Įvedėme ir įdomių kirpimų, kurie nebuvo būdingi tam laikmečiui, didesnių detalių. Tai suteikia kostiumams tokio šiuolaikiškumo žavesio. Norėjome, kad žiūrovas suprastų, kad yra scenoje vykstančių įvykių laikmečiu, bet kad tai neatrodytų nuobodžiai, pernelyg senoviškai ir neaktualiai. Tuo laiku nebuvo fotografijos, buvo tik tapomi portretai. Tad šių darbų analizė buvo labai įdomi, nes vienas dailininkas matė vienaip, kitas kitaip. Buvo įdomu viską apibendrinti ir atrasti savo variantą. Bandėme atkartoti veidus iš tos medžiagos, kurią radome. Tad grimas bus gana autentiškas", – papildė K.Valančiūtė.

Operos kūrėjai visus kviečia Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį švęsti kartu su šia išskirtine premjera ir žada, kad tai būsiąs itin spalvingas spektaklis su to meto gražia Lietuvos panorama. Spektaklis apie lietuvybę, Lietuvos vienijimąsi, problemas, kurios per amžių amžius kamavusios Lietuvą yra ganėtinai panašios į šiandienos.

Vardai ir veidai

Operos "Radvila Perkūnas" kūrėjai: dirigentas – Jonas Janulevičius, režisierius – Kęstutis Jakštas, scenografija ir vaizdo projekcijos – Gintaras Makarevičius, Dainius Liškevičius, kostiumų ir grimo dailininkai – "House of Kikimara" (Danas Zinkevičius, Kristina Valančiūtė), šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, choreografas – Dainius Bervingis, chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė. Solistai: Žygimantas Galinis, Tomas Ladiga, Mindaugas Zimkus, Gitana Pečkytė, Raminta Vaicekauskaitė, Raimondas Baranauskas, Rita Preikšaitė, Rūta Zaikauskaitė, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas, Povilas Padleckis, Andrius Apšega, Jonas Lamauskas, Giedrius Prunskus, Ramūnas Urbietis, Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė, Ieva Vaznelytė, Nomeda Vilkanauskaitė, Gediminas Maciulevičius, Giedrius Prunskus, Danielius Vėbra, Vilma Narvidaitė, Emilija Mackevičienė, Asta Mikelionytė, Aušra Šniokaitytė, Juozas Janušaitis, Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra. Taip pat teatro choro ir baleto artistai.

Premjera – vasario 15, 16 d. ir kovo 11 d. 18 val.